Vaiko auklėjimas ir ugdymas esant elgesio sutrikimams

Įvadas

Vaikystė yra lemiamas laikotarpis, turintis didelę įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui. Šiuo metu formuojasi asmenybė, pasaulėžiūra ir vertybės. Vaikas sugeria visą informaciją iš aplinkos, todėl auklėjimas vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį jo psichikos vystymesi. Šiame straipsnyje aptarsime auklėjimo svarbą, šeimos ir aplinkos įtaką jam bei pasekmes vaikams, augantiems nepalankioje aplinkoje, taip pat vaikų, turinčių elgesio sutrikimų, ugdymo ypatumus.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) ir jo įtaka vaikams

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems.

Pozityvus požiūris ir atsparumo ugdymas

Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.

Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

Pagalba vaikams su ADS mokykloje

Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.

Taip pat skaitykite: Elgesio problemos darželyje

Kaip padėti:

• Skaidykite informaciją.
• Leiskite daryti pertraukas.
• Koreguokite aplinką.
• Darykite patikslinimus.
• Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.

Kaip padėti:

• Stebėkite, kas blogina situaciją.
• Įtraukite fizinį aktyvumą.
• Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
• Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.

Kaip padėti:

• Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį.
• Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Imkitės prevencijos.

Emocinė disreguliacija ir jos įtaka vaikams

Vaikų emocinė disreguliacija yra problema, kuri trukdo tinkamai valdyti emocijas ir reaguoti į išgyvenimus. Šiai būklei būdingi dažni pykčio protrūkiai, stiprios emocinės reakcijos ir sunkumai nusiraminti. Dėl to vaikai gali tapti užsisklendę, nesilaikyti reikalavimų ir patirti socialinių sunkumų. Rizikos veiksniai, tokie kaip nepalankios vaikystės patirtys ar nenuoseklus auklėjimas, prisideda prie šių problemų, tačiau ankstyvos intervencijos gali padėti jas sušvelninti.

Emocinės disreguliacijos priežastys ir pasireiškimai

Emocinė disreguliacija - tai prastai kontroliuojamos emocinės reakcijos, neatitinkančios socialinėje aplinkoje priimtino elgesio. Šis terminas apibūdina sunkumus reguliuojant ir organizuojant emocijas bei reaguojant į jas pagal situacijos kontekstą.

• Nepalanki vaikystės patirtis: Nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip nepriežiūra, netinkamas elgesys ar chroniškos negalios, gali reikšmingai sutrikdyti vaiko emocinę raidą.
• Aplinkos veiksniai: Aplinkos veiksniai, įskaitant tėvų psichologinį distresą, motinos prisirišimo problemas, šeimos stresą ir skurdą, trukdo vaikams formuoti sveikus emocinės reguliacijos įgūdžius.
• Neurobiologinės priežastys: Neurobiologinės priežastys, tokios kaip genetinis polinkis, neuromediatorių disbalansas ir prefrontalinės žievės sutrikimai, taip pat prisideda prie emocinio reguliavimo sutrikimų rizikos.

Emocinės reguliacijos sutrikimai gali pasireikšti nepaklusnumu, socialiniu uždarumu ar agresyviu elgesiu.

Taip pat skaitykite: Ugdymo tikslai asmenybei

• Nepaklusnumas ir nesilaikymas: Nepaklusnumas ir nesilaikymas yra reikšmingi būsimo opozicinio iššaukiančio sutrikimo (ODD) ar elgesio sutrikimo (CD) rodikliai. Šie sunkumai gali neigiamai paveikti santykius šeimoje ir mokymosi rezultatus. Supratimas apie vaiko emocijų raišką ir emocijų reguliavimą padeda spręsti konfliktus bei didina jų gebėjimą prisitaikyti prie socialinių situacijų.
• Socialinis uždarumas: Socialinis uždarumas, susijęs su emocinės reguliacijos sutrikimais, gali reikšmingai paveikti vaiko raidą ir gerovę. Ankstyva nepalanki vaikystės patirtis, tokia kaip netinkamas elgesys ar emocinė nepriežiūra, gali sutrikdyti emocijų reguliaciją, sukelti internalizacijos problemas, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją. Siekiant skatinti sveiką socialinę ir emocinę raidą, svarbu mokyti vaikus atpažinti, įvardyti ir valdyti stiprias emocijas.
• Agresija ir impulsyvumas: Agresija ir impulsyvumas, dažnai susiję su emocinės reguliacijos sutrikimais, daro didelę įtaką vaikų elgesiui. Emocinė disreguliacija sieja stresą su agresija - vaikai, kurie pernelyg stipriai reaguoja į emocinius dirgiklius, dažnai negali valdyti nusivylimo, o tai lemia kraštutinius emocinius protrūkius. Impulsyvumas ir prasti savireguliacijos įgūdžiai dar labiau apsunkina situaciją, prisidedant prie dirglumo ir agresyvaus elgesio.

Emocinės disreguliacijos gydymas ir prevencija

Vaikų emocinės reguliacijos sutrikimų gydymas reikalauja visapusiško požiūrio, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius ir sunkumų priežastis. Šeimos parama - tėvystės kursai, nuosekli kasdienė rutina ir struktūruota aplinka - taip pat prisideda prie vaiko gerovės.

Emocinės disreguliacijos sutrikimai dažnai yra elgesio, socialinių ir psichikos sveikatos problemų pagrindas. Emocinės disreguliacijos sutrikimai pasireiškia 3-20 % vaikų, o dažniausiai - nuo 6,6 % iki 11,26 %, priklausomai nuo amžiaus. Ankstyva intervencija padeda spręsti problemas dar vaikystėje ir užkerta kelią rimtesniems emociniams bei elgesio sunkumams.

Sveika emocinė reguliacija apima emocijų atpažinimą, tinkamą išraišką ir ryšį su kūno pojūčiais. Vaikams su reguliacijos sunkumais naudinga bendra reguliacija ir saugi emocijų raiška. Globėjai turėtų skatinti emocijų supratimą nuo kūdikystės - kalbėti apie jausmus, aptarti emocijas knygose ir filmukuose.

Emocinės disreguliacijos ir kitų sutrikimų sąsajos

Emocinė disreguliacija nėra atskiras psichikos sutrikimas, o simptomas, būdingas įvairioms būklėms. Suaugusiesiems emocinė disreguliacija pasireiškia intensyviomis emocijomis, impulsyvumu ir nuotaikų kaita. Emocinė disreguliacija yra simptomas, o nuotaikos sutrikimai, tokie kaip depresija ar bipolinis sutrikimas, yra specifinės diagnozės su aiškiais kriterijais.

Vaistai, pavyzdžiui, stimuliatoriai ADHD simptomams gydyti, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, gali būti veiksmingi. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant medikamentus su elgesio terapija.

Taip pat skaitykite: Mokymosi matmenys asmenybės ugdymui

Tėvystės stiliai labai veikia vaikų emocinį reguliavimą. Autoritetingas auklėjimas, kuris derina šilumą su aiškiomis ribomis, skatina sveiką emocijų valdymą. Priešingai, autoritarinis ar pernelyg atlaidus auklėjimas gali padidinti emocinės disreguliacijos riziką.

Šeimos įtaka vaiko auklėjimui

Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko socializacijos institucija. Joje vaikas mokosi bendrauti, pažinti pasaulį, perima vertybes ir normas. Šeimos atmosfera, tarpusavio santykiai, auklėjimo stilius - visa tai daro didžiulę įtaką vaiko psichikos vystymuisi.

Auklėjimo stiliai

Auklėjimo stilius - tai tėvų elgesio būdas, bendraujant su vaiku.

• Autoritarinis: griežtos taisyklės, reikalavimai, kontrolė, mažai šilumos ir palaikymo.
• Autoritetingas: aiškios taisyklės ir ribos, bet kartu daug šilumos, palaikymo, supratimo.
• Permisinis: mažai taisyklių ir ribų, daug šilumos ir palaikymo, leidžiama viskas.
• Atsainus: mažai taisyklių ir ribų, mažai šilumos ir palaikymo, vaikas paliekamas pats sau.

Auklėjimo stilių poveikis vaikams

Kiekvienas auklėjimo stilius skirtingai veikia vaiko psichiką:

• Autoritarinis: vaikai dažnai būna paklusnūs, bet nelaimingi, nerimastingi, nepasitikintys savimi, linkę į depresiją.
• Autoritetingas: vaikai būna savarankiški, pasitikintys savimi, draugiški, gerai jaučiasi emociškai.
• Permisinis: vaikai būna impulsyvūs, sunkiai kontroliuoja savo elgesį, negerbia autoritetų, dažnai būna nelaimingi.
• Atsainus: vaikai jaučiasi atstumti, nesaugūs, turi problemų su savikontrole, dažnai būna linkę į žalingus įpročius.

Lyčių ypatumai auklėjime

Auklėjant berniukus ir mergaites, svarbu atsižvelgti į jų individualius poreikius ir ypatumus. Berniukams dažnai reikia daugiau laisvės ir galimybių išreikšti savo energiją, o mergaitėms - daugiau šilumos ir palaikymo. Tačiau svarbu vengti stereotipų ir leisti vaikams patiems pasirinkti, kuo jie nori būti ir ką veikti.

Patarimai tėvams

• Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau.
• Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis.
• Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
• Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
• Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės.
• Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu.
• Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio.
• Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
• Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
• Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
• Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.

Bausmės ir tinkamo elgesio skatinimas

Vaiko auklėjimo procesas labai sudėtingas tėvų uždavinys, reikalaujantis didelės meilės, kantrybės, žinių, kūrybiškumo, laiko ir pastangų. Deja, tėvai dažnai praranda kantrybę ir vaiko elgesiui pradeda vadovauti naudodami fizines bausmes, o dažniausiai bardami, gėdindami, skaudžiai kritikuodami, įžeidinėdami vaiko asmenybę: „koks tu bailys”, „tu nieko pats nemoki padaryti”, „tu niekam tikęs”, „koks tu tinginys”, „tu toks verksnys, koks iš tavęs bus vyras” ir kt. Nuolatinis vaiko kritikavimas, menkinimas, pažeminimas, pajuoka gali sukelti dar sunkesnes pasekmes visam gyvenimui, nei fizinės bausmės. Bausmės sukelia vaikams įvairias baimes (tėvų, mokytojų, kitų autoritetų ir kt.), menkavertiškumo jausmą, savęs nuvertinimą, nepasitikėjimą savimi ir kitais, sukelia pasipriešinimą, pyktį, agresiją, keršto siekimą, neteisingumo jausmo išgyvenimą, nusivylimą, vaikas pasijunta atstumtas, nemylimas. Bausmės mokina, kad galima bausti (mušti, kritikuoti) mylimus žmones („tėtis tave muša, nes myli tave ir linki gero” - tėvai paaiškina nubaustam vaikui). Kaip jūs pasijaustumėte, jeigu jums suklydus ar netinkamai pasielgus vyras ar žmona suduotų jums antausį ar pradėtų jus kritikuoti, menkinti? Žinoma, kartais tenka nubausti vaiką, bet tos bausmės turi būti retos ir teisingos, padedančios vaikui suprasti savo elgesį ir kažką išmokti. Teisingas bausmes vadinu vadovavimu elgesiui be fizinių bausmių ir kritikos.

Tinkamo elgesio formavimo būdai:

• Tinkamo elgesio modeliavimas (tai yra pastebėti ir suteikti dėmesio, kai vaikas elgiasi tinkamai: padrąsinimai, pagyrimai, pozityvūs paskatinimai, taip pat susitarimai, tinkamo elgesio lentelė, apdovanojimai už tinkamą elgesį ir kt,)
• Netinkamo elgesio ignoravimas. Kartais veiksminga tiesiog nekreipti dėmesio į netinkamą vaiko elgesį. Vaikai dažnai elgiasi netinkamai todėl, kad tėvai suteikia jiems dėmesio, pastebi juos, kai jie elgiasi netinkamai. Vaikams geriau neigiamas tėvų dėmesys (draudimai, barimai, kritika), nei jokio.
• Loginių pasekmių principas (pvz. jeigu keturmetis užsispyrė rengtis naują šiltą paltuką, kai už lango 20 laipsnių šilumos ir jokiais būdais nepavyksta su juo susitarti kitaip, tuomet vaikas, išėjęs su paltuku pajustų logines savo elgesio pasekmes - tiesiog bus jam labai karšta ir pats grįš persirengti tinkamais rūbais.
• Taisyklės turi būti aiškios, nekintančios ir teisingos.
• Taisyklės turi atitikti vaiko amžių.
• Nuoseklus tėvų elgesys. Jeigu įvedėte kažkokią taisyklę, tai turite laikytis jos patys ir nenuolaidžiauti. Pvz. jeigu nusprendėte valgyti šeimoje prie stalo, tai negali būti jokių išimčių. Jeigu susitarėte su vaiku 1-2 mėn.
• Klysti - žmogiška. Patyrus vaikui nesėkmę ar netinkamai jam pasielgus, daug lengviau pasiduoti momentinei nuotaikai ir išrėžti tokius epitetus, kaip „nevykėlis“, „žioplys“, „negeras berniukas“ ar „bloga mergaitė“. Tačiau lengviau bus aptarti nesėkmės priežastis ir susilaikyti nekritikavus, patiems tėvams įsisąmoninant, kad klysti yra žmogiška, iš klaidų mokomės, nė vienas negimstame mokėdamas. Jei kritikuojate, tai kritikuokite ne vaiko asmenybę, o jo elgesį.
• Sveika nuovoka ir išmintis. Kiekvienas vaikas skirtingas. Pasiekti, kad vaikas tinkamai elgtųsi nenaudojant fizinių bausmių, nuolat nekritikuojant, t. y.
• Savitvarda yra gebėjimas suvaldyti emocijas, ypač neigiamas: pyktį, nusivylimą, paniką. Savitvardos lavinimo procesas prasideda vos gimus ir tęsiasi visą mūsų gyvenimą. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol tas poreikis yra patenkintas. Augančio vaiko poreikiai ir norai tampa vis sudėtingesni (dažnai net neįgyvendinami!). Blaivus mąstymas kritinėse situacijose yra savitvardos dalis: tuomet protas priima sprendimą, kuriam impulsui pasiduoti. Gebėjimas tvardytis padeda vaikams dirbti komandoje, susidoroti su įtampa ir spręsti konfliktines situacijas. Šių įgūdžių vaikai išmoksta bendraudami kitais, padedami tėvų ir kitų juos auklėjančių žmonių.
• „Minutės pertraukėlės“. Tai trumpos pauzės, kai vaikas turi pabūti vienas, ir nusiraminti. Jos tikslas - parodyti vaikui, kad (1) bendraudamas netinkamai (verkdamas, keldamas isteriją, zyzdamas) jis nepasieks geidžiamo tikslo; (2) kad jis gali susidoroti su jį užplūdusiomis emocijomis. Pavyzdžiui, jei vaikas ima zysti, kad nori saldainio, priminkite jam apie susitarimą (saldainius valgome tik po pietų). Jei zyzimas nesiliauja, tvirtu ramiu balsu pasakykite, kad tęsite pokalbį tik tuomet, kai vaikas baigs zysti ir kalbės „normaliai“, „gražiai“, „kaip didelis“. Jei nepadeda ir tai, liepkite jam eiti į savo kambarį (pasėdėti ant laiptų ar kėdutės pastovėti kampe, ar panašiai) ir grįžti nusiraminus. Galite duoti smėlio laikroduką („Elgiesi blogai, todėl turi pasėdėti ant kėdutės iki smėliukas subėgs žemyn. Tada galėsime ramiai pasikalbėti“).
• „Gero elgesio knygelė“. Suprasti, kad vaikas gali kontroliuoti savo elgesį ir yra už jį atsakingas, gali padėti ir kiti būdai, pavyzdžiui, „Gero elgesio lipdukų knygelė“. Sutarkite, kad surinkęs puslapį lipukų (5-10, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir situacijos) vaikas susilaukia prizo. Taip pat sutarkite, už ką vaikas gauna lipduką, ir už kokį blogą poelgį lipdukas „minusuojamas“ - t.y. ant jo užklijuojamas baltas tuščias lipdukas. Ši knygelė gali būti skirta tiek vienam konkrečiam vaiko elgesio elementui, tiek ir keletui jų (tačiau nedarykite labai sudėtingos sistemos, nes vaikui bus sunku atsiminti). Matydamas, kad lipdukų knygelė pildosi ar tuštėja priklausomai nuo jo elgesio, vaikas išmoksta atpažinti savo emocijas, vertinti savo paties veiksmus ir tų veiksmų pasekmes. Taip vaikas pradeda suprasti, kad jis pats yra atsakingas už savo elgesį.

Institucinė globa ir jos poveikis

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, siekiama užtikrinti, kad kiekvienas vaikas augtų saugioje ir darnioje aplinkoje, idealiausia - biologinėje šeimoje. Tačiau, kai tai neįmanoma, prioritetas teikiamas globėjų, įtėvių šeimoms ar šeimynoms. Deja, Lietuvoje trūksta žmonių, pasiryžusių globoti vyresnio amžiaus vaikus, likusius be tėvų globos. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nuolat informuoja visuomenę apie institucinės globos žalą ir skatina žmones atverti savo namų duris tokiems vaikams.

Vaikų psichiatrė J. Anikinaitė pabrėžia, kad augimas vaikų globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama patirtimi. Vaikas ne tik atskiriamas nuo savo biologinės šeimos, bet ir praranda galimybę augti saugioje, puoselėjančioje aplinkoje, kur galėtų patirti nuoseklaus, artimo, pasitikėjimu grįsto ryšio gydomąjį poveikį.

Ryšio svarba

Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju yra itin svarbus. Jis padeda vaikui sukurti tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Tokioje aplinkoje vaiko raida vystosi geriausiai, poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus ir mokosi bendrauti su šalia jo esančiais žmonėmis.

Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, o auklėjimo metodai dažnai būna nenuoseklūs. Tai įneša dar daugiau chaoso jau į taip chaotišką vaiko gyvenimą.

Psichikos sutrikimai ir institucinė globa

Tyrimai rodo, kad institucinėje globoje augančių vaikų intelektas dažnai būna žemesnis, prasčiau vystosi jų kognityvinės funkcijos, atsakingos už mokymąsi, dėmesio išlaikymą, planavimą ir loginį mąstymą. Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju, o tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi. Psichiatrai stebi vaikų elgesio ir emocinius sutrikimus, mokymosi sunkumus, depresijos bei nerimo simptomus, save žalojantį elgesį ir kitus požymius, kurių galima būtų išvengti, jei vaikui būtų suteikta galimybė saugiai augti ir vystytis puoselėjančioje šeimos aplinkoje.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje egzistuoja „Z“ kodai, apibrėžiantys aplinkos faktorius arba rizikos veiksnius, turinčius įtakos vieno ar kito sutrikimo vystymuisi. „Institucinis ugdymas“ yra vienas iš šių veiksnių. Vaikų ir paauglių psichiatrai šį kodą naudoja, siekdami parodyti, kas padarė įtaką ir galbūt toliau palaiko vaiko psichikos sutrikimą. Svarbu suprasti, kad rizikos veiksnių galima išvengti ar juos sumažinti, todėl sukūrus tinkamą aplinką vaikui augti, galima užkirsti kelią daugelio psichikos sutrikimų vystymuisi.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Tai susiję su sutrikusiu aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą ir emocinę reguliaciją, vystymusi. Vaikas gyvena nuolatinėje baimėje ir nesaugume, nuolat stebi aplinką, tikrindamas, ar jam nekyla kokia nors grėsmė.

Įsitikinimų sistema

Vaiko patirtys formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Be tėvų globos likę vaikai dažnai išmoksta, jog suaugusiais negalima pasitikėti, jog pasaulis yra nesaugus ir kad jie yra neverti rūpinimosi ir meilės. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi. Todėl suaugusiems labai svarbu keisti vaiko įsitikinimų sistemą, suteikiant jiems naujas patirtis ir naujus žodžius. Vaikas turi girdėti: „Tau pavyks“, „Tu esi brangus“, „Žinau, kad šiandien nepasisekė, bet vis tiek tave myliu“. Pakeitus vaiko įsitikinimų sistemą, galima tikėtis, jog jis išnaudos didesnę dalį savo turimo potencialo.

#

tags: #auklejant #ir #ugdant #vaika #su #elgesio