Žmogaus asmenybė - tai sudėtinga, prieštaringa ir įvairiaplanė sistema, todėl ją apibrėžti nėra lengva. Asmenybės dalių (subasmenybių) koncepcija yra vienas iš tokių aprašymo pavyzdžių. Įvairios psichologinės teorijos nuo seno naudojo asmenybės dalių koncepciją. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ar kiekvienas žmogus yra asmenybė psichologijos požiūriu, remdamiesi įvairiomis teorijomis ir modeliais.
Asmenybės dalių koncepcija
Įvairios psichologinės teorijos nuo seno naudojo asmenybės dalių koncepciją. Ši koncepcija leidžia geriau suprasti žmogaus vidinius konfliktus ir elgesio motyvus.
Psichoanalizė: Id, Ego ir Super Ego
Zigmundas Froidas psichoanalizės teorijoje kalba apie Id, Ego ir Super Ego dalis. Ego dalį jis apibūdino, kaip priimančią sprendimus, mąstančią ir jaučiančią čia ir dabar. Id - tai mūsų pasąmonėje glūdinti dalis. Tai mūsų libido, kuri paklūsta seksualiniams ir kitiems pasąmoniniams instinktams. Super Ego - tai normos ir standartai, kurie mums yra įskiepyti per auklėjimą šeimoje ir visuomenėje. Ego tokiu būdu yra savotiška arena, kurioje susitinka ID ir Super Ego. Mūsų faktinis elgesys yra nulemtas tos kovos, kuri egzistuoja tarp Id ir Super Ego.
Transakcinė analizė: Tėvas, Suaugęs ir Vaikas
Kitas psichologas panaudojęs asmenybės dalių koncepciją yra Erikas Berne, sukūręs Transakcinės analizės teoriją. E. Berne teigė, kad kiekviename iš mūsų gyvena tarsi trys subasmenybės. Tai Tėvas, Suaugęs ir Vaikas. Žmogaus mąstymas, jausmai ir elgesys yra tie kriterijai, kurie leidžia nesunkiai įvertinti, kada mumyse pasireiškia vienas ar kitas.
Vėliau Berne šią sistemą dar labiau detalizavo:
Taip pat skaitykite: Kaip bėgimas keičia gyvenimą
Globojantis Tėvas. Taip mes elgiamės tuomet, kai žinome, kas yra gerai ir kas yra blogai. Kai prisiimame atsakomybę. Kai patariame, kaip reikėtų ir kaip nereikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Kai džiaugiamės kito žmogaus pasiekimais ir pergyvename dėl nesėkmių.
Kritikuojantis Tėvas. Tai kritiškoji Tėvo dalis. Jis reikalauja iš kitų laikytis tam tikrų standartų. Jis žino, kokios yra taisyklės ir neleidžia jų laužyti. Tėvo pozicija mumyse yra suformuota auklėjimo ir mūsų tėvų pavyzdžio.
Suaugusiojo pozicija. Šioje pozicijoje mes esame tuomet, kai stengiamės atidėti visas emocijas į šalį ir kalbamės su kitais žmonėmis faktų ir argumentų kalba. Suaugusiojo pozicijoje mes nerasime vertinimo, kuris būdingas Tėvo pozicijai.
Vaiko pozicija. Vaiko poziciją sudaro net trys dalys:
- Kūrybiškas Vaikas. Šioje pozicijoje mes būname tuomet, kai atmetame bet kokius standartus ir dogmas. Kai pokytis mums yra svarbiau už stabilumą. Kai mes mėginame sukurti tai, ko iki tol dar nebuvo.
- Maištaujantis Vaikas. Šioje pozicijoje mes būname tuomet, kai nepaklūstame autoritetams. Kai vien tai, kad taip kažkas pasakė, dar mums nėra vienintelis ir neginčijamas tiesos kriterijus.
- Prisitaikantis Vaikas. Šioje pozicijoje būname tuomet, kai patiriame nesėkmę ir ieškome pagalbos ir užtarimo. Kai mums reikalingas kažkas, kas padės atsikelti, vėl atrasi tikėjimą savo jėgomis ir padės pasirinkti naują judėjimo kryptį.
E. Berne atkreipė dėmesį, kad šios asmenybės dalys pasireiškia ir žmonių tarpusavio bendravime. Iš Tėvo pozicijos paprastai kitame žmoguje mes kreipiamės į Vaiko poziciją. Iš Vaiko pozicijos kreipiamės į Tėvo poziciją. Jei bendraujame iš Suaugusiojo pozicijos, tai numanome, kad ir kitas tuo metu yra Suaugusioje pozicijoje. Konfliktai kyla tuomet, kai komunikacijos partneris atsako mums ne iš tos pozicijos, iš kurios mes tikimės.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
NLP: Subasmenybės
NLP išvystė subasmenybių teorijos modelį. NLP požiūriu asmenybės dalių skaičius nėra baigtinis. Dalys atsiranda kartu su poreikiais. Jos gali laiko bėgyje transformuotis ir net išnykti. Todėl viename žmoguje jų gali būti ne dvi ar šešios, bet dešimtys ir gal net šimtai. Ryškiausiai subasmenybes mes pamatome, kai kyla vidinis konfliktas.
Kita svarbi NLP nuostata yra tai, kad subasmenybių nėra gerų ar blogų. Jos visos nori žmogui tik gero. Tik teigiamus jų ketinimus mes ne visuomet ir ne iš karto sugebame įžvelgti. Subasmenybių teorijos esmė yra prielaida, kad kiekvienas žmogaus poreikis tarsi turi ją atstovaujančią asmenybės dalį.
Žinoma, iš tikrųjų nėra jokių asmenybės dalių. Tai tik metafora, aiškinanti žmoguje vykstančius procesus. Bet kokia metafora ar modelis - yra sudėtingos realybės supaprastinimas. Būtent tokiu būdu mes galime bent kažką suprasti ir kažkaip paaiškinti.
Štai keletas pavyzdžių:
Situacija: Sunku keltis rytais.
Taip pat skaitykite: Depresija: išsamus žvilgsnis
- Paaiškinimas: Yra viena dalis, kuri atsakinga už sėkmę ir yra kita asmenybės dalis, kuri atsakinga už komfortą. Abi šios dalys konfrontuoja tarpusavyje.
Situacija: Žmogui siūlomas geras darbas, bet jis daro viską, kad tik jo negautų.
- Paaiškinimas: Viena dalis nori augti ir tobulėti. Todėl ieško atsakingesnio ir geriau apmokama darbo. Kita dalis nori išsaugoti vidinę harmoniją. Todėl bijo, kad žmogus gali nesusidoroti su iššūkiu ir todėl saugo jį nuo nusivylimo.
Situacija: Moteris išteka ir pradeda priaugti svorio.
- Paaiškinimas: Viena dalis rūpinasi išvaizda. Kita dalis rūpinasi komfortu. Kai tikslas pasiektas (sukurta šeima), tai tarsi ir nėra dėl ko stengtis atrodyti gerai.
Situacija: Mergina vėluoja į pasimatymą ir vaikinas blaškosi neapsispręsdamas ar laukti dar merginos, ar eiti.
- Paaiškinimas: Viena dalis nori santykių ir pasiruošusi laukti meilės objekto. Kita dalis rūpinasi saviverte ir mano, kad jei mergina vėluoja, tai ir jis daugiau neturi jos laukti.
Asmenybės dalių modelio privalumai
Asmenybės dalių modelis turi keletą privalumų:
- Modelis primena įprastus žmonių tarpusavio santykius. Todėl galima taikyti tipines derybų vedimo ir tarpasmeninių konfliktų sprendimo schemas.
- Naujų elgesio modelių paiešką galima atlikti pasąmonės lygyje. Tai greitas ir efektyvus būdas, nes apeinama sąmonės kontrolė.
- Nėra reikalo sąmoningai palaikyti naują elgesio modelį. Jis įsijungs automatiškai, kai tai bus reikalinga.
- Santykis su problema tampa disocijotas. Kaltas ne aš, bet mano asmenybės dalys, o galiausiai ir jos nėra kaltos. Tiesiog taip išėjo.
Alternatyvūs modeliai
Asmenybės dalių modelis yra tik vienas iš modelių, padedančių spręsti vidinius prieštaravimus. Gali būti ir kiti modeliai. Pavyzdžiui:
- Galima pasirinkti modelį, kad žmogus tiesiog neturi efektyvių veikimo būdų. Ir tuomet problemos sprendimas būtų - išmokyti žmogų naujų ir efektyvesnių veikimo būdų.
- Galima daryti prielaidą, kad problema yra “programos klaida” ir problemos sprendimo būdas - yra pašalinti šią klaidą.
- Galima daryti prielaidą, kad visa bėda yra ribojančiuose įsitikinimuose ir tuomet problemos sprendimas - šių ribojančių įsitikinimų atpažinimas ir keitimas.
- Dar vienas modelis - kad “problemų” apskritai nėra, o yra tik “uždaviniai”.
Kiekvienas iš pateiktų modelių turi savo pliusus ir minusus. Geras modelis yra tas, kuris ne tik aprašo problemą, bet ir pateikia jos sprendimo būdus.
Asmenybės dalių modelio trūkumai
Kokie yra asmenybės dalių modelio trūkumai?
- Ne visiems patinka žiūrėti į save, kaip į skruzdėlyną ar į seimą, susidedantį iš daugybės dalių.
- Su asmenybės dalimis reikia išmokti bendrauti. Kažkam tai gali būti panašu į šamanizmą.
- Atsakomybės nusiėmimas. Už viską tarsi atsakingos asmenybės dalys, o aš čia visai ne prie ko. Tegu jos ir aiškinasi.
Prieštaravimo tarp subasmenybių esmė yra ne tame, kad viena man yra gera, o kita nelabai. Prieštaravimas yra tame, kad gali susikirsti strategijos (elgesio scenarijai), kurių pagalba subasmenybės tenkina mums svarbius poreikius. Šis strategijų konfliktas gali atsitikti dėl to, kad savo laiku tam tikra strategija buvo veiksminga ir ji įsitvirtino, kaip įprotis. Bet ilgainiui, vystantis asmenybei, atsirandant naujiems poreikiams, senosios ir efektyviosios strategijos pradeda prieštarauti naujų subasmenybių strategijoms. Tai ir paaiškina, kodėl vidiniai konfliktai kartais sprendžiasi metų metais ir neduoda jokių rezultatų.
Spręsdamas vidinį konfliktą žmogus daro esminę klaidą, kai mėgina užgniaužti užspausti tam tikros subasmenybės pasireiškimą. Tokiu būdu žmogus stengiasi atsisakyti kažkokios elgesio strategijos nepasiūlydamas kitokios, labiau ekologiškos strategijos.
Todėl NLP siūlomas būdas yra ne pasiekti, kad viena subasmenybė įveiktų kitą, bet kad jos susitartų. Kad subasmenybės atrastų kitas (labiau ekologiškas) strategijas poreikių, už kuriuos jos yra atsakingos, patenkinimui.
Bendravimas su savo asmenybės dalimi
Gali iškilti klausimas. Gerai išsiaiškinome, kad už nagų kramtymą atsakinga kažkokia mano dalis. Tuomet galima pabendrauti su dalimi ir išsiaiškinti, koks pozityvus ketinimas slepiasi už šio veiksmo. Tuomet reikėtų su savo dalimi mėginti tartis. Yra aprašyta nemažai NLP technikų apie tai - ”Asmenybės dalių derybos”, “Konfliktuojančių dalių integravimas”, “Šešių žingsnių refreimingas”, “Asmenybės dalių kartografija” ir kt.
Bet kurios darbo su subasmenybėmis technikos dalis yra kontakto su dalimi užmezgimas. Parinkime asmenybės daliai vardą ir kreipkimės į ją. Jei tai yra įprotis, kurio mes norima atsikratyti, tai dažnai parenkame vardą su neigiamu vertinimu - Neklaužada, Tinginė, Nevykėlė. Jei pamėginsime kreiptis tokiu vardu, akivaizdu, kad su mumis niekas nenorės bendrauti. Todėl reikia parinkti tokį vardą, kuriuo kreipiantis būtų noras bendrauti. Tai pareikalauja nemažai pastangų. Bet tai psichologiškai labai svarbi dalis. Vardo suteikimas yra formos suteikimas. Kai kažkas yra įvardijama, tuo galima operuoti, su tuo galima kažką daryti. Jau vien raporto (darnos ryšio) sukūrimas su savo asmenybės dalimi yra teigiamas rezultatas. Jei sunkiai sekasi sukurti atitinkamą vardą, tai gali būti ir kažkoks beprasmis vardas - Iks, Igrek ar Dvidešimt . Tačiau svarbu, kad mes priimtume techniką ne kaip žaidimą, bet kaip rimtą dalyką. NLP tikėjimo momentas labai svarbus. Svarbu įsidėmėti, kad nėra tikinčių kad NLP technikos veikia ir netikinčių kad jos veikia, yra tikintys, kad jos veikia ir tikintys, kad jos neveikia. Rezultatai abiem atvejais bus skirtingi.
Kitas psichologine prasme svarbus momentas yra padėkojimas asmenybės daliai už tai, kad ji sutinka su manim bendrauti ir už tai, ką ji man vertingo daro.
NLP technikos: Šešių žingsnių refreimingas ir Asmenybės dalių integravimas
Toliau pateikiama keletas populiarių darbo su asmenybės dalimis technikų.
Šešių žingsnių refreimingo technika
- Keistino elgesio (įpročio) pasirinkimas. Tai gali būti metimas rūkyti, svorio reguliavimas, nuolatinis vėlavimas ir t.t. Pasiaiškinkime, kas yra negerai su tais socialiniais tinklais. Kartais tai panašu į beprasmiškai ir tuščiai gaištamą laiką.
- Kontakto su asmenybės dalimi, atsakinga už šį elgesį, užmezgimas. Tam tikslui užsimerkiame, atsipalaiduojame ir paklausiame savęs, ar sutinka dalis, atsakinga už šį keistiną elgesį (pavadinkime ją “Socializuojančioji”), su mumis bendrauti?" Neskubėkime. Įsiklausykime į save ir mes aiškiai pajusime iš vidaus ateinantį atsakymą.
- Ketinimo atskyrimas nuo elgesio. Padėkokime šiai savo daliai už tai, kad ji sutiko su mumis bendrauti. Paklauskime, ar ji sutiktų pasakyti, kokie yra tokio jos elgesio pozityvūs ketinimai. Sulaukime atsakymo „taip“ arba „ne“. Paprašykime pasakyti, kokie yra tie pozityvūs ketinimai. Tai gali būti - galimybė pasijusti visuomenės dalimi, galimybė žinoti, kas šiuo metu vyksta pasaulyje.
- Naujo elgesio, atitinkančio įvardintus ketinimus, variantų kūrimas. Šiame etape mums prireiks kitų mūsų asmenybės dalių pagalbos. Kiekviename iš mūsų yra asmenybės dalis, kuri atsakinga už kūrybiškumą, sprendimo alternatyvų generavimą, idėjų kėlimą. Tebūnie ši mūsų asmenybės dalis vardu “Kūrybiškoji”. Paprašykime jos sukurti keletą naujojo elgesio pavyzdžių. Kaip “Socializuojančioji” galėtų patenkinti mums svarbius socializacijos poreikius kitu būdu. Tai gali būti - nusistatyti laiko limitą, kiek galiu sau leisti būti FB. Tai gali būti - pasirinkimas kito naujienų gavimo kanalo. Kuo daugiau tokių alternatyvių elgesio strategijų bus sugeneruota, tuo geriau. Kai užduotis bus atlikta, padėkokime jai.
- Galutinis pasirinkimas. Paprašykime “Socializuojančiąją” išsirinkti kelias, jos požiūriu, tinkamiausias elgesio alternatyvas. Kai ji tai padarys, paprašykime jos pasirinkti iš jų vieną, nuo kurios norėtų pradėti.
- Ekologinis patikrinimas. Dar kartą pažvelkite į savo vidų ir paklauskite, ar yra kitos mano vidinės dalys, kurioms naujas elgesys būtų nepriimtinas. Jei atsiras prieštaraujančių dalių, reikia išklausyti jų argumentus ir į juos atsižvelgti. Kai bus surastas elgesys, atitinkantis visų dalių interesus, reikia įsivaizduoti save ateityje elgiantis naujai ir įsitikinti, kad naujas elgesys atitinka mūsų lūkesčius. Baigdami pratimą dar kartą padėkokite savo pasąmonei už bendradarbiavimą.
Asmenybės dalių integravimo technika
- Užklausos suformulavimas. Kiekvienam yra situacijos, kai darome tai, ko nenorėtume arba nedarome to, kas būtų tikslinga daryti. Pavyzdžiui, pasiryžome reguliariai sportuoti ir niekaip nepavyksta šio sumanymo paversti realybe. Šioje technikoje dirbama su dviem asmenybės dalimis. Pirmoji bus ta, kuri yra atsakinga už sveiką ir sportišką gyvenimo būdą. Antroji - kuri, rūpinasi komfortu ir nori, kad kad mes nepamirštume pasirūpinti savimi. Turime šių dviejų subasmenybių konfliktą.
- Konfliktuojančių asmenybės dalių vizualizavimas. Įsivaizduokime, kad pirmąją asmenybės dalį išsikėlėme iš kūno ir patalpinome ant savo delno. Kaip ji atrodo? Kokius sukelia pojūčius? Ką kalba? Kokius skleidžia garsus? Tą patį padarome ir su kita asmenybės dalimi.
- Įvertinkime, kuo kiekviena dalis yra vertinga. Pagalvokime apie pirmąją subasmenybę. Ką vertingo ji man duoda tokiu savo elgesiu? Galimas atsakymas - ji rūpinasi mano sveikata. Kokį aukštesnį tikslą ši asmenybės dalis realizuoja besirūpindama mano sveikata? Būdamas sveikas aš galėsiu efektyviai siekti savo užsibrėžtų tikslų. Besirūpindama, kad aš efektyviai pasiekčiau užsibrėžtus tikslus, kokį dar aukštesnį poreikį ji patenkina? Pasiekdamas savo tikslus aš būsiu laimingas. Tokią pačią procedūrą padarome su antrąja dalimi. Paprastai paaiškėja, kad einant į vis aukštesnį apibendrinimo lygį ir antrosios dalies aukščiausias ketinimas bus analogiškas, kaip ir pirmosios.
- Ko kiekviena dalis gali pasimokyti viena iš kitos. Dabar asocijuojamės su pirmąja dalimi. Ko pirmoji dalis galėtų pasimokyti iš antrosios dalies? Kokius turi resursus antroji dalis, kuriais vertėtų pasinaudoti pirmajai daliai? Tas pat padaroma ir asocijuojantis su antrąja dalimi.
- Konfliktuojančių asmenybės dalių integracija. Dabar, kai jau matome, kad galiausiai abi asmenybės dalys siekia patenkinti tuos pačius mano aukščiausius poreikius ir kad jos turi ko viena iš kitos pasimokyti, atliekame vizualinę abiejų dalių integraciją. Abu delnus artiname vieną prie kito, taip, kad tos abi dalys transformuotųsi į kažkokį bendrą jungtinį darinį. Svarbu, kad tai būtų ne mechaninis susijungimas, bet kokybiškai naujas darinys.
- Integracijos ekologiškumo patikrinimas. Įvertiname, ar naujas darinys vizualiai yra priimtinas. Jei priimtinas ir patinka, gražname jį į savo kūną.
- Pokyčių ekologijos patikrinimas. Įsivaizduokime situacijas, kuomet galėtų pasireikšti asmenybės dalių susidūrimas. Kaip dabar jaučiuosi galvodamas apie save tose situacijose? Jei viskas mane tenkina, darbas yra baigiamas.
Asmenybės dalių kartografijos technika
- Situacijos pasirinkimas. Pasirinkime situaciją, su kuria norėtume padirbėti. Ši technika gali išmokyti geriau kontroliuoti savo asmenybės dalis įvairiose situacijose. Tai gali būti - darbas, draugai, asmeniniai santykiai, mokslai. Tarkime mergina nori patyrinėti santykių su vaikinais temą.
- Asmenybės dalys. Apibūdinkime asmenybės dalis, kurios įtrauktos į šią situaciją.
Charakterio tipai
Kiekvienas žmogus yra unikalus sutvėrimas, turintis ne tik skirtingą išvaizdą, bet ir savitą pasaulėžiūrą. Kiekvienas savaip džiaugiamės, pykstame ir liūdime. Vieni mėgstame dalintis emocijomis su visais aplinkiniais, o kiti jas užsklendžiame giliai savyje. Galbūt dėl to, kad žmonių įvairovė tokia didelė, bendravimas tampa sudėtinga užduotimi, ne visuomet duodančia trokštamus vaisius? Charakterių psichologijoje išskiriami keli charakterių tipai. Tai yra psichoanalitinė klasifikacija, kurią vėliau perėmė visos psichoterapijos kryptys. Ji sudaryta remiantis psichinėmis ligomis ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Pvz., depresyvus žmogus, jeigu kažkas klostosi ne taip, kaltina save, obsesinis puola viską kontroliuoti, hiperkatyvus atlieka begalę veiksmų - tiek reikalingų, tiek ir nereikalingų, paranojikas suranda priešą ir su juo kovoja, psichopatinis elgiasi impulsyviai. Kiekvienas iš šių charakterių, patirdamas daug streso arba gyvenime susiklosčius itin nepalankioms sąlygoms, gali susirgti psichine liga, pagal kurią sudarytas jo charakterio tipo pavadinimas. Dažniausiai žmogus turi vieną dominuojantį charakterio tipą, maksimaliai - du. Nepaisant to, skirtingais gyvenimo momentais ir skirtingose situacijose galime patirti tai, ką jaučia skirtingi charakteriai - vienu metu pabūti paranojikais, kitu - narcizais ir tt.. Jeigu jus pradėtų kankinti sadistiškas žmogus, jūs anksčiau ar vėliau pasielgtumėte mazochistiškai, net jeigu įprastai nesate į tai linkęs. Taigi mums prieinami visi minėti būdai, bet gyvenime kliaujamės vienu ar dviem centriniais. Dažniausiai vienokie esame palankioje situacijoje ir visai kitokie kriziniu momentu. Pvz., narcizas krizės atveju gali pradėti elgtis kaip ribinio tipo asmenybė. Charakterio tipas yra visam gyvenimui, bet kai kas gali kisti. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, įgytos patirties. Jeigu žmogus vis geriau supranta save, jo neigiami bruožai gali sušvelnėti, dažniau reikštis teigiamos savybės. Kiekvienas minėtų charakterių turi tiek neigiamas, tiek teigiamas savybes. Norint atpažinti, kuriam charakterio tipui priklauso žmogus, pirmiausia reikia susipažinti su visais tipais. Kiekvienas jų elgiasi savaip. Daug ką išduoda išvaizda. Pvz., labiausiai ja rūpinasi narcizinio charakterio žmonės. Jie mėgsta rengtis brangių firmų rūbais, o tarkime demontratyvūs žmonės rengiasi ryškiai arba gundančiai. Obsesinio tipo žmonės rengiasi labai kruopščiai, pedantiškai. Charakterio tipą padeda nustatyti kūno kalba, bendravimo manieros, emocijų (ne)kontroliavimas. Jeigu stipriai išreikštos tam tikro charakterio savybės, pakanka su žmogumi pašnekėti apie orą ir bus aišku, kuriam tipui jis priklauso. Norint labiau įsitikinti, žmogui galima užduoti tam tikrus klausimus, pvz., paprašyti apibūdinti save. Taip pat verta paklausti apie jo vaikystę, kaip sutarė su tėvais, kokio charakterio jie buvo. Labai dažnai vaikai būna tokio paties charakterio kaip vienas iš tėvų. Verta klausti, koks žmogaus santykis su darbu, nes yra darbštieji ir tingieji charakteriai; apie bendravimą- yra uždari ir bendraujantys tipai. Dažnai vaiko charakteris būna panašus į vieno iš tėvų. Veikiau nukopijuojama. Paveldimas tik jautrumas stresui ir temperamentas. Daugiausiai yra psichopatinio ir ribinio tipo žmonių. Skirtumas pastebimas ir tarp lyčių. Tarp vyrų dažniau pasitaiko psichopatinis, šizoidinis tipai, o tarp moterų mazochistinis ir depresinis. Pastebimi kultūriniai skirtumai.
Psichopatinis charakteris
Tai nejautrūs, žemokos moralės, į asocialumą linkę žmonės. Jie nevaldo savo impulsų, gyvenime ieško adrenalino. Šios asmenybės turi polinkį melui. Viduje psichopatinio charakterio atstovai nesijaučia stiprūs, todėl pasąmoningai bando žeminti aplinkinius, norėdami iškelti save.
Šizoidinis charakteris
Tai keistuoliai ir atsiskyrėliai. Jų gyvenimo būde, elgesyje ar išvaizdoje yra kažkas keisto, nors jie patys to nesupranta. Šio tipo žmonės labiau mėgsta vienatvę ir atskirumą, o ne bendrumą su kuo nors. Šizoidinio charakterio atstovai yra „plonaodžiai“, lengvai pasiduodantys aplinkinių emocijoms ir taip prarandantys save.
Paranojinis charakteris
Tai labai įtarūs ir atsargūs žmonės. Jie visur įžvelgia klastą, atranda nebūtų priešų. Jeigu blogai jaučiasi, paranojinio charakterio atstovai visuomet ieško, kas dėl to kaltas. Jie visko bijo, pvz. jam atrodo, kad jam nori pakenkti kaimynai, viršininkai. Atsargiai žiūri net į artimuosius, nes įtaria, kad jie daro kažką negero. Tokios asmenybės gyvena nuolatinėje kovoje. Tačiau nestoja į tiesioginę kovą, slepiasi už užuolankų, rašo įvairius skundus. Geroji jų savybė - didelė motyvacija ir siekiai.
Ribinis (isterinis) charakteris
Panašus į psichopatinį, tik šis moteriškesnis variantas. Šio tipo žmonės nesugeba valdyti jausmų, jie yra labai nepastovūs. Meilę keičia neapykanta ir atvirkščiai. Blaškymasis primena meksikiečių serialus. Vieną dieną ribinio charakterio senelė gali be galo džiaugtis jai atvežtais vaikaičiais ir juos mylėti, o kitą - nenorėti matyti jų akyse. Tokių žmonių gyvenime trūksta tvarkos ir dominuoja dvi spalvos - juoda arba balta. Tai tikri jausmų vulkanai, nemokantys nuoširdžiai domėtis kitu žmogumi ir nepaisantys jo emocijų.
Narcizinis charakteris
Tai - įvaizdžio žmonės, perfekcionistai. Jiems svarbiausia kuo labiau sublizgėti visuomenėje, pelnyti kuo daugiau medalių ir pasiekimų. Dažniausiai to priežastis glūdi dar vaikystėje, kai tėvai vaikui taikė didelį spaudimą, mylėjo jį ne už tai, koks yra, bet už jo laimėjimus. Tokios asmenybės net suaugusios turi labai skurdų laisvalaikį, labai daug dirba ir stengiasi būti tobuli tam tikroje srityje. Gali pirkti brangiausius daiktus, siekti būti tobulais tėvais, valgyti tik tobulą, ekologišką maistą ir kt.
Mazochistinis charakteris
Ryškiausias bruožas - agresijos nukreipimas į save. Dažniausiai tokia asmenybė vaikystėje turėjo kritiškus, piktus tėvus. Su kuo nors kovodami, mazochistinio charakterio atstovai pirmiausia pakenkia sau, o vėliau dėl to apkaltina kitus. Pvz., mama verda uogienes, kasdien gamina kalną maisto, kurį kiša vaikams, šie jo neima. Tuomet tokia motina skundžiasi, kaip pervargo, kiek laiko aukojo vaikams, o šie to nė neįvertino.
Depresinis charakteris
Šie žmonės taip pat nukreipia agresiją į save, bet dėl to nekaltina kitų. Didžiausias jų troškimas - kuo labiau susilieti su mylimu žmogumi, juo rūpintis. Tai geriečiai, aplinkiniais besirūpinantys tol, kol patys visiškai nuvargsta. Jie nemoka pykti, apsiginti.
Hiperaktyvus charakteris
Šie žmonės tarsi prisukami vilkeliai. Jeigu gyvenime kas nors klostosi ne taip, jie darosi dar aktyvesni. Jausdamos nerimą ar liūdesį, šios asmenybės eina linksmintis į vakarėlius, pradeda šimtą veiklų. Kuo daugiau neigiamų emocijų, tuo hiperaktyvaus charakterio atstovai labiau blaškosi ir puola visomis kryptimis kažką veikti. Jie bijo sustoti, nes tuomet teks susidurti su skaudžiomis emocijomis.
Vengiantis charakteris
Tai - užsidarėliai. Pavyzdys galėtų būti tipiškas senbernis ar senmergė. Šie žmonės turi generalizuotą socialinę fobiją. Jie vengia viešumos, buvimo dėmesio centre, bijo kalbėti prieš auditoriją, nejaukiai jaučiasi megzdami naujas pažintis. Vengiančio charakterio atstovai gyvenimą paverčia rutina: darbas, namai ir keli seniai žinomi draugai. Tokie žmonės ir bijo, ir tingi pradėti kažką naujo.
Demonstratyvus charakteris
Pagrindinis tokių asmenybių siekis - iš aplinkinių gauti kuo daugiau dėmesio. Diena be komplimento - prarasta diena. Tai tarsi sudegusio teatro aktoriai, kuriems dažnai būdingas didelis seksualumas. Puikus pavyzdys galėtų būti fatališkos moterys, širdžių ėdikės ir donžuanai. Tokiems žmonėms rūpi užkariauti kito širdį, o kai pasiekia savo, auka nebėra įdomi. Kitas variantas - vaikiško būdo demonstratyvieji. Jie mėgina dėmesį atkreipti savo mielumu, naivumu. Tai galima pavadinti blondinės tipu. Iš tiesų šie žmonės nėra tokie kvaili, kaip atrodo.
#
tags: #ar #kiekvienas #zmogus #yra #asmenybe