Vytautas Mačernis - sudėtinga ir tragiška asmenybė lietuvių literatūroje, palikusi ryškų pėdsaką savo intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. Jo gyvenimas, nors ir trumpas, buvo kupinas ieškojimų, kūrybos ir tragiškos lemties. Visame jo likime, jo poezijoje - tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Šis straipsnis panagrinės V. Mačernio biografijos faktus, kūrybinį kelią ir jo palikimą lietuvių kultūrai.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
V. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime, netoli Žemaičių Kalvarijos. Šis šiaurinis Šiaurės Lietuvos pakraštys, žemaitiškumas, šiaurietiškumas - ypatingas kodas, padedantis geriau suvokti Mačernio estetinius orientyrus. Motina laukė dukters, bet gimė sūnus ir ji Vytauto nemylėjo. Vytautą globojo senolė. Ji buvo pats gražiausias prisiminimas. Jos paveikslas ryškus V. Mačernio „Vizijose“. Skurdus ir atšiaurus lietaus merkiamo gimtojo vienkiemio peizažas, nepalankus metų ar paros laikas (dažnai vėlyvas ruduo, tamsus vidurnaktis) - magiškas jo poezijos scenovaizdis.
Mokėsi Sedoje, vėliau Telšių gimnazijoje. Vytautas Mačernis buvo gabus, darbštus, bet silpnos sveikatos. Skųsdavosi plaučiais. Labai intensyviai mokėsi kalbų. Maironio muziejaus fonduose saugomi keli mažučiai žodynėliai. Jie buvo labai patogūs Vytautui, nes galėjo lengvai įsidėti į kišenę. Labai mėgo skaityti filosofinius veikalus. Filosofas V. Sezemanas pranašavo Vytautui žymaus filosofo ateitį… Vytautas anksti pats pradėjo rašyti.
Baigęs gimnaziją, 1939 m. pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete - jį itin traukė anglų kultūros konservatizmas, pagarba viskam, kas archajiška, patiko Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) poezija. 1941 m. rudenį Mačernis persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, susipažino su čia veikiančių studentiškų draugijų nariais ir pasinėrė į miesto, apie kurį tiek svajota vaikystėje, gatvių labirintus - Vilnių pažino taip gerai, kad net įsidarbino senamiesčio gidu.
Kūryba ir bruožai
V. Mačernis dalyvavo studentų literatų draugijos „Šatrija“ veikloje. Jo poezija išsiskyrė intelektualumu, egzistencinių klausimų gvildenimu ir tragiška pasaulėjauta.
Taip pat skaitykite: Mačernio asmenybė Maironio muziejaus kontekste
Didžioji V.Mačernio poezijos dalis gimė būtent čia: iš 209 mums žinomų eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėje.
Tikruoju poeto debiutu laikytinos „Vizijos“, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių literatų kūrybos. Juose Mačernis yra tipiškas nepriklausomybės periodo poetų kartos, o kartais ir jos epigonų, kaip Kazys Zupka ir Mykolas Linkevičius, epigonas. Nežiūrint kai kurių ryškesnių įgimto talento apraiškų (autentiškesnis nuoširdumas, daugiau intelektualinės rimties), vis dėlto tai yra tipiška papievių, čiobrelių ir vosilkų poezija, niekur neprašokanti stereotipinių jos štampų lygio. Tad šių pirmųjų eilėraščių perspektyvoje Mačernio žygis į estetinį „Vizijų“ pasaulį įgyja ypatingos reikšmės ir prasmės.
Vienintelis baigtas V. Mačernio kūrinys - eilėraščių ciklas Vizijos (parašytas 1939-42) - ekstazių, regėjimų aprašymai; gimtoji žemė ir gimtieji namai suvokiami kaip svarbiausia žmogaus dvasinė atrama, kurios vertė suprantama tik išėjus iš tėviškės. 1943-44 sukūrė ciklo Metų sonetai 81 sonetą, ciklo Songs of Myself 14 giesmių, pradėjo poemą Žmogaus apnuoginta širdis ir ciklą Žmogiškoji komedija. Kūriniuose vyrauja kanoninės formos (sonetas, trioletas, oktava), poetinė frazė tiksli, būdingos griežtos loginės jungtys, gausu abstrakčių sąvokų.
Literatūros padangėje karo išvakarėse pasirodė nauja karta, kuriai buvo lemta kūrybiškai išsiskleisti tik išeivijoje. Šios kartos ideologija - krikščioniškasis egzistencializmas, ji orientuojasi į modernistinę Vakarų literatūrą, sugeria į save prieštaringas Nyčės, Dostojevskio, Martino Haidegerio (Martin Heidegger) idėjas. Mačernis daug mąstė rengdamasis diplominiam darbui tema „Nyčė ir Kristus“, ieškodamas pusiausvyros tarp autoritetingo teologinio požiūrio ir katastrofų amžiaus neigimo dvasios.
„Vizijos“
1939-1942 m. - „Vizijų“ rašymo laikotarpis. Mačernis „Vizijas“ kūrė veikiamas Oskaro Milašiaus simfoninės struktūros eilėraščių, kuriuose jį stebino intelektinės plotmės daugiasluoksniškumas, dėmesys detalėms, epinio ir filosofinio stiliaus intarpai, leidžiantys asmeninę subjekto problemiką pakylėti iki visuotinio matmens. „Vizijos“ - poetinė utopija, kurioje aprėpiama asmeninė istorija ir mistinė bendruomenės dvasia, susiejami vaikystės įspūdžiai, kilę iš atidaus aplinkos stebėjimo, ir namų erdvėje užkoduotos konservatyviosios, epochų sumaištyje padedančios išlikti vertybės: ištikimybė „tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės genčių“ tradicijoms, pagarba darbui, idealų ir savo žemės gynimas ir saugojimas.
Taip pat skaitykite: Kelias į sėkmę po gimnazijos
Tai vienintelis poeto visiškai baigtas kūrybos ciklas, kurį sudaro „Įžanga“, septyni eilėraščiai (regėjimai) ir „Pabaiga“. Nakties regėjimuose, paremtuose prisiminimais, lyrinis subjektas apmąsto buvimo žemėje prasmę: jį veikiagimtieji namai, kurie yra kontrastas miesto aplinkai, lyriniam subjektui be galo brangus senolės prisiminimas ir daroma įtaka, taip pat kalbama apie skirtingas kartas, bet tęsiamus darbus.
„Metų sonetai“
1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, poetas pasitraukė į gimtąją Šarnelę, kur kūrė „Metų“ sonetus, kitus eilėraščius, vėliau apsilankė Vilniuje, kur puikiai buvo įvertintos „Vizijos“. Čia, senojo namų sodo paunksmėje jis rašė „Metų“ sonetus, derindamas filosofinius ir poetinius savo asmenybės pradus, metų laikų kaitą išgyvendamas kaip kosminių ir metafizinių dėsnių, kultūros istorijos svarbiausių momentų pasikartojimą asmeninėje vizijoje. Pasilikęs vienumoje, stebėdamas, kaip už lango draskosi vėjas, poetas per trumpą laiką išgyveno savo antiką, viduramžius ir Renesansą, persikūnydamas į filosofą, alchemiką arba karalių ir kartu nepamiršdamas, kad yra savo laiko augintinis („Jaučiuos pavargęs ir pasenęs Vakarų žmogus“). Sonetų žmogus - prieštaringas, besiblaškantis tarp palaidumo ir askezės, keliantis opiausius egzistencinius klausimus ir čia pat ironiškai besišaipantis, neriantis į hedonistinį svaigulį. Žmogaus gyvenimą lemiančios jėgos čia pasirodo pridengtos kultūrinėmis kaukėmis: po sceną išdidžiai žingsniuoja „Garsus Toreador, Mirtis baisioji“, idealiosios ir žemiškosios meilės aistrą įkūnija tragiški Don Žuano ir Don Kichoto personažai. Būdamas modernistas, Mačernis neslėpė susižavėjimo klasikos kūriniais, kvietė skaitytoją šviestis, lavintis, susipažinti su vertingiausiais kultūros pavyzdžiais: jo subjektas teigia savo sielą, „alkaną kaip žvėrį“, maitinąs mokslu ir menu - „geriausiais žemės vaisiais“.
Sonetai paremti klasicizmo motyvu (metų laikų vaizdavimu) ir yra griežtos struktūros (du ketureiliai ir du trieiliai), bet svarbiausia, kad lyrinis subjektas apmąstymais ieško atsakymų į egzistencinius klausimus („Aš klausiau kunigų ir filosofų - / Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai. / Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: / Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“). Norint suprasti būtį, pirmiausia ieškoma ne tik atsakymų, nuolatiniais klausimais analizuojama tapatybė („Kodėl kas nors yra? Nepabūgęs gelmėn pasinerti / (Šito niekad lengvai nepamiršiu), / Iš gilių vandenų vieną kartą / Iškilau vėl į patį paviršių.“ Klajoklį lyrinį subjektą kankina nežinomybė, nerimas, nusivylimas savimi ir pasauliu. Sonetų žmogus nepasiduoda(„Mirsiu aš, mirs kovos troškulys“), nors gyvenimas yra kančia, ji žmogui padeda kovoti: „Bet būk didelis ir vienkartinis, / Pažymėtas didžiųjų kančių, - / Skausmo platumos - mano tėvynė: / Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!“
Egzistencinės idėjos
Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys „Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V. Mačernis: „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir išdidus“ (trečias pavasario sonetas). Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema - kančia, nes V. Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo. Visą gyvenimą V. Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V. Mačernis - vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų.
Sonetų žmogus nepasiduoda, nors gyvenimas yra kančia, ji žmogui padeda kovoti. Kartais abejojama Dievo sukurta tvarka, tačiau V. Mačernio pamaldumas neleidžia nepasitikėti Dievu ar vertybėmis.
Taip pat skaitykite: Mačernio poezijos analizė
Tragiška mirtis ir palikimas
Netrukus (1943) universitetas buvo uždarytas, o Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į atokiąją Šarnelę, tolyn nuo karo siaubo.
Vis gilėjantį pesimizmą ir besismelkiantį nuovargį lėmė nepavykusios sužadėtuvės su Brone Vildžiūnaite - išsigandusi neigiamos Mačernio motinos reakcijos, sužadėtinė prašė atidėti vestuves. Nerimą sėjo ir sovietų pajėgų nepaliaujamas artėjimas prie Lietuvos sienų. 1944 m. rudenį poetas apsisprendė trauktis, tačiau nespėjo.
Vytauto Mačernio gyvenimas buvo labai trumpas. Jis žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Jį pakirto atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Artimieji palaidojo poetą kitą dieną, paskubomis sukalę karstą. Dundėjo frontas, todėl palaidoti Vytauto Žemaičių Kalvarijoje nepavyko. Palaidojo ant tėviškės kalnelio, kurį Vytautas labai mėgo nuo vaikystės.
V. Mačernis yra vienas jauniausių lietuvių literatūros klasikų, II pasaulinio karo metais rašytuose eilėraščiuose išreiškęs laisvo žmogaus skepsį ir stoicizmą metafizinio būties absurdo situacijoje.
Poeto eilėraščiai per draugus plito nuorašais. Vytautas mėgo dovanoti savo rankraščius, išsiųsdavo juos laiškuose. Jo poezija rankraščiais ir nuorašais sklido po Lietuvą dar iki jo mirties ir darė įtaką kitiems poetams.
Mačernio kūrybinis palikimas mums žinomas iš nuorašų, kuriuos surinko ir į vientisą archyvą sutelkė draugai. Jo kelias pas skaitytojus buvo nelengvas: stalinizmo laikotarpiu eilėraščiai slapta perrašinėti, paties poeto net vardo negalima buvo minėti. Atlydys įvyko XX a. septintajame dešimtmetyje, kai literatūrologo Vytauto Kubiliaus pastangomis pasirodė pirmosios nedrąsios publikacijos.
Iki 1970 V. Mačernio poezija buvo drausta skelbti Lietuvoje. Išleisti V. Mačernio kūrybos rinkiniai ir rinktinės.
Mačernio kūryba ir šiandien kreipiasi į klausiančius ir ieškančius, kviečia apmąstyti ir suprasti būties stebuklą, patirti jį kaip viziją.
Atminties įamžinimas
Vytautas Mačernis palaidotas ant Žvyrinėlio kalnelio. Laidotas laikinai, - vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę rusai kariškiai. Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau Poetas liko gulėti tėviškės kalnelyje. Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras - V.Raštikis).
Šarnelės kaimas yra Plungės raj., 4 km nuo Žemaičių Kalvarijos. Pietvakariuose yra Šarnelės ežeras, pietuose teka Varduvos upelis. Šarnelė minima nuo 1575m., pradinė mokykla įkurta 1902 m.Šarnelės piliakalnis - respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, kasinėjant rasta I tūkstantmečiui būdingų puodų šukių ir geležies šlako. Šarnelės stovyklavietėje rastas kultūrinis vėlyvojo neolito sluoksnis.
tags: #vytauto #macernio #biografija #ir #asmenybe