Žmogaus pasąmonė - tai neišsemiamas galimybių šaltinis, galintis daryti didžiulę įtaką mūsų gyvenimui, mintims, jausmams ir elgesiui. Daugelis sėkmingų žmonių pripažįsta, kad pasąmonės galią galima išnaudoti siekiant įvairių tikslų - nuo sveikatos gerinimo iki finansinės gerovės kūrimo. Šiame straipsnyje išnagrinėsime įvairius metodus, kaip paveikti savo pasąmonę, kad galėtumėte sąmoningai kurti norimą gyvenimą.
Pasąmonės galia ir jos svarba
Pasąmonė - tai informacinis laukas, kuriame saugoma visa informacija apie žmogų, įskaitant praeities patirtis, įsitikinimus ir emocijas. Ji veikia už sąmoningo suvokimo ribų, tačiau daro didžiulę įtaką mūsų mintims, jausmams ir elgesiui. Pasąmonė yra tarsi didžiulė atminties saugykla, kaupianti mūsų gyvenimo patirtis, įsitikinimus ir mokymosi rezultatus.
Kodėl svarbu paveikti savo pasąmonę?
- Likimo formavimas: Įprastinis mąstymas ir svajonės formuoja, modeliuoja ir kuria jūsų likimą.
- Problemų sprendimas: Pasitelkite stebuklingą jėgą ir be jokių kliūčių tvarkykite kasdienius reikalus, spręskite verslo problemas ir džiaukitės harmoningais šeimos santykiais.
- Asmeninis augimas: Išmokite paprastos metodikos, kaip reikia paveikti savo pasąmonę. Pasukite nauju tiesiausiu keliu į neišsemiamą lobyną.
- Sveikata ir gerovė: Pasąmonė pasižymi ypatinga galia. Geras patarimas, kurį gavau iš pagyvenusio savo draugo daktaro, leido staiga suvokti, kad visiškai natūralu, jog tas kuriantysis protas, kuris sukūrė visus mano organus, suformavo kūną ir privertė plakti širdį, gali išgydyti savo paties rankų darbą.
Sąmonė ir pasąmonė: kas tai?
Sąmonė - tai mūsų gebėjimas suvokti ir reaguoti į aplinką. Tai mūsų mintys, pojūčiai, suvokimas ir mūsų sąveika su išoriniu pasauliu. Tai būsena, kurioje mes esame budrūs, sąmoningi, galime analizuoti informaciją, priimti sprendimus ir sąmoningai veikti. Sąmonė yra vienas iš sudėtingiausių ir labiausiai mįslingų reiškinių, tyrinėjamų filosofijoje, psichologijoje ir neurologijoje.
Pasąmonė yra kitas mūsų protinis lygmuo, kuris veikia už sąmoningumo ribų. Tai mūsų instinktai, įpročiai, automatiškos reakcijos, užslėpti jausmai ir mintys. Pasąmonė yra kaip didžiulė atminties saugykla, kuri kaupia mūsų gyvenimo patirtis, įsitikinimus ir mokymosi rezultatus.
Sąmonė filosofijoje
Sąmonės tema filosofijoje yra gilios ir daugiamatės diskusijos objektas. Šios diskusijos šaknys siekia senovės Graikijos mąstytojų darbus, kurie kėlė klausimus apie proto ir materijos santykį, sąmoningą patirtį ir asmeninę tapatybę. Moderniojoje filosofijoje sąmonė dažniausiai nagrinėjama sąmoningumo, subjektyvios patirties ir sąmonės turinio kontekste.
Taip pat skaitykite: Darbas psichologu
René Descartes, su savo garsiuoju posakiu "Cogito, ergo sum" (liet. „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“), pabrėžė sąmoningą mąstymą kaip esminę būties dalį. Kartu su dualizmu atsirado monistinės teorijos, kurios sąmonę laikė materialiosios realybės aspektu. Tokiais mąstytojai buvo Baruchas Spinoza ar vėlesni materializmo šalininkai.
Fenomenologija, kurios pradininkas buvo Edmundas Husserlis, gręžėsi į paties sąmoningumo aktą ir patirtį, o ne į jo turinį ar objektą. XX amžiuje egzistencialistai, tokie kaip Jeanas-Paulas Sartre'as, kėlė sąmonės laisvės ir pasirinkimo temą, pabrėždami asmens atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus.
Sąmonės problema filosofijoje ir toliau yra diskutuotina, nes tai yra mūsų patirties, savęs suvokimo ir pasaulio pažinimo pagrindas.
Sąmonė psichologijoje
Sąmonė psichologijoje yra vienas iš centrinių tyrimo objektų, apimantis žmogaus gebėjimą suvokti, jausti, mąstyti ir atpažinti savo egzistenciją. Psichologinėje literatūroje sąmonės fenomenas dažnai yra tyrinėjamas per kognityvinius procesus, įskaitant suvokimą, atmintį, mąstymą ir dėmesio sutelkimą. Sąmonė yra ne tik pasyvi patirtis, bet ir aktyvus mūsų sąveikos su pasauliu procesas. Ji yra tai, kas leidžia mums patirti skausmą ir malonumą, atsiminti praeities įvykius ir planuoti ateitį, bei tai, kas suteikia mūsų patirtims asmeninį atspalvį.
Williamas Jamesas, vienas iš pirmaujančių psichologų, aprašė sąmonę kaip "srautą", kuris yra nuolat besikeičiantis ir savaime susietas.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės mitai
Sąmonė neurologijoje
Sąmonės tyrimai yra glaudžiai susiję su smegenų veikla ir yra neatsiejami nuo neurologijos. Sąmonė neurologijoje yra tyrinėjama kaip sudėtinga smegenų veiklos sritis, kuri apibrėžia mūsų budrumo lygį ir gebėjimą suvokti, mąstyti bei reaguoti į aplinką. Neurologijoje sąmonės fenomenas yra glaudžiai siejamas su tam tikromis smegenų dalimis ir jų funkcijomis. Neurologiniai tyrimai apima EEG ir fMRI skenavimus, kurie padeda matyti smegenų veiklą realiuoju laiku ir nustatyti, kaip skirtingi smegenų regionai dalyvauja kuriant mūsų sąmoningą patirtį. Sąmonė neurologijoje yra neatsiejama nuo smegenų fiziologijos ir yra svarbus žmogaus funkcionalumo ir sveikatos aspektas.
Sąmonė vediškoje filosofijoje
Vediškoje filosofijoje sąmonės samprata yra neatskiriama nuo dvasinio supratimo ir pasaulėžiūros. Čia sąmonė nėra vien minties ar proto veikla, bet visų pirma sielos, atmano, būtis. Pagal Vediškąją filosofiją, sąmonė arba Brahmanas yra amžinas, nekintantis ir transcendentinis. Jis nepriklauso nuo laikinos materialios patirties, o yra jos stebėtojas. Vedų tekstuose aprašomas sąmonės pasireiškimas kaip „sat-chit-ananda“ - būtis, sąmoningumas ir palaima. Sąmonė Vediškoje filosofijoje taip pat yra susijusi su karma ir dharmos sąvokomis, kurios reglamentuoja asmeninių veiksmų pasekmes ir gyvenimo tikslą.
Vediškoje filosofijoje sąmonė yra visų formų ir reiškinių substratas, amžina ir nepakeičiama sielos esmė, kuri yra aukštesnė už fizinius ir mentalinius procesus.
Pasąmonė
Pasąmonė yra psichologijos konceptas, apibūdinantis žemiau sąmonės veikiančius protinius procesus. Tai yra proto sritis, kurioje saugomi primiršti prisiminimai, instinktai, potraukiai ir net suvoktos patirtys, kurios nėra lengvai pasiekiamos sąmoningam mąstymui.
Pasąmonė filosofijoje yra tyrinėjama kaip giluminė žmogaus proto dalis, kuri yra nepasiekiama tiesioginiam sąmoningam suvokimui. Filosofinės pasąmonės sampratos prasideda nuo Platono idėjos apie tikrovės šešėlius mūsų suvokimo urvo sienose, kurios simbolizuoja mūsų ribotą suvokimą apie tikrovę. Pasąmonė filosofijoje dažnai susijusi su kūrybiškumo, intuicijos ir gilesnio savęs pažinimo šaltiniu.
Taip pat skaitykite: Svarba psichikos sveikatai
Pasąmonė psichologijoje yra giluminis mūsų proto sluoksnis, veikiantis už sąmoningo suvokimo ribų. Tai sąvoka, apibrėžianti mūsų mintis, jausmus, impulsus ir atsiminimus, kurie nepasiekiami tiesiogiai, bet kurie daro įtaką mūsų elgesiui ir psichologinei būklei. Freudo psichoanalizės teorija pasąmonę laiko esminiu aspektu, lemiančiu individų elgesį ir emocines reakcijas, dažnai per paslėptus norus ir potraukius. Jungas pasiūlė dar gilesnę pasąmonės koncepciją, pristatydama kolektyvinės pasąmonės idėją, kuri apima bendrus žmoniškosios patirties simbolius ir archetipus.
Pasąmonė neurologijoje yra sudėtingas reiškinys, susijęs su smegenų veikla, kurią galima matuoti, bet sunku aiškiai apibrėžti. Neurologijoje pasąmonės funkcijos yra tiriamos per smegenų struktūras ir aktyvumą, kuris nėra sąmoningai kontroliuojamas. Tai apima instinktyvius atsakus, refleksus ir nevalingus procesus, tokie kaip širdies plakimas ar kvėpavimas. Mokslininkai taip pat tyrinėja, kaip smegenys apdoroja informaciją ne sąmoningai, pavyzdžiui, miego metu ar dėl smegenų sužalojimų.
Pasąmonė vediškoje filosofijoje yra giliai įsišaknijusi sąvoka, kurioje pasąmonės sritis yra traktuojama kaip žmogaus proto ir sielos gelmės, glaudžiai susijusios su dvasine evoliucija. Šioje tradicijoje, pasąmonė apima ne tik asmenines patirtis, bet ir kolektyvinius žmogaus sąmonės aspektus, kurie siejasi su universaliosiomis gyvenimo tiesomis.
Metodai, kaip paveikti savo pasąmonę
Yra įvairių metodų, leidžiančių paveikti savo pasąmonę ir sąmoningai formuoti savo gyvenimą.
Malda ir tikėjimas
Tikėjimas trumpai gali būti apibendrintas kaip jūsų mąstymas. Nuo to, ką žmogus galvoja, jaučia ir kuo tiki, priklauso jo psichinė bei fizinė būklė ir materialinė padėtis. Technika, metodika, kurios pagrindinis principas yra suvokti tai, ką jūs darote ir kodėl darote, padės jūsų pasąmonei įkūnyti visus gerus dalykus, kuriuos galite gauti iš gyvenimo.
- Malda kaip sąmonės ir pasąmonės sąveika: Tiksli malda yra harmoninga sąmoningo ir pasąmoningo proto lygmenų sąveika, tiesiogiai nukreipta į konkretų tikslą.
- Tikėjimo dėsnis: Priešingai negu mano daugelis tikinčiųjų, į žmogaus maldas atsako ne tas, kuriuo tikima. Atsakymo į maldas sulaukiama tada, kai į galvoje kilusį vaizdinį ar mintį sureaguoja pasąmonė. Šis tikėjimo dėsnis yra slaptas visų pasaulio religijų veikimo pagrindas.
- Malda kaip pagalba: Malda yra visada pasiekiama pagalba nelaimės ištiktam žmogui. Bet kam laukti nelaimės, kad malda taptų neatskiriama jūsų gyvenimo dalimi?
Vizualizacija
Vizualizacija - raktas į sėkmę. Proto ir kūno sąsajos. Pasąmonė yra mūsų sąjungininkė. Proto lavinimas nėra vienkartinis dalykas.
Meditacija
Meditacija yra ne tik nusiraminimo būdas, bet ir kelias į komunikaciją su pasąmone. Kai atsikratote kasdienių rūpesčių, pamirštate nepabaigtus darbus, nemalonius pokalbius ar dienos įvykius, susitelkiate ties tuo, kas svarbu jums, kaip asmenybėms.
Meditacijos nauda: Meditacija ugdo gebėjimą išbūti jaučiant diskomfortą, nesusitapatinant su juo.
Hipnozė ir hipnoterapija
Nuo seno žinoma, kad vienas veiksmingiausių būdų užmegzti kontaktą su pasąmone yra hipnozė.
Silvos metodas
Ar norėtum pagerinti atmintį, lengviau susikaupti, mažiau stresuoti ir nerimauti, kūrybiškiau spręsti problemas, geriau suprasti save, turėti daugiau motyvacijos, ramiau miegoti, pagerinti savo sveikatą ir santykius? Pasak Chosė Silvos, visa tai įmanoma praktikuojant Silvos minčių valdymo metodą.
Įsitikinimų keitimas
Mūsų vidiniai įsitikinimai apie tai kokie mes esame, ką galime, kas mums įmanoma, ko esame verti, apie žmones, gyvenimą ir pasaulį lemia kaip mes jaučiamės įvairiose situacijose, ką apie jas manome, kokius sprendimus priimame ir kaip elgiamės.
Emocijų paleidimas
Užspaustos emocijos turi didelę galią nepastebimai mus kontroliuoti.
Pasąmonė: ne vieta, o informacija
Pasąmonės sąvoka nėra visai aiški, o tai gundo ją mistifikuoti. Vyrauja nuomonė, kad pasąmonė yra sąmonės ar psichikos dalis, kažkokia paslaptinga vieta, o joje vyksta paslaptingi procesai. Dauguma psichikos tyrimo teorijų teigia: egzistuoja dalykų, kurių mes nesuvokiame. Kartais nusprendžiame: darysiu taip ir ne kitaip, bet pamažu pastebime, kad viskas vyksta taip, lyg pats sau kenktum, na, pavyzdžiui, nuolat vėluoji, užmiršti.
Didysis žmogaus sąmonės tyrėjas ir psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas manė, kad reikšmingi, apie neapčiuopiamą mūsų pasaulį bylojantys ženklai yra ir kalbos klaidos, sapnai. Jie, ir ne tik jie, atveria mūsų pasąmonės duris, bent šiek tiek paaiškina tai, ko mes nesuprantame, nežinome, iš kur visa tai. Remdamasis ankstesnių filosofų darbais, Freudas paskelbė hipotezę, kad galbūt egzistuoja pasąmonė.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie sudėtingus pasąmoninius procesus. Vis labiau aiškėja, kad žodis „pasąmonė“ laikytinas ne daiktavardžiu, o būdvardžiu. Specialistai keičia požiūrį, kad pasąmonė - ne vieta, kurią reikia pažinti. Galima sakyti, kad tai yra informacija, kurios mes nesuvokiame, dažnai net nenorime žinoti, o ir neprivalome iki tam tikro momento. Turime save saugoti, neprivalome suvokti visos informacijos, nes jos būtų per daug, mus tai užvaldytų. Visko pažinti nereikia, todėl psichika arba sąmonė ginasi nuo perteklinės informacijos ir atsirenka tik tai, kas reikalinga. Žinių gausą turime filtruoti. O filtrai (tai, kaip atsirenkame informaciją) priklauso nuo daugelio dalykų. Nuo to, kaip esame užauginti, ką mums vaikystėje leido, o ką draudė, nuo mentaliteto, kultūros, asmeninės visų gyvenimo tarpsnių patirties. Pasąmonė ne daiktas, kurį pačiupinėjęs pasakytum, iš ko ji susideda, bet akivaizdu, ją sudaro ir patirtis, nugrūsta giliai į mūsų vidų. Jau beveik šimtą metų psichoanalizės mokslas siekia išsiaiškinti, kas priklauso nesąmoningiems dalykams. Vienas svarbiausių - vaikystės patirtis. Svarbūs yra ir tie dalykai, kurių nenorime prisiminti. Jie dėl įvairiausių priežasčių tampa mums nepriimtini. Egzistuoja kažkas, ko nenorime žinoti, ką baisu sužinoti arba ką būtų pavojinga apie save žinoti. Kita vertus, niekas iš tikrųjų nežino, kas toji pasąmonė, pastebime tik jos ženklų.
Būtina pasitikėti psichika. Ji, jei taip galima sakyti, žino, ką daro, tarsi pasirenka optimaliausią būdą, tokį, kai gyvendamas žmogus nejunta ypatingo vidinio diskomforto. Tai nebūtinai geriausias, bet tikrai optimaliausias būdas. O pasąmonė dažniausiai prisimenama tada, kai žmogus tarsi susipainioja savyje, savo jausmuose, kai jis tarsi kažko nebesupranta. Tuomet atsiranda psichologinių simptomų, o dažnai ir fizinių, juos pajutę, skubame pas gydytojus, nors psichosomatines ligas gali būti sukėlę būtent psichologiniai dalykai, o tada psichika siunčia signalus, ženklus. Visa tai rodo, kad mumyse stringa, nebesisuka vidiniai dantračiai. Ankstesnė psichinė sankloda, kurį laiką tikusi, nebetinka, turime ką nors keisti. Žmonės į tai reaguoja įvairiai. Kai kurie skuba kuo greičiau numalšinti signalus, kad jie netrukdytų gyventi. Kiti supranta - būtini vidiniai pokyčiai, gal permainos gyvenime, gal reikia peržiūrėti kai kuriuos santykius, gal atėjo metas sužinoti naujų dalykų apie save. O visos žinios slypi mūsų viduje, savyje turime neišsenkamų išteklių, daugybę informacijos, bet ja nepasinaudojame. Visa tai galima labai pozityviai išnaudoti, bet daug kas priklauso nuo to, ar žmogus pakankamai lankstus, ar užtenka vidinės drąsos sužinoti apie save naujų dalykų, juk tai nepaprasta, nelengva. Kartais apie save daugiau sužinojusiems žmonėms dingteli: „Geriau būčiau to nežinojęs.“
Pasąmonė, lyg kokia nematoma antrininkė, už mus daug ką nusprendžia, tad esame savotiški jos įkaitai. Todėl gali kilti klausimas: koks tikslas analizuoti save, mėginti keistis, jei vis tiek negali pakeisti nematomų psichinės sanklodos dalykų, daug kas tarsi nulemta, užprogramuota? Keistis mums ir nereikia. Turime savyje visko, ko reikia, tad nereikia jokių kardinalių pokyčių. Kartais gali tekti keisti, tik ne save, o požiūrį į save, į kitus, į santykius. Galiu spręsti, kas man labiau tinka. Kai ko nors nenoriu apie save suvokti, nenoriu pripažinti, tikrai galima manyti, kad sprendžiama už mane. Norėjau laiku ateiti į darbą, bet vis tiek pavėlavau, koja užkliuvo, nesuspėjau - na, nieko negaliu su tuo padaryti. Šiuos ženklus galima perskaityti ir taip - į darbą nenoriu eiti dėl to, kad ten kažko nerimauju, pykstu ant kolegų arba bijau viršininko. Vertėtų savęs paklausti - kodėl nenoriu to pripažinti, bandau sau įteigti, kad viskas gerai. Nebijodamas analizuoti savo poelgių galiu rasti geresnių sprendimų - gal vertėtų pasikalbėti su kolegomis, gal išsiaiškinti santykius su viršininku arba su kitomis autoritetingomis figūromis savo gyvenime. Ir tada man nebereikės vėluoti, kliūti ir pamiršti. Didžiausias darbas ir užduotis mums visiems yra pripažinti, kad ne aplinka privertė vienaip ar kitaip elgtis, o aš pats. Labai lengva kaltę suversti kitiems: „Jie mane nervina, viršininkai visi - kvailiai, rinkos ekonomika bloga, valdžia manimi nesirūpina.“ Taip lengviausia, bet ir vėl atsitrenksime į tą pačią sieną ta pačia galva. Sunkiausia pripažinti, nors tai ir būtų net pusė gero darbo, - pats elgiuosi taip, kad pabaiga visada būna tokia pati, todėl vertėtų išsiaiškinti, kas manyje nori, kad visa baigtųsi tuo pačiu rezultatu. Gal viduje esu susikūręs kažkokį scenarijų, pasistatęs ribas, barjerus ir jie man neleidžia peržengti savęs. Galbūt įžiūriu tai, ko visai nėra. Galbūt kiekviename žodyje įžvelgiu savo asmens įžeidimą, nors taip nėra.
Daugelis žmonių visiškai atvirai prisipažįsta: „Šį sprendimą man pakuždėjo intuicija.“ Neneigčiau, kad intuicijos nėra. Vėl kalbame apie informaciją, apie tai, kad mes ne viską suvokiame sąmoningai ir kartais pajuntame tam tikrų ženklų. Prisiminkime 25-ojo kadro poveikį. Mes jo nepagauname sąmoningai, bet informacija išlieka. Kas žino, kiek tokios nematomos, nesąmoningos informacijos esame prikaupę, o vėliau ja naudojamės ir vadiname intuicija. Sąmoningai to negali paaiškinti. Sapnų pranašingumo neįmanoma nei neigti, nei teigti. Būtų neteisinga manyti, kad tai šimtaprocentinė tiesa ir ja verta vadovautis, tačiau tai vis dėlto taip pat yra informacija ir ja galiu pasinaudoti. Jie - nebūtinai planas, garantijos, tačiau tai nebūtinai ir visiškas nulis, nes tai vis tiek informacija apie mane, apie mano lūkesčius, norus, gal kažkokius numatymus. Klausimas, kaip ja pasinaudosiu? Gal tai bus stimulas ką nors išdrįsti, surizikuoti? Tačiau sapnas - ne garantija. Tačiau galbūt jame buvo užuomina ką nors pamėginti? Visai sapnų neigti negalima, jie yra mūsų gyvenimo realybė. Net ir mokslai, tiriantys ne psichiką, o fiziologiją, randa vis daugiau įrodymų, kad egzistuoja informacija, kurios sąmoningai nesuvokiame, bet ji mus veikia. Tai apie mus, apie mūsų prasmes, apie mūsų asmeninius simbolius. Jeigu žmogus turi psichologinių problemų, jį kankina ir sunkūs sapnai. Tą, ko gero, daugelis esame patyrę. Atrodo, žmogus lyg ir ramiai gyvena, bet po sapno pabunda su keistu siaubo jausmu, kurio gyvenime lyg ir nejaučia. Gali būti, kad baimė dėl kokių nors dalykų slypi giliai viduje ir sapne tarsi išnyra iš vidaus gelmių. Galbūt vertėtų pamąstyti, kas gi mane taip gąsdina gyvenime. Kas vyksta tame sapne ir kaip tai susiję su kasdienybe. Sapnai susiję su mūsų vidiniu gyvenimu. Jei nori domėtis savimi, tai sapnas, sakė Freudas, yra karališkas kelias į pasąmonę.
Besikartojančios gyvenimo klaidos, intuicija, sapnai skatina galvoti, kas už to slypi. Kokia mintis, koks jausmas gali už jų tūnoti. Apie intuiciją dažnai kalbame tarsi apie kažkokią mistinę galią. Tačiau iš tiesų tai yra paprastas sufleris vienokiems ar kitokiems sprendimams priimti. Tai pasąmonė daro remdamasi turima informacija apie tikrovę. Kai ką nors suvokiame intuityviai, tiesiog atkuriame signalą, kurį mums siunčia pasąmonė. Jūsų pasąmonė priima sprendimus už jus be jokių išankstinių svarstymų. Intuicija - tai toji akimirka, kai šie sprendimai pradeda reikalauti galutinio sąmoningos smegenų dalies patvirtinimo. Ar jums yra tekę tiesiog einant gatve staiga prisiminti savo pirmąją meilę? Labai dažnai žmogaus smegenys būna atsipalaidavusios. Kartais mes mąstome kryptingai, o kartais ir visai beprasmiškai. Todėl tarsi iš niekur mus gali aplankyti visiškai atsitiktinės mintys. Daugeliu atvejų jos būna būtent tokios - atsitiktinės ir nesukeliančios jokių pasekmių. Tačiau kartais jos gali turėti ir rimtesnę reikšmę. Mintys gali parodyti ir užslėptus jausmus, kuriuos jūs esate užgniaužę. Pagrindinė jūsų užduotis tokiu atveju - nustatyti, ką iš tiesų reiškia šie signalai, kada juos verta pastebėti, o kada ignoruoti. Esminiu momentu galite laikyti tas emocijas, kurias išgyvenate, tai yra ar pasyviai reaguojate arba išgyvenate tam tikrus jausmus, susijusius su šiomis mintimis.
Žmogaus kūnas - tai mašina, kurią sudaro stebinantis dalių rinkinys. Taigi nenuostabu, kad apie organizmo funkcijų pasikeitimus gali perspėti pasąmonė. Be to, dar viena pasąmonės siunčiamų signalų skaitymo priemonė yra oda. Bet kokios dėmės, išbėrimai, spuogai yra tam tikrų negalavimų simptomai. Užmigus protas atsijungia. Bent jau sąmoningoji jo dalis. Jūs negalite mąstyti taip pat kaip būdraudami. Sapnai gali būti keisti, įstabūs, netgi stulbinami savo išgyvenimais, kurie vyksta patys savaime, kai jūsų kūnas guli nejudėdamas. Jūsų pasąmonė - tai toji vieta, kur reiškiasi jūsų vaizduotė. Ir kai sąmoninga jūsų smegenų dalis atsijungia, pasąmonė gali pradėti gyventi atskirą gyvenimą. Vieni sapnai yra ne daugiau nei fantazijų pasaulio žaidimai, tačiau kiti gali turėti tam tikrą ryšį su tikrove. Bet kokiu atveju sapnai gali daug papasakoti apie tai, kaip veikia smegenys. Dauguma senovės mokymų skausmą skirtingose kūno vietose siedavo su skirtingomis psichinėmis ir emocinėmis problemomis. Jei kankina koks nors fizinis negalavimas, galite patirti diskomfortą ir susierzinimą. Jis teigia, jog mes per daug kliaujamės protu ir logika, pamiršdami pasąmonės įtaką. „Pasąmonė yra mūsų draugas, padedantis suprasti, kad kiekvienas mūsų žingsnis šiame gyvenime turi prasmę. Juk viskas, ką darome, kaip mąstome, ką jaučiame, yra susiję su mūsų patirtimi, slypinčia pasąmonėje“, - pabrėžia specialistas.
#