Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) - vienas iškiliausių XX amžiaus lietuvių rašytojų, palikęs gilų pėdsaką literatūroje. Jo kūryba apima poeziją, prozą, dramą, literatūros kritiką ir vertimus. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti V. Mykolaičio-Putino asmenybės bruožus, kūrybos ypatumus ir jo indėlį į lietuvių literatūrą.
Biografijos vingiai
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkėje). Rašytojo tėvai siekė būti pasišventusiais katalikais. Vincas užaugo nuošalioje, tvarkingoje, bet jaukumo stokojančioje aplinkoje. Tėvai buvo uždari, nuosaikūs ir stabilūs žmonės.
Pradinį išsilavinimą įgijo Gudelių pradinėje mokykloje. Nuo mažens mėgo knygas, domėjosi Bažnyčia, buvo jausmingas ir gabus. 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau vėliau pradėjo abejoti savo pašaukimu. Mokslus tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, Fribūro ir Miuncheno universitetuose.
V. Mykolaitis-Putinas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, įsitraukė į katalikiškas organizacijas, ypač studentų ateitininkų meno draugiją. Vinco Krėvės paskatintas perėjo dirbti į Humanitarinių mokslų fakultetą. Vėliau atsisakė kunigystės ir sukūrė šeimą.
Įdomu, kad rašytojo gimimo data jo biografijoje buvo komplikuota. Pats V. Mykolaitis-Putinas savo „Atsiminimuose“ rašė, kad gimė 1893 m. sausio 6 d., tačiau metrikuose buvo įrašyta sausio 13 d. Stojant į gimnaziją, amžius buvo pakeistas į 1894 m., kad atitiktų reikalavimus. Seinų vyskupijos dokumentuose nurodyta 1894 m. vasario 5 d. Tik vėliau buvo patvirtinta tikroji gimimo data - 1893 m. sausio 6 d.
Taip pat skaitykite: Kudirkos idealizmas
Ankstyvoji kūryba: Maironio įtaka
Ankstyvoji V. Mykolaičio-Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso Maironio mokyklai. Jai būdingi dvasinės laisvės, idealų siekimo, tėvynės meilės, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Eilėdarai būdinga sklandi ritmika, pakili intonacija, kartais drumsčiama abejonės, nusivylimo, nepasitenkinimo, pasipriešinimo nuotaikų (ciklas „Rex“). Poveikį darė romantizmo poetai (Adomas Mickevičius, Kornelijus Ujejskis, Fiodoras Tiutčevas), estetizmo ir neoromantizmo banga Lietuvoje (Liudo Giros folkloro stilizacija, bendradarbiavimas „Vaivorykštėje“). Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais V. Mykolaitį-Putiną traukė dramos žanras, Lietuvos istorijos tematika. Veikiamas Maironio, 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“.
Drama „Valdovo sūnus“ (1921) iškelia konfliktą tarp pareigos ir jausmo, tėvo ir sūnaus. Joje ryški neoromantinė poetika, į veiksmą įtraukiami gamtos reiškiniai (1929 m. drama kiek tobulinta: pavadinta „Valdovu“, charakteriams suteikta realumo, veiksmui dramatiškumo). Nyčės filosofijos atgarsiai, simbolizmo estetika dominuoja novelėje „Medūza“ (1919), draminėje poemoje „Žiedas ir moteris“ (1925). Vydūniškoje misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927; 1930 m. - „Vaidilutė Motina“) legendinės vaidilutės Birutės šventųjų įžadų sulaužymas siejamas su mistine bausme - penkiais šimtmečiais Lietuvos nesėkmių. Mažiau pasisekusios vėliau sukurtos dramos „Operacija“ (1943; nuo 1960 m. - „Daktaras Gervydas“), „Skalvių mergelė“ (1960).
Ankstyvajai V. M. Putino kūrybai būdingi šviesūs išgyvenimai, dažnai įpinamos gamtos detalės, kaip lyrinio subjekto vidinės pasaulėžiūros atspindžiai. Poezijoje gausu iš buitinių prieštaravimų kylančio dramatiško lyrizmo. Kūryboje atsispindi dvasios laisvė, meilės, jaunystės ir džiaugsmo ilgesys, meilė tėvynei ir gamtai. Vyrauja pakili intonacija, kurią papildo abejonių ir nusivylimo motyvai.
Simbolizmas: „Tarp dviejų aušrų“
Ryškiausiai V. Mykolaitis-Putinas atsiskleidė antruoju - simbolistiniu - savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927). Jame buvo tokie poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“. Simbolizmas rėmėsi antikine Platono filosofija ir stengėsi įžvelgti giliai už realybės esančias reiškinių esmes, ieškoti amžinojo grožio ir gėrio. Nors Europoje simbolizmas jau buvo pasibaigęs, Lietuvoje jis skleidėsi kaip dar neišeikvota meno erdvė (panašiu keliu muzikoje ir dailėje ėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, rusiškai eiles rašė Jurgis Baltrušaitis), todėl V. Mykolaičio-Putino poezija suskambo naujai ir įspūdingai.
Simbolistai savo mintis ir jausmus stengėsi išreikšti netiesiogiai: simboliais, simboliškais vaizdais, garsų sąskambiais, asociacijomis. Pasaulis pažįstamas ne tiesiogine rega, realistiniu tyrinėjimu, visuomenės stebėjimu, bet individualia kontempliacija, ypatinga intuicija, kuria apdovanoti menininkai. Muzika, dailė, poezija daugiaprasmiais simboliais gali daugiau pasakyti apie nematomas, bet egzistuojančias esmes nei gamtos ar istorijos mokslai. Į savistabą linkusiam V. Mykolaičiui-Putinui toks santykis su pasauliu buvo labai artimas. Negalėdamas savyje suderinti kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę apsisprendimo dramą. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba. Ja poetas apmąstė žmogaus galimybes (ciklas „Viršūnės ir gelmės“), vidinį prieštaringumą (ciklas „Pesimizmo himnai“), laisvės ir nelaisvės įtampą (poema „Vergas“), Dievo ir žmogaus santykį („Rūpintojėlis“). V. Mykolaitis-Putinas lietuvių poeziją nukreipė nuo visuomeninių problemų į individo būties filosofinę refleksiją, suteikė jai bendražmogiško universalumo ir dramatizmo.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Eilėraščio subjekto mintis ir veiksmas skleidžiasi gamtoje, tačiau tai ne reali, o poeto vaizduotės sukurta simbolinė gamta, kupina prieštaravimų ir harmonijos siekio, kaip ir žmogaus vidus. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius, tarp kurių atsiduria V. Mykolaičio-Putino poezijos žmogus. Jį traukia idealų aukštumos („Margi sakalai“), bet ir vaisingų žemės syvų, aistringos žmogaus prigimties jis nenori išsižadėti („Ilgesys“, „Paskandinto varpo giesmė“), tad stengiasi tapti tarpininku, suderinti prieštaravimus, aprėpti būties pilnatvę („Tarp dviejų aušrų“). Erdvė rinkinyje turi vertikalią ašį (dangus-žemė-jūra), laikas - horizontalią (diena-naktis). Dienos metas - bendras visų laikas, netikra būtis, kai gyvenamas ne savo gyvenimas ir vaikščiojama su kaukėmis („Rudenio naktį“). Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir esmių atverties valandą po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Šalia filosofinio pobūdžio eilėraščių, rinkinyje nemažai meilės lyrikos („Nerandamai“, „Romansas“, „Žemei“, „Pavasario žemė“), pratęsiančios anksčiau simbolistine poetika sukurtų eilėraščių tradiciją („Stella Maris“, „Vakare“, „Snaigės“).
Šis rinkinys laikomas vienu reikšmingiausių V. M. Putino kūrinių, priskiriamas simbolizmui. Vėlesniuose eilėraščiuose nesunku pastebėti simbolizmo liniją, kuria naudodamasis V. M. Putinas perteikė savo pasaulėjautą.
„Altorių šešėly“: tapsmo romanas
1931 m. gavęs kūrybinių atostogų V. Mykolaitis-Putinas išvyko į Prancūzijos kurortą Nicą ir pradėjo rašyti autobiografine patirtimi paremtą romaną „Altorių šešėly“, norėdamas plačiai motyvuoti būsimą pasitraukimą iš kunigų luomo ir užbaigti dvasinio išsivadavimo „bylą“. „Altorių šešėly“ priskiriamas „tapsmo“ (vok. Bildungs) romano tipui, jame atskleidžiama žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis, asmenybės savikūra. Romano protagonistas Liudas Vasaris artimas V. Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui - tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų.
Pirmoji romano dalis „Bandymų dienos“ vaizduoja šešerius mokslo metus Seinuose: naiviai tikimasi sustiprinti tikėjimą, bet iliuzijos žlunga, nes nusiviliama seminarija, griežta, sausa ir beprasme jos regula; kyla pirmosios abejonės pasirinkimu, nors ir trokštama jas įveikti, patirti mistinių išgyvenimų; nubunda meilės jausmas kaimynų merginai Liucijai, plečiasi poetinio talento suvokimas, visapusiško gyvenimo troškimas, susikertantis su celibato reikalavimais. Konfliktas tarp pareigos ir jausmų, skaldantis Vasario asmenybę, yra vidinis, išoriškai neparodomas. Vyresnybės ir kolegų akyse Liudas yra paklusnus, stropus klierikas, tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau slegia.
Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ vaizduojami vikaravimo metai Kalnėnų bažnytkaimyje - Liudas Vasaris uoliai imasi pareigų ir nori būti pavyzdingas kunigas, bet jaučia, kad jo idealizmu stengiamasi pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma, sunkiai sekasi rasti ryšį su paprastais žmonėmis. Kunigų kasdienybė, prakticizmas, karjerizmas (klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis), atitrūkimas nuo gyvenimo (Šlavantų tėvelis) tik stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai kitą - kultūros, prabangos, dvasinių vertybių pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo biblioteka ir baronienė Rainakienė. Epikūriška jos pasaulėžiūra ir žavi asmenybė laisvinančiai veikia Vasarį, jis ima jaustis tvirtesnis, savarankiškesnis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Trečiojoje romano dalyje „Išsivadavimas“ pagrindinis veikėjas, visiškai supasaulėjęs, nors vis dar nenutraukęs saitų su kunigija, grįžta į Lietuvą po dešimties gyvenimo Europoje metų. Miesto kunigai sėkmingai derina dvigubą gyvenimą, bet Vasariui jis darosi koktus. Galutinis postūmis yra meilė Amerikos lietuvei Auksei, su kuria Vasaris sieja savo ateitį. Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris, įgalinanti Liudą Vasarį geriau pažinti žmogaus vidines nuostatas, dalyvaujanti jo kelyje į visavertį gyvenimą ir kūrybą.
Iki „Altorių šešėly“ pasirodymo 1932-1933 m. lietuvių romanas buvo neišplėtotas antraeilis žanras. V. Mykolaičio-Putino knyga padarė tikrą perversmą - ketvirtajame dešimtmetyje romanai pasipylė kaip iš gausybės rago. Dėl sensacingo turinio (autobiografiškumas, seminarijos ir kunigų gyvenimo paviešinimas, įtaigus psichologizmas) „Altorių šešėly“ buvo graibstyte graibstomas. Tai pirmasis lietuvių „bestseleris“. Nė vienas romanas dar ilgai nesulaukė tokio kritikų dėmesio. Svarbi knygos reikšmė prozos ir žanro raidai. „Altorių šešėly“ yra tvirtos, darnios architektūros, gerai subalansuotas ir sklandžiai ištobulintas kūrinys - tikras psichologinio romano pavyzdys, ilgai nepralenktas, suteikęs pasitikėjimo kitiems rašytojams. Pirmą kartą didžiuliame romane visas dėmesys sukoncentruotas į vieną veikėją, detaliai analizuojama jo asmeninė problemika. V. Mykolaitis-Putinas parašė išties europinio lygio kūrinį, pasirinkta tema (jauno menininko tapsmo istorija, konfliktas su visuomene, vadavimasis iš dogmų) suartinantį lietuvių literatūrą su visuotinės literatūros kontekstu - Džeimso Džoiso „Menininko jaunų dienų portretu“, Rainerio Marijos Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašais“, Tomo Mano „Daktaru Faustu“ ir kt. Dėl stiliaus „Altorių šešėly“ dažnai vadinamas stendališko tipo romanu. Tai ne liaudiška, bet preciziška, intelektualia kalba parašytas kūrinys. Imponuoja sakinio koncentracija, taiklios charakteristikos, įtaigus, intensyvus pasakojimas.
Šiame romane atsiskleidžia V. Mykolaičio-Putino pasaulėžiūra ir vidiniai konfliktai. Prozoje ryški būsimo kunigo - Liudo Vasario - gyvenimo kryžkelė. Autorius laikosi nuoseklumo, ryški psichologinė analizė, nepriekaištingas stilius ir apgalvotas siužetas. Romano sąsajos su paties autoriaus gyvenimu akivaizdžios: V. M. Putinas taip pat mokėsi kunigų seminarijoje ir patyrė abejones dėl kunigo kelio pasirinkimo.
Kūryba karo metais ir pokariu
Atskiras savitas V. Mykolaičio-Putino kūrybos laikotarpis - karo išvakarėse ir karo metu sukurta poezija, kurią poetas ketino publikuoti 1944 m. „Rūsčių dienų“ rinkinyje, bet okupacinė vokiečių valdžia nedavė leidimo (pasirodė 1972 m. Čikagoje). Karo, nelaimių, pasaulio katastrofos nuojauta išsakoma baladės poetika („Baladė“, „Lėlių baladė“, „Nežinios paslaptis“, „Vestuvių muzikantas“), neramiais sapnais, grėsmingomis vizijomis („Saulėtekis“), kosminės šaltos nakties metafora, smerkiamas žmonijos nuopuolis, grįžimas į barbarybės laikus („Kelias atgal“, „Marche macabre“), nykūs sovietizacijos reiškiniai („Raudonspalvėj liepsnoj“, „Minioje“, „Birželio 15“, „Liaudies daina“, „Tremtiniai“). Dominuoja nejauki šalčio, atšiaurios žiemos nuotaika (ciklas „Žiema“), baimės („Bijau nakties“), mirties motyvai („Golgota“, „Žuvusiems partizanams“, „Motinai“).
Iki naujo Raštų leidimo 1989 m. niekur nebuvo publikuota „Rūstybės psalmė“ - svarbus katastrofų laikotarpio kūrinys. Biblinėmis aliuzijomis ir iškalbingų vaizdų seka eilėraštis perteikia istorijoje vykstantį absurdą.
Apmąstantys Lietuvos ir žmogaus likimą 1943-1944 m. eilėraščiai „Pranašystė“, „Sielvarto sesei“, „Pro kryžių ūksmes“, „Dingo“ buvo publikuoti karo meto spaudoje (Varpe, Kūryboje, Naujojoje Lietuvoje) arba liko rankraščiuose („Mirtis“, „Gimimas ir gyvenimas“ ir kt.). Kūriniuose gausu kreipinių į Dievą, anapusybės kaip išsigelbėjimo vizijų, jie persmelkti siaubo ir krikščioniškos vilties. Į V. Mykolaitį-Putiną, kaip ir į kitus Lietuvoje likusius rašytojus (Salomėją Nėrį, Antaną Vienuolį, kurio sūnus buvo išvežtas), laiškais kreipdavosi tremtiniai, tikėdamiesi pagalbos ar bent užtarimo. Tačiau reali persekiojimo, skundų ir baimės situacija neleido net pagalvoti apie paramą neteisėtai išvežtiesiems, pats tremties faktas buvo uždrausta tema. Maža to, „Rūsčių dienų“ rinkinyje pasmerkęs stalininę diktatūrą, V. Mykolaitis-Putinas pats balansavo ant grėsmingos ribos. Jis, kaip ir kiti rašytojai, nuolat jautė moralinį terorą: jie buvo kritikuojami už nepakankamą optimizmą, „buržuazinės“ ideologijos liekanas, individualizmą, menką idėjiškumą, spaudžiami kurti lozunginę, politizuotą literatūrą.
Emigracijon nepasitraukęs V. Mykolaitis-Putinas turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, buvo verčiamas rašyti revoliuciją, Leniną, Staliną, sovietinę santvarką ir jos „šviesias“ perspektyvas šlovinančias eiles. Rinkinyje „Sveikinu žemę“ (1950), kuris pasirodė tik kelis kartus poetui taisius, t. y. „sutarybinus“ dalį eilėraščių, V. Mykolaitis-Putinas atidavė privalomą duoklę keliais stereotipiniais eilėraščiais. Iki Stalino mirties (1953) apskritai vengė kurti poeziją, užsiėmė vertimais, dėstė Vilniaus universitete, rinko medžiagą istoriniam romanui „Sukilėliai“, kurio pirmoji dalis pasirodė 1957 m. (antroji - po dešimtmečio). 1863 m. sukilimas parodomas plačiame socialiniame, buitiniame, idėjiniame kontekste, įtaigus kunigo Mackevičiaus portretas. Kai kurios sovietmečiu privalomos istorijos, pasakojimo schemos kompensuojamos geru kaimo žmogaus psichologijos, jo interesų, laisvės troškimo pažinimu. Romano pirmoji dalis 1958 m. buvo apdovanota valstybine premija.
Prie sau įprastos meditacinės lyrikos V. Mykolaitis-Putinas grįžo tik pasibaigus Stalino epochai. 1955-1959 m. sukurti eilėraščiai sudaro atskirą skyrių Raštų pirmajame tome, kuris vėlgi išėjo cenzūros apkarpytas (neleista skelbti poemėlės „Prometėjas“, „Benamio dainų“ pirmosios dalies, sutrumpintos „Parafrazės“). Visgi skaitytojas jau galėjo pajausti V. Mykolaičio-Putino vertą poeziją iš filosofinę mintį metaforiškai bei simboliškai perteikiančių ciklų „Parafrazės“, „Krintanti žvaigždė“, „Septynios dienos“.
Pirmaisiais pokario metais rašytojas buvo stropiai prižiūrimas KGB, valdžia spaudė literatūriniais darbais reikštis viešumoje. V. Mykolaitis-Putinas ėmėsi vertimų, į lietuvių kalbą išvertė Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“ (1948), „Krymo sonetus“ (1948), „Poną Tadą“ (liko nebaigtas), nemažai Ivano Krylovo pasakėčių (1945), Aleksandro Puškino eilėraščių (1949, 1950), vieną kitą Michailo Lermontovo, Nikolajaus Nekrasovo, Taraso Ševčenkos eilėraštį, fragmentus iš Oskaro Vaildo kūrybos, dalį Gėtės „Fausto“.
Svarbiausias rezistencinis kūrinys - 1945 m. sukurta poema „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“). Poetas pranašų kalba, apokaliptiniais regėjimais („Praskrido raitelis ant žirgo / Ir dalgis sutemoj sužvango…“) išreiškė kaltinimus totalitarinei prievartos sistemai, pasmerkė moralinį išsigimimą („Ir tribunoluos išdidžiai / Teisiuosius smerkia žmogžudžiai“), bailius ir pataikūnus („Jau aukurus sugriovę, / Žyniai jums gieda šlovę“), šaukėsi Dievo pagalbos, mirusiųjų keršto, išsakė savo pasipiktinimą ir nusivylimą. Nors poetinė raiška abstrakti, be konkretybių, nuorašais paplitusios poemos skaitytojui buvo aišku, jog kalbama apie antrąją sovietinę okupaciją. Sovietinis saugumas ieškojo autoriaus, įtariamas buvo V. Mykolaitis-Putinas - jį pridengdamas, autorystę prisiėmė vienas studentas, už tai nuteistas penkeriems metams. Pirmą kartą poema publikuota JAV - 1967 m. „Aidų“ žurnale (Nr. 7). Sovietų Lietuvoje rengiant dešimties tomų poeto raštus, V. Mykolaitis-Putinas 1966 m. parašė poemos autorystę patvirtinan…
Filosofinė pasaulėjauta ir kūrybos bruožai
V. Mykolaičio-Putino kūrybai būdinga filosofinė pasaulėjauta. Poetas mėgo pažinti ir aiškintis amžinąsias gyvenimo tiesas, bandė suprasti žmogaus vietą pasaulyje, jo egzistencinį pradą. Dramatiški ir skaudūs, išgyvenimų kupini jausmai taip pat nulėmė rašytojo kūrybą. Žmogaus būtis V. Mykolaičiui-Putinui - paslaptis. Svarbų vaidmenį atlieka žmogaus dvasios kelionė, idealų ilgesys, noras įsitraukti į begalybės kupiną visatą. V. Mykolaitis-Putinas parodė tragišką pasaulėjautos jausmą, kurį lydį dualistinės manieros: individas pasmerktas gyventi nežinioje, kurioje nerandama vietos. Individas rašytojo kūriniuose nuolatos veržiasi į laisvę, jo siela kilniai kyla į dangiškąjį pasaulį, kuris žavi savo paslaptingu ir neperprantamu grožiu. Vertybe laikoma ir prigimtis. Vinco Mykolaičio-Putino herojus - visa savo esybe įsiliejantis į pasaulį ir tautos istoriją, žmogus. Žmogaus tikslas yra subrandinti savo sielą ir patirti nepakartojamą savosios būties, egzistencijos jausmą. Rašytojo kūryboje apstu dvasinių išgyvenimų scenų, kuriomis siekta atrasti savąjį gyvenimo tikslą.
Atminimo įamžinimas
V. Mykolaičio-Putino atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- Dokumentiniai filmai: „Vincas Mykolaitis-Putinas“ (1970), „Einu“ (1999), „Vieno buto istorija. Vincas Mykolaitis-Putinas“ (2019).
- Muziejai: V. Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus Pilotiškėse (nuo 1971 m.), V. Mykolaičio-Putino muziejus Vilniuje (nuo 1986 m.).
- Draugijos ir fondai: V. Mykolaičio-Putino draugija (nuo 1992 m.), V. Mykolaičio-Putino kultūros paramos fondas.
- Literatūrinė premija: V. Mykolaičio-Putino premija (nuo 2017 m.).
- Atminimo įamžinimas Kauno rajone: Memorialinė lenta Kačerginėje, paminklas namo kieme, parkas šalia namo.
tags: #vinco #mykolaicio #putini #asmenybes #bruozai