Įvadas
Socialinis ir emocinis ugdymas (SEU) - tai procesas, kurio metu vaikai ir suaugusieji įgyja ir taiko žinias, įgūdžius ir nuostatas, reikalingas suprasti ir valdyti emocijas, nustatyti ir pasiekti teigiamus tikslus, jausti ir rodyti empatiją kitiems, užmegzti ir palaikyti teigiamus santykius bei priimti atsakingus sprendimus. Ši sritis tampa vis svarbesnė ugdymo įstaigose ir šeimose, siekiant užtikrinti vaikų gerovę ir sėkmę gyvenime.
Socialinio ir Emocinio Ugdymo Svarba
Socialinis ir emocinis ugdymas yra paremtas žmogiškosiomis vertybėmis ir yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Naujausi tyrimai patvirtina, kad emocinių įgūdžių turintys vaikai yra laimingesni, labiau savimi pasitiki ir jiems geriau sekasi mokykloje. Nuoseklus vaikų socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas yra įvairiapusiškai naudingas ir visai visuomenei.
Ankstyvasis Ugdymas
Mokslininkų teigimu, tinkamiausias laikas ugdyti socialinius ir emocinius gebėjimus yra vaikystė. Nuo gimimo iki penkerių metų formuojasi vaiko asmenybės pamatai, charakterio bruožai, gyvensenos modelis. Šiuo metu tinkamiausia ugdyti itin svarbius su jausmų sritimi susijusius vaiko raidos uždavinius: gebėjimą suvokti ir apibūdinti savo jausmus, gebėjimą valdyti emocijas, gebėjimą suprasti kitų žmonių jausmines būsenas. Dar kūdikystėje vaikai emocijų pradeda mokytis stebėdami tėvų elgesį: toną, balso tembrą, reakcijas, veido mimikas.
Pradėjus laiku ugdyti emocinį intelektą, vaikams lengviau suprasti, kaip juos veikia skirtingos emocijos, jausmai ir kaip tai kontroliuoti. Vaikui augant, emocinis intelektas leidžia geriau pažinti save, labiau pasitikėti savimi, kurti tvirtesnius santykius. Šios savybės paprastai padeda sulaukti didesnio pasisekimo mokykloje ar kitose veiklose, kuriomis užsiima vaikas. Emocinio intelekto ugdymas taip pat labai padeda paauglystėje, kai prasideda hormonų antplūdžiai, turintys įtakos emocijų šuoliams. Todėl ugdydami emocinį intelektą, paaugliai lengviau kovoja su stresu, nuotaikų kaita, negatyviomis mintimis.
Socialinių ir Emocinių Gebėjimų Įtaka Kognityviniams Gebėjimams
Tyrimai rodo, kad aukštesni mokinių socialiniai ir emociniai gebėjimai koreliuoja su aukštesniais kognityviniais gebėjimais, pavyzdžiui, raštingumu, kritiniu mąstymu ir metakognityviniais gebėjimais, tokiais kaip mokymosi tikslų kėlimas, atsakomybė dėl pasirinktų mokymosi strategijų ir tų strategijų efektyvumo vertinimo.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
Emocinio Intelekto Ugdymas Lietuvoje
Pastaruoju metu Lietuvos švietimo kontekste pastebima, kad socialiniam ir emociniam ugdymui skiriama vis daugiau dėmesio. Socialinių ir emocinių gebėjimų svarba asmenybės ūgčiai akcentuojama 2015 m. patvirtintoje Geros mokyklos koncepcijoje, o nuo 2017 m. įsigaliojo Švietimo įstatymo pataisos, kuriose numatoma, kad visi mokiniai turi turėti galimybę ugdyti savo socialines ir emocines kompetencijas, o pedagogai - galimybę jas stiprinti šioje ugdymo srityje.
Pedagogų Pasirengimas
Reikia pažymėti, kad net ir geriausios socialinio ir emocinio ugdymo programos nebus veiksmingos vaikams, jei pedagogo elgesys ir jo vertybės absoliučiai skirsis nuo nuostatų, esančių programoje. Vargu ar galima tikėtis teigiamų rezultatų, jei pedagogas, kalbantis apie emocijas, jausmus, empatiją, pats visiškai jos nejaučia, jei skatina vaikus pagarbiai elgtis, tačiau pagarbos pats nereiškia. Vaikai mokosi matydami pavyzdį. Analizuojant šiuo metu vykdomas pedagogų rengimo programas, pastebėta, kad socialinis ir emocinis ugdymas kaip atskiras studijų dalykas yra įtrauktas į daugumos ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų rengimo programas. Tai patvirtina, kad pagrindinis socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas - itin svarbus ankstyvajame ir pradiniame ugdyme. Tikėtina, kad kitose pedagogų rengimo programose ši tema yra integruota į kitų studijų dalykų turinį.
Prevencinės Programos
Lietuvoje turime keletą prevencinių programų, skirtų vaikų emociniam ugdymui. Socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo programos yra prevencinės programos, skirtos mokinio asmenybės ir aplinkos apsauginiams veiksniams stiprinti ir rizikos veiksnių įtakai mažinti. Šių nevyriausybinių organizacijų vykdomų rekomenduojamų prevencinių programų sąrašą skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šiuo metu siūloma net keletas socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymo programų priešmokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams - tai „Zipio draugai“, „Kimochis“ „Obuolio draugai“, „Įveikime kartu“, „Antras žingsnis“, „Lions Qest“ programos „Laikas kartu“ ir „Aš žinau“.
Ugdymo institucijai renkantis prevencinę programą, labai svarbu apsvarstyti, kaip bus galima užtikrinti prevencinės programos tvarumą. Paprastai tvarumą užtikrinti padeda tie dalykai, kurie skatina tęsti prevencinės programos įgyvendinimą valstybės, savivaldybės ar projektiniam finansavimui pasibaigus. Tai galėtų būti sumažėję patyčių atvejai mokykloje, pagerėjusi drausmė pamokų metu, pagerėję pedagogų tarpusavio santykiai ir kt. Įgyvendinama prevencinė programa turi integruotis į mokyklos veiklas, kultūrą ir tapti neatskiriama mokyklos gyvenimo dalimi.
Iššūkiai ir Perspektyvos
Nepaisant teigiamų pokyčių, vis dar yra iššūkių, susijusių su socialinio ir emocinio ugdymo įgyvendinimu.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui suprasti emocijas
Tėvų Įtraukimas
Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad pagrindinis sunkumas, su kuriuo susiduria pedagogai, įgyvendindami socialinį ir emocinį ugdymą, yra tėvų įtraukimas. Svarbu ne tik tiesioginis mokymas, tačiau daug svarbiau, kaip tėvai bendrauja su vaiku, kokie mamos ir tėčio tarpusavio santykiai, kaip jie geba atpažinti vienas kito jausmus, spręsti konfliktines situacijas. Tam, kad tėvai galėtų mokyti emocinio intelekto, jie patys turi būti emociškai intelektualūs. Jeigu tėvai nerodo savo jausmų vaikui, tai jam sunku diferencijuoti jausmus ir suprasti, kokie jausmai kokiais gyvenimo etapais išgyvenami bei kaip juos tinkamai reikšti.
Pedagogų Požiūris
Kitas iššūkis yra pačių pedagogų požiūris į emocinio intelekto ugdymą. Emocinis intelektas nėra kažkas, kas susiję tik su pačiu žmogumi. Tai yra dinamika, vykstanti visoje visuomenėje. Tai yra įgūdžiai, kurių mes mokomės kartu kiekvieną dieną, vertybės, apie kurias kalbame mokyklos suoluose, darbuotojų kambaryje. Socialinis ir emocinis ugdymas yra integrali bendruomenės veikla, kurią vaikas stebi, yra bendradarbiavimo, bendravimo ir veiksmų pavyzdys. Tik dirbdami kartu mes galime parodyti vaikams, kad empatija yra tokia pat vertinga, kaip ir didelė sėkmė. Kurdami malonią, šiltą atmosferą klasėje, mes skatiname vaikų augimą.
Ugdymo Programų Tvarumas
Deja, neturime apibendrintų statistinių duomenų, kiek mokyklų įgyvendina vieną ar kitą socialinio ir emocinio ugdymo programą. Šią informaciją galime rasti tik pačių ugdymo institucijų interneto svetainių puslapiuose. Pastebima, kad Lietuvos ugdymo institucijose dažniau prevencinė programa yra įgyvendinama atskiroje klasėje, t. y. mokytojas ar klasės vadovas, kuris yra apmokytas vykdyti programą, savo vadovaujamoje klasėje veda tikslines klasės valandėles ar vykdo kitas veiklas. Tais atvejais, kai į prevencinės programos vykdymą įtraukiama visa mokyklos bendruomenė, procesas yra kur kas sudėtingesnis - tai reikalauja ne tik visų dalyvaujančiųjų noro, žinių ir įgūdžių tai atlikti, bet ir glaudaus bendradarbiavimo, skirtingų požiūrių į sprendžiamą problemą derinimo, bendros tvarkos laikymosi. Nepaisant įvardytų veiksnių, susijusių su prevencinės programos efektyvumu, visų darbuotojų dalyvavimas prevencinėje programoje, tikėtina, skatina pozityvius pokyčius mokykloje, keičia jos kultūrą.
Rodiklių Stebėjimas
Norint įvertinti, ar socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymas mokykloje juda tinkama linkme, reikėtų stebėti daugelį rodiklių: mokyklos lankomumo, mokinių pažangos, mokinių tarpusavio bei mokinių ir mokytojų santykių, mokytojų kaitos, mokinių dalyvavimo įvairiose mokyklos bendruomenės ir kitose veiklose bei tėvų įsitraukimo į mokyklos gyvenimą rodiklius.
Emocijos Ir Kalba
Pradėti šį tekstą norėčiau nuo atidesnio žvilgsnio į kalbą, kaip reiškinį savaime. Šioji, nešina logikos krūviu, vis dėlto yra ir atitinkamas garsynas. (Iš)tartis, akcentas, kirtis - visa tai formuoja kalbos „dainingumą“, bruožus. Kalbos kismas. Galbūt šis vektorius yra kiek tiesmukas, tačiau, pasitikslinus faktologiją, jis vis dėlto egzistuoja. Kalbant paprasčiau, atskaitos tašku šio teksto vystymui laikyčiau pastebėjimą apie jaunesnės kartos kalbą. Šioji ją vartoja truputį kitaip, - rodosi, tarimas, reikšmės ir netgi kirčiai yra tie patys, tačiau visame kalbiniame landšafte justi kažin kokia tektoninė slinktis. Tai labai smulkūs niuansai, kurie skiriasi, tačiau niekaip nepavyksta nusikratyti įtarimo, kad tai nėra vaizduotė, o tikras dalykas: jie kalba ta pačia lietuvių kalba, tais pačiais žodžiais, ta pačia gramatika ir t. t., tačiau tie maži, subtilūs nuokrypiai, emocinė tartis - skiriasi. Pasidomėjęs sužinojau, jog tai yra realus ir minėtinas sociolingvistinis reiškinys. Tiek, jog kasdienėse diskusijose apie lietuvių kalbą jis dar nėra aiškiai įvardytas. Pirmiausia - pastebėjimas, jog „jie kalba tarpusavyje tarsi į kamerą“. Mano galva, čia vyksta toks dalykas: vyresnės kartos (tarkime, 30-ies metų ir vyresni asmenys) dažniausiai kalba tiesiogiai tam žmogui, kuris „yra kambaryje“. Jaunesnė karta, užaugusi su socialiniais tinklais, dažnai kalba taip, lyg tuo pat metu būtų stebima. Netgi pokalbyje su konkrečiu asmeniu dalis komunikacijos tampa performatyvia, sąmoningai emociškai „subalansuota“, kartais net ironiškai atitolusia. Galima bandyti teigti, jog smegenys prisitaikė: komunikacija nebėra tik dvikryptė (aš ↔ tu), ji tampa trikrypte (aš ↔ tu ↔ nematoma auditorija). Kas gi konkrečiai skamba „kitaip“ lietuvių kalboje? Nors žodynas tas pats, gramatika ta pati, kalba ta pati, skirtumai išryškėja intonacijoje - ji tampa tolygesnė, su mažiau įgelminta emocine pulsacija, su mažesniu kiekiu dramatiškų pakilimų ir nusileidimų. Emocijos tarsi suspaudžiamos: stiprūs jausmai išlyginami, ironija tampa numatytuoju režimu, rimtumas dažnai paslepiamas po lengvu tonu. Lietuvių kalba natūraliai yra labai intonacinė, kūniška, emociškai sunki. Psichologinis šio reiškinio sluoksnis irgi svarbus. Pirmas veiksnys - nuolatinė savistaba. Jaunesni žmonės augo būdami stebimi, stebėdami save pačius ir nuolat matuodami reakcijas: „patinka/nepatinka“, komentarai, peržiūrų kiekis etc.. Antras veiksnys - saugesnė emocinė distancija. Emocinis neutralumas ar ironija veikia tarsi gynyba: gilumas reiškia pažeidžiamumą, o pažeidžiamumas internete neretai tampa proga anoniminei (arba nebūtinai) atakai. Trečias veiksnys - algoritmo ištreniruota raiška. Dirbant su garsu, tekstu, mąstant estetinėmis ir emocinėmis struktūromis čia aptariami dalykai jaučiami aštriau, negu įprastose „normos ribose“. Daugelis jaučia, kad „kažkas pasikeitė“, bet negali to įvardyti. Tačiau stabtelėjus ir įsigilinus, gairės išryškėja. Ar tai unikalus lietuviškas reiškinys? Manyčiau, jog tikrai ne. Tačiau lietuvių kalboje tai ypač pastebima, nes ji anksčiau transliavo itin sultingą emocinę intonaciją, labai įžemintą, kūnišką kalbą, labai „veidas-į-veidą“ orientuotą kultūrą. Todėl susidūrimas su „ekranų nupoliruota“ kalba tampa itin ryškus. Jei reikėtų tai nusakyti vienu sakiniu, tiksliausia būtų taip: tai žmogaus, išmokusio kalbėti nuolatinės stebėsenos sąlygomis, skambesys. Visa ši plati įžanga - pagrindas tolimesniam minties išplėtimui. Aukščiau suminėtos gairės, bruožai ir štrichai atliepia ir pakitusį muzikos klausymą/vartojimą. Tai - ganėtinai gili tema, todėl sąmoningai koncentruosiuosi į garso meną/muziką, tiesiogiai susiedamas su aukščiau minėtu pastebėjimu apie „kalbėjimą į kamerą“. Istoriškai muziką galima bandyti vadinti kūnu, projektuojančiu garsą į bendrą fizinę erdvę. Dabar daugeliui jaunų kūrėjų muzika tampa signalu, optimizuotu besikeičiančiam klausytojui. Anksčiau grota patalpai, skleista vibracijas oran, omeny buvo turima įvairūs dėmenys - akustika, publikos priėmimas, laiko matas. Dabar viskas persikėlė, jeigu galima taip pavadinti, į „ausinių lygmenį“. Raiška/pirminis įspūdis suspaudžiamas į pirmas tris-septynias sekundes. Tai sukuria plokštesnes emocines kreives, mažiau lėto emocinio kaupimosi. Tas minėtas „kameros balsas“ muzikoje tampa „mikrofono balsu“. Tai, kas aprašyta apie kalbą, čia pasireiškia vokalo pateikimu: jis tampa neutralesnis, intymesnis, bet kartu ir nutolęs, su mažiau nekontroliuojamų emocinių lūžių. Net žanruose, kurie istoriškai reikalavo skausmo, riksmo, įtampos, ekstatiško savikontrolės praradimo, dabar dažnai girdimas „kontroliuojamas pažeidžiamumas“. Tai tiesiogiai susiję su tuo, kodėl net ir ekstremaliose muzikos formose nyksta emociniai kraštutinumai. Šiurkšti muzika reikalauja savęs praradimo, perkrovos, fizinės rizikos, konfrontacijos. Tačiau „kameros ištreniruota nervų sistema“ labiau renkasi emocinį skaitomumą, saugumą, ironišką distanciją, nuolatinę savistabą. Todėl vietoj triukšmo kaip galios, iškraipymo kaip plyšio tikrovėje, grįžtamojo ryšio kaip chaoso, girdime tik „išlikusius bruožus“ - triukšmą kaip dekorą, abrazyvumą tik kaip estetinę nuorodą. Čia labai svarbus laiko aspektas. Senesnė „gyvoji“ ir eksperimentinė muzika rėmėsi repetityvumu, diskomfortu, ištverme, dėmesiu ilgai formai. Vietoje anksčiau buvusio dvylikos minučių pratiso drone tono dabar dažnai teturime minutę su trupučiu atmosferos. Vietoje įtampos, augančios laike - įtampa „penktą sekundę“. Tai išmoko ir kūrėjus, ir klausytojus bijoti ilgos formos neapibrėžtumo. Dar vienas subtilus, bet esminis dalykas - „pavojaus garse“ praradimas. Senesnė pogrindžio muzika nešė socialinę riziką, fizinį diskomfortą, ideologinį pavojų, „bjaurumo estetiką“ kaip ginklą. Dabar pavojų dažnai pakeičia stilizuota tamsa, simbolinė transgresija, švari „nešvarumo“ estetika. Maištas tampa vizualine tema, o ne akustine grėsme. Lietuvos kontekstas čia ypač svarbus. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir ankstyvaisiais 2000-aisiais alternatyvus garsas buvo susietas su posovietiniu irimu, ekonominiu nestabilumu, tapatybės plyšiais. Jaunesni kūrėjai augo skaitmeninio stabilumo, nuolatinės dokumentacijos, kultūrinių saugiklių sąlygomis. Todėl muzika tampa labiau kuruojama, referencinė, žanrus klijuojanti, ne tokia egzistenciškai gili. Nors iš esmės tikriausiai ji nėra „silpnesnė“ - ji tiesiog patiria visiškai „kitokį stresą“. Anksčiau įtampa kilo iš „mes nežinome, kas yra pasaulis“. Tai paaiškina ir tai, kodėl gyvų koncertų metu energija kartais atrodo plokščia net tada, kai muzika yra garsi/masyvi. Atlikėjai iš anksto tampa pusiau savęs-stebėtojais. Erdvė nebe iki galo priklauso įvykiui - ja jau dalinasi būsimas archyvas. O tai žudo ritualą, transą, kolektyvinį savikontrolės praradimą. Jei visa tai sutraukčiau į vieną sakinį, jis skambėtų taip: muzika persislinko nuo „aš esu čia su tavimi“ link „tai bus (per)žiūrima vėliau“. Kaip ir kalba - ji vis dar veikia, vis dar jaudina, vis dar reiškia dalykus. Todėl trauka lauko įrašams (angl. field recordings), upėms, industrinėms liekanoms, postindustrinei įtampai, nenupoliruotam garsui iš esmės yra pasipriešinimas šiai „kameros ištreniruotai“ garsinei nervų sistemai. Dirbama su garsu, kuriam nerūpi, kaip jis bus suvoktas, su garsu, kuris egzistuoja dar prieš tai, kuomet yra stebimas, su garsu, kuris pats savęs nevaidina. Taigi, „kameros ištreniruotas“ laikmetis keičia požiūrį ir į patį klausymą. Ne tik į tai, kaip muzika kuriama, bet ir tai, kaip ją priima nervų sistema. Dabartinis režimas vis dažniau primena perklausą: „leisk man tai įvertinti, ir greitai“. Žmonės klausosi, tarsi būtų prisiekusieji, kuratoriai, „nuotaikų atrankininkai“. Vietoje įėjimo garsan vyksta jo skenavimas. Tai sukuria nuolatinį dalinį (sic!) dėmesį, emocinį buferį, fragmentuotą gylį. Klausytojas šiandien įsivaizduoja save kaip įsivaizduojamą kitų akyse. Šis procesas subtilus, tačiau kupinas galios. Nesąmoningai galvojama, kaip atrodo pats klausymasis, ką jis sako apie mane, kaip dera su mano tapatybe. Klausymasis tampa veidrodine veikla, o ne atsidavimu tėkmei. Kadangi viskas įgauna tendenciją tapti nuolatiniu turiniu, muzika dažniausiai virsta foniniu sluoksniu, o ne įvykiu. Ne konfrontacija, ne slenksčiu, ne durimis. Klausomasi slenkant ekranu, rašant, judant, filmuojant. Garsas „išmokomas“ netrukdyti kitiems veiksmams. Atsiranda ir baimė garsinės dviprasmybės. Ilgas, neaiškus, neišspręstas skambesys anksčiau buvo normaliu, netgi būtinu atributu. Tačiau iš tikrųjų juk būtent dviprasmybėje ir „treniruojasi“ suvokimas. Be jos klausymasis tampa paviršiniu refleksu, o ne suvokimo veiksmu. Anksčiau žmonės ruošdavosi klausytis, eidavo į koncertus kaip įvykius, fiziškai įsipareigodavo laikui. Dabar viskas konkuruoja su viskuo, niekas nereikalauja pilno slenksčio peržengimo. Ritualas nyksta. Šį poslinkį galima apibendrinti taip: anksčiau klausymasis buvo įėjimas, dabar - vertinimas. Garsas buvo įvykis, dabar - sluoksnis. Norėtųsi aukščiau suminėtiems dalykams supriešinti su kokiu nors konkrečiu pavyzdžiu. Šiuo pasirenku neseniai pasirodžiusią vinilinę plokštelę „Nemunas/Seine - klausantis upės“. Lietuvai atstovavo Kristijonas Lučinskas, Donatas Bielkauskas, Kamilė Rimkutė (aka Caline With C) ir Audrius Šimkūnas. Dabar viską valdantys algoritmai mėgsta pasikartojimą, atpažįstamumą, nuspėjamumą, muzikinius „kabliukus“ (angl. hooks). Upės yra tam priešingos: jos nesikartoja, keičiasi lėtai, neturi mastelio centro, joms nerūpi auditorija. Upė nevaidina. Todėl rimtai klausantis upės įrašo reikia atsisakyti vertinimo, atsisakyti kulminacijos lūkesčio, atsisakyti „turinio mąstymo“. Tenka grįžti prie vien buvimu paremto klausymosi. Field recordings taipogi neleidžia „kameros garso estetikai“ iškeroti. (Paradoksas, kadangi tai - irgi technika įrašyti garsai). Kamerai „skirtame“ garse tikimasi aiškumo, dominuojančio pirmojo plano, lengvai skaitomo signalo, suvaldyto triukšmo. O lauko įrašai siūlo nestabilų fokusą, kintančius planus, įsiterpimus, atstumą, atsitiktinę struktūrą. Tokio garso neįmanoma tiesiog „suvartoti“ - jame reikia gyventi. Vinilas kaip medija apverčia kontrolės psichologiją. Skaitmenoje galimas momentinis perjungimas, bet kada įmanomas atšaukimas, nėra techninio įsipareigojimo. Klausant vinilą reikia atsistoti, apversti plokštelę, išklausyti pusę, išbūti trukmėje. Vinilas įveda trukmės etiką. Jis tarsi sako: čia tu nevaldai laiko - tu į jį įeini. Lygiai taip pat elgiasi ir upės. Dviejų upių - Nemuno ir Senos - idėja taip pat veikia kaip suvokimo treniruotė. Vietoje klausimo „apie ką šis kūrinys?“ atsiranda klausimas „kaip ši vieta kvėpuoja?“. Tai ikikalbinis, šiandien ypač retas klausymasis. Upėje nėra asmenukės pozicijos, pakrančių erozijoje nėra asmeninio brendingo, nuosėdose nėra tapatybės pareiškimo. Garsas neatspindi klausytojo atgal jam pačiam, jis „neglosto“, jis decentralizuoja. O būtent to labiausiai trūksta „kameros epochos“ nervų sistemai. Todėl šio projekto svarba yra ne tik estetinė, bet ir kultūrinė. Jis tyliai teigia, jog garsas neprivalo būti ekspresyvus, menas neprivalo atitikti asmenybės, klausymasis neprivalo derintis prie tapatybės, o laikas neprivalo būti optimizuojamas. Rašinys prasidėjo nuo pastebėjimo apie jaunesnės kartos dialogo kismą, kuomet atrodo, jog „jie kalba tarsi į kamerą, o ne vienas kitam“. Ką tik aptartas albumas elgiasi priešingai. Tai - nemaža filosofinė inversija. Šiuolaikinė kalba yra savimoninga, stilizuota, save stebinti. Upės garsas - nesąmoningas, nestilizuotas, nestebintis savęs. Tai, kas anksčiau veikė per tiesioginį pasireiškimą, riziką ir pasidavimą patirčiai, šiandien vis dažniau pereina į savistabos, kontrolės ir suderinamumo režimą. Tokios aplinkos fone bet koks garsas, kuris atsisako būti „matomas“, bet renkasi tiesiog būti, tampa ne tik estetiniu pasirinkimu, bet ir alternatyvaus santykio su pasauliu pasiūlymu.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko emocijas
Emocijos krizinėse situacijose
Karantinui įsibėgėjant galime pastebėti skirtingas žmonių reakcijas į susidariusią situaciją. Dalis iš jų perka didžiulius kiekius negendančių produktų ir klusniai sėdi namuose, o kiti susidariusiai situacijai neleidžia keisti jų kasdienių įpročių: toliau susitinka su draugais, piktinasi vis griežtėjančiais judėjimo apribojimais. „Asmens sveikatos klinikos“ (VšĮ Vilniaus psichoanalizės ir psichoterapijos centras) psichiatras Jonas Fugalis išskiria tris pagrindinius veiksnius, lemiančius skirtingas žmonių reakcijas. „Aplinka, kurioje žmogus yra, diktuoja skirtingas reakcijas į tuos pačius įvykius. Pavyzdžiui, jei miesto komanda laimi krepšinio čempionatą, vienaip žmogus reaguos stebėdamas varžybas vienas namie, o kitaip - būdamas stadione tarp kitų komandos gerbėjų. Anot jo, dabar lengva pajusti nerimą, kuris nebūtinai turi aiškią priežastį. Dabar vieno žmogaus nerimas sniego gniūžtės efektu imu veikti kitus: jis pasiekia kitą žmogų, kuris šią „sniego gniūžtę“ papildo savomis baimėmis ir paleidžia toliau. Kiekvienas žmogus su šiuo krūviu tvarkosi skirtingai. Šias individualias reakcijas nulemia tai, ką prieš tai žmogus yra patyręs gyvenime. Šį elgesį, anot J. „Nerimaujantys žmonės girdi įvairius komentarus: „ko tu čia jaudiniesi, viskas praeis“,„nusiramink, nieko čia neįvyko“,„pastresuosi ir praeis“. Bėda ta, kad nepraeina. Susidūrus su sudėtingomis situacijomis įsijungia dar vaikystėje išmoktas nerimastingas reagavimo būdas. Žmogus pradeda stipriai nerimauti, nors aiškiai supranta, kad tam nėra stipraus nerimo. Kita jo išskiriama grupė - kontrafobiški žmonės. Tuomet, kai vieni ruošiasi blogiausiam ir iš parduotuvių nešasi kruopas ir konservus, kontrafobiški žmonės linkę neigti kylančias grėsmes ir kartais net patys sąmoningai keliauja tiesiai į pavojaus nasrus. Vasario gale jie keliavo į Šiaurės Italiją ar kitus COVID-19 židinius, dabar drąsiai juda mieste ir leidžia savo vaikus į bendras žaidimų aikšteles. Dažnai jie sako: „nebijau viruso“, „turiu stiprų imunitetą, man nebaisu“,„čia masinė psichozė, o ne pandemija“,„kam čia tas karantinas, vis tiek į viešumą eisiu“. Anot J. Tam, kaip šiandien reaguojame į COVID-19 grėsmę, įtakos turi ir mūsų tautos kolektyviniai išgyvenimai. „Nustatyta, kad trauminės patirtys yra perduodamos iš kartos į kartą. Jei mūsų seneliai patyrė itin sudėtingus išgyvenimus, ši patirtis - nori to ar nenori - darys įtaką ir mūsų gyvenimui. Reikia, kad praeitų bent kelios kartos tam, kad kolektyvinės praeities traumos nebedarytų stiprios įtakos bendrai visuomenės psichologinei sveikatai,“ - sako J. Lietuviai dar palyginti nesenoje istorijoje patyrė daug sukrėtimų: išgyveno okupacijas, karus, trėmimus, iš arti matė genocidą bei jame dalyvavo. Tai paliko randą ne tik šias patirtis tiesiogiai išgyvenusiems, bet atsiliepė ir visos tautos psichinei sveikatai. J. Su šia reakcija - nieko blogo, tačiau, anot psichikos sveikatos specialisto, turėtume pasisaugoti, būti sąmoningi vis didėjančios panikos, augančios nerimo sniego gniūžtės akivaizdoje. Visgi psichiatras atkreipia dėmesį, kad kiekvienas žmogus turi ribotą emocinį rezervą. Į jį telpa ribotas kiekis nerimo, pykčio ant atsakingų asmenų, vaistinių ar paties Aukščiausiojo. „Tikrai gali būti, kad šiam laikotarpiui užsitęsus, atsiras nuovargis, nuo kurio galima pailsėti. Tačiau persipildžius emociniams rezervams, ateina perdegimas, nuo kurio pailsėti jau nebeįmanoma - tuomet tokį pervargimą reiktų gydyti kreipiantis į psichikos sveikatos specialistus,“ - sako J. „Asmens sveikatos klinika“ (VŠĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras) - teikia nuotolines psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų konsultacijas internetu. Ši licencijuota psichologijos ir psichiatrijos klinika Lietuvoje veikia nuo 2002 metų. Patyrę psichoterapeutai ir psichiatrai čia konsultuoja vaikus, paauglius bei suaugusiuosius, veda grupinius užsiėmimus, šeimos ar porų terapiją, tėvystės įgūdžių lavinimo grupes. Klinikoje veikia ir vaiko raidos centras.