Verkimas ir nerimas - tai natūralios žmogaus emocijos, kurios dažnai suvokiamos kaip neigiamos. Tačiau psichologiniu požiūriu, tiek verkimas, tiek nerimas gali būti naudingi mechanizmai, padedantys susidoroti su stresu, išreikšti emocijas ir netgi stiprinti tarpasmeninius ryšius. Neretai atėję į konsultaciją ir pravirkę klientai puola atsiprašinėti, kad verkia, nes gi nepatogu, kaip čia galima parodyti tokį silpnumą. Tad nenorom kyla klausimas, ar tikrai ašaros tokios nenaudingos ir gėdingos?
Verkimo nauda: nuo emocinio palengvėjimo iki socialinių ryšių stiprinimo
Niekas nemėgsta verkti. Jau nuo mažų dienų dažnai įteigiama, kad verkimas parodo silpnumą, todėl dažnai mes matome, kaip žmonėms yra sunku susitvarkyti su savo emocijomis, pripažinti, kad jiems sunku, kad jie pasiekė ribą ar net jiems reikia pagalbos. Priežasčių, dėl ko pravirkstame, gali būti begalės. Mus kažkas įžeidė, mums liūdna, skaudu, jaučiame nusivylimą, kažkas priminė graudų įvykį, džiaugsmas veržiasi per kraštus ir panašiai. Tyrimai rodo, kad 85 % moterų ir 73% vyrų išsiverkę jaučia mažesnį liūdesį ir pyktį. Jau šis faktas pasako, kad išsiverkus jaučiamasi geriau. Verkimas, nors dažnai ir nepageidaujamas, iš tiesų gali turėti nemažai teigiamų aspektų:
- Emocinis palengvėjimas: Išsiverkus dažnai jaučiamas palengvėjimas, sumažėja liūdesys ir pyktis. Tai patvirtina ir tyrimai, rodantys, kad didžioji dalis žmonių po verkimo jaučiasi geriau.
- Stipresni socialiniai ryšiai: Verkimas kitų akivaizdoje gali padėti kurti stipresnį ryšį su tais žmonėmis. Nebijok pasirodyti pažeidžiamu artimo žmogaus akyse.
- Jausmų priėmimas ir judėjimas į priekį: Priėmus ir išreiškus savo jausmus, galima toliau judėti į priekį. Net ir praradus ar pralaimėjus galima stoti su tais jausmais akis į akį. Nebėk ir nesislėpk nuo to, ką jauti. Leisk sau pabūti su tais jausmais.
- Kančios numalšinimas: Verkimas leidžia greičiau numalšinti kančią. Juk žymiai geriau jausti visas emocijas be baimės, nei apsimesti, kad viskas puiku ir gražu. Deja, negali amžinai bėgti ir apsimesti, kad esi laimingas ir smagus. Visos neišreikštos ir nepriimtos emocijos, ypač neigiamos, kaupiasi ir nešiotis su savimi tokį bagažą yra ne tik sunku, bet ir kenkia psichinei sveikatai. Dėl to, išsiverkti, kai norisi, yra gerai.
- Susitaikymas su netektimi: Verkimas padeda susitaikyti su netektimi. Prarasti artimąjį, draugą ar net augintinį yra vienas baisiausių dalykų, ką žmogus turi ištverti. Tada paprastai žodžių nepakanka. Geriausia apkabinti žmogų, kuris brangus ir leisti sau išsiverkti.
- Streso mažinimas: Mokslininkai nustatė, kad verkimas padeda susidoroti su stresu. Kartais leisti sau išjausti emociją, padeda geriau suprasti, kas už jos slypi. Taip pat pastebėta, kad verkiant gaminasi hormonai, kurie padeda kovoti su stresu, mažina kraujospūdį ir lėtina širdies plakimą.
- Toksinų pašalinimas: Tyrimai rodo, kad verkiant iš organizmo pasišalina toksinai. Ne be reikalo yra posakis, kad „ašaros apvalo“. Ir, pasirodo, ne tik dvasią.
- Stiprybės ženklas: Nebijojimas verkti parodo ne silpnumą, o didelę stiprybę. Juk verkimas yra dalis buvimo žmogumi, taip parodai, kad jauti. O būtent jausmai mums padeda įsijausti, dirbti ir būti su kitais žmonėmis. Juk tik stiprios ir svarbios emocijos sukelia norą verkti.
Taigi, verkti nėra blogai. Dėl to netampame silpnesni ar negebantys tvarkytis su užgriuvusiomis bėdomis. Netgi atvirkščiai. Kartais tai yra net labai naudingas ir svarbus dalykas, norint išgyventi tam tikrą džiaugsmingą, liūdną ir skaudų savo gyvenimo periodą. Leiskime sau jausti! Kai kitą kartą kils noras verkti, nesislėpk ir leisk sau išsiverkti!
Nerimas: natūrali reakcija į stresą ir kada jis tampa problema
Stresas - tai natūrali mūsų smegenų ir kūno reakcija į iššūkius, reikalavimus ar problemas. Įvairūs įvykiai, kurie kelia stresą, vadinami stresoriais. Yra keletas skirtingų stresorių rūšių, tačiau jie visi gali kelti pavojų fizinei ir psichinei sveikatai. Stresoriai gali būti:
- Vienkartiniai arba besitęsiantys trumpą laiką. Žmonėms su tokiu stresu susitvarkyti dažnai būna lengviau.
- Pakartotiniai ar besitęsiantys ilgą laiką. Tokiu atveju kyla daug didesnė grėsmė žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai.
Nerimas yra natūrali organizmo reakcija į gresiančią nelaimę dėl konkrečios arba įsivaizduojamos baimės. Savaime nerimas nėra blogas - jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų, jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas paleidžiamas iš rankų ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi - galbūt net paralyžiuojantys.
Taip pat skaitykite: Verkimas ir depresija
Nerimo tipai: ūmus ir lėtinis
- Ūmus stresas: Tai yra trumpalaikis ir labiausiai paplitęs streso pasireiškimo būdas. Ūminį stresą dažnai sukelia galvojimas apie įvykių spaudimą ar artėjančius reikalavimus. Pavyzdžiui, galite jausti nerimą dėl artėjančio egzamino arba užduoties darbe. Egzamino ar užduoties metu jaučiate stresą, tačiau, jiems pasibaigus, pranyks ir streso jausmas. Ūmus stresas gali sukelti įtampą, galvos skausmus ir skrandžio negalavimus bei nerimastingumą. Tačiau šie simptomai dažniausiai praeina pasibaigus stresą keliančiai situacijai.
- Lėtinis stresas: Tai yra itin žalingas streso tipas, kuris gali būti sukeltas prastų gyvenimo sąlygų, nuolatinio skurdo, nelaimingos santuokos, ilgai besitęsiančios įtampos darbe, rimtos trauminės patirties ir pan. Žmonės, patiriantys lėtinį stresą, nebemato prasmės spręsti problemas ir nustoja ieškoti sprendimo būdų. Kitaip nei ūmus stresas, kuris yra naujas ir dažnai turi greitą sprendimą, lėtinis stresas yra ilgalaikė būsena. Asmuo gali prie jo priprasti ir nepastebėti, kad jaučia stresą.
Vaikų nerimo sutrikimai: kaip atpažinti ir padėti
Vaikų nerimo sutrikimas atsėlina tyliai ir dažnai įsėda visai nejučia. Jei laiku nepastebimas ir nesuteikiama pagalba, gali pasilikti ilgai, kartais net visam gyvenimui sukeldamas skaudžių pasekmių. Pagal 29-ių tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. - vaikų ir paauglių.
Dažniausi nerimo sutrikimo simptomai: nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai). Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Sudėtingose situacijose vaikas dažnai prisiima suaugusiojo vaidmenį, nes nežino, kaip elgtis, arba lieka nuošalyje. Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Neretai vaikų nerimavimą paveikia ir socialiniai tinklai. Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo. Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma, dėl ko, tokia būsena gali sukelti panikos atakas. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių - tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.
Itin svarbu su vaiku kalbėtis apie viską, ypač jei jis labai jautrus. Mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams. Emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui.
Pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų. Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje vienas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas. Dabar hiperaktyvus yra kas antras, trečias vaikas. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save - tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra jam labai reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip susidoroti su ašaromis
Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių. Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau geba.
Daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose yra suburtos vaiko gerovės komandos (tai keturi nariai: mentorius, socialinis pedagogas, psichologė ir psichologės asistentė). Tokiu atveju specialistas stebi aplinką klasėje, vėliau pagal poreikį įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku. Mokytojui siūloma stengtis kurti ryšį su mokiniu, rasti laiko pabendrauti trise su klasės auklėtoju. Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma. Kai vaikas pasijunta blogai, kai jam sunki diena, aplanko depresinės mintys, nutinka problemų šeimoje, jis žino, kur yra vaiko gerovės komandos vieta. Tuomet pats renkasi, su kuo nori pabendrauti. Būna atvejų, kad mokinys ateina ir pasako, kad reikia pagalbos jo draugui. Kai vaikai pyksta dėl įvairiausių situacijų (pavyzdžiui, neplanuoto kontrolinio), ima nerimauti ir bandydami susivaldyti gali piktintis, maištauti, bėgti iš pamokų. Tai blogas problemos sprendimo būdas. Pastebėjus, kad kartojasi panašūs vaiko elgesio epizodai, reikia pasiūlyti jam kreiptis pagalbos į specialistus.
Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama kaip rankų plovimas prieš valgį. Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj?
Ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kai jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencines problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie.
Visi negali būti advokatais, profesoriais, gydytojais ir t. t. Daugeliui labai reikalingų profesijų užtenka 10 klasių bazinio išsilavinimo. Puikiai gyventi galima iš bet kokios profesijos - svarbu užsiimti mėgstama veikla. Todėl reikia išgirsti, ko vaikai nori, ir padėti eiti pasirinkta kryptimi. Taip bus pasiektas norimas rezultatas. Visame pasaulyje tai yra normali praktika.
Taip pat skaitykite: Harmonijos atkūrimas Reiki metodu
Mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę lemia atrasta veikla, pomėgiai, kurie labiausiai tinka. Jei nuoširdžiai trokštame, kad vaikams būtų gerai, įsiklausykime, ko jie nori.
Streso valdymo būdai: nuo kvėpavimo pratimų iki specialistų pagalbos
Jei jaučiate aukščiau išvardintus simptomus, kreipkitės į šeimos gydytoją arba psichologą. Specialistai galės jums pasiūlyti psichologinę pagalbą arba specifinius metodus, skirtus stresui ir dėl streso kylantiems simptomams įveikti, pavyzdžiui, atsipalaidavimo terapijas. Gydytojai įprastai neskiria vaistų stresui gydyti, nebent pacientas serga kita liga, pavyzdžiui, depresija ar nerimu.
- Sportas: Mankšta gali būti naudinga žmogaus psichinei ir fizinei būklei.
- Alkoholio ir kofeino ribojimas: Šios medžiagos nepadės išvengti streso, jos gali dar labiau pabloginti jūsų savijautą.
- Sveika mityba: Subalansuota mityba, kurioje gausu vaisių ir daržovių, padeda palaikyti imuninę sistemą streso metu.
- Prioritetų nustatymas: Sudarykite darbų sąrašą, kad pamatytumėte, kas yra svarbiausia. Pagalvokite apie tai, ką jau padarėte ar nuveikėte per dieną, o ne apie tai, ką dar turite padaryti.
- Laikas sau: Išnaudokite šį laiką poilsiui, atsipalaidavimui ar mylimai veiklai.
- Kvėpavimo pratimai ir poilsis: Meditacija, masažas, joga bei kvėpavimo pratimai gali padėti atsipalaiduoti.
- Bendravimas su artimaisiais: Kalbėjimas su šeima, draugais ir darbo kolegomis apie jūsų mintis, rūpesčius ir lūkesčius padės „išleisti garą“. Pajausite, kad esate ne vienas. Kalbėdami galite atrasti lengvą problemos sprendimą, apie kurį dar negalvojote.
- Streso požymių atpažinimas: Žmogus gali taip jaudintis dėl problemos, kad nepastebi poveikio savo kūnui.
Praktiniai pratimai:
- Kvėpavimo pratimas: Skaičiuojant iki keturių įkvepiama pro nosį, skaičiuojant iki septynių kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki aštuonių - iškvepiama.
- 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: Šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti.
Rudeninė depresija: mitas ar realybė?
Nerimas, liūdesys, baimė, įtampa, niūri nuotaika ir visos kitos „neigiamomis“ vadinamos emocijos lapkritį mus aplanko dažniau nei norėtųsi. Tuomet dažnai sau pačios diagnozuojame „rudeninę depresiją“. Ir iš tiesų - depresinė nuotaika rudenį daugiausia susijusi tiesiog su saulės, t.y.vieno pagrindinio geros nuotaikos - vitamino D šaltinio trūkumu. Kaip bebūtų,visgi, nesinori sirgti ir prarasti produktyvumo, nesinori ir įtakoti savo bloga nuotaika kitų, aplink mus esančiųjų. Įsileiskime supratimą, kad nerimas, liūdesys ir kitos neigiamos emocijos yra gyvenimo dalis, tokia pat neatsiejama, kaip ir visos džiugios būsenos. Taigi, nuo jų, kaip nuo bet kurio kito jausmo, nėra ko bėgti - išgyventi jas reikia. Visų pirma, nekaltink ir neburnok dėl to savęs - būk tikra, kad net ir pačios stipriausios asmenybės „rudenine depresija“ suserga.
Kaip sau padėti?
- Išsikalbėkite: Nebėkite nuo liūdesio ir skausmo, o, visų pirma, išsikalbėkite. Tik tuomet, kai tai, ką jaučiame, išreiškiame žodžiais, galime suprasti, kas su mumis vyksta. Tam, kad išsikalbėtum, visai nebūtina užkrauti savo emocijų kitiems - dažniausiai kitų patarimuose nuskendusi jų gyvenimo patirtis. Patikėk, visus tau reikalingus atsakymus žino tavo širdis - tik leisk jai prabilti. Vieną šaltą rudens vakarą pasisodink savo nerimą greta savęs, susirangiusi į kalną pagalvių ir šiltą antklodę fotelyje priešais židinį (arba langą, jei židinio neturi), ir paleidusi žvilgsnį į tolį - į šokančius raudonus liepsnos liežuvėlius židinyje arba ten, kur dangų teptuku raudonais tonais vakarėjanti saulė vilgo - pabandyk savo nerimą prakalbinti, jį pažinti ir prasmę jame surasti. Jei tik jauti iš vidaus kylant- šauk, verk ir kūkčiok, galvą į fotelio atlošą daužyk. Melskis - pasikalbėk su Dievu arba su tuo, kuriuo tu tiki. Melskis tyliai - juk tylėjimas yra dviejų asmenų artimumo kriterijus. O ar kas nors sakė, kad negali melstis šypsena? Arba tuščių delnų gestu? Man pačiai gražiausia malda suglaudus delnus vienas prie kito - taip, kaip vaikai meldžiasi, taip, kaip kiekvienas vaikystėje išmokome.
- Sąmoningai keiskite būseną: Įvairūs mąstytojai ir laimingo gyvenimo paslapties žinovai sako, kad mes patys pasirenkame savo būseną - “nori - liūdi, nori - laimę jauti”. Aš bandžiau ir įsitikinau - jei (ir tik jei) labai stengiesi - veikia. Ir veikia stebuklingai. Tad jei dar turi bent šiek tiek jėgų (o nors „šiek tiek“ jų visuomet turime, nes mūsų vidus - neišsenkantis šaltinis), pasistenk visas savo vidines ertmes ilgesnį laiką sąmoningai užlieti vien tik ramybe, geru nusiteikimu ir teigiama emocija - šypsokis širdimi - netrukus turėtum visai netyčia pastebėti, kad ir išorėje lūpos pradėjo šypsotis. Tiesa, tai nesuveikia per vieną dieną.
- Tikėkite rytojumi: Jei atrodo, kad blogiau nei šiandien būti nebegali, visada leisk sau nueiti į rytojų. Rytojus - visų galimybių pilnas, bet šiandien jis dar nežinia. Rytojus turi visas galimybes būti gražiausia tavo gyvenimo diena. Niekada nesiliauk tikėjusi, kad visos mūsų būsenos, visi emociniai patyrimai, tik į gera, ir kad viskas, kas šiuo metu mūsų gyvenime vyksta, anksčiau ar vėliau praeina. Pasaulis nesibaigia „čia ir dabar“. Kad ir kaip šiandien sunku, šiandien visada šalia tavęs dega viltis. Paiimk viltį į delnus ir ją apsikabinusi priglausk prie savo širdies. Išbūk taip iki rytojaus.
Individuali patirtis ir specialistų rekomendacijos
Vienos skaitytojos istorija puikiai iliustruoja, kaip nerimas ir depresija gali paveikti kasdienį gyvenimą. Ji aprašė savo jausmus, įskaitant nuolatinį pyktį, irzlumą, verkšlenimą be priežasties, pastovią baimę, sumažėjusį darbingumą ir netgi mintis apie ligas. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti susidoroti su panašiomis situacijomis:
- Kreipkitės į specialistą: Jei jaučiatės įnikus į depresiją, svarbu kreiptis į specialistą, nes pačiai gali būti sunku susitvarkyti su sunkumais.
- Reguliuokite miego režimą: Eikite į lovą tik tada, kai norisi miego ir ruošiatės miegoti. Negulinėti lovoje šiaip, be tikslo užmigti. Prieš miegą galima naudoti relaksaciją ar autogeninę treniruotę.
- Suskaupkite darbe: Pabandykite darbe paskirti laiko intervalą, kuomet bandysite dirbti susikaupusi ir nežiūrėsite į laikrodį. Kiekvieną dieną tą intervalą didinkite ir palyginkite savo pasitenkinimą darbu, kai dirbate susikaupusi ir kada ne.
- Užsiimkite mėgstama veikla: Prisiminkite, ką mėgdavote veikti po darbo, kai sunkumų neturėjote. Pabandykite užsiimti ta veikla nors ir neturėsite noro. Palyginkite, kada geriau jaučiatės, ar užsiimdama kažkuo aktyvesniu, ar būdama savo kambaryje.