Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaida, ypač socialiniai tinklai, vaidina vis svarbesnį vaidmenį mūsų gyvenime. Nors jie suteikia daug galimybių bendrauti, mokytis ir dalintis informacija, vis dažniau atkreipiamas dėmesys į jų galimą neigiamą poveikį psichikos sveikatai. Šiame straipsnyje aptariami naujausi tyrimai, atskleidžiantys žiniasklaidos įtaką, ypač jauniems suaugusiems, ir pateikiamos įžvalgos, kaip atsakingai naudotis socialiniais tinklais siekiant išsaugoti psichikos gerovę.
Socialinių Tinklų Poveikis Jaunų Suaugusiųjų Psichikos Sveikatai
Pastaruoju metu atlikti tyrimai rodo, kad socialinė žiniasklaida yra susijusi su didesniu jaunų suaugusiųjų depresijos, nerimo bei perdegimo lygiu. Ši karta, užaugusi skaitmeninėje eroje, yra itin aktyvi socialinių tinklų vartotoja. Nors socialiniai tinklai siūlo daugybę galimybių, jie taip pat turi ir tamsiąją pusę, ypač jauniems suaugusiems, kurie vis dar ieško savęs.
2022 metais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje beveik 40 proc. jaunų suaugusiųjų jautėsi prislėgti dėl to, ką pamatė socialiniuose tinkluose. Kiti 25 proc. patyrė nerimą. Tai sukuria iliuziją, kad visi yra laimingi, sėkmingi, pasiekę svajonių karjeros aukštumas ir gyvena tobulą gyvenimą.
„Toks nuolatinis „netobulo, kasdieninio“ savęs ir „idealaus kito“ lyginimas gali sukelti nepasitikėjimą savimi, depresiją ir nerimą. Jauni žmonės, kurie dar tik formuoja savo identitetą, yra ypač pažeidžiami. Jie gali jausti, kad neatitinka visuotinai priimtų grožio ir sėkmės standartų, o tai gali turėti rimtų pasekmių jų savivertei“, - pastebi S.
Minėtas tyrimas atskleidė, kad net 15 proc. jaunų suaugusiųjų yra pagalvoję apie savižudybę dėl spaudimo ar beviltiškumo jausmo, kurį jautė lygindami save su kitais socialiniuose tinkluose. Nuolatinės pastangos būti prisijungus, skelbti naujienas, sekti tendencijas ir išlikti aktualiems bei įdomimiems sekina, veda link perdegimo. Įspūdis, kad niekada negali pasiekti tobulumo, kurį matai internete, gali kelti gilų nevilties jausmą. Jauni suaugę, kurie daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, dažniau patiria depresijos simptomų.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žiniasklaidos įtaką
Priklausomybė Nuo Socialinių Tinklų ir Jos Pasekmės
Priklausomybė nuo socialinių tinklų sparčiai plinta visame pasaulyje ir turi rimtų padarinių žmogaus psichinei sveikatai bei gyvenimo kokybei. Tai elgesio sutrikimas, pasireiškiantis nekontroliuojamu poreikiu naudotis socialiniais tinklais. Žmonės, turintys šią priklausomybę, patiria stiprų potraukį tikrinti pranešimus, sekti naujienas ir bendrauti su kitais virtualioje erdvėje.
Per daug laiko, praleisto socialiniuose tinkluose, nuolatinis informacijos srautas, pranešimai ir socialinių tinklų naudojimas prieš miegą gali sukelti fizinių sveikatos problemų - akių įtampą, galvos skausmus, sutrikdyti miegą. Žmonės, priklausomi nuo socialinių tinklų, dažnai jaučiasi vieniši ir izoliuoti.
Pasak medicinos psichologės: „Socialinių tinklų naudojimas stimuliuoja smegenų atlygio centrą, todėl gali išsivystyti priklausomybė, panaši į priklausomybę nuo narkotikų, kuri skatina mus vis dažniau grįžti prie telefonų." Pastaruoju metu vis dažniau girdime terminą FOMO, kuris reiškia „Fear of Missing Out“ - baimę praleisti ką nors svarbaus. FOMO atsiranda dėl socialinių tinklų ir skaitmeninės erdvės, kurioje žmonės nuolat dalijasi sukurta iliuzija, kad jų gyvenimas yra pilnas nuotykių ir sėkmės. Kai matome kitus dalyvaujant įvairiose veiklose, lankančius renginius ar stebimi įspūdingus jų pasiekimus, gali atsirasti jausmas, kad mes patys kažką praleidžiame arba nesame tokie sėkmingi, nepakankamai geri.
Socialiniai Tinklai Kaip Veidrodis, Iškreipiantis Tikrovę
„Socialiniai tinklai gali būti lyginami su veidrodžiu, kuris iškreipia mūsų atspindį, parodydamas tik gražiąją pusę. Merginos ypač jaučia spaudimą atitikti visuotinus grožio standartus, kurie dažnai yra nepasiekiami ar net pavojingi sveikatai“, - teigia S. Socialiniai tinklai lengvai gali provokuoti žalingą elgesį, pavyzdžiui, ekstremalią dietą ar savo išvaizdos keitimą pasitelkus į pagalbą įvairias injekcijas ar plastines operacijas, vardan „tobulo, visuomenės standartus atitinkančio kūno“.
Kaip Sumažinti Neigiamą Poveikį
Vienas pirmųjų ir bene svarbiausių žingsnių - suvokti, kokį poveikį socialiniai tinklai daro jauniems suaugusiems bei pripažinti, kad socialinių tinklų priklausomybė yra reali, rimta problema, tačiau įveikiama. Socialiniai tinklai pajėgūs tiek sujungti ir įkvėpti, tiek ir priversti žmones pasijusti netinkamais, beviltiškais ir vienišais.
Taip pat skaitykite: Žiniasklaidos ir interneto poveikis
Jaunų žmonių skatinimas daryti pertraukas socialinėje erdvėje ir sutelkti dėmesį į realią veiklą gali padėti sumažinti jų jaučiamą spaudimą. Padeda sveikų įpročių skatinimas: daugiau laiko užsiimti fizine veikla, leisti laiko gamtoje, bendrauti su draugais gyvai ir užsiimti kitais pomėgiais, ribų nustatymas - griežtai riboti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose, atviri pokalbiai.
„Socialiniai tinklai yra galingas įrankis, tačiau juo reikia naudotis atsakingai. Svarbu nepamiršti realaus gyvenimo. Pastebėjus nerimą keliančių ženklų ar pajautus, kad patiems įveikti šios priklausomybės nepavyks, svarbu nebijoti, nesigėdyti ir laiku kreiptis pagalbos į psichologus. Be to, labai svarbu ugdyti kritinį mąstymą bei suvokimą, kad tai, ką stebiu internete, dažnai nėra visa istorija - tai tik kruopščiai suredaguota tikrovės versija“, - teigia S.
Z Kartos Psichikos Sveikatos Iššūkiai
Portale Fast Company buvo rašoma, kad Z kartos atstovų, tai yra žmonių, gimusių nuo 1997-ųjų iki 2012-ųjų metų, emociniai sunkumai šiais metais buvo fiksuojami pakankamai tiksliai, tačiau, vis dėlto, vis dar kyla klausimų, kuo ši žmonių grupė taip skiriasi nuo ankstesnių kartų. Remiantis nauju „Gallup“ ir Waltonų šeimos fondo tyrimu, kuriame buvo apklausta daugiau nei 3000 šios amžiaus grupės amerikiečių, buvo įrodyta, jog Z kartos atstovai patiria gniuždančių rūpesčių. Jiems rūpi, kaip uždirbti solidų atlyginimą, nerimą kelia smurtas ir finansinis bei kitoks pasirengimas ateičiai. Galbūt todėl tik mažiau nei pusė Z kartos atstovų savo psichikos sveikatą yra pasirengę įvertinti puikiai - taip mano tik 15 proc. jų.
„Mažiau nei pusė (47 proc.) Z kartos amerikiečių savo gyvenime jaučiasi gerai. Tai - vienas žemiausių rodiklių tarp visų dabartinių JAV kartų ir daug žemesnis rodiklis nei to paties amžiaus tūkstantmečio kartos atstovų“, - buvo teigiama „Gallup-WFF“ ataskaitoje. Kaip buvo teigiama portale Fast Company, ankstesni Z kartos psichikos sveikatos tyrimai taip pat buvo sukrečiantys. 2018 metais Amerikos psichologų asociacijos apklausa parodė, kad daugiau šios amžiaus grupės žmonių savo psichikos sveikatą įvertino kaip gerą arba blogą, o kaip didžiausią stresą keliantį veiksnį nurodė šalies padėtį. 2022 metais atliktame tyrime 70 proc. Z kartos atstovų teigė, kad, palyginti su kitomis gerovės sritimis, jų psichikos sveikatai reikia skirti daugiausiai dėmesio arba ją pagerinti.
Svarbu pastebėti, jog šios kartos atstovai, kurie užaugo, kai apie psichikos sveikatą kalbama vis daugiau, taip pat yra labiau linkę pranešti ir kalbėti apie tokias problemas. Kaip teigiama šaltinyje, paprasčiausiai, Z karta gali būti pirmoji amžiaus grupė, mokanti plačiau įvardyti tokias problemas kaip nerimas ir depresija. Vis dėlto, nors jie neabejotinai dažniau kalba apie psichikos sveikatos problemas, portale Fast Company buvo teigiama, jog neretai atrodo, kad stresas jaunimui kyla iš visų pusių ir tikriausiai todėl niekam nepavyko tiksliai nustatyti, kas Z kartai sukelia tiek daug nerimo - tai slepiasi tiesiog visur.
Taip pat skaitykite: Kaip stresas veikia gyvūnus
Kaip buvo rašoma Fast Company, tyrimai nuolat rodo, jog šios kartos nuotaiką blogina ir socialiniai tinklai, tačiau svarbu suprasti, jog ir pasaulio padėtis ne itin gerėja. Skurdas, infliacija, milžiniškos skolos, darančios įtaką svarbiausiems gyvenimo pasirinkimams ir daugybė kitų problemų, ir visos jos, atrodo, yra nukreiptos tiesiai į Z kartą.
Z karta - tai žmonės, su kurių veržlumu į visuomenę skverbiasi įvairūs pokyčiai bei drąsa kalbėti apie jauniems žmonėms svarbius dalykus. Nors emocinė sveikata jau daugelį metų yra plačiai aptarinėjama tema, vis dėlto, kartu su šios kartos atsiradimu diskusijų apie geros vidinės būsenos svarbą tik daugėja.
Judėjimo ir Bendravimo Ribojimų Poveikis
COVID-19 pandemijos metu įvedus judėjimo ir bendravimo ribojimus, socialinių tinklų populiarumas smarkiai išaugo. J. Brailosvskaia ir jos suburti kolegos pastebėjo, kad jų pasiūlytos intervencijos padėjo padidinti tyrimo dalyvių pasitenkinimą gyvenimu. Remdamiesi šia paradigma, jie iškėlė hipotezę, kad teigiama jų intervencijos dimensija „padidins pasitenkinimą gyvenimu ir subjektyvų laimės pojūtį“.
„Medical News Today“ aptarė šį tyrimą su jame nedalyvavusiu autoriumi ir mitybos psichiatru dr. Sh. Dr. Sh. teigė: „Jei veikla trukdo laikytis įprastų pagrindinių amžių atitinkančių ekonominio savarankiškumo, socializacijos ar sveikatos palaikymo gairių, galima sakyti, kad ji kenkia. Tokia veikla gali būti alkoholio vartojimas, narkotinių medžiagų vartojimas, mitybos įpročiai, mankšta ar pramogos, šiuo atveju - socialiniai tinklai“.
Apie šio tyrimo išvadas „Medical News Today“ taip pat kalbėjosi su tyrime nedalyvavusiu suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių psichiatru, Santa Monikoje (Kalifornija) įsikūrusio Ramiojo vandenyno neurologijos instituto Ramiojo vandenyno smegenų sveikatos centro direktoriumi dr. Davidu A. D. A. Merrillas aiškino: „Egzistuoja vadinamoji smegenų atlygio sistema, kurią įjungiame spustelėję, naršydami ar nuolat tikrindami socialinius tinklus“. Psichiatras dr. Sh. Zablowas pabrėžė, kad „svarbiausias bet kokios rekomenduojamos gydymo programos komponentas yra mankšta“.
Dr. J. Brailosvskaia ir jos kolegos samprotauja, kad „sąmoningas ir kontroliuojamas NST laiko mažinimas, daugiau jo skiriant fizinei veiklai, gali priežastingai sumažinti neigiamas COVID-19 pandemijos pasekmes psichikos sveikatai“. Per 2 savaites ST tiriamieji kasdienį NST laiką sumažino 30 minučių, o FA grupė kasdienį fizinį aktyvumą padidino 30 minučių. Tyrimo pradžioje, po savaitės ir po 2 savaičių dalyviai užpildė internetines apklausas ir „kasdienės atitikties“ dienoraščius. Visos intervencijos paskatino fizinį aktyvumą.
Dr. D. A. Merrillui paliko įspūdį „stulbinančios tyrimo išvados dėl naudojimosi socialiniais tinklais laiko trumpinimo ir fizinio aktyvumo didinimo“. Tačiau tyrimo imčiai trūko įvairovės. Tyrime nebuvo atsižvelgta į tai, kokia socialinės žiniasklaidos forma tiriamieji naudojasi, ir nenurodyta, kokia fizine veikla jie užsiima.
Žiniasklaidos Atsakomybė Informuojant Apie Savižudybes
Žiniasklaidos poveikis mūsų sveikatai akivaizdus: kartais gana portalų antraštes peržvelgti ar TV reportažą pasižiūrėti, ir jau susinervini. Tačiau šiandien žinoma ir tai, kad neatsakingai parengtos žinios kai kuriems iš mūsų gali kainuoti gyvybę, tapti postūmiu pabaigti šį gyvenimą. Todėl žurnalistai privalo paisyti tam tikrų informavimo apie savižudybės įvykį taisyklių.
Jau daugiau mėnuo kaip veikia naujasis Visuomenės informavimo etikos kodeksas, papildytas konkretesnėmis rekomendacijomis, aiškesnės ir ribos, kurių šiukštu nedera peržengti rašant apie šiuo skaudžius įvykius. Seną kodeksą nauju pakeisti ne taip sudėtinga, kaip keisti mąstymą, atsikratyti stereotipų ir prietarų. Juk palyginti dar labai neseniai savižudybė buvo privatus reikalas, neskelbiamas ir neaptarinėjamas viešai. Tai buvo mirtina nuodėmė, kraštutinė beprotybė, šeimos paslaptis ir gėda, kurią derėjo slėpti.
Tačiau šiandien, anot iškilaus suicidologo Earlo Grollmano, turime pripažinti, kad savižudybė yra daugiau nei privatus reikalas ir asmeninis sprendimas. Giliau suvokiant visą žmogaus būties sudėtingumą šiame žaibiškai kintančiame pasaulyje, tenka pripažinti, kad savižudybė yra mūsų civilizacijos liga. Šią ligą slėpusi geležinė tylos uždanga senokai pakelta: garsiai kalbama apie mokslo tyrimais pagrįstą savižudybių supratimą, jų prevenciją, Verterio efektą, tačiau, atgavus žadą, atsirado naujas rūpestis. Ilgai buvę priversti apie tylėti savižudybes, vis dar nemokame apie tai deramai ir nežalojančiai kalbėti. Taip, žodžio laisvė, tačiau stigma ir tabu vis dar veikia mus iš vidaus.
Būtent žiniasklaida, atliepdama laiko dvasią, yra gan tikslus visuomenės sveikatos atspindys ir sykiu jos sanuotojas. Kaip gi čia sekasi Lietuvai? Kol kas - prastokai, ką besuoktų politikai ir ministerijų klerkai. Reikalus pamažu judina tik atskirų pasišventėlių ir nevyriausybinių organizacijų ir savivaldos iniciatyvos. Suvokiant visa tai, sunku pervertinti žiniasklaidos įtaką visuomenės sveikatai ir savižudybių prevencijai. Ji ne tik šviečia, formuoja požiūrį į šią civilizacijos ligą, bet gali šią komplikuoti, padidinti arba sumažinti jos plitimą. Ketvirtoji valdžia čia iš tiesų labai įtakinga, nors pati šios įtakos deramai neįvertina ar net yra linkusi šią neigti.
2013 m. Lietuvos psichologų atliktas žiniasklaidos straipsnių apie savižudybę kokybės tyrimas parodė, kad Lietuvos žiniasklaidoje „nėra susiformavusi atsakingo informavimo apie savižudybes praktika, nors yra požymių, kad situacija gerėja".
Visų pirma pastebėsiu, kad mūsų žiniasklaidos dėmesys šiai opiai mums visiems temai yra didelis. Tarkim, 2014 metais buvo pasirodę daugiau nei 700 straipsnių apie savižudybes: įsivaizduokit, kokia informacijos apimtis, o sykiu ir atsakomybė. Tačiau ją pateikiant dažnai nesilaikoma nei žurnalistinės, nei elementarios etikos, nereta viešinama konfidenciali informacija, kartais pažeidžiamos ir žmogaus teisės. Akivaizdu, pažeidžiamas Visuomenės informavimo etikos kodekso 47 straipsnis. Naujajame kodekse apskritai žymiai aiškiau ir griežčiau viskas surašyta. Iki jo niekur nebuvo tinkamai paaiškinta, kaip žurnalistai gali skatinti savižudišką elgesį ir formuoti ydingą visuomenės nuomonę. Panašu, kad žurnalistai tuo vis dar netiki, nors tai įrodyta tyrimais.
Žurnalisto atsakomybė Lietuvoje yra komplikuota: jis priklausomas nuo redaktoriaus, leidinio pozicijos, tad jam duodama užduotis rašyti vienaip ar kitaip, jo tekstai gali būti nuredaguoti, o antraštė pakeista. Taip, žurnalistai nedirba vieni, tai komandinis darbas, kuriame dalyvauja fotografai, redaktoriai, vyr. redaktorius - bet tai nė vieno jų neatleidžia nuo atsakomybės. O rekomendacijos rašantiems apie suicidus šiandien yra labai aiškios. Ypatingai svarbu bendradarbiauti su specialistais, gerai išmanančiais prevencijos metodus, tartis su jais.
Pirma, šie įvykiai negali būti pateikiami kaip nuogi faktai su fotografijomis iš tragedijos vietos. Antra, negalima publikuoti atsisveikinimo raštelių, smulkiai aprašinėti detales, juo labiau įnagių ar pasirinkto būdo. Taip pat klaidinga nuduoti, kad tai įvyko dėl žinomų, paprastų priežasčių, juolab dėl vienintelės. Čia niekada nebūna vienos priežasties, nėra viskas paprasta ir aišku.
Informuojant apie savižudybę, jokiu būdu negalima remtis religiniais ar kultūriniais stereotipais. Vienas iš tokių yra psichikos liga sergančiųjų pristatymas nenuspėjamais, neprognozuojamais. Religiniai motyvai, priešingai, vaidina apsauginį vaidmenį: religingi žmonės išties žudosi rečiau.
Užuot kūrus sensaciją, bauginantį vaizdą, derėtų rašyti tai, kas aktualu visuomenei. Manau, tai priklauso ne tik nuo žurnalisto požiūrio, jautrumo etikai, to, ar jis asmeniškai buvo susidūręs su savižudybe. Svarbu ir pačios redakcijos požiūris, leidinio etiškumas.
Kur kas naudingiau būtų analizuoti pagalbos teikimo klaidas, kurias įvykis galbūt išryškina. Svarbu pabrėžti, kad šiandien pagalba jau yra ir ją galima gauti. Kai rajono žiniasklaida rašo apie suicido įvykį, labai svarbu paminėti apie čia jau įdiegtus savižudybių prevencijos algoritmus, kurie jau veikia Kupiškyje, Zarasuose, Alytuje, plinta visoje Lietuvoje. Švietimo aspektas, manau, yra ne mažiau svarbus. Šviesti žmones apie skubią pagalbą, pavojaus ženklus, rizikos veiksnius galėtų ir žurnalistai. Gerai būtų kalbėti apie savižudybių rizikos veiksnius panašiai kaip kalbame apie insulto ar miokardo infarkto pavojų. Juk ir gresiančio suicido atveju yra tos „auksinės minutės".
Klaidingas požiūris yra teigti, kad suicido rizika padidėja tik labai nedideliam procentui pacientų, vartojančių antidepresantus. Šią rizikos grupę sudaro tie, kurie, be gydomos ligos, turi dar ir asmenybės sutrikimų, taip pat paaugliai. Išvesti iš pusiausvyros tokius asmenis gali koks nors gyvenimo įvykis, ir tai tiesiog sutampa su antidepresantų vartojimu. Kita vertus, savižudiškas mintis ligonis kartais lengviau gali įgyvendinti būtent sveikimo metu, kai atgauna aktyvumą, kritiškumą, ypač negaudamas psichoterapijos. Todėl gydyti vaistais negalima vykti be įdėmios psichiatro stebėsenos, bet to, tai turėtų būti derinama su psichoterapija. Aišku, antidepresantai nėra universali priemonė, ir jų kompensavimas nesprendžia savižudybės problemos ir nepasaugo tų, kuri naujai susirgo ir galbūt nė nesigydo.
Veiksmingesnis būtų ne baudimas, o derama specialistų reakcija, atsakomosios nuomonės formavimas. Tarkim, kokia nors „Supuvusio pomidoro" premija, teikiama Psichiatrų asociacijos neetiškiausiai publikacijai. Tačiau kol kas žurnalistai naudojasi psichiatrų bendruomenės vidaus nesutarimais ir pasyvumu.
Lietuvoje yra įstatymas dėl privedimo prie savižudybės. Tas žurnalistas, kuris laikosi etikos kodekso ir specialistų rekomendacijų, yra teisiškai apsaugotas. Juk jeigu nusižudžiusiojo artimiesiems pavyktų įrodyti, kad šis prieš mirtį žvalgė interneto portalus, kur buvo aprašomi tokie pat savižudybės metodai, jie galėtų įrodyti tos žiniasklaidos priemonės vadovų kaltę. Todėl patiems žurnalistams svarbu laikytis rekomendacijų - ir dėl pažeidžiamos mūsų visuomenės dalies, ir tam, kad jie patys būtų apsaugoti.
Psichologas dr. Paulius Skruibis, dabar jau buvęs ilgametis „Jaunimo linijos" vadovas, vienas rimčiausių Lietuvoje savižudybių prevencijos specialistų, taip pat pažėrė pastabų žiniasklaidai. Situacija nevienalytė. Galiu pateikti daug gerų pavyzdžių, kai apie tai rašoma atsakingai, bet yra ir prastų, kai nepaisoma elementarių rekomendacijų. Rėksmingos antraštės, dramatiškas pranešimo tonas, metodo ir aplinkybių aprašinėjimas… Tai ne tik gali, bet realiai padidina savižudybių imitacijos riziką. Vytauto Šapranausko mirtis tai parodė: po šio įvykio eskalavimo spaudoje buvo stebimas ženklus suicidų skaičiaus padidėjimas.
Kalbėti apie savižudybes reikia, bet jei vadinsim Lietuvą savižudžių šalimi, nuolat dejuosim dėl tų labai aukštų rodiklių, toks akcentavimas paradoksaliai ir laikys juos aukštais. Toks kalbėjimas neigiamai veikia žmones, skatina bejėgiškumą. Daugybė mokslinių studijų liudija, kad tam tikri žiniasklaidos pranešimų apie savižudybės ypatumai ne sprendžia šią visuomenės problemą, o kaip tik ją kuria. Savižudybės būdo aprašymas, sudėtingų savižudybės priežasčių supaprastinimas ir suvedimas į vieną priežastį, šių istorijų romantizavimas ir dramatizavimas tekstu ir vaizdu gali paskatinti naujas savižudybes.
Aišku, kažkas ir toliau tvirtins, kad žmonės ne dėl žiniasklaidos pranešimų žudosi. Ir bus visiškai teisus, nes skatinantį poveikį turintys pranešimai - tai tik viena dėlionės detalė šalia kitų: silpnų mūsų visuomenės ryšių, socialinių, ekonominių problemų, milžiniško kiekio alkoholio suvartojimo, psichikos ligų ar nerangios psichikos sveikatos sistemos. Tačiau tai nereiškia, kad ta žiniasklaidos daromo poveikio detalė nereikšminga. Svarbiausia, tai vienas iš veiksnių, kurį galima nesunkiai pašalinti - reikia tik norėti ir susitarti. Todėl labai pritariu naujai Visuomenės informavimo etikos kodekso redakcijai, papildytai konkretesnėmis ir aiškesnėmis taisyklėmis bei ribomis.
Teigiamos ir Neigiamos Patirtys Socialiniuose Tinkluose
Tyrėjai nustatė, kad studentų negatyvių patirčių augimas 10 proc. yra susijęs su 20 proc. padidėjusia galimybė susirgti depresija. Tačiau teigiamos patirtys socialiniuose tinkluose yra menkai susijusios su sumažėjusiais depresijos simptomais. Kiekvienas teigiamų pojūčių 10 proc. augimas yra susijęs vos su 4 proc. nuosmukiu depresyvių simptomų. „Tai neprieštarauja tam, kaip mes matome dalykus realiame pasaulyje. Negatyvių dalykų mūsų pasaulyje daugiau nei pozityvių“, - teigia tyrimo vadovas Brianas A.
Kaip pranešama žurnale „Depresija ir nerimas“, B. A. Primackas ir jo kolegos apklausė 1179 18-30 metų studentų. Tyrimas vyko Vakarų Virdžinijos universitete 2016 m. rugpjūtį. Jie paprašė studentų įvertinti procentais, kokių patirčių - teigiamų ar neigiamų, socialiniuose tinkluose buvo daugiau. Taip pat įvertino studentų su depresija susijusius simptomus. 62 proc. dalyvių buvo moterys. Dauguma - baltaodės.
31 proc. paauglių teigė, kad socialinės žiniasklaidos poveikis daugiausia yra teigiamas. 24 proc. jį apibūdino jį kaip neigiamą. Likusieji 45 proc.
tags: #ziniasklaidos #poveikis #psichikos #sveikatai