Įvadas
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS), dažnai vadinamas ADHD (anglų kalboje: Attention Deficit Hyperactivity Disorder), yra neurobiologinis sutrikimas, kuris paveikia nemažą dalį vaikų ir neretai išlieka suaugus. Šis sutrikimas pasižymi netinkamu dėmesio, impulsyvumo ir hiperaktyvumo lygių vystymusi. Žmonės, kuriems diagnozuotas ADS, dažnai patiria sunkumų sutelkiant dėmesį, valdant impulsyvumą bei hiperaktyvumą. Šiame straipsnyje išsamiai aptariama ADS diagnostika, simptomai, priežastys, gydymo būdai ir gyvenimo su šiuo sutrikimu aspektai.
Kas yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)?
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingas neatidumas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas. Neurofiziologiniai pakitimai gali būti įgimti arba įgyti ir pasireiškia centrinės nervų sistemos sandaros arba funkcijos pakitimais dopamino ir noradrenalino apykaitoje. Dažniausiai sindromas aptinkamas vaikystėje, tačiau dėmesio susirgimo atvejų pasitaiko ir vėlesniame amžiuje.
ADS paplitimas ir statistika
Per pastaruosius dešimtmečius sparčiai išaugo asmenų skaičius, kuriems diagnozuojamas šis sutrikimas. Remiantis naujausiais demografiniais duomenimis, dabar pasaulyje ADHD diagnozuota apie 15,9 % studentų ir 506,17 mln. (9,34 %) suaugusiųjų. Lietuvoje, pagal dabartinius turimus rodiklius, ADHD nustatyta apie 5,2 % pradinių klasių mokinių, tarp kurių yra 1,9 karto daugiau berniukų nei mergaičių. Šis skaičius tik didėja, todėl ADHD dabar laikomas vienu iš labiausiai paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų visame pasaulyje.
ADS priežastys ir rizikos veiksniai
ADS atsiradimą gali paskatinti genetika, rizikos veiksniai nėštumo ir gimdymo periodu, įvairūs psichosocialiniai veiksniai, smegenų struktūros pakitimai ir pan. Nepaisant jau atliktų tyrimų, vis dar nėra aiškios ar tiksliai nustatytos ADS atsiradimo priežastys. Tačiau mokslininkai nustatė stiprų genetinį ryšį, nes aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali pasireikšti šeimose. Daugiau nei dvidešimt genetikos tyrimų parodė, kad ADS yra stipriai paveldimas.
Genetiniai veiksniai
Remiantis dvynių ir įvaikinimo tyrimais, genetiniai veiksniai gali numatyti 60-90% ADHD atvejų. Dėl to ADHD sergančių asmenų tėvai, broliai bei seserys turi didelę tikimybę taip pat turėti ADHD. Vis dėlto, ADHD išsivysto kompleksiškai, todėl sutrikimas nėra susijęs tik su genetiniais veiksniais. Tyrimais įrodyta, kad žmonių, sergančių aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, šeimose susirgimų dažnis yra apie 20 proc.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Smegenų struktūros ir funkcijos pakitimai
Skirtingi tyrimai rodo, jog žmonės, kuriems diagnozuotas ADHD sutrikimas, pasižymi pakituria corpus collosum (nervų skaidulų rinkinys, jungiantis abu smegenų pusrutulius) struktūra, atsakinga už informacijos perdavimą tarp abiejų smegenų pusių. Taip pat atlikta metaanalizė nustatė, jog žmonės su ADHD turi funkcinių pakitimų smegenų srityse, reguliuojančiose kognityvinį slopinimo kontroliavimą ir dėmesį.
Neurotransmiterių disbalansas
Nustatyta, jog pernelyg didelis dopaminerginis aktyvumas gali lemti prastą motorinių impulsų kontrolę ir blogesnę impulsyvumo kontrolė, vieni iš pagrindinių ADHD simptomų. Taip pat atrasta, jog yra reikšmingas ryšys tarp bendros norepinefrino koncetracijos sumažėjimo ir kognityvinių ADHD simpromų kaip kontrolė bei koncentracija. Atsižvelgiant į tai, su dopaminu ir noradrenalinu susiję vaistai yra naudojami gydyti ADHD, slopinti šio sutrikimo simptomus medicininėje praktikoje.
Aplinkos poveikis
Įtaką daro ir aplinkos poveikis. Gydytoja pabrėžia, kad labai svarbus prenatalinis periodas. Jei nėštumo metu motina vartojo alkoholį, narkotikus, buvo patyrusi stiprių emocinių sukrėtimų, tokiems vaikams taip pat padidėja rizika susirgti dėmesio sutrikimu. Moksliškai nustatyta, jog motinų vaikams, kurios neštumo metu vartojo nikotiną ar alkoholį, yra didelė rizika susirgti ADHD.
Veiksniai, galintys pabloginti ADS simptomus
Šie veiksniai NĖRA nustatytos žinomos priežastys, bet kai kuriems vaikams gali pabloginti ADHD simptomus:
- Pernelyg didelis televizijos, kompiuterio ar kitų ekranų žiūrėjimo kiekis
- Didelis kiekis cukraus dietoje
- Šeimoje patiriamas stresas (skurdas, šeimos konfliktai)
- Trauminė patirtis
Patys ADHD simptomai ir jų sukeliamas elgesys taip pat gali prisidėti prie šeimos konfliktų. Nors šeimos stresas nesukelia ADHD, jis gali pakeisti tai, kaip ADHD pasireiškia, ir sukelti papildomų problemų, tokias kaip asocialus elgesys.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
ADS simptomai ir tipai
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra nepastovus sutrikimas, todėl kiekvienam sergančiajam simptomai gali reikštis skirtingai. Pagrindiniai ADS simptomai - nedėmesingumas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas.
Pagrindiniai simptomai
- Nedėmesingumas: sudėtinga sutelkti ir išlaikyti koncetraciją, ji yra lengvai sutrikdoma. Yra sunku atkreipti dėmesį į detales, nuosekliai sekti nurodymus, vienodai kokybiškai atlikti užduotis ir užbaigti darbus iki galo. Gali pasireikšti nesugebėjimas organizuoti užduotis, aktyviai klausytis, kai kiti kalba. Dažnai užmirštama, kas buvo pasakyta ar ką reikėjo padaryti.
- Hiperaktyvumas: nuolatinis netikslingas skubėjimas, noras pastoviai judėti, nesugebėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Sunkumai įsitraukti į ramią veiklą, atlikti vieną užduotį, dažnas užduoties keitimas neužbaigus pirmosios.
- Impulsyvumas: neprognozuojamas ar įkyrus elgesys, kai sunku nustygti vienoje vietoje, sulaukti savo eilės, susiturėti ir iki galo išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant teisingą atsakymą.
ADS tipai
- Neatidus ADHD tipas: Šiam sutrikimo tipui būdinga sunkumas sutelkti dėmesį, didelis išsiblaškymas be hiperaktyvumo ar impulsyvumo požymių.
- Hiperaktyvus/impulsyvus ADHD tipas: Rečiausiai aptinkamas sutrikimo tipas, kuriam būdingas bereikalingas nuolatinio judėjimo poreikis - hiperaktyvumas, impulsyvus elgesys be dėmesingumo sutrikimo.
- Kombinuotas ADHD tipas: Labiausiai paplitusi sutrikimo forma, kuriai būdinga nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymių kombinacija.
ADS sunkumo lygiai
Kadangi aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) simptomai kiekvienam žmogui veikia skirtingai, yra svarbu, kad specialistai, diagnozuojantys ADHD, įvertintų sutrikimo sunkumą. Sutrikimo sunkumas gali kisti gyvenimo metu, priklausomai nuo apraiškos. Specialistai gali nustatyti ADHD sunkumą kaip „lengvą”, „vidutinį” ir „sunkų” pagal kriterijus.
- Lengvas: simptomai, viršijantys reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių, yra minimalūs ir sukelia nedidelę įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.
- Vidutinis: simptomai arba jų įtaka yra tarp „lengvo” ir „sunkaus”. Kai kurie pasireiškia stipriau, kiti pasireiškia silpniau ir sukelia skirtingą įtaką kasdienybėje.
- Sunkus: daug simptomų viršija reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių; keli simptomai yra ypatingai sunkūs; arba simptomai sukelia pastebimą įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.
Suvokiant, kad žmonės auga ir keičiasi, jų simptomai gali mažėti, modifikuotis arba įgauti kitokią formą.
ADS diagnostika
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) pasireiškia sunkumu išlaikyti dėmesį ir per dideliu aktyvumu. Jam būdinga ankstyva pradžia: bėdos ima išryškėti dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus. ADS turintys vaikai nuo gimimo būna žymiai aktyvesni fiziškai, anksčiau pradeda vaikščioti. Vėliau išryškėja impulsyvumas, dėmesio problemos, mokymosi sunkumai. Pastebėta, kad ADS apima ir pažintines (kognityvines) sritis, emocijų valdymą, savo veiklos organizavimą, savireguliaciją ir kt. gebėjimus. Tai labai apsunkina mokymąsi, adaptaciją ugdymo įstaigoje, o vėliau suaugus sukelia daug sunkumų asmeniniame gyvenime ir darbinėje veikloje.
Tikslią diagnozę gali nustatyti tik specialistas, atlikęs išsamius vertinimus: diagnostinį interviu, klausimynus ar neuropsichologinius testus. Svarbu atmesti kitas galimas priežastis, todėl savarankiški testai tėra orientaciniai.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
ADS diagnozuojamas atlikus visapusišką klinikinį ištyrimą ir pateikiant diagnostinį klausimyną. Anamnezėje turi būti patvirtintas simptomų atsiradimas vaikystėje, o tam būtina vyresnių šeimos narių apklausa ir dalyvavimas diagnostiniame pokalbyje. Tuomet analizuojama, ar šie simptomai tęsiasi visą gyvenimą, ar sukelia pažeidimus. Žmonės gali būti išsiblaškę, aktyvūs, energingi, tačiau tai nebus ADHD sutrikimas. Sutrikimas būna tuomet, kai simptomai sukelia funkcionavimo problemas įvairiose srityse. Pastebima, kad tokiems žmonėms, nors ir turintiems aukštą intelektą, nesiseka mokslai, asmeninis gyvenimas, jie negali įvykdyti užduočių, sunku susikaupti. Ir tik išanalizavus visus simptomus liga gali būti diagnozuota.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą medicinos psichologai diagnozuoja, kai:
- Pasireiškia bent 6 nedėmesingumo ir (arba) hiperaktyvumo, impulsyvumo simptomai, kurie išlieka bent 6 mėnesius.
- Keli simptomai, kenkiantys vaiko raidai, nustatomi iki 12 metų amžiaus.
- Simptomai pasireiškia bent dviejose skirtingose aplinkose (pvz., namuose ir darželyje (mokykloje).
- Simptomai blogina akademinio ir socialinio funkcionavimo kokybę.
- Simptomai nėra kito psichikos sutrikimo (pvz., nerimo ar nuotaikos sutrikimų) išraiška.
Specialistas, surinkęs paciento medicininę anamnezę, atlieka išsamų klinikinį vertinimą, siekdamas nustatyti, ar simptomai atitinka ADS kriterijus. Patvirtinęs diagnozę, medicinos psichologas naudoja specialius klausimynus ir vertinimo skales, kad įvertintų simptomų sunkumą ir jų poveikį kasdieniam gyvenimui. Įtariant kitas diagnozes, gali būti rekomenduojami papildomi psichologiniai tyrimai.
Diferencinė diagnostika
Jei vaikas aktyvus ir išsiblaškęs, tai ne visuomet gali reikšti ADS. Kartais šie požymiai gali pasireikšti dėl kitų priežasčių - gyvenimo pokyčių, netekties, smurto ar patyčių. Įprastai ADS diagnozuojamas, kai požymiai trukdo adaptuotis bendruomenėje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Tačiau jei vaiko aktyvumas ar išsiblaškymas netrukdo jam prisijungti prie bendraamžių aplinkos - drauge bendrauti ir mokytis, vargu ar jam aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.
ADS gydymas
Norisi pabrėžti, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymo nėra, bet didžioji dalis tyrimų dėl ADHD buvo sutelkta į šį sutrikimą vaikams, ir galimi variantai jiems turi tvirtą įrodymų pagrindą simptomų mažinimui. Daugeliui intervencijos poreikis išlieka ilgalaikiu laikotarpiu.
ADHD gydymas dažniausiai apima kompleksinį požiūrį - psichoterapiją, vaistus ir aplinkos pritaikymą. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas yra kompleksinis. Šį gydymą sudaro gyvensenos įpročių keitimas, psichoedukacija apie sutrikimą, palaikomoji psichoterapija, orientuota į simptomus, poros ar šeimos psichoterapija bei medikamentinis ADS simptomų gydymas.
Geriausias ADHD gydymo būdas yra labai individualus, tačiau dažniausias apima vaistų, psichoterapijos ir (arba) gyvenimo būdo pokyčių derinį. Pasaulinės sveikatos organizacija teigia, jog veiksmingas gydymas turėtų būti skirtas tiek pagrindiniams simptomams, pavyzdžiui, impulsyvumui ar nedėmesingumui, tiek su tuo susijusiems elgesio sunkumais ir socialinių įgūdžių trūkumui (nesugebėjimui planuoti savo laiko, užmegzti draugysčių).
Medikamentinis gydymas
Klinikiniai tyrimai, rodo, kad medikamentinis gydymas, naudojant psichostimuliatorius, ypač palengvina aktyvumo ir dėmesio sutrikimo pagrindinius simptomus ir akademines bei elgesio problemas, kartu sumažindamas gretutinių psichopatologijų riziką.
Geriausiai šios ligos gydymui tinka psichostimuliantai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino kiekį taip palengvinant simptomus. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes.
Medicinėje praktikoje dažniausiai išrašomi vaistai nuo ADHD yra stimuliatoriai, tokie kaip „Ritalin“ ir „Adderall“, medikamentai modifikuojantys dopamino ir norepinefrino aktyvumą. Nestimuliuojantys vaistai, pavyzdžiui, „Strattera“ arba tam tikrų klasių antidepresantai, kurie gali būti vartojami, kai organizmas nereaguoja į stimuliatorius arba jų netoleruoja.
Kad ir kokie vaistai būtų vartojami, svarbu, kad jų dozė būtų tinkama, kadangi per maža vaistų nuo ADHD dozė nesukels jokio efekto, o per didelė, ypač stimuliatorių, gali reikšmingai padidinti aktyvumo lygį, trikdantį asmens koncentraciją ir kognityvinius gebėjimus, taip pat pasunkinanti kitas ligas, kurios gali pasireikšti kartu su ADHD, įskaitant bipolinį sutrikimą, obsesinį-kompulsinį sutrikimą ir nerimą.
Psichoterapija
Tyrimai iš psichinės sveikatos instituto ADHD daugiakomponentės terapijos studijos parodė, kad vaikai, kuriems atidžiai stebimas vaistų vartojimas kartu su elgesio terapijomis ir intervenijomis, pasiekė reikšmingą elgesio pagerėjimą namuose ir mokykloje. Šie vaikai taip pat turėjo gerus santykius su bendraamžiais ir šeima, palyginti su vaikais, kuriems buvo taikomas tik vienas iš šių gydymo būdų. Papildomi tyrimai patvirtina, kad elgesio terapijų ir vaistų kombinavimas yra efektyvesnis nei kiekvienas gydymo būdas atskirai.
Viena veiksmingiausių pagalbos formų - kognityvinė elgesio terapija (KET), padedanti keisti neproduktyvius mąstymo įpročius ir gerinti savikontrolę.
- Elgesio terapija:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda keisti negatyvius mąstymo modelius ir elgesį, skatinant teigiamas pokyčius.
- Elgesio koregavimo terapija: Mokymas konkrečių elgesio strategijų, skirtų sumažinti hiperaktyvumą ir impulsyvumą.
Be medikamentinių priemonių, kitas išties veiksmingas gydymo būdas yra psichoterapija. Elgesio terapija yra veiksmingiausias nemedikamentinis metodas vaikams, sergantiems ADHD. Šioje terapijoje paprastai vaikų tėvai mokomi nuosekliai reaguoti į neigiamą vaiko elgesį ir padėti jam/jai užsibrėžti tikslus ir jų siekti, paraleliai mokant vaiką įvairių nusiraminimo ir alinančių simptomų įveikos technikų bei socialinių įgūdžių. Dažnai ADHD bendruomenės išreiškiama replika „tabletės neišmoko įgūdžių" puikiai atskleidžia, kad nors hiperaktyvumo ar neatidumo simptomus medikamentinis gydymas išties palengvina, tačiau priskiriami vaistai nebūtinai gali padėti vaikui išmokti atsikratyti neigiamų įpročių, kurti ir palaikyti sveiką, ne tokį alinantį santykį su ADHD, socialiai integruotis ir įgyvendinti savas užsibrėžtas idėjas. Šią spragą siekiama užpildyti elgesio terapija.
Suaugusiesiems ir vyresniems vaikams, sergantiems ADHD, dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. KET terapeutai gali padėti suaugusiesiems išsiugdyti stipresnę emocinę reguliaciją, įveikti blogus įpročius ir kovoti su neigiamais mąstymo modeliais bei sustiprinti savivertės jausmą. Gali padėti tvarkytis su simptomais, kurie trukdo jiems sėkmingai dirbti ir socializuotis.
Ergoterapija
- Įgūdžių mokymas: ergoterapeutas gali mokyti asmenį konkrečių įgūdžių, tokių kaip laiko ir užduočių organizavimas ir valdymas, užduočių planavimas ir atlikimas. Tai gali būti svarbu tiems, kuriems sunku įgyvendinti šiuos kasdienius veiksmus.
- Struktūruotos veiklos: ergoterapeutas gali siūlyti struktūruotas veiklas, kurios padėtų palaikyti dėmesį ir sumažinti hiperaktyvumą. Tokios veiklos gali apimti planuotas pertraukėles, fizinę veiklą ar kitas su dėmesio sutrikimu susijusias strategijas.
- Jutimų reguliavimas: ergoterapeutas gali dirbti su jutimų reguliavimu, padedant pacientams suprasti ir reguliuoti jų jutimus. Tai gali būti svarbu tiems, kurie turi jutimų integravimo sunkumų.
Gyvensenos korekcija
Gyvensenos įpročių keitimas - šiuo sutrikimu sergančiam žmogui būtinas rutinų bei miego ir būdravimo režimo aptarimas ir įgyvendinimas, adekvatus fizinis aktyvumas, darbo ir poilsio režimo balansas, psichoaktyvių medžiagų rizikos valdymas.
Psichoedukacija
Psichoedukacija - šis etapas orientuotas į geresnį simptomų bei savo stipriųjų savybių suvokimą ir išteklių panaudojimo galimybes, yra aptariami kylantys impulsyvūs elgesio, mokymosi, karjeros ir tarpasmeninių santykių iššūkiai.
Palaikomoji psichoterapija
Palaikomoji psichoterapija - šis etapas orientuotas į adaptaciją.
Gyvenimas su ADS: Rolando Būbelio istorija
Rolandas Būbelis - vienas iš tų, kuriems diagnozuotas ADS. Kaip pats sako, ieškant išeičių iš ADS sukurto problemų rato svarbiausia būti pastebėtam, ypač, kai esi paauglys: „Svarbu, kad kažkas kitas atkreiptų į tave dėmesį. Nes žmogui, kuris turi dėmesio ir aktyvumo sunkumų, gali būti sunku už save pastovėti“. Dar, pasak Rolando, ne mažiau svarbu išmokti save priimti ir jausti, nes tik tada galima geriau susivokti, ko vis dėlto reikia. „Jeigu aš viduje jaučiu, kad kažkas yra ne taip, vadinasi, tai yra svarbu. Tai yra mano vidinė tiesa. Ir tokiu atveju man yra svarbu surasti tokius žmones, kurie mane išklausytų, kurie būtų mano palaikytojai. Jie kažkur yra. Rolandas pripažįsta, kad jam pačiam surasti jį suprantančius ir palaikančius žmones užtruko gana ilgai. Tokią pat žinutę Rolandas siunčia ir visuomenei - ADS svarbu pastebėti. „Tiesiog PASTEBĖTI. Nebūtinai pavyks iš karto rasti sprendimą. Visgi būti matomam yra labai svarbu. Ypač jaunam žmogui. Atkreipkite dėmesį, kai kažkam nejauku, negera, pikta. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą simbolizuojantis oranžinis balionas - tai priminimas, su šiuo sutrikimu yra gimstama ir augama. Vaikui, kuriam būdingos šios savybės, labai sunku išmokti tinkamai elgtis.
Asertyvumas (tvirtabūdiškumas) ir ADS
Vienas elgesio modelis - pasyvus. Kitas galima elgesio modelis - agresyvus. Neretai sutinkamas ir pasyviai-agresyvus elgesys. „Pasyvūs agresoriai“ linkę kaupti nuoskaudas ir patyliukais, paslapčia kurti bei įgyvendinti keršto planus. Tvirtabūdiškas elgesys paremtas suaugusiojo su suaugusiu, partneriškais santykiais, tai yra, santykiai yra lygiaverčiai, kur kiekvienas yra atsakingas už save ir prisiima atsakomybę už savo elgesį. Be grubumo, spaudimo, agresijos, manipuliacijų. Išlaikoma pagarba sau ir kitam. Tvirtabūdiškumas yra absoliuti priešingybė agresijai, manipuliacijoms bei pasyvumui, nes kiekvienas bendravimo dalyvis atsako už savo elgesį ir minčių, poreikių reiškimo stilių. Toks žmogus moka paprašyti pagalbos, padeda kitiems, tačiau neleidžia savęs išnaudoti, nes moka atmesti nepriimtinus prašymus ar raginimus. Jis paprastai nepatiria lėtinio nuovargio simptomų, nes jaučia savo galimybių ribas ir drįsta pasakyti „ne, nebegaliu“.
tags: #adiktyvaus #elgesio #psichologija