Įvadas
Psichologija, nors ir jaunas mokslas, giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje, visada domino mąstytojus, kūrėjus, siekiančius pažinti vidinį pasaulį - mintis, jausmus, siekius ir svajones. Šiandien psichologija apima platų spektrą sričių, nuo asmenybės ugdymo iki tarpusavio santykių gerinimo. Šiame straipsnyje remsimės psichologės Zitos Vasiliauskaitės įžvalgomis, apžvelgdami žmogaus potencialą, santykių dinamiką ir saviraiškos svarbą.
Humanistinis požiūris į žmogų: saviraiškos svarba
Zita Vasiliauskaitė, remdamasi humanistinės psichologijos principais, atkreipia dėmesį į žmogaus potencialą ir saviraiškos svarbą. Humanistinė psichologija, kurios vienas iš pradininkų Abrahamas Haroldas Maslow, siūlo psichologijos mokslui atsigręžti į žmones, kurie pasiekė profesinių aukštumų ir savo kūrybiniu darbu keičia žmonijos veidą. Maslow susidomėjo išskirtinių asmenybių psichinėmis savybėmis ir pavadino juos visiškai save realizuojančiais žmonėmis.
Maslow, tyrinėdamas tokias asmenybes, suprato, kad jie siekia tapti tuo, kuo tik gali, visiškai išnaudodami savo talentą, sugebėjimus, visą savo asmenybės potencialą. Save realizuojantys asmenys sugeba aplinkinį pasaulį suvokti ir priimti objektyviau nei kiti. Jie moka geriau valdyti savo jausmus ir neleidžia jiems iškreipti suvokiamo pasaulio vaizdo nepamatuotu optimizmu ar baimėmis. Jie yra atviresni ir tolerantiškesni naujovėms ir nepramintiems takams visose gyvenimo srityse.
Saviraiškos poreikio ignoravimas
Z. Vasiliauskaitė pabrėžia, kad retas žmogus pažįsta savo poreikius, tarp jų - ir saviraiškos poreikį. Paprastai žmonės tenkinasi įprasta veikla, net neužduodami sau klausimo, ar ji yra ta, kuriai aukoja savo gyvenimą. Maža to - praktiniame darbe kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie lyg nubunda ir labai sunerimsta ieškodami atsakymo į esminį gyvenimo klausimą: „Kodėl aš veikiu tai, ką veikiu? Ar iš tikrųjų aš darau tai, ką turiu daryti?“ Deja, dažnai suvokia, kad šis klausimas jiems iškilo jau pernelyg vėlai, ir jaučiasi nebepajėgūs kažką keisti savo gyvenime.
Jau prieš pusšimtį metų iškilusis filosofas Erichas Frommas tvirtino, kad didžiausia problema tampa žmogaus abejingumas sau pačiam ir savo paties gyvenimui. Dauguma žmonių yra nepatenkinti ir nelaimingi, nes gyvena beskonį ir nuobodų gyvenimą. Nors saviraiškos poreikis būdingas daugeliui, manoma, kad iki galo jį įgyvendinti pavyksta tik 1 proc. žmonijos. Todėl visuomenės pastangos turėtų būti nukreiptos ne tiek į naujų technologijų kūrimą, kiek į žmogaus ugdymą. Jau mokykloje jaunimas turi būti mokomas giliau suvokti save ir pažinti savo tikruosius, o ne vartotojiškos visuomenės primetamus poreikius. Maža to, jauniems žmonėms reikėtų padėti atrasti savo pašaukimą ir skatinti į jį atsiliepti visomis jėgomis ir pastangomis. Žmogaus gyvenimas, kaip teigia žymiausi šiuolaikinės psichologijos atstovai, vertas aukštų ir kilnių siekių. Kol žmogus iki galo neišnaudos savo potencialo ir nenumalšins kiekvienam mūsų būdingo gyvenimo pilnatvės alkio, tol nepatirs giluminės laimės ir tikro gyvenimo džiaugsmo.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Santykiai šeimoje: palydėjimas, bendrystė ir iššūkiai
Zita Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį į santykių svarbą šeimoje, pabrėždama, kad „mylėti ir būti mylimam - vienas svarbiausių žmogaus poreikių“. Ji teigia, kad jau pirmaisiais šeimos gyvenimo metais sutuoktiniai susiduria su bendro gyvenimo iššūkiais. Sutuoktinius būtina palydėti, ir tai pirmiausia daro jų pačių tėvai, sužadėtinių pasirengimo šeimos gyvenimui kursai, o kartais - išmintingi vyresni draugai. Žmonės pamilsta vienas kitą todėl, kad tarp jų būna daug kas bendro. Svarbu, kad tai būtų pagrindiniai dalykai: pasaulėžiūra, vertybės, panašus požiūris į vaikų ugdymą, gyvenimą šeimoje. Sunkumai bendrystėje kyla todėl, kad žmonės, nors būtų labai artimi, yra ir skirtingi. Būtent tai, kaip poroje tie skirtumai įveikiami, ir lemia tolesnių santykių sėkmę.
Psichologai neabejoja, kad pirmieji vaiko gyvenimo metai ir patirtys labai svarbūs, nes tuomet dedami asmenybės pamatai. Tai tinka ir šeimos gyvenimui. Pamatai, t. y. bendro būvio tvarka ir taisyklės, pagal kurias bus kuriamas tolesnis gyvenimas, klojami pirmaisiais bendro gyvenimo metais. Vėliau tai keisti bus labai sunku, o kartais ir nebeįmanoma.
Meilės trapumas ir būtinybė ja rūpintis
Tuokdamiesi žmonės viliasi, kad jų meilė savaime bus amžina ir padės spręsti kilusias problemas. Deja, meilė labai trapi ir jai reikia veiklios mūsų pagalbos. Dauguma mano, kad meilė nekinta. Jie įsivaizduoja, kad tai, ką jaučia pirmaisiais bendro gyvenimo metais, ir yra tikroji meilė. Tačiau ši emocija, sumišusi su įsimylėjimu ir padidėjusia aistra, dažniausiai praeina ir vietoj jos atsiranda (arba ne) gilesnis jausmas, susijęs su prisirišimu, pagarba, pasitikėjimu. Tačiau kai kurie žmonės trokšta „jausmų karščio“, o jiems šiek tiek atvėsus mano, kad jų meilė jau baigėsi ir tęsti santykių nebėra prasmės. Tai klaidingas supratimas. Laimingos santuokos sąlygos, atrodytų, yra paprastos - tinkamas gyvenimo palydovo pasirinkimas ir gebėjimas kurti darnius santykius. Todėl jauniems žmonėms tikrai vertėtų įsiklausyti į geranoriškus artimųjų, draugų patarimus prieš ruošiantis įsipareigoti visam gyvenimui santuokoje.
Emocijų įtaka suvokimui ir idealų koregavimas
Psichologijoje jau seniai įrodyta, jog emocijos iškreipia žmogaus suvokimą. Įsimylėjėliai mato tik teigiamas vienas kito savybes, jas padidina, labiau akcentuoja ir nemato neigiamų bruožų ar tokių svarbių dalykų, kaip skirtingos vertybės, nesuderinamas gyvenimo būdas, galiausiai - visiškai skirtingas požiūris į gyvenimą šeimoje. Vėliau šie skirtumai dažnai tampa neįveikiama kliūtimi siekiant gerų santykių šeimoje. Tai nereiškia, kad tik panašūs sutuoktiniai gali laimingai nugyventi kartu. Kita vertus, žmonės susikuria „idealaus vyro“ ar „idealios žmonos“ vaizdinį. Tai nereiškia, kad tik su „idealiu žmogumi“ galima sukurti santuokinio gyvenimo idilę. Vertėtų nepamiršti, kad skirtingus idealus reikės koreguoti ir taikyti savo gyvenimui, kuris nėra idealus. Užuot reikalavę, kad kitas pasikeistų taip, jog atitiktų mano susikurtą idealą, pagalvokime, kaip aš galiu keistis, kad labiau atitikčiau mylimo žmogaus lūkesčius.
Lyderystės svarba santykiuose
Kuriantieji šeimą beveik visada įsivaizduoja, kad geriausiai žino, koks turi būti laimingas gyvenimas. Suprantama, kad dažnai sutuoktiniai tai supranta skirtingai ir, vedami geriausių norų, pradeda rungtyniauti dėl lyderystės santykiuose. Tai aiškiai atskleidžia padažnėję konfliktai („pykstamės dėl smulkmenų“) ir jų sprendimo būdas. Beje, kai kurie įsivaizduoja, kad vienas kitą mylintys niekada nesipyksta. Deja, gyvenime net labai mylintys vienas kitą susipyksta. Juk konfliktas - tai požiūrių, nuomonių, interesų susidūrimas ir yra neatsiejama bet kokių santykių dalis. Problema yra ne pats konfliktas, o tai, kaip elgiamės jo metu ir kaip jį sprendžiame. Lyderystės santykiuose siekimas - dažnai pasitaikanti blogybė. Žmogus, kuris nori būti nuolatos teisus, kad visados būtų jo viršus, kitam palieka „neteisiojo“ vaidmenį ir gyvenimą „po padu“. Tokie santykiai negali būti sėkmingi jau vien todėl, kad prispaustam neįmanoma būti laimingam.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Tėvų įtaka šeimos gyvenimui
Neretai lyderystės siekia ir sutuoktinių tėvai (dažniausiai uošvienės ar anytos). Jų kišimasis į suaugusių vaikų šeimą nuolatiniais patarimais, kontrole, reikalaujant išsamios ataskaitos apie jų gyvenimą ir t. t., labai iškreipia poros santykius. Suprantama, tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi, nekartotų jų pačių klaidų, nuo kurių ir bando apsaugoti. Mylėdami savo tėvus ir bijodami su jais pyktis, kai kurie šeimos vadžias atiduoda dažniausiai į savo mamų rankas. Kad ir kokie geri būtų santykiai su tėvais, sukūrę šeimą sutuoktiniai privalo rūpintis pirmiausia įtikti vienas kitam. Todėl jie patys turi nustatyti savo šeimos gyvenimo privatumo ribas ir jų laikytis. Tai reiškia, kad visada pravartu išklausyti tėvų nuomonę vienu ar kitu klausimu, bet ar ja vadovautis, ar ne, turi spręsti tik patys sutuoktiniai.
Kasdieniniai rūpesčiai ir laisvalaikis
Neretai jauni sutuoktiniai mažai dėmesio kreipia į tokius kasdienos dalykus, kaip buities tvarkymas, laisvalaikio organizavimas. Ir be reikalo. Netvarkingai ir neteisingai sprendžiant šiuos klausimus, santykiai gali pašlyti ar net įskilti. Įprasta, kad tris, o kartais ir visus keturis „namų kampus“ ant savo pečių laiko moterys, - tai jos ir jų vyrai matė savo šeimose. Tai pavojinga, nes žmona nuo tokio krūvio (juk ji, kaip ir vyras, dirba, mokosi) greitai pervargsta ir praranda gyvenimo džiaugsmą. Namuose buitimi, jos tvarkymu, valgio ruošimu naudojasi visi šeimos nariai, vadinasi, tai turėtų būti visų reikalas. Laimingos šeimos paprastai neskirsto darbų į vyriškus ar moteriškus. Kiekvienas prisiima rutininius įsipareigojimus tose srityse, kurios jam artimesnės, geriau sekasi. Kartais rimtų nesutarimų kyla dėl laisvalaikio. Šeimoje kuriama bendrystė numato, kad tam tikrą laisvalaikio dalį būtina skirti šeimai, pirmiausia pabūti kartu su kitu. Nereikėtų pulti į kraštutinumą ir gyventi lyg susirakinus antrankiais. Nuo tokio gyvenimo taip pat labai greitai pavargstama. Visai gerai, kad kiekvienas sutuoktinis bent dalį laisvalaikio galėtų skirti ir savo asmeninėms reikmėms, pvz., užsiimti savo hobiu ar pabendrauti su draugais. Kiek ir kada tai daryti - sutuoktinių susitarimo dalykas.
Nuolatinis tobulėjimas ir tarpusavio supratimas
Laimingo gyvenimo šeimoje, skirtingai nei amato, negalime išmokti visam likusiam laikui. Jis sutuoktinių pastangomis kuriamas kasdien. Tačiau tai neįmanoma be gilesnio savęs ir kito žmogaus pažinimo, be pamatinių žinių apie žmogaus vidinius išgyvenimus, tarpasmeninių santykių dėsningumus. Jei sutuoktiniai apsisprendžia to nepailstamai siekti, šis triūsas atsiperka šimteriopai.
Meilės žaizdos ir pagalba krizinėse situacijose
Psichologė Z. Vasiliauskaitė pabrėžia, kad „dėl sopančių meilės žaizdų verkia net respektabilūs vyrai ir stiprios moterys“. Santykiai šeimoje nėra paprasti: jiems reikia ir jausmų, ir proto, ir abiejų brandos. Vengimas kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus yra pavojingas.
Neištikimybė
Neištikimybės atvejais vienas paprastai vertinamas kaip išdavikas, blogietis. Antrasis jaučiasi nepelnytai nuskriaustas, imasi kaltintojo vaidmens ir veda pas mus savo antrąją pusę tam, kad nuteistume, pasmerktume. Tačiau mes kalbame apie tai, kad pagrindinė neištikimybės priežastis - nekokybiškas psichologine prasme gyvenimas šeimoje, ir raginame stengtis, kad būtų kitaip. Įsivaizduojama, kad, sukūrus šeimą, nebereikia rūpintis jausmais. Tačiau meilė - kaip augalas ar ugnis. Ji turi augti arba liepsnoti pakurstoma. Kitaip išblėsta, išsikvepia, numiršta. Jeigu žmogus nesijaučia mylimas arba nebemyli pats, jis ieško to jausmo kitur. Tai gali atsitikti ir po trisdešimties bendro gyvenimo metų, - sako psichologė.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Skyrybos
Kol žmona kankinasi dėl girtaujančio vyro, šeima dar išlieka. Tačiau jam išsigydžius, dažnai įvyksta skyrybos. Skyrybos nustojusių girtauti šeimose dažnesnės nei girtaujančiųjų. Vyras ateina į anoniminių alkoholikų grupę, jos susirinkimuose kalba apie tai, ką išgyvena, klausosi, ką pasakoja tą pačią problemą turinti moteris, ir suvokia, kad jų jausmai labai panašūs. Jis pažįsta kitą, jam daug artimesnį žmogų, o beveik nieko nežino apie savo žmoną, nuo kurios seniai atitolo, - pasakoja Jūratė, kuri ne vienerius metus dirbo su nuo alkoholio priklausomais žmonėmis bei jų šeimų nariais.
Darboholizmas: toleruojama liga
Z. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį į darboholizmą, kuris, anot jos, yra toleruojama liga. Darboholizmas atsiranda tada, kai visas gyvenimas suvedamas į darbą, kai darbas tampa vieninteliu gyvenimo būdu ir forma. Anot psichologės, tai tokia pati liga, kaip alkoholizmas, narkomanija ar priklausomybė nuo lošimų.
Ribos peržengimas
Paklausta, kada peržengiamos ribos, Z. Vasiliauskaitė tvirtina, kad tai pasitikrinti galima žvelgiant į rezultatą. „Darbe žmogus turi tikslą gauti rezultatą - kažką pasiekti, uždirbti pinigų, įgyti pripažinimą ir pan. Darboholizmas atsiranda tada, kai pats darbas yra tikslas, kai, būdamas darbe, žmogus orientuojasi ne į rezultatą, o į patį procesą“, - aiškina pašnekovė. Kaip tikina Z. Vasiliauskaitė, darboholikui būdinga nuolat mąstyti, ką dar galima nuveikti darbe: „Su ta mintimi gulamasi ir keliamasi. Taip pat, nesant darbe, gyvenimas yra bespalvis, beskonis, niekas neįdomu. Darboholiko gyvenimo „vinis“ yra darbas, o atostogos - bausmė, savaitgaliai - baisus išbandymas.“
Priežastys
Kaip sako Z. Vasiliauskaitė, yra daug priežasčių, kodėl žmogus tampa darboholiku: „Viena iš priežasčių - spaudimas organizacijoje, kurioje vyrauja senovinė kultūra. Manoma, kad kuo daugiau žmogus malasi darbe, tuo organizacija geresnė. Net savaitgaliais organizuojamos įvairiausios išvykos, kad žmogus kuo mažiau atsitrauktų nuo darbo erdvės.“
Darboholizmas, anot Z. Vasiliauskaitės, priklauso ir nuo kitų motyvų. „Tarkime, žmogaus vidiniai motyvai. Jam reikia to darbo, nes žmogus taip išauklėtas - jis turi stengtis, jei nori gyvenime kažką pasiekti. Jis mano, kad negalima atsipalaiduoti, visos smulkmenos svarbios. Tokią žinią vaikams siunčia tėvai, o vėliau tas vaikas - tokios žinios įkaitas. Jam būti normaliu žmogumi reiškia nuolat stengtis ir nedykinėti“, - tikina pašnekovė.
Z. Vasiliauskaitės įsitikinimu, tarp darboholikų yra žmonių, turėjusių nesėkmingą vaikystę: „Tai asmenys, augę ribinėse šeimose. Pavyzdžiui, tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio ir nedirbo, o vaikas, matydamas skurdų gyvenimą, davė sau pažadą būti kitoks. Tuomet pasiekiamas kitas kraštutinumas nei vaikystėje matytas negatyvus pavyzdys.“
Pašnekovė priduria, kad darboholizmu pasižymi ir dar viena grupė žmonių - vadinamieji entuziastai. „Manau, kad jie - organizacijų „saldainis“. Tai žmonės, kurie tiki idėja, savo misija, nori pagerinti pasaulį, neria į darbą visa savo širdimi ir kūnu. Labai dažnai jie darbe ir išnyksta, pasiekia mažiau nei planavo“, - teigia Zita Vasiliauskaitė.
Pagalba
Z. Vasiliauskaitė tikina, kad, ieškodami pagalbos, žmonės ateina ir sako esantys pavargę, neišsimiegoję, nejaučiantys gyvenimo skonio: „Žmogus to netapatina su per dideliu darbo krūviu. Dažnai interpretuoja, kad jam pačiam kažkas negerai. Mūsų kūnas yra akivaizdus - kai pavargstame, nepavelkame kojų. Psichika yra tokių pat ribotų galimybių, kaip kūnas, bet veikia daug subtiliau, ir kartais žmonėms atrodo, kad tereikia įtempti valią, susiimti. Bėda, kad nesugebama paskirstyti jėgų gyvenimo sferose.“
Perdegimas, anot Z. Vasiliauskaitės, yra ženklas, kad gyvenime kažkas ne taip. „Reikia peržiūrėti, kaip skirstomas laikas, kam jis skiriamas. Galbūt, pavyzdžiui, ima dažnėti konfliktų namuose, jaučiamas artimųjų nepasitenkinimas. Ženklų daug, bet dažnai užsifiksuojama tik ties darbu ir idėjomis“, - sako pašnekovė.
Pavydas: nelaimingas jausmas
Zita Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį į pavydą, kuris dažnai suprantamas kaip vieno žmogaus priešiškumas kitam dėl to, kad šis yra padaręs sėkmingesnę karjerą, pasiekęs materialinę gerovę, populiarumą ar pan. Nuo seno filosofai, rašytojai, samprotaudami apie pavydą, yra atradę, kad pavyduolis labai nelaimingas žmogus, nes žiūri tik į kitus, ilgisi kitų gyvenimo, nevertindamas to, ką pats turi.
Pavydo mechanizmai
Pavydas visada atsiranda tada, kai žmogus lygina savo padėtį su kito padėtimi. Pavydusis paprastai savo laimėjimus dažniausiai nuvertina, o kito - pervertina, t. y. savo padėtį jam svarbioje srityje suvokia kaip žemesnę. Atsiradusios tokios neigiamos emocijos, kaip apmaudas, susierzinimas, pyktis ar neapykanta tam, kuris turi tai, ko neturi pavyduolis. Kuo mažiau žinome apie kitus, tuo daugiau atsiranda erdvės mūsų vaizduotei. Kai žmogus yra nepatenkintas savo dabartimi, įsivaizduoja nuostabų kitų žmonių gyvenimą. Jam atrodo, kad kitiems gyvenimas yra nuolatinė šventė, o savasis suvokiamas kaip pilkas ir nenusisekęs.
Pavydo rūšys
Skiriamos kelios pagrindinės pavydo rūšys. Pavydas, apie kurį kalbėjome iki šiol, - tai „aklas (arba „juodas”) pavydas. Kartais toks troškimas išauga į destruktyvius veiksmus - pavyduolis gali nepagrįstai apskųsti, apšmeižti ar apkaltinti. Be to, skiriamas ir vadinamasis „baltas”, arba nepiktas, pavydas. Šiuo atveju žmogus nori turėti ar pasiekti tai, ką turi kitas, bet pastarajam nejaučia priešiškumo.
Kova su pavydu
Labai svarbu būtų nelyginti jų su aplinkinių sėkme, nes mąstymo klaidos čia būtų sunkiai išvengiamos. Mums dažnai atrodo, kad kiti gauna ar pasiekia tai, ko nori, be didesnių pastangų. Tačiau jei jūs pasiryžęs mokėti tikrą sėkmės kainą, tai reikėtų būti labai sąžiningiems su savimi ir atsakyti į esminį klausimą: kas man iš tiesų yra svarbiausia gyvenime? Tik atsakius į šį klausimą, pasišvęsti pasirinktai sričiai visomis jėgomis ir uolumu, nešvaistyti laiko ir energijos dairantis į kitus, lyginant save su kitais, graužiantis ir pavydint, kad kiti pasiekia daugiau.
Bendrystė: poreikis ir svarba
Z. Vasiliauskaitė pabrėžia, kad žmogui yra būdingi esminiai poreikiai, skirstomi į penkias pagrindines grupes. Viena grupė buvo pavadinta „susietumo su kitais asmenimis ir meilės poreikiai“. Jie pagal svarbą yra treti ir žmogui aktualiausi tampa tada, kai fiziologiniai ir saugumo poreikiai jau būna patenkinti. A. Maslowas teigia, jog kiekvienas asmuo stengiasi užmegzti ryšį ir susisieti su asmenimis, priklausančiais jo šeimai ar kitai žmonių grupei.
Bendrystės svarba
Pirmiausia, tai padeda žmogui įveikti vienišumo, atskirties ir izoliacijos jausmus. Antra, grupėje vykstantys psichiniai dėsningumai padeda patenkinti eilę labai svarbių poreikių: bendravimo, savigarbos („mane kiti priima į savo tarpą, vadinasi, aš esu jiems reikšmingas, vertingas“), pagarbos („mano nuomonę išklauso, kai kas net labai vertina, vadinasi, mane gerbia“), savęs įtvirtinimo („tai, ką aš veikiu, kaip aš suvokiu gyvenimą, yra kitiems grupės nariams priimtina ir suprantama“), saugumo (grupės nariai yra linkę palaikyti ir paremti vieni kitus; taip kiekvienas jos narys gauna bent jau netiesioginę žinią, kad prireikus sulauks žmogiškosios pagalbos) ir t.
tags: #psichologe #zita #vasiliauskaite