Įvadas
Vaikų adaptacija naujoje aplinkoje, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje, yra svarbus etapas jų gyvenime. Šis procesas gali būti sudėtingas tiek vaikams, tiek jų tėvams. Straipsnyje aptarsime, kodėl svarbu tinkamai paruošti vaiką šiam pokyčiui, kokius jausmus jis gali išgyventi, kaip atpažinti, kad adaptacija nėra lengva, ir kaip jam padėti prisitaikyti. Taip pat panagrinėsime žaidimų svarbą vaiko raidai ir adaptacijai.
Pasiruošimas darželiui ar mokyklai
Tinkamas vaiko paruošimas mokyklos ar darželio lankymui yra labai svarbus. Vaiko pasiruošimas mokyklai prasideda nuo paruošiamųjų pamokėlių, kurios priklausomai nuo mokyklos vyksta dar vasarą. Jų metu vaikas susipažįsta su būsima mokytoja, klasės draugais, klase ir būsima aplinka, todėl rugsėjo pirmą jau jam būna ramiau. Taip pat pasiruošimas yra mokyklinės uniformos, kuprinės ir kirų reikalingų priemonių įsigijimas. Naudinga su vaiku tėvams pasidalinti savo prisiminimais apie pirmąją dieną mokykloje. Svarbu vaiko negąsdinti, nesakyti, kad jau baigėsi jo katino dienos, neperduoti savo baimių ir nerimo. Vaikui girdint apie būsimą mokyklą ir mokytoją reikėtų atsiliepti tik teigiamai.
Darželiui vaiką paruošti yra sunkiau, nes vaiko amžius ir patirtis neleidžia dar vaikui visko suprasti. Be to, kiekvienas žmogus situacijas išgyvena skirtingai ir tėvai negali visiškai tiksliai ir teisingai paaiškinti vaikui, ką reiškia lankyti darželį. Svarbu pradžioje vaikui tik aprodyti darželio teritoriją, parodyti būsimą auklėtoją, galbūt trumpam užsukti į darželio ar grupės patalpas. Pirmomis dienomis vaiką reikėtų palikti tik kelioms valandos. Visada paaiškinti, kad išeinate ir pasakykite kada grįšite. Vaiko adaptacija darželyje ir mokykloje užtrunka nuo kelių dienų iki pusės metų. Reikėtų stebėti vaiką ir prireikus suteikti emocinę paramą.
Pratinti prie darželio reikėtų pradėti bent likus 2 savaitėms iki darželio lankymo pradžios. Pradžioje skatinčiau tėveliams kartu su vaiku nueiti prie būsimo darželio, apžiūrėti, kaip jis atrodo, galbūt pažaisti darželio žaidimų aikštelėje. Namuose galima pavartyti knygučių, paaiškinti, kas yra darželis, ką ten veikia vaikai, kiek laiko būna. Taip pat vertėtų pratinti prie darželio dienotvarkės, kad būtų panašus valgymo, miego, ėjimo į lauką laikas. Galima kartu su vaiku pažaisti, kaip atrodys jo diena darželyje, įtraukiant žaislus. Vaikui būtų naudinga pasakyti, kad darželyje bus daug įvairiausių smagių veiklų ir naujų žaislų, su kuriais galės pažaisti, susipažins su naujais draugais. Taip pat daželyje vaikas išmoks tokių dalykų, kurių dar nemoka, galbūt naujų dainelių, naujų darbelių, žaidimų. Svarbu pabrėžti, kad darželyje bus ne tik linksmybės, bet ten einama ir išmokti tam tikrų dalykų.
Geriausias laikas, nuo kada vaikas pagal raidą labiausiai yra pasiruošęs darželiui, tai 2, dar geriau 3 metai. Tokio amžiaus vaikas jau gali saugiai atsiskirti nuo mamos, yra savarankiškesnis, dažniausiai geba pats užsisegti užtrauktuką ar sagą, apsimauti batus, savarankiškai pavalgyti, taip pat ilgiau išlaiko dėmesį, gali ilgiau vienas žaisti nei mažesnio amžiaus vaikai. Taip pat vyresnis vaikas gali laikytis tam tikrų socialinių taisyklių, lengviau priimti suaugusiųjų požiūrį. Visgi, vertėtų prisiminti, kad visuomet egzistuoja individualūs skirtumai. Vaikai gali skirtis charakterio savybėmis, temperamentu, todėl vertėtų atsižvelgti į individualią vaiko raidą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti vaikui adaptuotis lopšelyje
Vaikų išgyvenimai ir dvejonės
Vaikas pradedantis lankyti mokyklą išgyvena dvejopus jausmus; jam smalsu ir įdomu, kas jo laukia, paprastai septynerių metų vaikai nori mokytis, todėl jį domina ir pažinimo veikla klasėje. Jam jau norisi bendrauti su bendraamžiais. Dažniausiai vaikai laukia pertraukų, kad galėtų laisvai pažaisti ir paplepėti. Taip pat pirmokėliui smagu tapti labiau savarankišku, didesniam: nebereikia miegoti pietų miego, valgyti reikia eiti į kitą patalpą arba net pats gali nusipirkti bandelę. Tačiau iš kitos pusės vaikui neramu ir nesaugu. Kaip ir bet kuriam suaugusiam žmogui pradėjus dirbti naujam darbe, nes nepažįsti kolegų, nežinai galiojančių taisyklių ir pan.
Darželinukui adaptuotis yra sunkiau, ypač jei jis visą laiką būdavo su mama. Toks vaikas jaučia pačius įvairiausius jausmus: baimę, kad jo neateis pasiimti, pykti ant tėvų, kad jį paliko, liūdesį, nes mamos nėra šalia bei norą apžiūrėti naujus žaislus. Taipogi darželinuko jausmai labai priklauso nuo mamos jausmų ir nusiteikimo, jei mama ramia širdimi palieka vaiką ir yra užtikrinta, kad vaikui darželis yra naudingas ir reikalingas, toks vaikas jaučiasi ramiau, o jei mama labai jaudinasi, ašaroja, palikdama vaiką grupėje, tai vaikas jaučia jos nerimą ir pats tampa nervingesnis.
Adaptacijos sunkumų požymiai ir pagalba vaikui
Normalu, kad vaikas po kelių savaičių darželyje ar mokykloje išreiškia nenorą eiti į ugdymo įstaigą. Namie visada saugiau ir ramiau. Pradinis entuziazmas išblėsta ir lieka supratimas apie kasdienes pareigas darželyje ar mokykloje. Reikėtų adaptacijos metu atidžiau stebėti vaiką, jo emocijų ir elgesio pokyčius, jo miegą ir valgymą, fizinę sveikatą. Labai dažnai vaikas iš streso prasideda galvos ar pilvo skausmai, pakyla temperatūra, vaikas gali pradėti vemti ar viduriuoti, atsirasti tikų. Svarbu, kad tėvai nespaustų vaiko kuo geriau mokytis ar kuo greičiau susirasti draugų darželyje. Vaikas negali nuolat būti laimingas ir linksmas, reikia leisti vaikui ir paliūdėti ir papykti. Sukurkite namuose saugią atmosferą, kad vaikas pats norėtų pasipasakoti apie iškylančias problemas, nes dažnas paklaustas vaikas kaip sekasi mokykloje ar darželyje atsako - gerai, nors kūno kalba signalizuoja ką kitą. Nebijokite mokytojos ar auklėtojos paklausti kaip sekasi vaikui adaptuotis, nes gali būti, kad vaikas vienaip elgiasi prie mamos ar tėčio, o likęs vienas nusiramina ir eina žaisti ar bendrauti su kitais vaikais.
Dažnai tėveliai nerimauja, kad jų vaikas nepripranta prie darželio, daug verkia, sunkiai atsisveikina ir pan., tačiau normalu, jei vaiko adaptacija trunka iki 5 - 6 mėn. Vertėtų suprasti, kad vaikui tenka prisitaikyti prie naujos dienotvarkės, naujų žmonių, mažiau skiriamo asmeninio dėmesio, naujų taisyklių, todėl natūralu, kad adaptacija gali užtrukti.
Patartina vos tik pradėjus vaiką vesti į darželį, nepalikti jo iš karto vieno. Pradžioje geriau pabūkite kartu kelias valandas, patyrinėkite kartu aplinką, žaislus, susipažinkite su auklėtojomis ir vaikais, ir palaipsniui ilginkite laiką, tai gali užtrukti iki keletos dienų ar net kelių savaičių. Galite keletai minučių atsitraukti, pasakyti vaikui, kad turite nueiti 10 min. paskambinti ir vėl grįžkite. Svarbiausia, žiūrėkite, kaip jausis vaikas, nes vieni vaikučiai pripranta greičiau, kiti lėčiau.
Taip pat skaitykite: Adaptacija senatvėje: moksliniai tyrimai
Labai svarbus šiuo atveju yra tėvų nusiteikimas dėl darželio lankymo. Suaugusieji turėtų būti tvirtai apsisprendę vaiką leisti į darželį ir stengtis kuo mažiau perduoti savo nerimą atžaloms, nes nuo tėvų savijautos labai priklauso ir pačio vaiko savijauta bei elgesys. Labai svarbu, kokią informaciją apie darželį skleidžia tėvai. Jei vaikas jaus tėvelių vidinę ramybę, pozityvų nusiteikimą, tuomet pats vaikas jausis ramus ir drąsus. Jei tėvai pradėję vesti vaiką į darželį pamato, kad vaikas verkia, nenori eiti, ir nusprendžia jo nebevesti, vaikas gali lengvai suprasti, kad kitą kartą, kai jis kažko nenorės, galima paverkti. Tėvai turėtų palaikyti, atjausti ir padrąsinti vaiką, suprasti, kad jam dabar yra iššūkius keliantis laikotarpis, tačiau tvirtai laikytis savo pozicijos ir stengtis nekeisti nuomonės.
Jei adaptacija užsitęsia, vaikas skundžiasi įvairiais negalavimais, sutrinka vaiko mityba, miegas, pakinta elgesys, tuomet vertėtų sunerimti ir ieškoti papildomos pagalbos. Darželyje vaikas yra apsuptas kitų vaikų, todėl jis mokosi bendrauti, išreikšti savo norus, dalintis, bendradarbiauti, o mušimu ir kandžiojimusi jis gali parodyti nepritarimą, norą kontroliuoti ar lyderiauti, galbūt nežino, kaip priimti pralaimėjimą. Jei toks elgesio būdas padeda pasiekti tikslą, jis jį naudos dažniau, kol neišmoks kito, adaptyvesnio, būdo. Gali būti, kad vaikas namuose jaučiasi nugalintas, neįvertintas, galbūt stinga pasitikėjimo savimi, todėl darželyje nori atsigriebti ir parodyti savo galią. Pastebėjus tokį elgesį vertėtų ieškoti jo priežasties ir išsiaiškinti ko vaikas iš tikrųjų siekia.
Atsisveikinimas su vaiku
Atsisveikinimas su vaiku turėtų būti trumpas, neužsitęsęs. Natūralu, kad vaikas gali pradėti verkti, tačiau vertėtų išlikti tvirtiems ir jei jūs sau nusistatėte, kad šiandien vedate vaiką į darželį, susitarimo ir reikėtų laikytis, jo nekeisti. Tai turėtų būti trumpas atsisveikinimo ritualas, galite vaiką palydėti į grupę ar perduoti vaiką auklėtojai ir išeiti, geriau nelaukti, kol vaikas nustos verkti, nes atsisveikinimas kiekvieną kartą gali vis ilgėti ir vaikas pajus, kad verkdamas jis gali valdyti situaciją ir gauti papildomo tėvų dėmesio.
Iš tikrųjų ritualai yra labai sveikintinas dalykas, nes jų pasikartojimas sukuria vaikui stabilumo ir saugumo jausmą. Galite drauge sukurti jūsų sutartinį atsisveikinimą su tam tikra rankų kombinacija ar pabučiuoti vaiką prieš išeidami. Taip pat tinka pamojavimo ritualas, kada tėveliai pamojuoja vaikui iš lauko. Tai turėtų būti tam tikras susitarimo ženklas, po kurio vaikas žinotų, kad jo diena darželyje prasidėjo ir su tėveliais susitiks vakare ar kada yra sutarę. Taip pat vaikui greičiau priprasti prie darželio aplinkos gali padėti atsineštas mėgstamas žaislas (jei leidžia darželio taisyklės), medžiagos skiautelė iš namų ar tėvų nuotrauka, koks nors daiktas, kuris primintų vaikučiui artimuosius ir kad jis žinotų, jog nepaisant to, kad tėvelių šalia nėra, jis visada gali pažiūrėti į žaisliuką ar nuotrauką ir juos prisiminti, ir kad tėvai visada galvoja apie jį ir jį myli.
Adaptacija po atostogų
Po ilgų atostogų vaikai būna išsibalansavę ir išsimušę iš ritmo, bet paprastai per kelias savaitėles įsivažiuoja. Suaugusiam po ilgesnių atostogų sunku yra grįžti į darbą, tai ir vaikams reikia laiko sugrįžti į mokslo metų vėžes. Per atostogas reikia atostogauti, o negalvoti apie būsimus darbus ar jiems ruoštis. Juolab, kad tėvai vaiko dienotvarke turėtų rūpintis ir per atostogas, kad vaikas nemiegotų iki pietų ir nenaktinėtų.
Taip pat skaitykite: Socializacija ir adaptacija vaikystėje
Žaidimų svarba vaiko raidai
Valdorfo pedagogikoje laisvas spontaniškas vaikų žaidimas yra labai svarbi, sveikai vaiko raidai būtina veikla, jam skiriama pakankamai laiko ir dėmesio kiekvieną dieną. Žaidimas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Jų žaidimą, kaip ir mažų vaikų žaidimą, lemia instinktai, poreikis tyrinėti aplinką, kurioje gyvena.
Vaikų - kitaip nei gyvūnų - žaidimai jiems augant plėtojasi, tampa vis sudėtingesni, tenkinantys įvairius vaikų ugdymosi poreikius. Todėl žaidimą galima apibūdinti ir kaip vaikų būdą mokytis: žaisdamas vaikas tobulina savo motorinius įgūdžius, tyrinėja aplinką, mėgdžioja suaugusiųjų veiklą, fantazuoja, dalinasi idėjomis su kitais vaikais - įgyja ir plėtoja savo socialinius įgūdžius. Taigi žaidimas yra unikalus vaikystės fenomenas, kuris teikia vaikui malonumą, o tuo pačiu leidžia jam mokytis, pažinti aplinką ir pačiam konstruoti savo žinojimą.
Požiūris į savaiminį vaiko žaidimą kaip į nepakankamą ir reguliuojančio, vedančio suaugusiojo vaidmens jame būtinumą, remiasi nepagrįstais ir klaidingais įsitikinimais apie vaikų poreikius rezultatui ir sėkmei. Suaugusiųjų reguliuojamos veiklos trukdo vaikams priimti reikšmingus sprendimus, atliepiančius tiems jų socialiniams, kultūriniams poreikiams, kuriuos suaugusieji ignoruoja, o ypač tokius, kaip vaikų noras linksmintis ir patirti malonumą. Teigiama, kad normatyvinis ugdytojų požiūris į vaiko veiklą, jau ikimokykliniame amžiuje gali atimti galimybę pačiam vaikui džiaugtis priimamais sprendimais bei patirti sėkmę. Toks malonumo, kaip vaiko žaidimo ašies, ignoravimas, gali turėti neigiamos įtakos tolimesniam jo asmeniniam ir profesiniam gyvenimui.
Laisvas žaidimas, kuriam būdinga ir magija, ir egocentrizmas, ir artificializmas ir animizmas yra labiausiai vaiko mąstymui tinkantis būdas mokytis. Žaidimas yra veikla, kuri laisvai pasirenkama ir laisvai kreipiama, remiasi vidine motyvacija, reguliuojama menamomis taisyklėmis ir reikalauja įsitraukusio, aktyvaus, bet ne įsitempusio veikėjo. Bet kokia veikla, kurios negalima laisvai pasirinkti ir kada panorėjus baigti, negali būti vadinama žaidimu, kitoks žaidimas nei laisvas ir spontaniškas tiesiog neegzistuoja. Žaidimas turi remtis vidine motyvacija, o ne noru pasiekti kažkokį tikslą, būti apdovanotam ar bet kokia kita išorine motyvacija. Kitaip tariant, žaidime priemonės yra svarbesnės už tikslą, ir žaidimas yra tikslas pats savaime.
Pats sugalvodamas ir pasirinkdamas taisykles, vaikais išmoksta kontroliuoti savo impulsus užuot elgęsi spontaniškai ir atranda, kad impulsų valdymas gali teikti malonumą, o tai yra labai svarbu vaiko emocinei ir pažintinei raidai. Tačiau kita vertus žaidimas visada yra meta fizinis, jo realybė nėra tikrovė. Žaidimo nerealumas yra atsvara menamoms taisyklėms, kurių žaidėjai laisva valia įsipareigoja laikytis. Žaidimas reikalauja iš žaidžiančiųjų maksimalaus įsitraukimo ir susikaupimo, tačiau būtent todėl, kad taisyklės yra menamos, pats žaidimas vystosi labiau vaizduotėje nei tikrovėje, jį galima laisvai pasirinkti, keisti ir bet kada baigti, žaidimas nekelia streso.
Terapiniai žaidimai
Terapiniai žaidimai ne veltui taikomi psichologų - jie tikrai padeda vaikams jaustis geriau. Verta rinktis žaidimus su daug žaisliukų. Pavyzdžiui, sutarkite, kad vienoje vietoje gyvena raudoni, kitoje - žali, trečioje - geltoni padarėliai. Jie visi turi bendros veiklos, tarkim, bendrą žaidimo aikštelę. Nepažįstami žaisliukai joje susipažįsta. Žaidžiant tokį žaidimą turi aktyviai dalyvauti suaugęs žmogus, nes pats vaikas vargu ar sugebės parinkti reikiamus žodžius. Tačiau jeigu mažasis pradės fantazuoti pats, jums reikėtų atsitraukti į šoną.
Tokiam vaikui tiks žaidimas apie kliūčių įveikimą. Visi žaisliukai kažkur keliauja, bet staiga pasitaiko sunkus kelio ruožas. Žaidžiant vaikas tebūnie atsakingas už žaisliuką, kuris prižiūri gyvenvietėje tvarką. O kitas žaislas tegul viską išverčia ir nesutinka sudėti į vietas. Taip jūsų mažylis iš kitos pusės pažiūrės į tai, kaip sunku namie palaikyti tvarką. Kai pastebite, kad mažylis įsitempęs, sutrikęs nuo patirtų įspūdžių gausos, pasiūlykite jam surūšiuoti žaisliukus. Daugeliui vaikų patinka ilgai rūšiuoti mašinytes garaže ar guldyti miego žvėrelius.
Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų adaptacija
Autizmas - tai vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sumišimai pasireiškiantys trijose srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų adaptacija ilgas ir sudėtingas procesas. Adaptacijos metu įvyksta tam tikros pusiausvyros sutrikimas su aplinka ir ją reikia atstatyti, patiriamas stresas. Vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą būdingas itin aukštas streso lygis, net ramybės būsenoje streso lygis nėra lygus nuliui. Tokia būsena jau suformuoja, kad adaptacijos galimybės bus mažesnės, nepriklausomai nuo intelekto lygio.
Adaptacijai turi įtakos trys dimensijos: biologinės, psichologinės ir socialinės dimensijos veiksniai. Biologiniai - vaiko išsivystymas socialinio lūžio metu, smegenų neuroplastiškumas, kuris yra unikalus adaptacijos resursas, smegenų socialinių funkcijų kokybė. Psichologiniai - gebėjimas adaptuoti patyrimus, tų patyrimų sukeltas geras ir blogas emocijas ir adekvačiai reaguoti į aplinkos iššūkius. Be šitos dimensijos veiksnių, jeigu yra savireguliacijos trūkumas, socialinė adaptacija yra labai apsunkinama. Socialinė dimensija - tai gebėjimas savarankiškai funkcionuoti visuomenėje. Ypatingai svarbi šeimos mikrosistema. Šeimos adaptavimasis prie ypatingos šeimos situacijos, vaiko kitoniškumo, turinčio autizmo spektro sutrikimą priėmimas ir degradavimas, pagalbos siekis, įsipareigojimų priėmimas ir dalyvavimas vaiko adaptacijos procese. Šeimoje pradedami formuoti adaptaciniai instrumentai, kurie bus reikalingi ir kitose mikrosistemose.
Antroji mikrosistema - mokykla. Mokytojas yra pagrindinis veikėjas, į kurį tėvai deda savo viltis ir tikėjimą orientaciniame laikotarpyje. Nuo to, kaip mokytoja priima vaiką, labai priklauso šeimos dalyvavimas mokyklos gyvenime. Labai akcentuoja mokytoją, kuri priima vaiką tokį, koks jis yra. Labai svarbu, kaip mokyklos vadovai sutinka tėvus. Netgi pasirinkdami įstaigą, jie apsisprendžia pagal tai, kaip tėvus sutiko mokyklos vadovas, kokia yra jo nuostata, koks požiūris. Mokykla kartais prisiima šeimos vaidmenis. Ji išugdo tam tikrus socialinius įgūdžius, kurie turėtų būti išugdomi namuose. Mokykla neskirsto vaidmenų šeimai ir mokyklai, bet prisiima spręsti šeimos uždavinius. Šeima taip pat prisiima tam tikrą mokyklos vaidmenį ir sukuria erdvę adaptacijai arba ugdo tam tikrus gebėjimus, kuriuos yra patogiau ugdyti šeimoje nei mokykloje. Įvyksta geras santykis tarp šeimos ir mokyklos.
Trečioji mikrosistema - bendraamžiai. Pirmiausia vaikas stebi bendraamžių aplinką ir viduje formuoja tam tikrus lūkesčius - norėtų mokėti, išmokti. Vėliau atsiranda vaiko susidomėjimas, tarsi netiesioginis bendravimas mikrosistemoje, stebi vaikus. Tada atsiranda bendravimas su tam tikrais išsirinktais vaikais. Kitas etapas - draugystė, turi draugų, kalba apie kitų vaikų poreikius, norus.
tags: #adaptacija #ir #vaiku #zaidimai #psichologai