Šiame straipsnyje nagrinėjama jutimų ir suvokimo psichologijoje problematika, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, aptariamos suvokimo savybės ir dėsniai, taip pat nagrinėjami atstumo ir dydžio suvokimo ypatumai.
Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Vienas iš svarbių psichologijos aspektų yra jutimų ir suvokimo procesų analizė. Šie procesai leidžia individui priimti, apdoroti ir interpretuoti informaciją iš aplinkos.
Sensualizmas psichologijoje
Sensualizmas psichologijoje - tai teorija, teigianti, kad psichinio gyvenimo pagrindą sudaro jutiminiai vaizdiniai. Šios teorijos atstovai, tokie kaip Helmholcas, teigė, kad tarp objekto ir jo atvaizdo akies tinklainėje bei pojūčio nėra tapatumo, taip atskirdami jutiminį pažinimą nuo mąstymo. Tačiau Ananjevas pabrėžė, kad vien sensorinės informacijos nepakanka. Žmogus, gavęs informaciją per jutimo organus, atpažįsta objektus ir veikia remdamasis ne tik tiesiogiai jaučiama informacija, bet ir žiniomis apie tuos objektus.
Asocianizmo krypties atstovai teigė, kad iš elementarių jutimų kyla sudėtingesnės psichikos formos, net sąmonė. Pojūtis yra jutimo rezultatas, dirgiklio atvaizdas smegenyse. Analizatorius - tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema. Pojūtis yra tik pirmoji pažinimo pakopa, nes gautą informaciją apdoroja smegenys.
Pojūčiai
Pojūtis - jutimo rezultatas, dirgiklio vaizdas smegenyse. Analizatorius - tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema. Pojūtis yra tik pirmoji pažinimo pakopa, nes gautą informaciją apdoroja smegenys.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Tačiau adekvačiam pojūčiui patirti nepakanka vien materialaus dirgiklio, būtinas tam tikras paties organizmo aktyvumas, pasireiškiantis kaip palengvinanti dirgiklio priėmimą veikla ir kaip atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Su jutimo organais labai susiję judėjimo organai, kurie pasireiškia ir kaip informacijos priėmėjai ir kaip vykdytojai. Percepciniai veiksmai - pagrindiniai pojūčių suvokimo struktūriniai vienetai, objekto (dirgiklio) sensorinis tyrimas, siekiant aptikti ir identifikuoti informatyviausias daiktų savybes, orientuojantis į sensorinius etalonus - spalvą, dydį, formą.
Pavyzdžiui, rankos veiksmai, lytėjimu tiriant daiktą, akių judesiai fiksuojant ir sekant objektą, galvos pasukimas į garso šaltinį. Šie veiksmai dažniausiai būna polimodaliniai - vienu metu dalyvauja kelios sensorinės sistemos. Sensoriniai etalonai yra spalvų spektras, geometrinės formos, dydžiai, muzikos garsų gama. Jau antikos laikais Aristotelis skyrė 5 žmogaus jutimus: regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio.
Pagrindinės pojūčių savybės
- Modalumas - viena iš pagrindinių pojūčio savybių, pojūčio tipas (spalva - regos modalinė savybė, tonas - klausos). Jutimo organai priima ir apdoroja tik adekvataus modalumo informaciją (akis tik optinius dirgiklius). Intramodaliniai procesai - vykstantys vienos sensorinės sistemos viduje.
- Pojūčių sąveika - Veikiant vienai sensorinei sistemai, kinta kitų jautrumas. Tai vadinama pojūčių sąveika. Analizatorių jautrumo kitimas priklauso nuo dirgiklio intensyumo, jo biologinės reikšmės organizmui, nuo dėmesio koncentracijos ir kitų ypatybių.
- Sinestezija - nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų receptorius; sukeliamas ne tik specifinis dirgikliui jutimas, bet ir gretutinis, būdingas kitam jutimo organui. Vienas iš geriausiai žinomų sinestezijos reiškinių - spalvinė klausa, kai garsiniai dirgikliai sukelia spalvos pojūtį.
- Kokybė - Kokybės požiūriu įvairaus modalumo pojūčiai yra daugiaplaniai. Pavyzdžiui, regėjimo pojūčiai susiję su sudėtingomis aplinkos objektų savybėmis. Vien tik spalvos jutimu galima skirti daugelį spalvų, atspalvių ir jų derinių.
- Trukmė - tai jo charakteristika pagal poveikio greitį ir laiko trukmę. Ją lemia tai, kaip ilgai jutimo organus veikia dirgiklis. Latentinis sensomotorinių reakcijų laikas yra paslėptas pojūčio periodas, laiko tarpas nuo faktiško dirgiklio veikimo pradžios iki pojūčio atsiradimo. Reakcijos į dirgiklius laikas ir trukmė susijęs su jutimo organų jautrumu.
- Jautrumo slenkstis - tai pojūčio priklausomybė nuo dirgiklio jėgos; minimalaus arba maksimalaus pagal intensyvumą dirgiklio sukeltas pojūtis. Absoliučiu jautrumo slenksčiu vadinama ta riba, kuri skiria dirgiklio veikimo pradžią ir minimalaus pojūčio atsiradimą. Dar vienas sensityvumo rodiklis yra pojūčių skyrimo slenkstis. Žmogus skiria du svorius vieną nuo kito, kai skirtumas tarp jų būna 1:30. Itin stiprūs kurio nors modalumo dirgikliai sukelia žmogaus gynybines realcijas, apsaugančias receptorius nuo pažeidimo. Tiek viršutinis, tiek žemutinis jautrumo slenkstis nevienodi ir priklauso nuo veiklos pobūdžio ir sąlygų.
- Kontrastinis jautrumas - Paprastai dirgiklis veikia kitų dirgiklių fone. Kuo labiau skiriasi kartu veikiantys dirgikliai (ryškumu, intensyvumu), tuo jų požiūriu jautresni jutimo organai. Pavyzdžiui, raidės geriau matomos ant spalvoto popieriaus, o ne ant balto.
- Sensorinė adaptacija - jautrumo kitimas, prisitaikant prie veikiančio jutimo organus dirgiklio intensyvumo. Fiziologiniu požiūriu adaptacijos mechanizmai didina organizmo atsparumą įvairiems išoriniams pokyčiams. Adaptacija gali būti dalinė arba visiška, kai visiškai išnyksta pojūtis. Psichologiniu požiūriu adaptaciją galima traktuoti kaip žmogaus organizmo gynybinę reakciją į stiprius, ilgai trunkančius veiksnius, vadinamus stresoriais.
- Sensibilizacija - išorės dirgiklių sukeltas jutimo organų jautrumo padidėjimas. Sensibilizacija gali vykti natūraliai bei dirbtinai, t.y. treniruojant, lavinant analizatorių funkcijas. Žmogus savo pojūčius lavina tam tikroje veikloje. Sensibilizuoti receptorių - tai reiškia padidinti jo jautrumą.
Regėjimo jutimas
Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius ir t.t. Savo sandara ir funkcijomis tai yra pati sudėtingiausia sensorinė sistema, sąveikaujanti su judėjimo, taktiliniu, klausos analizatoriais.
Regėjimo sistemą sudaro:
Periferijoje esantys regėjimo organai - akių obuoliai (susideda iš kapsulės ir branduolio) bei juos apsaugančios ir judinančios struktūros. Akies obuolio kapsulę sudaro 3 sluoksniai:
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
- Skaidulinis jungiamojo audinio dangalas;
- Kraujagyslių dangalas;
- Tinklainė.
Nerviniai laidai, jungiantys akis su smegenimis.
Smegenų žievės regos centrai.
Šviesos spindulys, krisdamas į akį pro rageną, kuri yra stipriausiai šviesą laužiantis akies organas, patenka į tinklainę, kurioje fokusuojami matomų daiktų vaizdai. Nuo artimų daiktų spinduliai į akį sklinda didesniu kampu, todėl ryškiam vaizdui gauti jie yra stipriau laužiami. Nuo toliau esančių daiktų spinduliai sklinda beveik lygiagrečiai, todėl jie yra laužiami silpniau.
Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai
Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai, tiesiogiai lemiantys regėjimo pojūčių kokybę, yra: regėjimo aštrumas, regėjimo laukas ir regėjimo kampas.
- Regėjimo aštrumas - Šviesos ir spalvos kontrastas lemia suvokiamo objekto kontūrų, formų ir kitų parametrų ryškumą. Jie turi svarbiausią reikšmę regėjimo suvokimui. Regėjimo aštrumas - tai suvokiamų objektų matymo ryškumo laipsnis. Jis nustatomas naudojant specialias Landolto lenteles, kurias sudaro įvairaus dydžio raidžių, žiedų ar kitų specialių ženklų eilės. Kiekvienos eilės dydis skiriasi 0,1 proc. Tiriamasis turi atpažinti raides arba pasakyti, kur Landolto žieduose yra tarpas. Priklausomai nuo suvokiamo Landolto žiedo ar kito simbolio dydžio priklauso regėjimo aštrumas. Normalus regėjimo aštrumas prilyginamas 1. Regėjimo aštrumas gali kisti priklausomai nuo išorinių suvokimo sąlygų (objekto dydžio, nuotolio, judėjimo erdvėje greičio, apšvietimo ir t.t.) ir nuo regos analizatoriaus būklės ar kitų parametrų. Regėjimo aštrumas gali būti susijęs su binokuliarinio regėjimo kokybe.
- Regėjimo laukas - tai matomas plotas esant fiksuotam žvilgsniui ir stabiliai galvos padėčiai. Į akies tinklainę tuo pat metu patenka daug optinių signalų ne tik iš stebimo taško, bet ir iš gretimų, taigi jie šviesos bangomis pasiekia tinklainę įvairiu kampu. Kuo daugiau tokių signalų skirtingose erdvės vietose aprėpia akis, tuo platesnis regėjimo laukas. Normalus binokuliarinio regėjimo laukas horizontaliai apima 180 laipsnių, vertikaliai 110-120 laipsnių.
- Regėjimo kampas - Regėjimo kampas yra matuojamas atstumo iki stebimo daikto ir daikto dydžio santykiu. Objektyviam daiktų formos, dydžio, nuotolio suvokimui didelę reikšmę turi normali akies akomodacija - gebėjimas keisti regėjimo kampą artėjant ar tolstant objektui bei binokuliarinis matymas. Sutrikus binokuliariniam matymui, objektas abiem akimis fiksuojamas nevienodu kampu, todėl matomas netiksliai.
Aplinka - tai pralaidi šviesos spinduliams terpė, kurioje į visas puses sklinda spinduliai, atsispindėję nuo kiekvieno daikto, esančio erdvėje. Spinduliai, susidūrę su akies audiniais, lūžta. Lūžimo kampas lemia objekto atvaizdo kokybę akies tinklainėje. Bendriausias visų regėjimo pojūčių matavimo parametras yra šviesumas, kitos savybės yra šviesų kontrastas, šviesos tonas, sodrumas. Itin svarbi regos pojūčių savybė yra daiktiškumas, t.y. Šviesos pojūčiai susiję su šviesos srauto ir jų savybių atspindėjimu. Skiriami absoliutūs ir skiriamieji pojūčių slenksčiai. Absoliutus slenkstis - tai minimalus šviesos stimulo jutimas visiškos tamsos sąlygomis. Skiriamasis slenkstis - minimalus matomos šviesos skirtumas tarp šviesos dirgiklio ir fono. Šviesos kontrasto skyrimas - svarbi regėjimo savybė, be kurios žmogus matytų neryškias daiktų formas, miglotas arba mišrias šviesų dėmes. Regėjimo sistemai būdingas tam tikras inertiškumas. Pradėjus veikti akis šviesos dirgikliais, šviesos pojūtis atsiranda ne iš karto, o po tam tikro laiko, kuris vadinamas latentiniu. Nustojus veikti dirgikliui, regėjimo jutimas dar kurį laiką iš inercijos išlieka, ir yra vadinamas povaizdžiu.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Spalvos pojūčiai
Spalvos pojūčius lemia šviesos bangos ilgis. Žmogaus akis skiria 7 pagrindines spalvas (raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną, violetinę) ir jų atspalvius, kurių priskaičiuojama per 150. Visa atspalvių įvairovė gali būti gaunama maišant 3 pagrindines spektro spalvas - raudoną, žalią ir mėlyną.
Sumaišius dvi poras spalvų, jos duoda vienodai atrodančią spalvą, nepriklausomai nuo maišomų spalvų sudėties. Regos aparate aptinkamos 3 rūšių nervinės ląstelės: vienos jautrios tik raudonai šviesai, kitos - žaliai, o kitos - mėlynai. Jautrumas spalvoms kinta šviesos skyrimą lemia tiek aplinkos spalvų ypatumai (tonai, pustoniai, jų intensyvumas), tiek ir suvokimo sąlygos (apšvietimas, regėjimo kampas). Kaip ir šviesos pojūčiams, spalvos pojūčiui svarbus spalvinio kontrasto reiškinys. Kuo labiau spalvinis fonas skiriasi nuo stebimo objekto spalvos, tuo ryškesni pojūčiai, geriau suvokiamas atstumas tarp objekto ir fono. Spalvų kontrasto skyrimas gerėja mažinant regėjimo kampą ir silpnėja jį didinant. Spalvų poveikis regėjimo nuovargiui nevienodas. Labiausiai vargina mėlyna ir violetinė spalva, o mažiausiai raudona ir žalia. Spalvas skirti pradedama jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. 2 metų vaikai gali skirti žalią ir raudoną spalvas, o pagrindinės spalvos skiriamos 4-5 metais.
Regimieji erdvės pojūčiai
Svarbiausi erdvės parametrai, skiriami regėjimu, yra giluminis matymas, objektų dydžių, formų, erdvinių ryšių, nuotolio, judėjimo krypties, greičio jutimai. Objekto padėties kitimas stebėtojo atžvilgiu reiškia objekto judėjimą.
Klausos jutimas
Klausos jutimas - skirtingo dažnumo garso bangų pojūtis klausos analizatoriumi. Žmogus girdi plataus diapozono garsus, kurių dažnis nuo 16-20 Hz iki 16000-20000 Hz. Klausos jautrumas nustatomas pagal absoliutųjį ir skyrimo slenkstį. Garsumo skirtumas suvokiamas 1/10 susilpnėjus arba sustiprėjus garsumui.
Klausos analizatorius
Klausos analizatorių sudaro:
- Išorinė ausis - priima, sustiprina ir nukreipia garsinius dirgiklius.
- Vidurinė ausis - sustiprina garso svyravimus ir perduoda juos į vidinę ausį.
- Vidinė ausis - joje yra receptoriai, kurie reaguoja į garso bangas ir transformuoja jas į nervinius impulsus.
Klausos pojūčių savybės
Klausos pojūčių savybės: stiprumas, dažnis, tembras, ilgis ir garso šaltinio lokalizavimas. Garso stiprumas priklauso nuo signalo intensyvumo ir nuo dažnio. Klausos aštrumas traktuojamas kaip minimalus konkretaus dažnio garso girdimumas (gebėjimas išgirsti). Garso aukštumą lemia ne tik garso dažnis, bet ir intensyvumas bei ilgis. Garso tembras reiškia tokią klausos pojūčių savybę, kuria juntamas dviejų garsų, vienodų pagal garsumą ir aukštumą, skirtumas, pvz.: žmogaus balsas yra skirstomas į altus, bosus ir t.t. Svarbi klausos pojūčių savybė - gebėjimas lokalizuoti garso šaltinį. Garso šaltinio kryptį padeda nustatyti binauralinė klausos analizatoriaus sandara. Dirgiklio buvimo kryptis nustatoma pagal tai, į kurią ausį anksčiau patenka garsas. Garsų nuotoliui nustatyti įtakos turi dirgiklio intensyvumas, fonas, jo atstumas iki klausos organų, garsą gali iškreipti kelyje pasitaikančios kliūtys, garso atspindžiai nuo sienų, lubų, kitų objektų akustinės savybės, pasikartojantys garso atspindžiai, keičiantys garso kryptį (aido efektas).
Muzikinė klausa
Muzikinė klausa - tai ypatingas žmogaus gebėjimas skirti muzikos garsus. Egzistuoja ir absoliuti muzikinė klausa, kurią palyginti retai turi net profesionalūs muzikai, ji yra įgimta savybė, kuri pasireiškia kaip gebėjimas įvardyti garsus ir juos atgaminti, nesiremiant jokiu kitu garsu ar garsiniu fonu. Sudėtingesnės muzikinės klausos formos yra melodinė ir harmoninė klausa. Muzikos suvokimo pagrindas yra melodinė klausa - gebėjimas skirti ir suvokti garsų sąskambius ar daugiabalsę muziką. Harmoninė klausa - pasireiškia garsų derinimo pojūčiais.
Uoslė
Uoslė - chemorecepcijos rūšis, kvapų jutimas ir skyrimas. Pagal savo struktūrą tik nedaugelis cheminių elementų yra savarankiški kvapų šaltiniai. Didžioji visų kvapų dalis yra cheminių junginių rezultatas, didžiausią reikšmę kvapų formavimuisi turi tai, kokios atomų jungtys ją sudaro. Be šių savybių, kvapų formavimąsi lemia ir fizinės medžiagos savybės. Bet kuri medžiaga tampa kvapi tik tuomet, kai ji pasklinda aplink žmogų esančioje oro terpėje, yra labai kvapios medžiagos ir yra tokios, kurios beveik neturi jokio kvapo. Aplink žmogų esantys negyvosios gamtos objektai ir patys turi savybę sugerti kvapus. Objektai, turintys daug porų savo paviršiuje, sugeria kur kas daugiau kvapų, ilgiau juos išlaiko ir skleidžia. Kuo labiau vienalytė, standesnė ar kietesnė medžiaga, tuo mažiau aplinkos kvapų ji sugeria.
Uoslės receptoriai yra viršutiniame nosies ertmės trečdalyje. Uoslės srityje yra atraminių ir receptorinių ląstelių, kurios panašios į kuokelius ir baigiasi žiuželiais, išlendančiais į gleivinės paviršių; jie padidina uodžiamąjį paviršių ir dėl to geriau suvokiami kvapai. Uoslės ląstelės - tai chemoreceptoriai, kuriuos dirgina cheminės medžiagos. Tam kad žmogus užuostų, cheminė medžiaga turi būti laki.
Uoslės pojūčių savybės
Uoslės pojūčių savybės: kvapų jutimo kokybė, intensyvumas, jautrumas, trukmė, dirgiklio vietos lokalizavimas. Uoslės jutimo kokybė - gebėjimas uosle nustatyti individualius konkrečios cheminės medžiagos ypatumus ir signalizuoti apie tą ar kitą objektą. Uoslės pojūčio intensyvumas - gebėjimas atspindėti cheminio dirgiklio poveikio jėgą. Kaitaliojant skirtingus uoslę dirginančius kvapus, vieni jų užgožia kitus. Tai dažniausiai vyksta tada, kai tarp kelių kvapų vienas jų dominuoja, yra intensyvesnis.
Skonis
Skonis - skystų arba vandenyje tirpstančių cheminių medžiagų, veikiančių skonio analizatoriaus receptorius jutimas ir suvokimas.
Suvokimas
Praktiškai pojūčiai visada siejami su suvokimo procesais, o suvokimas grindžiamas daugeliu pojūčių, gaunamų skirtingais jutimo organais.
Suvokimas - tai pažinimo procesas, kai dirgikliui tiesiogiai veikiant jutimo organus susidaro visybiškas daikto vaizdas. Suvokimui apibūdinti netinka žodis “atspindėjimas”, nes tai būtų tikslu ir objektyvu, o suvokime yra subjektyvumo, kuris pakankamai tikslus ir bendras visiems žmonėms.
Suvokimo savybės
Suvokimui būdingas daiktiškumas - suvokiamo turinio priskyrimas tam tikriems daigtams, egzistuojantiems erdvėje. Faktas, kad suvokiami dirgikliai ten, kur jie yra, o ne galvoje, vadinamas objektyvacijos aktu. Visos savybės, kurias suvokia tiriamasis, priskiriamos objektui.
Suvokimo savybės:
- Percepcinis laukas išskiria daiktą, kuris stovi priekyje kaip uždara visuma, ir foną kaip neapibrėžtą esantį aplink daiktą ir už jo.
- Visybiškumas - daiktai suvokiami kaip visuma, o ne kaip dalių suma.
- Visumos įtaka dalių suvokimui - dalių suvokimo ypatumai: vienas ir tas pats elementas skirtingose visybiškose struktūrose suvokiamas skirtingai; pakeitus elementus, bet palikus tuos pačius santykius tarp jų, bendra vaizdo struktūra nepakinta (Erenfelsas); visybiška struktūra išlaikoma ir kai trūksta atskirų elementų.
Geštalto dėsniai
Geštalto psichologija suformulavo keletą dėsnių, apibūdinančių, kaip elementai grupuojami į visumą:
- Artumas - artimi elementai turi tendenciją jungtis į visumą.
- Panašumas - panašūs elementai turi tendenciją jungtis į visumą.
- Bendro likimo faktorius - visi tie elementai, kurie kinta kartu, turi tendenciją jungtis į visumą.
- Uždarumas - mes linkę suvokti uždaras figūras, elementai jungiami taip, kad sudarytų uždarą visumą.
- Gero tęsinio faktorius - į visumą jungiasi tie elementai, kurie sudaro tolydines grupes.
- Įėjimo be liekanos faktorius - tendencija jungtis į visumą apimant visus elementus.
- Jei žmogus pripažįsta jungimąsi pagal tam tikrą principą, tai suvokinį stengiamasi išlaikyti ir keičiant elementus.
Iš Johanson tyrimų matyti, kad žmogus linkęs matyti objektus, o ne paskiras detales. Didelę reikšmę suvokimui turi patirtis - žmonės linkę matyti nesikeičiančia figūras.
Konstantiškumas
Konstantiškumas - suvokimas tam tikrose ribose yra pastovus nepriklausomai nuo stebėjimo sąlygų. Walloch atliko tyrimus su apšviestais tamsoje dirgikliais. Akies tinklainėje objektai lyginami. Konstantiškumo dydį galima įvertinti pagal formules, kuriose atsižvelgiama į fiziologinius, psichologinius ir fizinius dydžius. Pervertinant būna virškonstantiškumas.
Sensoriniai percepciniai procesai ir asmenybė
Jančas skyrė žmones į 2 tipus: S ir Y. S - suvokiniai nestabilūs, neturi reguliarumo. Y - stabilūs, nuolat pasikartojantys. Tokios pačios tendencijos pasikartoja vaizduotėje, mąstyme. Witkin asmenybės tipai pagal percepcinius uždavinius: 1) priklauso nuo lauko, 2) nepriklauso nuo lauko. Užduotys (percepcinis indeksas): 1) strypo ir rėmelio testas, 2) įterptų figūrų plotas, 3) kūno padėties nustatymo testas. Percepcinis indeksas charakterizuoja diferencijacijos sugebėjimus. Žmonės, kurie neturi diferencijacijos, griebiasi primityvių gynybos priemonių, pasyvūs, žemesnis savigarbos lygis, sunerimę dėl savo agresyvumo.
Atstumo suvokimas
Atstumo suvokimui svarbūs įvairūs požymiai:
- Vaizduojamieji požymiai (žinomas dydis, santykinis tinklainės vaizdų dydis, tiesinė perspektyva, tekstūros gradientas, oro perspektyva, santykinis aukštis, regimasis skaistis, šešėlis, perdengimas).
- Kinetiniai požymiai (judėjimo paralaksas, kinetinis tūrio efektas).
- Fiziologiniai požymiai (akomodacija, konvergencija, binokulinis paralaksas).
Dydžio suvokimas
Dydis suvokiamas konstantiškai. Jei nežinome atstumo, negalime konstantiškai suvokti dydžio. Dirbtinis vyzdys apriboja regėjimo lauką.
Formos suvokimas
Vaizdo formavimosi pagrindiniai dėsningumai:
- Nustatoma daikto padėtis ir įvertinamos bendros proporcijos. Dažnai matomi trūkiai.
- Formos mirgėjimas. Atrodo, kad formos suvokimas keičiasi.
- Žymių kontūrų kreivumo išskyrimas. Kuo radiusas mažesnis, tuo kreivumas didesnis.
- Globalinis adekvačios formos suvokimas. Smulkios detalės nėra suvokiamos tiksliai, bet suvokiamas bendras vaizdas.
- Optimalus suvokimas. Forma suvokiama su visomis detalėmis.