Įvadas
Straipsnyje nagrinėjami vidiniai asmenybės procesai, ypač paauglių, ir galimybės stiprinti tinkamą elgesį, savistabą, savikontrolę ir savireguliaciją teatro priemonėmis.
Elgesio formavimasis ir visuomenės normos
Tinkamas elgesys yra apibrėžtas žmogiškomis vertybėmis ir visuomenės taisyklėmis. Todėl svarbu ugdyti mokinių gebėjimus atitinkamai kontroliuoti savo elgesį.
Savireguliacija
Apie savireguliaciją nemažai kalbėta užsienio autorių, nors psichologiniu aspektu ji imta tyrinėti palyginti neseniai. Pirmąsias savireguliacijos teorijas moksliškai pagrindė socialine-kognityvine paradigma A. Bandura (1986), W. Michel (1996) ir kiti. Humanistinės bei egzistencinės krypties atstovų požiūris, jog individas galintis prisiimti atsakomybę už savo veiklą, įsilieja į savireguliacijos paradigmą. Apie šią sistemą, kibernetinę savireguliaciją, yra kalbėję J. B. Vancouver (2000), W. Powers (1973), C. S. Carver (1986), E. T. Higgins (1996) ir kiti. Europoje vienas iš psichologų, vokietis J. Kuhl (2000), pateikė dinaminės savireguliacijos sampratą. Šiuo metu nemažai dėmesio skirta elgesio savireguliacijos praktiniam pritaikymui psichologijos bei pedagogikos srityse. Pavyzdžiui, Amerikoje savireguliacijos programas taikė T. Coates, C. Thoresen (1979). Lietuvoje asmenybės pakitusio, sutrikusio elgesio problemos nagrinėtos A. Ąžuolo (1998), A. Vilkelienės (2003), D. Nasvytienės (2005) ir kt. R. Kirliauskienė (2005) nagrinėjo muzikos mokytojo savireguliaciją, apie sportininkų savireguliaciją ir savikontrolę yra kalbėję R. Milinauskas, V. Milinauskienė (2004) ir kt. Šiandien psichomedicinos srityje vis dažniau siekiama taikyti kognityvinę ir elgesio terapiją, esant kai kuriems susirgimams ar sutrikimams atvejams. Terapijos metu ugdant savistabą, savitvardą, lavinant savivertę siekiama sustiprinti individo savikontrolę.
Savireguliacijos svarba
Šiandieninė visuomenė kreipia didelį dėmesį į vaiko elgesį, tai atsispindi įvairiuose institucijų teisės aktuose, įstatymuose. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis privalo laikytis nustatytų elgesio normų, LR Konstitucijos, kitų įstatymų, teisės aktų nuostatų, privalo gerbti kitų žmonių teises (48 str.), su humanistinėmis nuostatomis siejama, jog vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, ugdymo įstaigoje, socialinėje aplinkoje ([36], 48 str. 3.). Šiuolaikinio ugdymo viena iš paradigmų yra „ugdymo kaip ugdytinio vidinių galių skatinimas ir plėtojimas“ (Bitinas, 2000, p. 46). Naudotos mokslinės literatūros analizė leidžia teigti, jog elgesys formuojasi mokantis, jį galima įvertinti ir valdyti tam tikrais metodais (biheivioristinės psichologijos atstovų požiūris), be to kiekvienas individas turi turėti atsakomybę už savo paties išsimokslinimą (humanistinės krypties pedagogo nuostata) (Gage, Berliner, 1994). Teisės dokumentuose yra nurodoma, jog „vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybės vystymuisi“ ([36], 34 str.). Jungtinės Tautos vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiko teisę reikšti savo nuomonę per kūrybą ar kitais pasirinktais būdais ([22], 13 str.).
Savireguliacija ir elgesio problemos
Lietuvoje elgesio sutrikimams turintiems vaikams yra teikiama psichologinė bei pedagoginė pagalba, sudarytos įvairios programos, pagal kurias dirbama Psichologinės paramos ir konsultavimo centre Kaune (PPKC), Jaunimo psichologinės paramos centras (JPPC) „Jaunimo linija“ Vilniuje ir pan. Ši pagalba reikalinga mokiniams, turintiems elgesio problemų, kurie dažnai įsitraukia į netinkamą veiklą, nesugeba palaikyti santykių su bendraamžiais ir pan. (Hallahan, Kauffman, 2003), reikalinga ne tik šeimos priežiūra, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, bet ir kitokia pagalba bei parama. Vakarų Europoje pedagogai kartu su psichologais, sociologais, rašytojais jau septintajame dešimtmetyje padėjo sutrikusio elgesio vaikams suvokti save, gyvenimo situacijas, mokė jas vertinti, nebijoti spręsti problemų teatro priemonėmis. Vokietijoje teatras „Grips“, „Teater gar Jugen“, Prancūzijoje - „Teatro de Sole“ ir t.t. rekomendavo vaikų problemas spręsti remiantis teatriniu ugdymu (Oginskaitė, 2000). Tai padėtų sutrikusio elgesio vaikams, kurių problemos tampa vis aktualesnės, ryškėja bendravimo sutrikimai. Taigi mokinių savireguliacijos ugdymo klausimas darosi vis reikšmingesnis. Ugdytinio dalyvavimas teatrinio ugdymo veikloje atitraukia jį nuo beprasmio laiko leidimo, nusikalstamos bei netikslingos veiklos. Čia išryškėja mokinio gyvenimiškoji bei kultūrinė patirtis. Scenoje atskleidžiami emociniai teigiami bei neigiami vidiniai išgyvenimai, sukurtose socialinėse situacijose ieškoma esamų problemų sprendimo būdų. Ugdytiniai teatro užsiėmimuose kūrybiškai realizuoja save, atsiskleidžia asmenybės individualumas, įgyjamas pasitikėjimas kurti bei savo jėgomis, išauga mokinio savivertė. Tikslingas psichofizinis veikimas kūrybinėje veikloje padeda sąmoningai valdyti emocijas, dėmesį, vaizduotę ir pan. Taip saugioje aplinkoje įgaunama savikontrolės įgūdžių, modeliuojamas elgesys, ugdoma savireguliacija. Pozityvus laisvalaikio leidimas padeda asmenybei doroviškai tobulėti, ugdo gebėjimus remtis kūrybos patirtimi, ją taikyti elgesio reguliavimui. Jeigu realiame gyvenime elgesio formavimuisi reikalingos pusiausvyros tarp deklaruojamų visuomenės normų ir paauglio pozicijos - motyvacijos, poreikių, asmeninės patirties ir pan. sukurti dažnai nėra, tai scenoje tokia pusiausvyra galima.
Taip pat skaitykite: Išoriniai streso veiksniai
Visa tai nusako pasirinktos tyrimo temos aktualumą ir problemą. Problema aktuali ir dėl to, kad nėra mokslinės literatūros, kur būtų analizuojama paauglių tinkamo elgesio stiprinimas, savistabos, savikontrolės, savireguliacijos ugdymas teatro priemonėmis Lietuvos ugdymo įstaigose.
Tyrimas Alytaus miesto bendrojo lavinimo mokykloje
2004 - 2005 metais Alytaus miesto bendrojo lavinimo mokykloje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - nustatyti ugdymo teatru poveikį 5-7 klasių sutrikusio elgesio mokinių savireguliacijai. Tyrimo objektas - sutrikusio elgesio mokinių savireguliacija teatrinio ugdymo metu. Pateikti ugdymo teatru rekomendacijas. Uždaviniams spręsti buvo naudoti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizės ir apibendrinimo metodas, atlikta psichologinės, pedagoginės metodinės literatūros, ugdymo programų analizė, taikyta anketavimo, stebėjimo, interviu metodai, atvejo analizės, Fokus grupės metodas, matematinės duomenų analizės metodas. Darbo struktūra ir apimtis. Darbą sudaro įvadas, dvi dalys, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas, santrauka (lietuvių ir prancūzų kalbomis), priedai. Bendra darbo apimtis 82 puslapiai (77 puslapiai be priedų). Darbe pateikta 15 lentelių, 12 paveikslų.
Psichinė savireguliacija
Teoriškai individo psichinė savireguliacija imta tyrinėti dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Daugiausiai dėmesio sulaukė A. Banduros (1986) savireguliacijos samprata. Šiai naudojamas šios dienos socialinės - kognityvinės psichologijos paradigmos autorių darbuose. N. L. Gage, D. C. Berliner (1994) A. Banduros (1978) savireguliacijos modelį nagrinėja ugdymo procese, pateikiami vidiniai mokymosi reguliuoti savo elgesį procesai ir kt. Dauguma teoretikų sutinka, jog savireguliacija yra dinaminis procesas; savireguliacija individui reikalinga palaikyti tikslingam elgesiui, kurį žmogus geba aktyviai stebėti, įvertinti, kontroliuoti; elgesio savireguliacijai yra labai svarbus grįžtamasis ryšys (Grakauskas, 2004). Nūdienos pedagoginėje literatūroje vis dažniau aptinkama apie savireguliacijos ugdymą, pavyzdžiui, D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003).
Psichinės savireguliacijos sąvoka
Psichinė savireguliacija (self-regulation) - tai „tikslingas individo savo paties aktyvumo reguliavimas“ [50]. Mokslinėje literatūroje randama šios sąvokos, kurios žymi elgesio reguliavimą: „savęs valdymas“, „savikontrolė“, „elgesio reguliavimas“, „problemos sprendimas“. M. Monkevičienės (2003) nuomone, šios sąvokos kartais gali būti vartojamos kaip sinonimai.
Savireguliacijos stilius priklauso nuo situacijos, nuo veiklos aplinkybių. G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996) nurodo, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Tai leidžia numanyti, kad kiekvienas individualiai gali išreikšti savo norus, mintis, jausmus. V. Zakarevičius (2003) teigia, jog: „…savireguliacija yra susijusi su individualiomis stiliaus savybėmis, kurios nurodo visos savireguliacijos sistemos procesų funkcionavimą ir tampa reguliacinėmis individualiomis savybėmis (pvz.: savarankiškumu, patikimumu, iniciatyva ir k.t.) (R. Kirliauskienė, 2005, p. 45). Savireguliaciją D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003) apibrėžia kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį (strategijų taikymas sprendžiant problemas) ir tai siejama su metapažinimu. „Metapažinimas - tai žmogaus suvokimas, kokios strategijos reikia norint atlikti užduotį ir gebėjimas naudoti savireguliacijos mechanizmus (planuoti veiksmus, vertinti atliekamos veiklos efektyvumą ir t.t.)“ (2003, p. 137). Ten pat pateikiamas pavyzdys. Žmogus norėdamas įsiminti daug žodžių, juos tylomis kartoja. Tai yra pažinimo strategija. N. L. Gage, D. C. Berliner mums pateikia, jog žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas (1994, p. 205). Be to metapažinimo įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis. Metapažinimas - mintys apie tai, ką mes žinome ir tai, kaip mes reguliuojame mokymąsi. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog trūkstant metapažinimo įgūdžių iškyla sunkumų mokantis ar sprendžiant vienas ar kitas problemas. Išmokstama mokytis, vienaip ar kitaip elgtis tik tuomet, kai sugebama naudotis pažinimo strategijomis. Daugelį reikia išmokyti kaip suvokti probemą, vadovauti savo veiksmams, elgesiui, išmokyti savireguliacijos. „Savireguliacija (self-regulation) - savo elgesio, veiksmo siekimas, kontroliavimas ir koregavimas, keitimas pagal keliamus sau tikslus“ (Gage, Berliner, 1994, p. 595). Savireguliacija suprantama kaip psichinis procesas, kuris sąlygoja tikslingą elgesį.
Taip pat skaitykite: Sąveikos Mechanizmai
Savireguliacijos komponentai
- Savo veiksmų stebėjimas, t.y. stebėdami elgesį analizuojame jį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais aspektais. R. D. Nelson (1977); S. Rosenbaum (1979) ir kitų psichologų tyrimai paaiškėjo, kad vien tik galvojimas apie savo elgesį, gali pakeisti jį, koreguoti veiksmus.
- Savo atliktų veiksmų vertinimas, t. y. įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka asmeninius kriterijus.
- Savo veiksmų suplanavimas.
Mokantis savikontrolės vienas iš stipriausių veiksnių yra savęs skatinimas, pavyzdžiui, už padarytą neįdomią užduotį skirti sau valandėlę įdomios veiklos ir pan. Nuo individo vidinių galių, išorinių sąlygų priklauso elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje (pagal Gage, Berliner, 1994). Individas tinkamai stebėdamas savo veiksmus, juos tikslingai suplanavęs, bei įvertinęs įgyja aukštesnę savivertę. Psichologijos žodyne teigiama, jog pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia (1993, p. 110). Individas, gebėdamas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes, pasitiki savimi. Nepasitikėdamas savimi žmogus nuvertina savo galimybes. Jis nepasitiki savimi, visada prastesnės nuomonės apie save negu iš tikrųjų yra, jam būdingas nerimas. Tokia jo vidinė nuostata įtakoja pasyvumo atsiradimą, pav. R. Kirliauskienė (2005, p. 16) pateikia tokį savęs vertinimo modelį. Nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus. „Jie jaučiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistatę, kad yra neigiamai vertinami“ (Kirliauskienė, 2005, p. 19). Nepasitikėjimas savimi bei pernelyg gera nuomonė apie save individui kelia jausmus, kurie nulemia netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis. „Jei padėsime mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokysime pasirinkti realius tisklus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, o po to įvertinti savo darbą, padėsime mokiniams valdyti savo elgesį. Tai yra suvokimo modelius“ (Gage, berliner, 1996, p. 306). Individas elgesiu tikrinasi savo stebėjimą ir savikontrolę orentuodamasi į elgesio siocialinį tinkamumą. Elgesį galima tikrinti verbaliniais ir ne verbaliniais įgūdžiais. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip aplinkiniai reaguoja į elgesio kitimą. Subjekto galimybės, savęs vertinimas turi įtakos požiūriui į savo laimėjimus bei savo elgesio reguliavimui. Individas pradeda save vertinti neteisingai, kai jo poreikiai neatitinka jo galimybių. Tada žmogaus elgesys tampa neadekvatus, atsiranda emociniai protrūkiai.
Savireguliacijos sutrikimai
Asmenybei ugdymo arba jos vystymosi korekciniai veiklai aktualu yra psichologiniai-pedagoginiai pakitusio elgesio aspektai. Norėdami aiškiau apibrėžti savireguliaciją, turime atkreipti dėmesį į pastaruoju metu naudojamą tokią elgesio ir emocijų psichosocialinių sutrikimų klasifikaciją pagal A. Barklay (1997):
- Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas (DDHS).
- Opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, neigimas, kerštingumas).
- Elgesio sutrikimai (bėgimas iš pamokų ir pan.).
- Nerimas.
- Depresija.
- Autizmas.
- Agresyvumas.
- Psichiniai sutrikimai.
- Tikai.
- Narkomanija.
- Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai (2004, p. 114). Šiame straipsnyje aptarsime pirmąjį, pagal duotąją sutrikimų sistemą, pakitusio elgesio sutrikimą, ir sieksime pateikti kaip įsisavinęs savireguliacijos įgūdžius teatro užsiėmimuose vaikas geba keisti atitinkamai savo elgesį, t.y. apžvelgsime tai, ką galėtume pakoreguoti teatriniu ugdymu.
Dėmesio sutrikimas pasireiškia hiperaktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio nepakankamumu (DSM-IV, 1994; ICD-10, 1994, pagal A. Juodraitę, 2004, p. 89). Pagal pateiktą psichosocialinę elgesio ir emocijų sutrikimų klafisifikaciją pastebime, jog „savireguliacijos sutrikimai“ tai visų pirma dėmesio sutrikimai. Dėmesys - psichikos organo sugebėjimas, kuris lemia visus žmogaus laimėjimus, bei parengties būsena, kai padėtis sunki, neįprasta.
Motyvacija
Mokslinėje literatūroje motyvacija apibrėžiama įvairiai. Dalis autorių teigia, kad motyvacija - tai veiksniai, skatinantys žmones siekti tikslų ir atlikti užduotis. Kiti apibrėžia motyvaciją kaip vidinę būseną, kuri sužadina, nukreipia ir palaiko elgesį.
#
Taip pat skaitykite: Giluminis žvilgsnis į depresiją