Įvadas
Asmenybės psichologija - tai plati ir įvairiapusė psichologijos sritis, kuri nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos siekia paaiškinti įvairius psichikos ir elgesio reiškinius. Ši psichologijos šaka domisi individualiais skirtumais: kodėl žmonės skiriasi vieni nuo kitų, kas lemia šių skirtumų susiformavimą ir kodėl vaikai, augę toje pačioje šeimoje, vėliau tampa skirtingais asmenimis, gyvenančiais skirtingus gyvenimus. Asmenybės tyrimai apima įvairius asmenybės komponentus: emocijas, motyvaciją, mąstymą, suvokimą ir veiksmus. Asmenybės teorijos remiasi ilgalaikiais stebėjimais ir išsamiais tyrimais, kuriais grindžiami teoriniai teiginiai.
Šiame straipsnyje mes išnagrinėsime pagrindinius asmenybės teorijų komponentus, remdamiesi įvairių žymių asmenybės tyrinėtojų, tokių kaip Z. Froidas, K. G. Jungas, A. Adleris, K. Horni ir E. Eriksonas, darbais. Aptarsime jų teorijas, jų panašumus ir skirtumus, taip pat šiuolaikinius asmenybės modelius.
Z. Froido Psichoanalitinė Asmenybės Teorija
Z. Froidas (1856-1939) buvo austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją ir pasiūlęs laisvų asociacijų metodą, kaip psichoanalitinės terapijos pagrindą. Psichoanalizė remiasi dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmoji teigia, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo neturintis nieko bendro su realybe, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.
Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Froidas išskyrė tris lygius: sąmonę (tai nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti), priešsąmonę (joje yra informacija, kurią galima perkelti į sąmonės lygį) ir pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, į kurią patenka visa kada nors gauta informacija, į ją išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano esąs užmiršęs, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio. Į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus).
Tęsdamas tyrimus, Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų - Id, Ego ir Superego. Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Id (Tai)
Id (tai) yra žmogiškų troškimų šaltinis. Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi Id. Tai seksualiniai ir agresyvieji troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į Id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) Id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Id iš esmės veikia tik pagal šį dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu.
Ego (Aš)
Ego (aš) - tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei Id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius Id, Superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku. Faktiškai ego atsiranda iš Id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų Id ir jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš Id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo Id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinktyvių organizmo poreikių patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų - išlaikyti individo gyvybę ir prižiūrėti rūšies reprodukciją. Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas, stresas), “ego” stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas kaip apsauginių mechanizmų veikimas.
Gynybos Mechanizmai
Gynybos mechanizmai yra nevalingi, iracionalūs psichinės gynybos būdai, kuriuos žmogus taiko Aš vaizdo pastovumui palaikyti, iškreipdamas tikrovę. Gynybos mechanizmai pašalina arba sumažina nerimą, kilusį suvokus konfliktą, apsaugo nuo negatyvių, traumuojančių išgyvenimų, kaltės jausmo, vidinių konfliktų. Gynybos mechanizmų terminą pirmą kartą 1894 pavartojo ir kaip psichikos reiškinį moksliškai pagrindė austrų psichologas S. Freudas. Psichoanalitikai teigia, kad nerimas kyla, kai ego nesuderina id potraukių ir superego kaltinimų. Tada žmogus, kuris išgyvena nevisavertiškumo jausmą, grėsmę savo asmenybės vertei ir reikšmei, nesąmoningai naudoja gynybos mechanizmus, iškreipiančius tikrovės suvokimą, bet atkuriančius ego pusiausvyrą. Kitų asmenybės teorijų šalininkai pabrėžia, kad gynybos mechanizmai kyla dėl Aš struktūros prieštaravimų, o gynybos mechanizmų tikslas - suderinti realų sąmonės turinį ir Aš vaizdo pastovumą, išsaugoti savigarbą ir išvengti skaudžių išgyvenimų. Pernelyg stiprūs gynybos mechanizmai rodo negebėjimą pripažinti tikrovės, trukdo žmogui sėkmingai bendrauti ir veikti, visiškai realizuotis gyvenime. Vieno ar kito gynybos mechanizmo atskleidimas gali dar labiau padidinti gynybiškumą.
Superego (Aukščiau Nei Aš)
Superego (aukščiau nei aš) - tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Štai pavyzdys, kaip visos trys psichikos dalys veikia vienu metu. Sutikęs gatvėje patrauklią moterį, vyriškis gauna iš “Id” seksualinį impulsą. Jo “ego” ieško galimybės realiai patenkinti norą, o “superego”- moralinių principų ir kaltės jausmo įsikūnijimas- sulaiko nuo agresyvių veiksmų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų Superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita Superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasididžiavimo savimi jausmu. Po Superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.
Pagrindinės Superego funkcijos yra: uždrausti Id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės; priversti Ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais; siekti tobulumo. Taigi, Superego priešinasi tiek Id, tiek Ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į Id ir yra neracionalus, o į Ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam uždelsti instinktų patenkinimą, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.
Taip pat skaitykite: Depresija: išsamus žvilgsnis
Iš esmės Id, Ego ir Superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama Ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Sąlyginai galima Id prilyginti biologinei asmenybės pusei, Ego - psichologinei, o Superego - socialinei daliai.
K. G. Jungo Analitinė Asmenybės Teorija
K. G. Jungas (1875-1961) buvo šveicarų psichologas, filosofas. K. G. Jungas buvo Froido mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinės pasąmonės terminą.
Visa asmenybė, arba Psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą. Pagrindinės sistemos yra Ego, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.
Ego
Ego - tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Ji - sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Į Ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra sąmonė. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Ego suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą - t.y., stabilumą tam, kaip mes suvokiame save ir pasaulį.
Asmeninė (Individualioji) Pasąmonė
Asmeninę (individualiąją) pasąmonę sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir Ego vyksta pastovus ryšys. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos ribų. Tačiau yra ir tokių, kuriuos sunku prisiminti. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas, kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą arba sugebėjimą. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų. Pastarieji yra tai, ką žmogus paveldėja iš savo rūšies - tai ir yra kolektyvinė pasąmonė.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į asmenybę
Kolektyvinė Pasąmonė
Kolektyvinė pasąmonė - atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai Psyche sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojantį už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę. Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai yra archetipai - universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir iki žmogiškoje žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldima tiesiogiai. Iš esmės tai yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas, kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad įvairių kultūrų mituose ir sapnuose nuolat pasikartoja tie patys simboliai ir temos.
A. Adlerio Individualiosios Psichologijos Teorija
A. Adleris buvo austrų gydytojas, psichiatras, kuris bendradarbiavo su Z. Froidu. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą.
Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka - žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo. Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi, asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose su aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos.
Savastis: Kelias Į Asmeninį Meistriškumą
Savastis aprėpia mūsų gyvenimą ir visas jo galimybes. Jei įsiklausome į Savasties balsą ir išdrįstame juo sekti, net didžiausių sunkumų akivaizdoje galime atrasti ramybę, aiškumą, prasmės išgyvenimą. Tuomet daugybė konkrečių klausimų, ką ir kaip daryti, dingsta. Ar žmonės, kurie veikia savo pasirinktoje srityje net sulaukdami nepalankių įvertinimų, turi ypatingą atsparumą autoritetų nuomonei, viešajai opinijai ar kitoms problemoms? Ne, dažniausiai jie, kaip ir kiti mirtingieji, skausmingai abejoja ir kenčia, tačiau atlaiko ir tęsia veiklą, kuriai, atrodo, yra pašaukti.
Analitinės psichoterapijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas iškėlė idėją, kad asmenybė - tai ne tik „aš“ (Ego) - sąmonės centras, bet ir kita - pirminė struktūra, apimanti sąmoningus ir nesąmoningus psichikos aspektus. Tai - Savastis - visos psichikos centras. Savastis yra daugiau nei Ego, ji lemia asmenybės raidą ir brandą, sveikatą, savijautą, energijos lygį. Žmogus gimsta su tam tikrai fiziniais ir psichiniais ypatumais, kurie pritaikyti jo gyvenamajai aplinkai ir autentiškam, vieninteliam jo gyvenimo keliui. Kovoti su šiais ypatumais - tiek fiziniais, tiek psichiniais - bergždžias reikalas. Ego (sąmonės centro) pradžią ir apraiškas mes lengvai atpažįstame atsimindami save ir suvokdami savo pasirinkimus. Ego ir jo suvokimai yra labai riboti. „Daugelis žmonių šiandien tapatinasi beveik išimtinai su savo sąmone ir įsivaizduoja esą tokie, kokius jie save pažįsta. Galime visą gyvenimą manyti, jog vadovaujamės tik savo galva, ir niekada nepastebėti, kad svarbiausiais momentais tebuvo statistai pasaulio teatro scenoje. Savastyje glūdi išmintis, kuri viršija Ego išmintį, nes Savastis remiasi į kolektyvinį lauką. Savastis yra nepažini, tačiau Ego privalo pažinti ir pripažinti jos jėgą. Savastis kalba mums per simbolius. Jos pasiuntiniai - sapnai, fantazijos, kūno pojūčiai, įkyrios mintys, emocijos ir būsenos - neša mums svarbias žinutes, kurios turėtų būti įtrauktos į gyvenimą. Savastis neduoda vienareikšmiškų instrukcijų, tokių kaip gyvenimo būdo vadybininkų ar kitų visažinių ekspertų dėstomi „laimės principai“, „gyvenimo taisyklės“, „sėkmės paslaptys“. Išgirsti ir atpažinti Savasties balsą yra gyvybiškai svarbu, nes sekdami tik protu ir logika, siekdami socialinio pasaulio kvotiruojamų tikslų galime užplaukti į siaubingą užutekį. Nebūtinai aukštesnės pareigos, pinigai, valdžia, galia, socialinis pripažinimas atneš pasitenkinimą ir pilnatvę. Įsitraukę į madingų tikslų siekimą, mes galime labai nutolti nuo savo esmės, prigimtinių principų ir vertybių, nuo to, kas teisinga ir teikia laimę būtent mums.
Žmonės nesąmoningai ilgisi ryšio su Savastimi. Šis poreikis ypač išryškėja krizinėse situacijose ar iškilus būtinybei rinktis. „Tik po ligos supratau, kaip svarbu sakyti „taip“ savo likimui. Tokiu būdu mes formuojame „ego“, kuris nepasimeta, susidūręs su nesuprantamais dalykais, ego, kuris iškenčia, kuris ištveria tiesą, kuris pajėgia pasitikti pasaulį ir savo likimą. Tuomet patirdami nesėkmę, mes iš tikrųjų laimime. Kaip atrasti tą centrą, užtikrinantį ego atsinaujinimą bei tikrą ir tvarų žinojimą, kad esi savo vietoje ir tai, kas nutiko, turi prasmę ir yra labai reikalinga, o gal net būtina, tavo kelyje? „Kai situacija man neaiški, aš klausiu savo tėvo“ - pasakojo žymus, garbaus amžiaus psichiatras (aTa tėvas buvo chirurgas, kuris net po mirties tarnauja išminties šaltinio vaizdiniu ir padeda sūnui pasiekti savo gilesnį, išmintingesnį, labiau patyrusi „aš“ - alter ego, Savastį). Savastis - tai Dievo vaizdinys mūsų psichikoje. Religinės praktikos bei ritualai ramina, padeda atgauti pusiausvyrą ir struktūrą. Dar vienas iš būdas pasiekti Savastį yra prisiminimų analizė. Užsimerkite ir prisiminkite save, kai buvote 5 - 10 m.. Leiskite iškilti prisiminimui, kai jūs ką nors veikėte ir buvote visiškai įsitraukęs į tą veiklą. Atgaminkite šią patirtį lydėjusius pojūčius ir jausmus… Kur dabar jūsų susidomėjimas ir įsitraukimas? Į ką jie nukreipti? Vaikystėje slypi mūsų gyvybingumas, energija bei interesas mums iš tiesų svarbioms gyvenimo sritims. Tai Savasties balsas, pirmasis kvietimas tapti ir būti tuo, kuo jau esi. Prigimtiniai, vaikystėje iškilę interesai gali padėti susisieti su pačiu savimi ir atsinaujinti. Taigi, melsdamiesi ir medituodami, mintyse kalbėdamiesi su sau svarbiais žmonėmis, analizuodami sapnus, fantazijas, emocijas, būsenas ir prisiminimus, galime aptikti Savasties nuorodas, kokia kryptimi keliauti toliau. Savastį atpažinti padeda ir netikėti sutapimai bei staiga ištikę supratimai, netikėtai į mūsų akiratį kaip tik laiku, kaip tyčia patekę knygos ir straipsniai, sutikti žmonės. Į visa tai įsiklausydami ir veikdami, „gauname“ nuorodas apie tolimesnes užduotis. Jausdami ryšį su Savastimi, išgyvename pilnatvę ir pasitenkinimą, jaučiamės energingi ir kūrybingi, mūsų nesužlugdo kritika ar atmetimas, nesusuka galvos pergalės ar pralaimėjimai. Tada mums nebereikia kovoti ar prisiversti.
Emocijos: Ką Jos Mums Sako?
Emocijos mums dažniausiai atrodo labai paprastas dalykas, nes mes jas jaučiame ir todėl jaučiamės ekspertais. Kas gi čia gali būti sudėtingo, jei jauti savo emocijas ir jas lyg ir žinai? Mes labai mažai kalbame apie emocijas, nors mūsų gyvenimai yra emociniai. Viskas, ką jaučiame - jausmai, ir mūsų gyvenimo tikslai - irgi susivedantys į tam tikrus jausmus, jų tenkinimą.
Emocijos išties nėra paprastos, įvardinti jas dažnai būna sunku, o kai įvardinti jas sunku, sunku ir apie jas kalbėti. Išsiaiškinti apie savo emocijas yra sunku. Tam reikia daug mokymosi. Tiesą sakant, net ir mokymosi čia nepakanka. Mokslinius emocijų modelius psichologai ir psichoneurologai kuria jau kokius pusantro šimto metų. Ir, nepaisant begalės tam skirto laiko, tik šiais laikais jau ima įsitvirtinti kažkiek rišlesnis emocijų supratimas. Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų.
#