Žmogaus Elgesio Aiškinimo Tradicijos Psichologijoje: Apžvalga

Įvadas

Psichologija, kaip mokslas, apima daugybę sričių ir teorijų, kurios padeda suprasti žmogaus elgesį ir psichiką. Nors kai kurios teorijos, pavyzdžiui, kartų teorija, susilaukia kritikos, psichologija apima daug daugiau nei tik jas. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus.

Kas Yra Psichologija?

Psichologija yra mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos.

Psichologijos Šakos

Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.

Pagrindinės Psichologijos Šakos:

• Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
• Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
• Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
• Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
• Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
• Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
• Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
• Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
• Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.

XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.

Psichologijos Metodai

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.

Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas

Svarbiausi Psichologijos Metodai:

• Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
• Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
• Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
• Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.

Psichologijos Raida

Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.

Antika

Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.

Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) sielą laikė materialia, sudaryta iš atomų, o pažinimą - atomų sąveikos su daiktais rezultatu. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.

Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.

Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere).

Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai

Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).

Viduramžiai

Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.

Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.

Naujieji Amžiai

Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.

Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.

Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka

XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.

Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.

Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale "Praktinio proto kritika" (Kritik der praktischen Vernunft 1788) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.

Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale "Psichologija kaip mokslas" (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.

Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.

Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.

XIX amžius: Psichologija Tampa Savarankišku Mokslu

Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.

XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.

Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.

Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.

W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.

Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.

XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).

Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.

Pagrindinės Psichologijos Kryptys

Psichologija, būdama sudėtingas ir nuolat besivystantis mokslas, apima įvairias kryptis, kurios skirtingai aiškina psichikos reiškinius ir žmogaus elgesį. Žemiau pateikiamos kelios svarbiausios psichologijos mokslo kryptys:

• Metafizinė psichologija: Ši kryptis mažai vertina empirinę psichinių procesų analizę ir priežastinių ryšių nustatymą. Metafizinė psichologija traktuoja psichologiją kaip filosofinės metafizikos dalį ir siekia apibrėžti "sielos esmę", atsižvelgiant į bendrą metafizinės sistemos pasaulėžiūrą.
• Psichoanalizė: Ši kryptis, susijusi su Sigmund Freud vardu, žmogaus psichinio gyvenimo pagrindu laiko įgimtus potraukius, ypač seksualinį potraukį (libido). Psichoanalizė teigia, kad šis potraukis stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti, tačiau žmogaus sąmonė gali tuos potraukius kontroliuoti.
• Gestaltpsichologija: Ši kryptis teigia, kad pagrindinis psichikos duomuo yra pavidalas (geštaltas). Gestaltpsichologai tyrė suvokimo procesus ir padarė išvadą, kad suvokimo procesas yra regėjimo lauko pertvarkymas į "gerą" pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas.
• Biheviorizmas: Bihevioristai atmetė sąmonę kaip psichologijos objektą ir tyrė organizmo reakcijas į stimulą. Ši kryptis nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas pasireiškia ne tik judesiais, bet ir žodžiais, kad tai yra prasminė reakcija.
• Humanistinė psichologija: Ši kryptis gilina į savąjį "aš" ir savo egzistavimo pažinimą, svarsto svarbias asmenybės problemas. Humanistinė psichologija asmenybę traktuoja kaip uždarą, šalia visuomenės egzistuojantį pradą ir atsisako objektyvaus mokslinio tyrimo metodų, pasikliaudama vien fenomenologiniu aprašymu.

Psichologijos Šakos Pagal Specializaciją

Psichologija apima įvairias šakas, kurios specializuojasi skirtingose srityse ir tiria skirtingus psichikos aspektus. Žemiau pateikiamos kelios psichologijos šakos pagal specializaciją:

• Vaiko psichologija: Ši šaka tiria vaiko psichikos raidą ir ypatumus.
• Istorinė psichologija: Ši šaka teigia, kad žmogaus pažinimo procesas nėra baigtas, todėl nebaigta ir psichinių pažinimo funkcijų raida.
• Socialinė psichologija: Ši šaka tiria mažų grupių, kolektyvų bendravimo psichinius ypatumus.
• Gerontopsichologija: Ši šaka tiria senų žmonių psichiką.
• Darbo psichologija: Ši šaka tiria racionalaus darbo organizavimo formas.
• Pedagoginė psichologija: Ši šaka tiria pagrindinius žmogaus ugdymo psichologinius dėsnius.
• Medicininė psichologija: Ši šaka padeda patikslinti nervų ir psichinių ligų diagnostiką ir atkurti sutrikusias funkcijas.
• Juridinė psichologija: Ši šaka padeda nustatyti padarytą nusikaltimą.
• Psichogenetika: Ši šaka tiria, ar elgsenos formos perduodamos paveldėjimo keliu iš kartos į kartą.
• Psicholingvistika: Ši šaka tiria kalbos ir psichikos ryšį.
• Psichofarmakologija: Ši šaka nagrinėja, kaip psichiškai aktyvūs preparatai veikia smegenų mechanizmus, valdančius žmogaus elgesį.
• Bendroji psichologija: tiria žmogaus suvokimą, emocijas, procesines darbo komandas.
• Asmenybės psichologija: tiria žmogų kaip asmenybę (bruožus, elgesį, charakterį, temperamentą).
• Sociologinė psichologija: tiria žmogaus elgesį grupėse (bendravimą visuomenėje).
• Bendravimo psichologija: tiria žmogaus bendravimo ypatumus.
• Vadovavimo psichologija.
• Inžinerinė psichologija: tiria žmogaus ir sudėtingų procesų optimizavimą, suderinimą.
• Sporto psichologija: tiria sportines komandas, žmogaus suderinamumą su sporto šaka, ruošimąsi ir pasirodymą varžybose.
• Teisinė psichologija.
• Teisminė psichologija.

Psichologijos Uždaviniai, Reikšmė ir Vieta Mokslų Sistemoje

Psichologijos mokslo uždaviniai yra išnagrinėti psichinę realybę, ją klasifikuoti, aprašyti, išaiškinti ir nustatyti jos dėsningumus. Tiesioginis ir galutinis psichologijos mokslo tikslas yra tikrasis psichinės realybės supratimas.

Pagrindiniai Psichologijos Uždaviniai:

1. Kuo aiškiausiai ir kuo išsamiausiai aprašyti psichines apraiškas.
2. Psichines apraiškas klasifikuoti (suskirstyti).
3. Surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta. Suradus principus, sudaroma teorija, t. y. bendroji pažiūra.

Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, technikos ir kitus mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įvairiose veiklos rūšyse, užtikrinti asmenybės tobulėjimą dirbant. Psichologijos žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį ir galėtų bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kitais.

Psichologijoje susieja visi pagrindiniai mokslai. Atskiro žmogaus pasaulio pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas, valios ir mąstymo problemų tyrimas psichologiją priartina prie filosofijos mokslų. Mokslų sistemoje yra mokslų, kuriais remiasi psichologijos žinios. Tai pedagogika, medicina, teisė, vadyba ir technikos mokslai.

Psichikos Tyrimo Galimybės ir Būdai

Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų - metodų, kuriais jis renka žinias apie tiriamuosius objektus. Jei kito žmogaus psichikos stebėti neįmanoma, tai lieka vienas būdas - pažinti savo paties vidinį gyvenimą. Psichikos reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam stebėjimui. Taip įsitvirtino savistabos metodas, kuris psichologijoje vyravo iki XIX a. Išgyvenimas, vienalaikis stebėjimas deformuoja reiškinius. Kai žmogus pats išgyvena, pats tuos išgyvenimus stebi ir apibendrindamas daro išvadas, ir jos gali netikti kitų individų išgyvenimams. Dėl to imta naudoti ir kiti metodai. Tai yra stebėjimo ir eksperimento metodai. Naudodamas stebėjimo metodus, tiriantysis laukia, kol pageidaujamų reiškinių kils natūralioje veikloje. Stebimi ir registruojami ne patys reiškiniai, o jų išoriniai pasireiškimai - veido mimika, kalbėjimu. Pastebėti pasireiškimai protokoluojami, filmuojami ir iš tų duomenų daromos išvados apie atminties, valios, temperamento ypatybes. Taikant eksperimentu metodus, tiriantysis nelaukia, kol pageidaujamų reiškinių natūraliai atsiras, o specialiai juos sukelia ir stebi. Eksperimentuojant sutaupoma laiko, galima procedūras kartoti, kol išryškėja dėsningumai; reiškiniams sukelti ir registruoti naudojama technika.

Psichikos reiškiniams tirti naudojami apklausos, biografinio tyrimo metodai, testų metodai. Psichinių reiškinių lygiams nustatyti yra naudojami testų metodai. Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Aprašomojo pobūdžio strategija (tiriama žmogaus biografija, žmogaus veiklos rezultatus). Stebėjimas tai toks tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis ir mokslinis. Atsitiktinis tai kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo; mokslinis tai sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą. Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį. Eksperimentinė strategija. Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą. Pagal psichinių reiškinių įsisąmonino lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis: sąmonę ir pasąmonę.

Raidos ir Pedagoginės Psichologijos Tyrimo Būdai:

1. "Dvynių metodas" - siekiant nustatyti faktorius ir veiksnius, vienos ar kitos psichinės savybės (biologinės - kūno sudėjimas, genai; aplinka).
2. Longitudinis tyrimas - galima nustatyti, kokios žmogaus ypatybės (intelektas, agresyvumas) nekinta visą gyvenimą, o kokios keičiasi.
3. "Dienoraščio metodas" - čia paprastai ilgai stebimas vienas asmuo.
4. Skersinio pjūvio metodas - tiriami ir lyginami skirtingo amžiaus, bet panašūs pagal kitus svarbius požymius žmonės.

tags: #zmogaus #elgesio #aiskinimo #tradicijos #psichologija