Įvadas
Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti žvėrių pavadinimų semantinę motyvaciją, remiantis įvairiais tyrimais lietuvių kalbos kontekste. Straipsnyje nagrinėjami tyrimai, atlikti su lietuvių kalbos leksika ir leksikografiniais darbais nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Straipsnyje parodoma, kaip mokslininkų tyrimai susiję su akademine ir leksikografine veikla (kalbos duomenų kaupimu, analize, žodynų kūrimu) ir atvirkščiai. Nagrinėjama, kaip visuomenės ekonominiai ir politiniai pokyčiai veikia leksiką, atsirandant naujiems žodžiams, kintant reikšmėms ir vykstant skoliniams iš kitų kalbų.
Leksikografinių tyrimų raida Lietuvoje
Nuo XX a. pradžios lietuvių kalbos leksikos tyrimai ir leksikografiniai darbai nuolat vystėsi, glaudžiai susiję su akademine veikla. Iš XX a. pradžios ir vidurio minimi Kazimiero Būgos straipsneliai apie kalbą ir „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimas, Jono Jablonskio rūpinimasis bendrine kalba, naujadarų kūrimas ir darbas prie Antano Juškos žodyno bei ankstesnių žodynų recenzijų rašymas. Trumpai aptariamas ir paties autoriaus sudarytas „Mūsų žodynėlis“. Toliau pristatoma Juozo Balčikonio veikla ir akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ pradžia. Atskirai minimi Prano Skardžiaus ir Antano Salio žodžių sandaros ir vartosenos tyrimai, „Kalbos patarėjo“ struktūra ir redagavimas, įvairūs straipsneliai kalbos žurnaluose. Sovietmečio tyrimai daugiausia susiję su Jono Kruopo ir Kazio Ulvydo leksikografine veikla, „Lietuvių kalbos žodyno“ ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ rašymu ir redagavimu, šio laikotarpio moksliniai interesai pirmiausia siejami su leksikos sudėties ir sisteminių ryšių tyrimais, o leidybinė veikla - su specialiųjų žodynų (pavyzdžiui, sinonimų, antonimų, junglumo, frazeologijos, palyginimų žodynų), leksikologijos ir leksinės semantikos srities vadovėlių ir monografijų leidyba.
Jono Jablonskio indėlis į leksikografiją
Jono Jablonskio leksikografinę veiklą galima skirstyti į kelis etapus: 1) žodynų redagavimas, 2) gyvosios kalbos pavyzdžių rinkimas ir žodynų leidimas, 3) žodynų recenzavimas. Pirmiausia ji siejama su Antano Juškos lietuvių-lenkų kalbų žodyno, paremto gyvąją lietuvių kalbos leksika, redagavimu. J. Jablonskis buvo parengęs šio žodyno redagavimo planą. Žodyną ketino išleisti Rusijos mokslų akademija bendrosios kalbotyros ir slavistikos studijoms, tačiau pastebėta, kad žodynas yra menkai leksikografiškai apdorotas, trūko ne tik rusiškų paaiškinimų, bet ir tikslesnio kirčių žymėjimo ir detalesnio žodžių reikšmių aiškinimo. Pasak paties J. Jablonskio, „iš šito žodyno nieko rimto neišeis ir kad reikia lygiagrečiai rašyti kitas“. J. Jablonskiui reikėjo sutikrinti daugybę nežinomų žodžių, dėl kurių autentiškumo jis abejojęs. Lankydamasis įvairiose Lietuvos vietose jis pats užrašė apie 2 000 naujų žodžių, kurie pateko į Lietuvių kalbos žodyno tomus. J. Jablonskis norėjo papildyti A. Juškos žodyną savais žodžiais, bet Rusijos mokslų akademija neleido, buvo patarta jam netraukti žodžių į žodyną, o papildymus leisti atskira knyga. Suredaguota A. Juškos žodyno dalis (e, ė, g, i, j raidės) buvo išspausdinta 1904 m. Peterburge. J. Jablonskis sudarinėjo kartoteką, kurią vadino Lietuvių kalbos žodynui medžiaga. Kartotekoje surinkti žodžiai ne tik iš tarmių, bet ir iš įvairių raštų, žodynų, žymėti šaltinių santrumpomis, pateikėjų pavardžių arba vietovių sutrumpinimais, kartais pastarieji pateikti ir nesutrumpinti. Iš J. Jablonskio kartotekos K. Būga vėliau nusirašė apie 10 tūkstančių lapelių.
J. Jablonskis detaliai išnagrinėjo ir aptarė kunigo Mykolo Miežinio „Lietuviškai-latviškai-rusišką žodyną“, išleistą 1894 m. Tilžėje. Pasigedo dalies ankstesnių žodynų žodžių, akcentinės informacijos apie žodžius, kritikavo žodyną dėl įvairių kalbos tarmių faktų maišymo. Jis nustatė, kad M. Miežinis nebuvo gerai susipažinęs su Frydricho Kuršaičio ir Ferdinando Nesselmanno žodynais, kurie būtų leidę pastebėti trūkstamus Kauno gubernijos vietovių žodžius. Taip pat kritikavo lietuviškų žodžių vertimą: „rusiškas vertimas nesiderina su lenkišku, o lenkiškas prieštarauja latviškam“. J. Jablonskis yra parašęs J. Šlapelio „Lietuvių-rusų kalbų žodyno“, Maxo Niedermanno, Alfredo Senno ir Franco Brenderio „Lietuvių rašomosios kalbos žodyno“ pirmojo sąsiuvinio recenzijas, aptarė K. Būgos žodyno pirmąjį sąsiuvinį, kurio paskirtį nusakė taip: „<…> tiems žmonėms, kurie jau gerokai moka pagrindinę raštų kalbą“. Nagrinėdamas J. Šlapelio žodyną pasigedo daugiau lietuvių kalbos pavyzdžių, apgailestavo, kad žodyno autorius nepasitarė su žmonėmis, išmanančiais apie žodyno dalyką ir reikalą.
"Mūsų žodynėlis": pirmasis norminis žodynas
Išleisti rašomosios kalbos žodyną ketinęs ir pats J. Jablonskis. 1918 m. išėjo jo parengtas „Mūsų žodynėlis“, kuriame pateikiama daugiau nei 2 000 žodžių reikšmių aiškinimai su vertimais į rusų kalbą. Žodynėlio tikslas buvo grynai praktinis - padėti mokiniams skaityti ir suprasti lietuviškus vadovėlius. Todėl į žodynėlį daugiausia pateko tarmių žodžiai ir naujadarai, kuriuos kalbininkas teikė vartoti bendrinėje kalboje. Pasak Juozo Balčikonio, „tai bus visokie reikalingiausi inteligentui žmogui žodžiai su pavyzdžiais ir nurodymais, kaip juos turime vartoti; ypač daug mokyklos terminų. Kiek žinoma, daug tų žodžių imta iš jo paties surinkto per ilgą laiką žodyno, dar tebesančio rankrašty“. Minėtini matematikos terminai: atimtìs, dalýba, daugýba, skaitmuõ; geografijos: aukštumà, ledýnas, sausumà; botanikos: glúosnis, kadagỹs, žibùtė, žibuõklė; zoologijos: drugỹs, erškẽtas, gañdras, lokỹs; chemijos: deguonìs, vandenìlis. „Mūsų žodynėlis“ buvo svarbus ne tik kaip naujų terminų šaltinis, bet ir apskritai kaip pirmasis bendrinės kalbos norminamasis žodynas. J. Jablonskio padaryti ar tarmėse išgirsti per J. Jablonskį į rašomąją kalbą patekę žodžiai ateitis, drąsuolis, mintis, pirkinys, vedėjas, valdininkas ir kt. Iš įvairių publikacijų žinoma, kad J. Jablonskis rūpinosi bendrinės kalbos kokybe, teikė daug žodžių vartosenos rekomendacijų. Žinoma, ne visi J. Jablonskio siūlymai prigijo.
Taip pat skaitykite: Psichologija ir semantinė informacija
Kazimiero Būgos darbai
Kazimiero Būgos pirmuoju leksikologijos darbu laikoma jo studija apie asmenvardžius. Tikrinių žodžių tyrimai rodo autoriaus susidomėjimą lietuvių kalbos leksika, gebėjimą susisteminti ypač gausią empirinę iš dokumentų ir gyvosios kalboms imtą medžiagą, studijoje pateikiamas ir nemažas pluoštas sudurtinių bendrinių daiktavardžių su galūnėmis -as ir -a. K. Būga žodyno duomenis pradėjo kaupti nuo 1902 m., o pirmuoju praktiniu K. Būgos, kaip leksikografo, darbu laikomas 1912 m. išleistas „Lietuvių-rusų kalbų žodynėlis“, pateiktas prie lietuviškų pasakų leidimo (žodžiai jame sukirčiuoti, išskiriamos (nors ne visur) pagrindinės formos, išvestinės kartais susiejamos su pamatinėmis). Akcentinėms žodžio savybėms jis daug dėmesio skyrė ir redaguodamas A. Juškos žodyną. Leksikografinį darbą dirbo visą gyvenimą. Daug medžiagos gavo iš Kazimiero Jauniaus, taip pat sukaupė redaguodamas Juškų žodyną. Iš pradžių K. Būga buvo nusiteikęs parengti tokį žodyną, kuris patenkintų būtiniausius plačiosios visuomenės ir mokslo poreikius, t. y. Po K. Būgos tokio žodyno rengimas buvo užmirštas, medžiagos atrinkimas iš naujo …
Leksikos kaita ir visuomeniniai pokyčiai
Visuomenės ekonominiams ir politiniams pokyčiams jautriausia yra leksika. Nors pagrindinis žodyninis fondas yra gana pastovus, žodyninė sudėtis keičiasi. Vieni žodžiai išnyksta, atsiranda naujų, kinta ir žodžių reikšmės. Žodyno kitimas susijęs tiek su pačių realijų kitimu, tiek su visuomeninių reiškinių kitimu. Žodžiai esant kalbų kontaktams pasiskolinami iš kitų kalbų. Pasenę žodžiai pavartojami grožinėje literatūroje. Atsiradus naujiems daiktams ir reiškiniams kuriami naujadarai. Pradeda plisti naujieji skoliniai.
Leksikos pokyčiai sovietmečiu
Sovietmečiu ne tik raštų, bet ir šnekamoji kalba buvo labai politizuota, įsivesta daug komunistinės ideologijos terminijos. Populiarėjo žodžiai liaudies priešas, buržuazinis nacionalistas, ekstremistas ir pan. Gausėjo visokių sovietizmų. Panaikintas kreipimasis žodžiu ponas, vietoj jo buvo įvedamas draugas. Sparčiai daugėjo skolinių iš rusų kalbos, pvz., kolchozas (колхоз, ir vediniai kolchozinis, -iškas, -ininkas…), komsomolas (комсомол, vėliau sulietuvinta į komjaunimas), kompartija (компартия), sovietas (совет, ir sovietinis, -iškas… greit pakeisti į taryba, -inis, -iškas), stachanovietis (стахановец) ir kt. Gausėjo hibridų ir vertalų, pvz., soclenktynės (соцсоревнование), išstojimas ‛pasisakymas, pasirodymas’ (выступление). „Daiktus ir reiškinius imta vadinti netikrais pavadinimais. Vietoj žmonės imta sakyti masės, vietoj tauta - klasės; liaudis - tai tik tie, kurių nuomonė sutampa su vyriausybės, visi kiti - jau nebe liaudis, bet nacionalistai, ekstremistai ir pan. Rusinimas vadintas internacionalizmu, stalininis teroras - klasių kova (vėliau Stalino klaidomis). Atsirado gyvoji darbo jėga ir kiti žmogų žeminantys pasakymai“. Pakeisti švenčių ir kitų realijų pavadinimai, pvz., vietoj Kalėdų Senelio atsirado Senis Šaltis, vietoj Lašininio ir Kanapinio - Žiemos palydos, vietoj Velykų - Pavasario Šventė.
Pokyčiai po sovietmečio
Kaip leksika kinta, rodo ne tik tam skirtų tyrimų, bet ir žodynų analizė. Pavyzdžiui, iš 2002 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ jau išbraukti žodžiai agitpunktas, antitarybinis, kolūkis. 2003 m. penktajame DŽ leidime jau rasime XX a. pabaigoje pradėtų vartoti naujų žodžių, plg.: bevizis, euras, jogurtas, kultūrizmas, pica. O 2012 m. septintajame DŽ leidime, žodyno papildymuose fiksuojami žodžiai: bėgtakis, beliašas, bernvakaris, bikinis, biokuras, bohema, boulingas, breikas… Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Naujųjų skolinių duomenyne sudėti XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje plintantys skoliniai, plg.: bekvokalas, bermudai, bestseleris, bešamelis, bigbegas, biltongas, bingas, biometrija, biometrika, biometrikas, biometrinis, biovetta, bytboksas, bytbokseris.
Gyvūnų pavadinimų tyrimai
Straipsnyje analizuojami grybų pavadinimai, vartojami šnekamojoje kalboje ir įvairiose tarmėse, kurių iki šiol lietuvių kalbotyroje išsamiai netyrinėta. Nagrinėjamos grybų pavadinimų formalioji bei semantinė struktūros ir nustatoma, kokie požymiai pasirenkami pavadinant vieną ar kitą grybą, kokiomis nominacijos priemonėmis tie požymiai reiškiami, kokie iš požymių yra būdingiausi. Detaliau aprašomos grybų pavadinimų motyvacinės grupės su lokatyvumo, temporatyvumo ir augimo būdo motyvaciniais požymiais.
Taip pat skaitykite: Kaip pagerinti semantinę atmintį?
Straipsnyje lingvistiniais ir etnolingvistiniais metodais tiriami ne mokslinėje, o šnekamojoje lietuvių kalboje, tarmėse vartojami paniabudės (Phallus impudicus) pavadinimai. Tiriamąją semantinę paradigmą sudaro per dvidešimt leksinių vienetų; kai kurie pavadinimai anksčiau nefiksuoti žodynuose. Mikonimų tyrimai - Lietuvoje po truputį populiarėjančio tarpdalykinio etnomikologijos mokslo dalis. Laikomasi nuostatos, kad, tiriant grybo koncepto raišką kalbos sistemoje, rezultatyvi lingvistikos, tradicinės kultūros ir mikologijos faktų dermė. Kompleksinė Phallus impudicus pavadinimų sistemos ir atskirų jos narių analizė atskleidė konceptualųjį grybo vaizdą kalboje. Tradicinei kultūrai būdingi mitiniai vaizdiniai, kurie fiksuojami senųjų pavadinimų sluoksnyje, pačioje naujausioje leksikoje nebeatsispindi.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
tags: #zveriu #pavadinimu #semantine #motyvacija