Įvadas
Šiame straipsnyje apžvelgiama Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija, nagrinėjant jos pagrindinius principus ir reikšmę šiuolaikiniam psichologijos mokslui. Adlerio teorija, pabrėžianti holistinį požiūrį į žmogų, jo subjektyvų patyrimą ir socialinį kontekstą, yra aktuali ir šiandien.
Psichologijos metodologijos raida
Šiuolaikinis supratimas apie psichologiją kaip empirinę patyrimo sritį, o ne vien filosofinę teoriją, susiformavo po metodologinės revoliucijos, kurią inicijavo Fechneris ir Wundtas. XIX a. pabaigos materializmas apribojo psichologiją iki "patyrimo psichologijos", palikdamas vertingus aprašymus, tačiau atmesdamas "romantiškus" požiūrius. Freudas atvėrė kelią kompleksinių fenomenų tyrimui neurozių srityje, tačiau psichologija vis dar buvo suvokiama kaip instinktų fiziologijos dalis.
Holistinis požiūris į žmogų
Adlerio individualioji psichologija remiasi holistiniu požiūriu, teigiančiu, kad žmogų reikia suprasti kaip visumą, nedalomą individą, siekiantį tikslo. Holizmo ištakos siekia Aristotelį, tačiau terminą 1926 m. iškėlė Jan Smuts, pabrėždamas, kad visuma yra daugiau nei jos dalių suma. Individualioji psichologija akcentuoja subjektyvų žmogaus patyrimą, jo interpretaciją ir veikimą pasaulyje.
Gyvenimo stilius
Gyvenimo stilius yra dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris išlieka stabilus visą individo gyvenimą. Kiekvienas žmogaus gestas, žodis, jausmas ir pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. asmenybės ir tikslo, kurio jis siekia. Atskiro įvykio suprasti izoliuotai neįmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą.
Psichologinių problemų kilmė
Adleris teigia, kad psichologinės problemos kyla iš konflikto tarp individo ir aplinkinio pasaulio, o ne iš vidinių konfliktų. Neurozė yra savisauga nuo klaidų, pabėgimas nuo atsakomybės ir gyvenimo uždavinių. Žmogus susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurios sukelia menkavertiškumo jausmą, skatinantį siekti pranašumo.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Biopsichosocialinė perspektyva
Individualioji psichologija atstovauja holistinį požiūrį, kuris šiuolaikinėje psichologijoje vadinamas biopsichosocialine perspektyva. Ši perspektyva atsižvelgia į biologinius, psichologinius ir socialinius veiksnius, turinčius įtakos žmogaus elgesiui ir psichologinei sveikatai.
Menkavertiškumo jausmas ir kompensacija
Absoliutus vaiko menkavertiškumas, ypač turinčio konstitucinių defektų, skatina savęs suvokimą, sukeliantį menkavertiškumo jausmą. Vaikas mėgina atrasti požiūrį, leidžiantį įvertinti atstumą, skiriantį jį nuo gyvenimo problemų. Iš šios padėties, kuriai būdinga žema savivertė ir kuri priimama kaip fiksuotas polius reiškinių sraute, vaiko psichika tiesia minties gijas link trokštamų tikslų. Tikslą tapti dideliu, stipriu, būti vyru, atsidurti viršuje simbolizuoja tokie asmenys kaip tėvas, motina, mokytojas, vežikas, garvežio mašinistas ir t. t. Vaikų elgsena, laikysena, identifikuojantys gestai, žaidimas, norai, fantazijos, mėgstamiausios pasakos, mintys apie būsimų profesijos pasirinkimų rodo, kad darbuojasi kompensacinis polinkis, ruošiantis vaiką būsimam vaidmeniui. Šitaip menkavertiškumo, netinkamumo jausmas, silpnumo, menkumo, nesaugumo pojūtis tampa tinkamu veiklos pagrindu, teikiančiu vidinių paskatų artėti prie fiktyvaus galutinio tikslo, atsižvelgiant į būdingą nemalonumo ir nepasitenkinimo jausmą.
Fikcijos ir schemos
Kad galėtų veikti ir orientuotis, vaikas naudojasi bendra schema, atitinkančia žmogaus proto reikmę pasitelkti nerealias prielaidas, fikcijas ir šitaip visus chaotiškus, takius, nesuvokiamus reiškinius sustingdyti į tvirtas formas, kad būtų galima juos įvertinti. Žmogaus psichika kupina panašių mėginimų, kiekvienam, nukreiptam į realų gyvenimą, taikoma nereali, abstrakti schema. Tirdamas psichinę sveiko ar nervingo žmogaus raidą bet kuriame jos taške, visada atrandi jį įsipainiojusį į savo schemos tinklą - neurotikas neįstengia rasti kelio atgal į tikrovę ir tiki savo fikcija, sveikasis pasitelkia schemą tam, kad pasiektų realų tikslą.
Garbėtroška ir neurozė
Garbėtroška sukuria aibę psichinių polinkių, turinčių užtikrinti neurotikui pirmenybę bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, tačiau nuolat atskleidžiančių jo įaudrintą agresiją, jo polinkį į afektus. Nervingas žmogus dažnai pasirodo kaip išdidus, užsispyręs, pavydus ir godus, stengiasi visiems sudaryti įspūdį, visada pirmauti, tačiau nuolat baiminasi nesėkmės ir delsia apsiuosdamas. Todėl neurotiko laikysenai būdingas delsimas ir atsargumas, jis nepatiklus, svyruojantis ir dvejojantis. Polinkis apsisaugoti verčia ligonį eksperimentuojant rinkti įrodymus, pateisinančius bendrą delsiančių psichinę laikyseną, turinčius vis iš naujo ją pateisinti.
Kaltės jausmas ir savisauga
Kaltės jausmas ir sąžinė, panašiai kaip religingumas, priklauso prie fiktyvių pagrindinių apdairumo linijų ir tarnauja polinkiui į savisaugą. Jų uždavinys - apšaukti nuo savivertės jausmo menkėjimo, kai sudirgusi agresija audringai stumia į savanaudiškus veiksmus ir žeidžia bendrystės jausmą, kuris grasina tarsi eumenidžių choras. Kaltės jausmas kreipia žvilgsnį atgal, sąžinė veikia numatydama iš anksto ir abu šie veiksmai, kai ištinka neurozė, lieka nevaisingi, turi sukliudyti atlikti veiksmą.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Vyriškas protestas
Kiekvieną mėginimą pakilti aukščiau, kiekvieną valios siekti galios apraišką reikia suvokti kaip pranašumo troškimą, kurio dažnai pasitaikantis specialus atvejis - vyriškas protestas, psichinio noro būti pripažintam archetipas, - pagal jį grupuojami visi potyriai, suvokimai ir valios kryptys. Galutiniu tikslu bent jau neurotikui tampa vyriškas protestas prieš žemą savęs vertinimą, prie galutinio vyriško tikslo prisitaiko ir dėmesys, apdairumas, abejonė, taip pat visi kiti charakterio bruožai, psichiniai, fiziniai polinkiai ir pirmiausia bet kokio išgyvenimo vertinimas, tad visiems šiems reiškiniams būdinga iš apačios į viršų, nuo moteriško (prado) prie vyriško genanti dinamika, kurią jie atskleidžia žinovui.
Polinkis nuvertinti
Šiomis psichinėmis aplinkybėmis didėja seksualinio elemento kaip simbolio reikšmė, mat pacientų apercepcija dažnai veikia pagal tokią schemą, tarsi jų seksualumas būtų pažeistas ir todėl jie būtų nuolat priversti ieškoti pakaitalo. Šis polinkiu nuvertinti itin stiprina tam tikrus charakterio bruožus, tampančius tolesniais polinkiais ir skirtus kenkti kitiems, kaip antai sadizmą, neapykantą, užsispyrimą, nepakantumą, pavydą ir t. t.
Sąmonės skilimas ir neurotiškas mąstymas
Akcentuojami bruožai kartu su aiškiu polinkiu pabrėžti valią siekti vyriškumo neurotiko psichikoje sukuria skilimo regimybę, įvairiems autoriams pažįstamą kaip double vie, arba disociacijos prielaidą, taip pat kaip neurotiko nuotaikų kaitą, be to, kaip depresijos ir manijos, persekiojimo ir didybės idėjų seką per psichozę. Be to, lemiama šiam tariamam „sąmonės skilimui“ dar ir itin griežtai schemiška ir itin abstrahuojanti apercepcija, kuria pasižymi į neurozę linkęs žmogus, grupuojantis vidinius ir išorinius įvykius pagal griežtą priešybių schemą, primenančią buhalterijos debetą bei kreditą, ir nepripažįstantis jokių pereinamųjų grandžių.
Holistinės perspektyvos reikšmė
Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo dogmos, jog žmogų medicinoje ar psichologijoje galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį, ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje. Individualioji psichologija teigia, jog žmogus kūrybiškai dalyvauja tame, kaip jį veikia jo paveldėjimas, aplinka, įvairios patirtys. Kitaip tariant, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra, ir tai lemia jo elgesį.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka