Įvadas
Agresija - elgesio forma, pasireiškianti kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant amžiaus, lyties, rasės ar religijos. Tai ne tik fizinis smurtas, bet ir žodiniai įžeidimai, grasinimai ar kitos formos, kuriomis sąmoningai siekiama pakenkti kitam. Suaugusiesiems kartais sunku suprasti agresijos priežastis ir pasekmes, tačiau svarbu suvokti, kad vaikų agresija gali turėti ilgalaikių pasekmių jų ateičiai. Šiame straipsnyje aptariami agresijos tipai, pagrindinės teorijos, aiškinančios agresyvų elgesį, ir praktinės strategijos, kaip valdyti agresiją, ypač vaikų tarpe.
Agresijos Tipai ir Formos
Agresija gali būti klasifikuojama pagal įvairius kriterijus, įskaitant ketinimus, pasireiškimo formas ir nukreiptumą.
- Impulsyvi agresija: Ši agresijos forma kyla netikėtai, neįprastose situacijose, kai žmogus jaučia stiprias neigiamas emocijas, tokias kaip baimė ar grėsmė. Tokiais atvejais žmogus neturi laiko apmąstyti galimų alternatyvų ir gali neteisingai interpretuoti kitų žmonių ketinimus kaip priešiškus.
- Instrumentinė agresija: Ši agresijos forma naudojama siekiant tam tikrų tikslų, nesusijusių su tiesiogine žala aukai. Pavyzdžiui, užpuolimas siekiant atimti pinigus yra instrumentinės agresijos pavyzdys. Ji taip pat gali pasireikšti kaip grupinio solidarumo pasekmė.
- Priešiška agresija: Dar vadinama piktybine agresija, kurios tikslas yra sukelti diskomfortą ir skausmą kitam žmogui. Šiuo atveju prievarta ir smurtas yra savitiksliai, o agresorius neturi jokio kito aiškaus tikslo.
- Aktyvi agresija: Pasireiškia veiksmais arba neveiklumu, kurie trukdo aukai pasiekti norimus tikslus.
- Neaktyvi agresija: Žala padaroma tada, kai agresoriaus šalia nėra.
- Reaktyvi agresija: Susijusi su įgimtu biologiniu polinkiu impulsyviai atakuoti nemalonių stimulų šaltinį. Tikslas yra sužeisti individą.
- Produktyvi agresija: Dodga teigia, kad agresija iš tikrųjų yra dviejų skirtingų agresijų suma. Jis teigia, kad reaktyvus elgesys yra susijęs su negatyvia žmogaus patirtimi, patirtais pažeminimais; ir aukštesnė negatyvi patirtis suformuoja žmogaus padidinto brandumo būseną. Ir taip pat susiformuoja negatyvios atribucijos, negatyvūs priskyrimai.
Pagrindinės Agresijos Teorijos
Įvairūs mokslininkai ir psichologai yra sukūrę teorijas, bandančias paaiškinti agresyvaus elgesio priežastis ir mechanizmus.
Instinktų Teorija (Froidas ir Lorencas)
Sigmundas Froidas teigė, kad agresija yra įgimta ir kyla iš mirties instinkto. Jis aiškino, kad gyvas organizmas siekia būsenos be įtampos ir poreikių, kuri pasiekiama tik mirus. Taigi, žmogus siekia sunaikinti pats save. Tačiau, kai įsijungia savisaugos instinktai, negatyvi energija nukreipiama į išorę, į kitą žmogų. Konradas Lorencas, tyrinėjęs gyvūnų agresyvų elgesį, taip pat manė, kad agresija yra genetiškai nulemta.
Frustracijos Teorija
Šios teorijos šalininkai teigia, kad frustracija (kliūtis siekiant tikslo) visada sukelia agresiją, o agresija visada yra frustracijos pasekmė. Tolerancija frustracijai yra tam tikras slenkstis, kurį viršijus pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Socialinio Išmokimo Teorija (Bandura)
Albertas Bandura teigė, kad agresyvaus elgesio išmokstama stebint kitus ir matant, kad agresyvus elgesys duoda teigiamų rezultatų. Jis pabrėžė, kad žiūrovai gali mėgdžioti žiauriai besielgiančius aktorius, ypač jei tokie veikėjai pasiekia sau palankių rezultatų. Bandura taip pat atkreipė dėmesį į televizijos ir kitų medijų įtaką, teigdamas, kad agresyvaus turinio stebėjimas gali pakeisti agresyvaus elgesio formą, nes vaikas įgyja agresyvaus elgesio įgūdžių, kurių pats nebūtų išmokęs.
Televizijos ir Smurto Įtaka Vaikų Agresijai
Bandura ir kiti autoriai (Berkowitz) atkreipė dėmesį į tai, kad agresyvus stimulų demonstravimas per televiziją gali sukelti tokius jausmus ir emocijas, kurie sukelia žiaurius veiksmus, todėl žala, kurią daro kitiems, suvokiama kaip mažiau negatyvi. Vaikas gali įgyti iškreiptų minčių apie pasaulį, kai žiūri daug siaubo filmų. Taip pat Bandura teigė, kad TV gali pakeisti agresyvaus elgesio formą, nes vaikas įgyja agresyvaus elgesio įgūdžius, tokių veiksmų, kurių pats nebūtų išmokęs. Maži vaikai linkę mėgdžioti animacinių filmų herojus, kurie dalyvauja žiauriose scenose, bet blogai tai, kad veikėjai iš naujo atsigauna. Taip nuvertinama žmogaus (ir ne tik) gyvybė. Bandura aiškina, kad tokia informacija apie žiaurius veiksmus gali paskatinti elgtis agresyviai ypač tuos, kurie turi polinkį taip elgtis. Modeliavimas gali būti panaudojamas užkrečiamo poveikio paaiškinimui (užgrobimai, sprogmenų padėjimas). Vaikai skirtingai reaguoja į tikrus ir meninius įvykius (filmus). Bandura teigė, kad TV gali informuoti apie pozityvias ir negatyvias agresyvaus elgesio pasekmes. Vaikai, galvoje imituodami matytą elgesį, pasieks norimų rezultatų. Kai žiaurumas yra pateisinamas TV laidose, vaiko kaltės jausmas dėl savo veiksmų arba baimės dėl agresyvaus elgesio sumažėja. Nėra visiškai aišku, kokias informacines žinias įsisavina vaikai. Daugelyje siužetų pagrindinis aktorius panaudoja žiaurumą, kurį žiūrovai pateisina, o “blogas” aktorius ir jo veiksmai vaikui yra pasmerkti. Žiaurumas gali būti naudojamas nubausti kriminalinį nusikaltėlį, atstatyti teisingumą, savigynai. TV laidose perduoda mintį, jog tam tikras žiaurumas gali būti teisėtas, o už kriminalinius nusikaltimus turi būti baudžiama. Dauguma vaikų pritaria teisėtam žiaurumo panaudojimui. Vaikai atsižvelgia į kontekstą ir ketinimus prieš modeliuodami elgesį. Kai kurie vaikai gali neatkreipti dėmesio, praleisti TV teigiamos informacijos aspektus. Tai būdinga mažiems vaikams, kurie atkreipia dėmesį į rezultatą, o ne į agresoriaus motyvus. Kai vaikai paauga, pradeda žiūrėti kitokio pobūdžio laidas. Tačiau jeigu vaikai dažnai mato, kaip jų mėgstami televizijos filmų herojai pasiekia trokštamą tikslą naudodami smurtą ir agresiją, jie gali ne tik išmokti agresyvaus elgesio formų, bet ir padaryti išvadą, kad agresija yra tinkamas įvairių problemų sprendimo būdas. Identifikuodamiesi su agresyviais filmų herojais, jie koduoja ir įsimena agresyvius problemų sprendimo būdus. Be to, stebimos smurto scenos taip pat gali stimuliuoti agresyvaus turinio vaikų fantazijas. Dažnai žmonės tampa indeferentiškais (abejingais) žiaurumui. Tie vaikai,kurie pastoviai stebi TV žiaurumą, tampa ne tokie agresyvūs, lyginant su tais, kurie mato žiaurumą retai. Jautrumo sumažinimas nebūtinai skatina žmogų agresyviai elgtis.
Agresijos Veiksniai Vaikų Globos Namuose
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo instituto atliktas tyrimas, kuriame analizuota vyrų agresija globos namuose, atskleidė, kad pagrindiniai veiksniai, skatinantys agresyvų elgesį, yra alkoholis, liga ir pats gyvenimas globos namuose. Subjektyviai, pagrindinis neįgaliojo vyrų agresijos veiksnys yra pats gyvenimas globos namuose bei socializacijos ir savirealizacijos poreikių nepatenkinimas.
Agresijos Valdymo Strategijos
Agresijos valdymas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis nuoseklaus ir sistemingo požiūrio. Toliau pateikiamos kelios strategijos, kurios gali padėti valdyti agresiją, ypač vaikų tarpe:
- Pozityvaus elgesio skatinimas: Programa, skirta pakeisti negatyvų vaiko elgesį socialiai priimtinu, remiasi prielaida, jog vaikas išmoksta elgtis socialiai priimtinais būdais, jis susilaukia paskatinimo, įvertinimo, dėmesio ir jam nebereikia elgtis agresyviai. Labai daug dėmesio skiriama darbui su tėvais, mokytojais.
- Impulsų kontrolės mokymas: Strategija paremta tuo, jog manoma, kad vaikai, kurie yra agresyvūs, yra labai impulsyvūs, nekontroliuoja savęs. Pirmiausiai jie mokomi atpažinti prasidedantį tą jausmą. Jausmų atpažinimas yra derinamas su socialinių įgūdžių lavinimu. Rasti kitos problemos sprendimus kartu su vaiku, netaikant prievartos. Vaikas vėliau pats suranda efektyviausius būdus, suvokia savo agresyvaus elgesio pasekmes. Psichoterapinio seanso metu vaikas išmoksta būti ir auka, ir agresoriumi, ir pašaliniu.
- Socialinio statuso kėlimas: Pakeliant vaiko socialinį statusą, jis nustos agresyviai elgtis.
- Žaidimų terapija: Žaidimas yra viena iš svarbiausių bendravimo priemonių: žaisdami jie gyvena ir mokosi. Su žaidimais siejamos nemažos viltys, nes žaidžiant vaikams bus galima įdiegti taikaus elgesio formas.
- Baimės mažinimas: Kuo vaikas agresyvesnis, tuo jis, matyt, labiau bijo.
- Dėmesys santykiams su tėvais: Dažnai pedagogai mano, kad dažniausiai agresyvūs vaikai ateina iš tokių namų, kur vaikų gyvenimo sąlygos sunkios (pvz.: kai abu tėvai užimti ir pan.) arba tas vaikas šeimoje yra nemylimas. Tačiau nereikia pamiršti, kad mūsų santykiai su agresyviais vaikais priklauso nuo mūsų jausmų jo tėvams.
Praktiniai Patarimai Tėvams, Susiduriantiems su Vaiko Agresija
- Nereikalaukite užgniaužti agresiją: Tai gali virsti autoagresija.
- Ieškokite agresijos priežasčių: Baimė, nesaugumas, draudimai, noras įgyti savarankiškumą.
- Suteikite vaikui daugiau savarankiškumo: Leiskite vaikui pačiam priimti sprendimus.
- Nekritikuokite vaiko asmenybės: Kritikuokite tik elgesį.
- Būkite pozityvesni: Analizuokite neigiamas situacijas garsiai.
- Kontroliuokite savo agresiją: Vaikai kopijuoja mūsų elgesį.
- Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus: Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti.
- Pasiūlykite meninę/sportinę veiklą: Leiskite vaikui išlieti savo jausmus.
- Neatsakykite tuo pačiu: Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite.
- Pagailekite nuskriausto vaiko: Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus.
- Pagirkite vaiką, kai jam pavyksta susivaldyti: Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“.
- Venkit tų situacijų, kurios didina agresiją: Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų.
- Aptarinėkite neigiamas situacijas be „liudininkų“: Viešas gėdinimas neduos teigiamo rezultato.
- Pasiūlykite vaikui užimtumą: Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės.
- Išklausykite abi puses: Prieš užsipuldami vaiką, išklausykite jo nuomonės.
- Pasirūpinkite gerais tarpusavio santykiais su sutuoktiniu: Į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Agresijos psichoanalitinė teorija