Japonija - šalis, kurioje senovinės tradicijos ir šiuolaikinės technologijos susilieja į vieną harmoningą visumą. Nuo tvarkingų gatvių ir preciziško punktualumo iki meditatyvios tylos šventyklų soduose - viskas čia alsuoja pagarba, estetika ir tvarka. Ši tūkstančių metų istoriją turinti sala Azijos rytuose tapo modernumo ir kultūrinės dermės simboliu. Japonai geba išlaikyti pusiausvyrą tarp progreso ir tradicijų - čia galima pamatyti robotus aptarnaujančius svečius viešbutyje, o vos už kampo - senyvus žmones klūpančius prie šventyklos aukuro.
Nesuprantu žmonių, kurie bijo keliauti į Japoniją - esą per toli ir per daug svetima. Japonai visada apgaubia rūpesčiu, yra paslaugūs ir nepaprastai kultūringi. Ir jaunas, ir senas būtinai tau nusilenks kelis kartus ir net nemokėdamas angliškai parodys, kur eiti.
Japonijos kultūros esmė
Japonijos kultūra išsiskiria savo subtilumu, pagarba ir išgryninta estetika. Tai ne tik papročiai ar elgesio normos - tai gyvenimo būdas, perduodamas iš kartos į kartą. Japonai vadovaujasi principu wa - harmonija, kuri reiškia tarpusavio santykių pusiausvyrą, pagarbą gamtai ir aplinkiniams. Japonijoje mandagumas - ne formalumas, o pagrindinė visuomenės taisyklė. Čia net kasdienės situacijos, tokios kaip atsiskaitymas parduotuvėje ar kelionė traukiniu, kupinos nerašytų elgesio normų.
Pagarbus bendravimas
Japonijoje itin svarbus pagarbus bendravimas. Lenkiantis sveikinantis, padėkojant ar atsiprašant - tai ne tuščia formalumo išraiška, o nuoširdus gestas, rodantis dėmesį kitam žmogui. Nusilenkimo trukmė ir kampas gali būti įvairūs: nusilenkiama tuo žemiau, kuo aukštesnė pašnekovo visuomeninė padėtis. Draugui užtenka linktelėti galva, viršininkas yra vertas maždaug 45 laipsnių nusilenkimo, o senyvas žmogus - 70 laipsnių. Taigi nusilenkimo trukmė ir kampas gali būti įvairūs.
Arbatos ceremonija: harmonijos ir ramybės ritualas
Arbatos gėrimo ceremonija (chanoyu arba sado) - vienas ryškiausių Japonijos kultūros simbolių. Tai ne tik arbatos paruošimas ir ragavimas, o ištisas dvasinis ritualas, kuris jungia estetiką, harmoniją ir dėmesingumą. Ceremonijos esmė - pasiekti vidinę ramybę per paprastumą. Viskas vyksta tyliai, be skubėjimo, todėl dalyvavimas šiame rituale keliautojams tampa savotiška meditacija. Įdomu tai, kad šis menas formavosi dar XVI a.
Taip pat skaitykite: Darbas psichologu
Kimono: tradicijos ir mados dermė
Kimono - tradicinis japonų drabužis, tapęs pasauliniu kultūros simboliu. Anksčiau tai buvo kasdienis apdaras, o šiandien jis dėvimas ypatingomis progomis - per šventes, vestuves ar arbatos ceremonijas. Šiuolaikinė Japonijos mada drąsiai derina senovę su modernumu. Tokijo Harajuku rajone galima pamatyti jaunimą, kuris kuria savitą stilių, maišydami tradicinius elementus su avangardiniais sprendimais.
Technologijos ir tradicijos: harmonija kasdienybėje
Japonija dažnai vadinama technologijų rojumi - tai šalis, kurioje inovacijos tampa kasdienybės dalimi. Čia tradicinis gyvenimo būdas harmoningai dera su pažangiausiomis pasaulio technologijomis.
Vienas iš labiausiai Japoniją garsinančių pasiekimų - greitieji traukiniai Shinkansen. Jie pradėjo kursuoti dar 1964 m., prieš Tokijo olimpines žaidynes, ir iki šiol yra technologinio tikslumo simbolis. Traukiniai pasižymi ypatingu komfortu - nuo švarių, tyliai veikiančių vagono patalpų iki aptarnavimo kultūros, kuri prilygsta penkių žvaigždučių viešbučiui.
Japonijoje robotai nėra futuristinė vizija - jie yra realybė. Robotus galima sutikti viešbučiuose, restoranuose, oro uostuose ir net senelių priežiūros centruose. Robotų panaudojimas atspindi japonų požiūrį į technologijas - jie nėra skirti pakeisti žmones, o padėti jiems kasdienybėje.
Japonijoje yra daugiau nei 5 milijonai prekybos automatų (vending machines) - tai viena didžiausių koncentracijų pasaulyje. Jie stovi ne tik miestuose, bet ir kalnų keliukuose ar atokiuose kaimuose. Automatai Japonijoje yra švarūs, tvarkingi ir nuolat prižiūrimi. Tai ne tik patogumo, bet ir pasitikėjimo visuomene simbolis - čia niekas jų nesugadina ir nevagia.
Taip pat skaitykite: Sąmoningas gyvenimas
Gamta ir metų laikai: grožis kiekviename žingsnyje
Japonija garsėja ne tik savo miestais, technologijomis ir kultūra, bet ir išskirtine gamta. Tai šalis, kurioje kiekvienas metų laikas turi savo veidą, spalvas, kvapus ir šventes.
Vienas ryškiausių Japonijos simbolių - sakura, arba vyšnios žiedas. Pavasarį visa šalis nusidažo rausvais tonais, o šis reiškinys, vadinamas Hanami, tampa nacionaline švente. Sakurų žydėjimas trunka vos savaitę ar dvi, todėl japonai jį laiko priminimu apie gyvenimo laikinumą ir grožį akimirkoje.
Fuji kalnas (Fujisan) - aukščiausias Japonijos taškas ir vienas labiausiai atpažįstamų šalies simbolių. Tai ne tik gamtos stebuklas, bet ir dvasinis simbolis. Fuji kalno viršūnė siekia 3776 metrus, o jo beveik tobula kūgio forma laikoma grožio ir pusiausvyros įsikūnijimu.
Kai pavasario sakurų žiedai nubyra, šiaurinėje Japonijos saloje Hokaide ateina žiemos karalystė. Šis regionas garsėja ne tik sniego gausa, bet ir savo nepakartojamu žiemos grožiu. Kasmet vasarį vyksta garsusis Saporo sniego festivalis, kuriame statomos milžiniškos sniego ir ledo skulptūros, apšviečiamos spalvingais šviesos efektais. Be to, čia galima išbandyti natūralias karštąsias versmes - onsen, kurios žiemą tampa ypatingai populiarios.
Japonijos virtuvė: menas lėkštėje
Japonijos virtuvė - tai menas, kultūra ir gyvenimo filosofija viename. Ji paremta sezoniškumu, paprastumu ir ingredientų kokybe. Japonai tiki, kad maistas turi būti ne tik skanus, bet ir gražus akiai, todėl kiekvienas patiekalas - tarsi mažas meno kūrinys.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės mitai
Gatvės maistas Japonijoje - tai patirtis, kurioje dera tradicija, greitis ir skonis. Kiekvienas regionas turi savo mėgstamus užkandžius. Osakoje keliautojai ragauja takoyaki - mažus apvalius virtinukus su aštuonkoju, kepamus specialioje keptuvėje. Šie patiekalai atspindi japonų požiūrį į maistą - svarbiausia kokybė, net jei tai tik užkandis. Gatvės maistas čia ne prastesnis už restoraninį: ingredientai švieži, o skonis - nepriekaištingas.
Japonijoje maisto išvaizda tokia pat svarbi kaip ir skonis. Estetika čia - pagarba valgytojui. Patiekalai komponuojami taip, kad atspindėtų metų laikus, o kiekvienas ingredientas būtų matomas ir įvertinamas. Tradicinė vakarienė kaiseki - tai kelių patiekalų meniu, kuriame maistas patiekiamas lėtai, kiekviena dalis atspindi tam tikrą gamtos elementą. Tai tarsi kelionė per skonį, laiką ir pojūčius.
Japonijos virtuvė kupina įdomių ir mažai žinomų niuansų. Pavyzdžiui, Japonijoje nėra įprasta duoti arbatpinigių - geras aptarnavimas laikomas pareiga, ne paslauga. Taip pat daugelis restoranų turi plastikinio maisto vitrinas - sampuru, kurios leidžia klientams pamatyti, kaip patiekalas atrodys realiai. Dar vienas įdomus aspektas - sezoniškumas.
Praktiniai patarimai keliautojams
Kada geriausia keliauti į Japoniją?
Geriausias metas keliauti į Japoniją priklauso nuo to, ką norite pamatyti. Dauguma keliautojų renkasi pavasarį (kovas-gegužė), kai žydi sakuros, arba rudenį (rugsėjis-lapkritis), kai gamta nusidažo ryškiomis spalvomis. Vasarą (birželis-rugpjūtis) oras karštas ir drėgnas, tačiau tuo metu vyksta daugybė spalvingų festivalių. Žiemą (gruodis-vasaris) Japonija traukia slidinėjimo entuziastus - ypač Hokaido saloje.
Ar Japonijoje brangu keliauti?
Japonija laikoma viena brangesnių Azijos krypčių, tačiau išlaidos labai priklauso nuo kelionės stiliaus. Nakvynės kainos gali svyruoti nuo nebrangių kapsulinių viešbučių (apie 25-40 € už naktį) iki prabangių ryokan tipo nakvynių su karštomis versmėmis (virš 150 €). Maistas gatvės kioskuose ir mažuose restoranuose dažnai kainuoja mažiau nei 10 €, o kelionių išlaidas galima sumažinti naudojantis Japan Rail Pass, leidžiančiu keliauti tarp miestų už fiksuotą kainą.
Ar Japonijoje reikia duoti arbatpinigių?
Ne, arbatpinigiai Japonijoje nereikalingi ir net gali būti suprasti kaip įžeidimas. Japonai didžiuojasi kokybišku aptarnavimu, todėl jie nesitiki papildomo atlygio. Geriausias būdas padėkoti - pasakyti „arigatou gozaimasu“ (ačiū labai).
Ar reikia vizos keliaujant į Japoniją iš Lietuvos?
Lietuvos piliečiams viza nereikalinga kelionėms iki 90 dienų, jei atvykstama turizmo tikslais. Svarbu turėti galiojantį pasą ir atgalinį bilietą. Ilgesnėms kelionėms ar darbui reikalinga speciali viza.
Verslo etika Japonijoje
Ko būtų galima pasimokyti prieš vykdant verslo derybas Japonijoje? Kaip išvengti klaidų, po kurių antro šanso gali ir nebūti? Apie visa tai šiame vertimų biuro „Ars libri“ straipsnyje.
Kaip reikėtų elgtis?
Viena vertus, Japonija taip pat gyvena XXI amžiuje, todėl joje nebėra likę kažkokių keistų papročių siekiant sudaryti partnerystę, bendradarbiaujant. Dažniausiai taikomos tokios pačios elgesio normos, kaip ir Europoje. Visgi yra keletas niuansų, į kuriuos privalu atkreipti dėmesį. Vienas iš jų yra tas, kad Japonijoje į verslo susitikimus visada privaloma neštis vizitinę. Su ja taip pat svarbu elgtis pagarbiai. Ji yra perduodama grakščiai, dvejomis rankomis. Šiukštu negalima mėtyti, greitai perduoti viena ranka, ar numesti per stalą. Dar blogiau yra vizitinės neatsinešti, nes tuomet japonai manys, kad jų verslas jums nerūpi. Japonai ypač linkę atkreipti dėmesį į smulkmenas ir jas atsiminti visą gyvenimą. Dėl to per susitikimus reikėtų gerai pagalvoti, kas yra sakoma. Šie žmonės yra linkę užsirašinėti, kas vyksta susitikimo metu, ir tikėsis, kad jūs darysite tą patį. Niekuomet nesiūlykite pasirašyti konfidencialumo sutarčių susitikimo metu, nes taip tik sugėdinsite partnerius. Jei reikia, susitarkite dėl pasirašymo prieš susitikimą. Susitinkant nederėtų spausti rankų, nes japonai apskritai nelabai leidžia save liesti. Ypač reikia vengti tokių veiksmų kaip tapšnojimo per nugarą. Vėluoti į susitikimus taip pat yra nuodėmė. Privalu apie atvykimą patvirtinti telefonu likus valandai ar dviem iki susitikimo. Japonai itin griežtai laikosi dienotvarkės, todėl susitikimas ir pasibaigs tada, kai buvo suplanuotas. Atvykus reikia leisti jiems pasodinti jus ten, kur jiems atrodo geriausia, nes jie žmones sodina hierarchijos būdu. Niekuomet nepūskite nosies prieš japonų kolegas ir nerodykite pirštais. Pakvietimas į namus - ypatingos pagarbos ženklas, todėl jei esate kviečiami, priimkite kvietimą.
Aprangos kodas
Aprangos kodas panašus kaip ir daugelyje šalių. Tiesa, jis yra sezoninis. Spalio-balandžio mėnesiais vyrai rengiasi juodais švarkais ir baltais marškiniais. Gegužę-rugsėjį - pilkais švarkais trumpesnėmis rankovėmis. Niekuomet šalia juodo švarko nenešiokite juodo kaklaraiščio, nes tai laidotuvių apranga. Programinių įrangų, interneto, dizaino ar mados įmonių viršininkai gali nešioti į kuodą surištus plaukus. Niekada negalima būti su barzda. Moterys japonų versle yra matomos rečiau. Dėl to norėdamos, kad į jas žiūrėtų rimtai, jos turėtų būti arba trumpesniais plaukais, arba surištais ir nešioti sandaresnius drabužius. Atminkite ir tai, kad Japonijoje moterys ypač daug nutuokia apie madą ir yra linkusios atkreipti dėmesį į žymių dizainerių prekių ženklus. Vengtina nešioti juvelyrikos gaminius, mūvėti labai trumpus sijonus ar aukštakulnius.
Dovanos
Galimų dovanoti dovanų sąraše yra įvairios prekės su žymiais tarptautiniais prekių ženklais, importuotas viskis, brendis, konjakas ar aukščiausios kokybės vynas, šaldyti kepsniai, gurmanų produktai, švieži vaisiai, rankogalių segtukai, tušinukai, parkeriai ir pieštukų rinkiniai ir įsimintina, su susitikimu susijusi nuotrauka. Geriau nedovanoti jokių baltų gėlių, nes jos susijusios su laidotuvėmis. Japonai tiki, kad 4 ir 9 yra nelaimingi skaičiai, todėl reiktų vengti duoti dovanų, susijusių su jais. Gavus dovaną, reiktų padėkoti ir padėti ją į šalį, nes iškart prieš visus ją atidaryti yra nemandagu. Dovana yra teikiama abejomis rankomis ir ją teikti reikėtų susitikimo pabaigoje. Dovanojant reiktų pasakyti, kad dovana visai neįdomi. Esmė ne ta, kad ji įdomi ar neįdomi, o ta, kad šiuo pasakymu parodoma, kad bendravimas yra daug svarbesnis už dovanas. Negalima dovanoti tos pačios dovanos skirtingo rango žmonėms, nes taip juos tik įžeisite. Taip pat dėl tos pačios priežasties negalima susitikimo metu ko nors dovanoti tik vienam žmogui. Prieš priimdami dovaną, bent du kartus jos atsisakykite. Japonų kultūroje kuklumas yra didelė vertybė, dėl to dovanų nereikėtų iš karto priimti, kaip ir komplimentų.
Dažnos klaidos ir kaip jų išvengti
Sudėtingas Japonijos socialinių susitarimų ir elgesio normų tinklas gali sugluminti pirmą kartą apsilankiusius turistus, kurie dažnai išsiskiria iš vietinių dėl iš pažiūros nedidelių kultūrinių klaidų.
- Japonijoje kultūra labai pabrėžia pagarbą pamestiems daiktams, tokiems kaip šalikai, akiniai nuo saulės ar vaikiški žaislai. Nors geranoriškas turistas gali apsvarstyti galimybę pasiimti tokius daiktus, kad surastų jų savininką, paprastai geriau to nedaryti. Vietoj to, dėmesingiausias būdas yra padėti daiktą į labiau matomą vietą, kad savininkas galėtų lengviau pastebėti, kai sugrįš jo pasiimti.
- Japonijoje kukliai rengtis yra įprasta, o moterys, ypač suaugusios, net šiltu oru linkusios prisidengti pečius ir kūną. Tai apima skėčių naudojimą ir ilgas pirštines, kad apsaugotumėte savo odą nuo saulės. Vadinasi, turistai, vilkintys iššaukiančią aprangą, gali priversti vietinius kiek nustebti ir suglumti.
- Japonijos valgymo kultūroje patiekalai turi būti lydimi tam tikro lygio aplinkos triukšmo.
- Kad nebūtumėte vertinamas kaip blogo būdo turistas, rekomenduojama nesivelti į garsius pokalbius ar pernelyg įžūlius gestus, nes kai kurie japonai mano, kad užsieniečiai yra pernelyg triukšmingi. Važiuojant viešuoju transportu, ypač jei keleivių jame vos keli, geriau susilaikyti nuo kalbėjimo telefonu arba, jei reikia, darykite tai diskretiškai nusisukant nuo kitų arba kalbėdami prisidenkite burną.
- Japonijos vietiniai gyventojai dažnai gali lengvai atpažinti užsieniečius, o vienas išskirtinis bruožas, kurį jie dažnai pastebi, yra jų laikysena. Jie vartoja terminą „katės nugara“ arba vadina ją klaustuku.
- Taksi Japonijoje turistams gali atrodyti šiek tiek gluminantis dėl skirtingų vietinių papročių, kurie skiriasi nuo to, prie ko turistai yra įpratę savo namuose. Išsikviečiant taksi, labai svarbu pakelti ranką aukštai, o ne ištiesti ją į šoną. Tai nukrypsta nuo įprastos praktikos daugelyje kitų šalių.
- Japonijoje žmonės yra labai jautrūs kvapams, todėl jie dažnai mano, kad kvepalai yra per daug galingi. Pasak Franco Wrighto, kvepalų butiko įkūrėjo, kai kurie japonai stiprius kvapus netgi gali interpretuoti kaip įžeidžiančius. Vietiniams labiausiai vertinamas kvapas yra kvapo nebuvimas. Kvepalų rinka Japonijoje išlieka gana ribota, o kosmetikos parduotuvėse yra tik keletas pasirinkimų.
- Japonija turi aiškią normą prieš arbatpinigių mokėjimą, ypač restoranuose, kavinėse, taksi ir viešbučiuose. Tačiau gidai, pripratę prie turistų iš kitų šalių, paprastai neatsisako arbatpinigių, nors ir aktyviai jų neprašo. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Japonijoje nėra įprasta perduoti pinigus tiesiogiai kam nors. Vietoj to, rekomenduojama iš anksto paruošti grynuosius voke arba naudoti tam skirtą dėklą, kurį rasite daugumoje parduotuvių.
- Nors aiškiai nedraudžiama, valgyti viešai, ypač jei maistas supakuotas, Japonijoje ne itin skatinama. Verta paminėti, kad pastaruoju metu šis paprotys tapo ne toks griežtas, o jaunesni japonai retkarčiais pasimėgauja užkandžiais kur nors keliaujantys.
- Tatuiruotės Japonijoje yra mažiau paplitusios, palyginti su kitomis pasaulio šalimis. Turistams tatuiruotė Japonijoje gali sukelti tam tikrų iššūkių. Tai gali apriboti prieigą prie baseinų, SPA, sporto salių ar tradicinių japoniškų pirčių.
- Japonijoje įprasta nusiauti batus prieš įeinant į kieno nors namus. Ši praktika pagrįsta japonų švaros suvokimu, kai erdvės priskiriamos „švarioms“ arba „nešvarioms“. Visas namas, išskyrus tualetą, patenka į „švarumo“ kategoriją. Šias tualetines šlepetes galima rasti privačiuose namuose, restoranuose ir viešbučiuose. Jos atlieka praktinį tikslą, nurodydamos, ar tualetas yra užimtas, ar ne.
- Japonijoje turistai dažnai nežino, kaip pasisveikinti su kitais žmonėmis. Japonijos kultūra paprastai nepritaria artimam kūno kontaktui, todėl svarbu vengti liesti, apkabinti ar glostyti nugarą.
- Japonijoje dvi labiausiai vertinamos dorybės yra kantrybė ir mandagumas, ir šios vertybės palaikomos net eisme. Socialine norma laikoma būti kantriems važiuojant eisme ir netrukdyti kolegoms vairuotojams siaubingu garso signalo garsu.
- Japonijos kultūroje vis dar pastebimas lyčių skirtumas.
- Kad ir kaip būtų keista, japonai nesiūlo savo vietų kitiems metro, autobusuose ar traukiniuose. Kai kuriems tai gali būti net įžeidžiantis dalykas, nes tai gali būti vertinama kaip kažkieno silpnumo parodymas.
- Ieškant nuorodų, labai svarbu atsiminti konkretų kultūrinį paprotį: susilaikykite nuo rodymo į ką nors pirštu. Japonų etikete rodymas yra suvokiamas kaip galimai agresyvus ar nemandagus gestas. Vietoj to galite naudoti visą ranką norėdami ką nors parodyti arba, dar geriau, pasikliaukite žodiniu bendravimu.
Kelionė į Kiotą: Japonijos širdį
Jei yra miestas pasaulyje, kurį būtina aplankyti, - tai Kiotas. Daugumai šis miestas asocijuojasi su Giono rajono geišomis, žinomomis iš kino filmo ir knygos „Geišos išpažintis”. Tačiau jeigu pažiūrėtume į senovės japonų tapytojų darbus ar pavartytume istorines knygas, rastume pavaizduotas būtent Kioto apylinkes. Piešiniuose ir graviūrose atsiveria erdvės, horizonte - kalnai, o jų papėdėse - šventyklos, upės, išpuoselėti sodai, mediniai nameliai siaurose gatvelėse. Kiote viskas kaip mene.
Kiotas buvo imperatoriškos Japonijos sostinė ilgiau nei tūkstantmetį - nuo 794 metų iki 1869-ųjų. Kiote atsiradusios arbatos gėrimo ceremonijos, ikebanos menas, no teatras, poezija, sodų dizaino menas ir architektūra tapo visos Tekančios Saulės šalies tradicijomis. Iki šiol daugelis japonų sako, kad tikroji sostinė ir Japonijos širdis yra Kiotas. Kiote gyvena mažiau nei vienas procentas šalies gyventojų, bet šiame mieste yra penktadalis visų Japonijos nacionalinių kultūros paveldo vertybių. Antrojo pasaulinio karo metu Kioto gyventojams tik per plauką pavyko išvengti atominės bombos ir Hirošimos likimo, nes amerikiečių karo generolas Henry Stimsonas išbraukė Kiotą iš bombarduojamų miestų sąrašo dėl neįkainojamų istorinių vertybių gausos ir pakeitė jį Nagasakiu. Kiote ir jo apylinkėse yra per 400 šintoizmo šventyklų, dar daugiau budistų šventovių, imperatoriškieji rūmai, gausybė sodų. Jei nori sužinoti, kas yra Japonija, pažinti japonų meną, estetiką, kultūrą, pirmiausia reikia važiuoti į Kiotą.
"Gion Matsui" festivalis
Nuo 869 metų, kai buvo sumanyta pamaloninti dievus maro metu, vykstantis „Gion Matsui” festivalis dabar jau galėtų lygintis su Rio de Žaneiro karnavalu Brazilijoje ar Noting Hilo karnavalu Londone. Kasmet liepos mėnesį dėl religinio festivalio kelioms savaitėms Kiotas užtvindomas žibintais, tradicine muzika ir pasipuošusiais japonais. Visi be išimties jie vilki iš kartos į kartą perduodamus kimono. Merginos stebina geišų stiliaus šukuosenomis, vėduoklėmis, mediniais batais, kuriuos avėjo senovės Japonijos kariai. Daugelis festivalio atributų - namai-šventyklos ant ratų, lėlės, muzikiniai instrumentai, skulptūros yra antikvariniai. Liepos 17-ąją centrinėse Kioto gatvėse vyksta didelė procesija, kurios metu jaunų vyrų komandos traukia 32 namus-šventyklas, sukonstruotas ant ratų dar XVI amžiuje ir sveriančias po 12 tonų. Procesijos išvakarėse miesto centras uždaromas dviem dienoms. Senieji turtingų šeimų namai tuos du vakarus būna atidaryti visiems norintiems užeiti, o antikvarinės šeimos relikvijos ir vertybės išstatytos languose, kad visi galėtų jomis grožėtis. Vakarais gatvėse visi valgo tradicinį maistą, geria sakę, žaidžia žaidimus, gieda giesmes ir apžiūrinėja net 25 metrų aukštį siekiančius namus-šventyklas, išpuoštas šimtais degančių žibintų, įvairiais simboliniais raštais, įmantriais raižiniais ir auksu. Stebėti penkias valandas trunkančios procesijos susirenka dešimtys tūkstančių žmonių. Visame trijų su puse kilometro ilgio ruože išstatomos kėdės abiejose gatvės pusėse. Norint atsisėsti, reikia pirkti bilietą. Prieš pat paskutinį posūkį bilietai neparduodami. Kas pirmas, tas ir užsiima poziciją. Kiekvieną namelį-šventyklą, kurios priekyje sėdi žmogaus ūgio lėlės-dievybės, o už jų dvylika-šešiolika vienuolių, traukė penkiasdešimt vyrų. Vienuoliai grojo tradiciniais instrumentais, skambino varpais. Pirmame namelyje sėdi berniukas, simbolizuojantis dieviškąjį pasiuntinį. Berniukas atrenkamas iš vaikų ir jam negalima kojomis liesti žemės 4 dienas iki procesijos - jis nešiojamas. Visur. Procesijos ruože yra 3 posūkiai. Norint pasukti 12 tonų sveriantį namą ant ratų, po jais kišamos bambukinės lazdos, ant jų pilamas vanduo. 50 vyrų, kuriems vėduoklėmis diriguoja keturi dvasininkai, traukia tą namą, palydimi giesmėmis. Paskui kiekvieną namą-šventyklą eina tikintieji - tik vyrai, jie prie kiekvieno kampo sustoja, išsitraukia kėdutes, pageria arbatos ir eina toliau. Tie, kurie traukia, arbatos negeria. Šventėje dalyvauja ir geišos, vilkinčios kimono ir baltai nugrimuotu veidu. Tai vienas retų atvejų, kai gali geišas pamatyti iš arti.
Geišos
Jų Kiote labai sumažėjo ir pamatyti tradiciniuose restoranuose, arbatos namuose ar uždaruose klubuose, kur jos priima savo klientus, neįmanoma. Tai ne tik brangiai kainuotų - ne visi restoranai, kur dirba geišos, įsileidžia nejaponiško gymio žmogų. Nuo seno geišų vieta yra Gionas - medinių namelių ir siaurų gatvių rajonas. Tai senovės Japonija, kai naktimis šviečia žibintai, nėra jokios šiuolaikinės civilizacijos. Vakare girdėti medinių batų kaukšėjimas, kai geišos tipena iš vieno restorano į kitą. Ten nuostabu pasivaikščioti. Tik svarbu neapsigauti, nes turistai mėgsta pasipuošti geišų drabužiais. Jeigu geiša fotografuojasi, yra netikra. Klaidinga manyti, kad geiša yra laisvo elgesio moteris. Kad galėtum vadintis geiša, tenka mokytis mažiausiai penkerius metus. Geiša yra aukščiausios klasės linksmintoja, kurios kompaniją vyras gali nusipirkti, kad kartu praleistų vakarą, pabendrautų, bet tai neturi nieko bendra su seksu. Geišos išmano poeziją, muziką, šokį, groja ir dainuoja, moka įvairių žaidimų ir ritualų. Geišos turi kelis nuolatinius klientus, kurie jas išlaiko. Jei tokia vyrų linksmintoja tampa kurio nors meiluže, privalo palikti geišų namus. Ši profesija nyksta, nes vis mažiau merginų nori mokytis geišų tradicijų. Dėl to geišų paslaugos brangios. Geišų kimono kainuoja dešimtis tūkstančių. Kuo sudėtingesniais ornamentais margintas kimono ir kuo iš vertingesnio šilko ar atlaso jis pasiūtas, tuo geiša yra brangesnė.
#