Įvadas
Mąstymas formuoja mūsų požiūrį į pasaulį, leidžia analizuoti reiškinius ir rasti problemų sprendimo būdus. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip minties galia, emocijos ir dvasinė pusiausvyra veikia vienuolių elgesio normas, remiantis psichologijos, Rytų filosofijos ir teologijos įžvalgomis. Nagrinėsime, kaip atpažinti ir valdyti negatyvias emocijas, verbalizuoti mintis ir puoselėti pozityvų mąstymą.
Minties Galia ir Emocijų Valdymas
Remiantis kognityvine elgesio terapija (KET), mūsų mintys, emocijos ir elgesys yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą. Pozityvus mąstymas priklauso nuo to, kaip dirbame su mintimis, kaip mokame atpažinti minties-emocijos-elgesio grandinės pasekmes. Negatyvūs scenarijai sukelia vidinį diskomfortą ir gali paveikti kitus.
Kaip atpažinti ir užkirsti kelią negatyvioms emocijoms?
- Minčių stebėjimas ir susirašymas: Jei sunku suvaldyti mintis, jas susirašykite ir stebėkite, kaip jaučiatės kilus vienai ar kitai minčiai, ir kaip tai lemia mūsų elgesį.
- Alternatyvių minčių paieška: Pateikite kuo daugiau alternatyvių (pozityvių) minčių, kurios leidžia į viską pažvelgti realiau.
- Minčių objektyvizacija: Išrašytos mintys įgauna apčiuopiamą pavidalą, lengviau įvertinti jų svorį ir seką, pasikartojamumą bei su jomis kylančius vaizdinius.
- Emocijų įvardijimas: Aiškiai įvardinkite kylančias emocijas, kad atkurtumėte vidinę pusiausvyrą.
Psichologė-psichoterapeutė G. Petronienė teigia, kad vidiniai vaizdai iššaukia tam tikras emocijas, dažniausiai panašūs į pusiau permatomą skaidrę, arba į mintį, bet yra ir tokių žmonių, kurie mato ištisus spalvotus filmus.
Trys pagrindinės emocijos ir jų valdymas
- Neviltis: Sumažina energijos lygį, sukausto ir atima gyvenimo džiaugsmą. Nuolatinė įtampa gali pastūmėti į priklausomybę nuo psichotropinių medžiagų. Būtina praktikuoti minčių stebėjimą ir suvokti, jog ne viską galime kontroliuoti, kad naudingiau pasikliauti tuo, ką turime geriausia ir kas mums teikia prasmės. Kuo daugiau savyje randame stipriųjų pusių, tuo didėja savivertės jausmas ir energijos lygis. Pasak A. Šliogerio, kasdien privalai rinktis, vėl ir vėl, iš naujo ir iš pradžių privalai įveikti savo neviltį. Kasdien privalai grįžti į save ir vėl save atrasti.
- Pyktis: Neišreikštas pyktis - tai prislopinta ugnis, kurios liepsnos dažnai spontaniškai paliečia mūsų artimiausią aplinką. Naudinga mokytis nuosekliai apibūdinti pyktį sukėlusias situacijas ir pripažinti, kad kažkieno mus suerzinę žodžiai ar elgesys yra to paties asmens problema, o ne mūsų. Jei tas asmuo nusiteikęs priešiškai ir nėra linkęs ieškoti kompromisų, geriausia atsiriboti nuo to žmogaus arba daryti tai, ką galima padaryti, o ne kaupti savyje tulžį.
- Baimė: Verčia vengti tam tikrų situacijų, arba, atvirkščiai, nuolat gintis nuo įsivaizduojamos grėsmės. Pabandykite susidaryti baimių sąrašą, įvardinant, kada jos pasireiškia ir kokią alternatyvią mintį duoti kiekvienai iš jų. Pavyzdžiui, kritikos baimė viešo kalbėjimo metu - įvardijamas šios baimės dydis (procentais), o pateikus alternatyvią mintį („noriu išgirsti kitų nuomonę ir tobulėti“), paprastai baimė atrodo mažesnė ir ne tokia baisi.
Minčių Verbalizacija ir Objektyvizacija
Kitas veiksmingas būdas ugdyti kritišką ir pozityvų mąstymą - kylančių minčių ir emocijų verbalizacija ir objektyvizacija. Kaip pastebi psichologė L. Vėželienė, jei kažkada nebuvo patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai: jaustis saugiam, galinčiam, mylimam, - tai gali lemti jo polinkį į depresiją ateityje. Šiame kontekste depresija dar vadinama „išmoktu bejėgiškumu“.
Vietoj to, kad lindėtume savo ankštuose kambarėliuose, geriau būtų išsakyti mintis ir jas objektyvizuoti (atskirti jas nuo subjekto - žmogaus) tiems, kuriais pasitikime ir galime atverti savo vidų. Kartais, per kitą asmenį daug geriau atpažįstama tai, kas dedasi galvoje, pamatoma kita problemos pusė, patiriama, jog dažnai mūsų susikurti vaizdiniai bei scenarijai nėra logiškai pagrįsti, nes esame linkę susitapatinti su jais, susikuriame tokius veikėjų charakterius, kurie, galbūt yra tik iš piršto laužti.
Taip pat skaitykite: Apie krikščionių vienuolių elgesį
Minčių Lauko Reikšmė
Rytų filosofijoje akcentuojamos ne tik atskiro žmogaus mąstymo problemos, bet ir minčių lauko, bendros jų erdvės reikšmė. Akivaizdu, kad nuo to, koks mūsų santykis su Žeme, priklauso ir santykis su savimi ir aplinka: kuo daugiau generuojame nusivylimo, pykčio, baimės ir kitų negatyvių jausmų, tuo dažniau atsiduriame įtampos zonoje. Tai panašu į tam tikrus „mentalinius bruzdesius“ (D. Kajokas), kurie neleidžia išgyventi gyvenimo pilnatvės ir būti laimingiems. Tokiame bruzdesyje depresija, neurozės ir kiti sutrikimai tiesiog neišvengiami - nuolat patenkame į įvairias situacijas, kuomet turime sutelkti didžiules pastangas, kad atstatytume dvasinę pusiausvyrą.
Šiai „akmeninio proto“ civilizacijai būdinga kaupti negatyvias mintis, jų neišsakant, arba, trūkus kantrybei, išreiškiant pykčio bei agresijos forma, taip formuojant aplinką, kurioje tampa normalu keiksnoti kaimynus ar internetinėje erdvėje lieti juodžiausius komentarus. Agresijos šaknys glūdi šeimos terpėje, kurioje perimamos tam tikros elgesio normos, kalba bei kultūra, atsispindinti socialinėje plotmėje: „agresija visuomenėje - mūsų kompleksų atspindys“ (L. Vyšniauskienė).
Vidinė Laisvė ir Galimybės
Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius prof. R. Kočiūnas pastebi, jog jei per daug sureikšminame apribojimus, o ne galimybes, tada savo laisvę apribojame patys. Dažnai esame daug laisvesni nei įsivaizduojame. Vidinė laisvė daug priklauso nuo kasdienių minčių: arba joms vergaujame ir klimpstame į dar didesnę priklausomybę nuo jų, arba į viską žvelgiame kaip į tam tikrą gyvenimo žaidimą, kuriame randame vis naujų galimybių, nepaisant itin griežtų taisyklių ir apribojimų.
Sunkumai yra tam, kad tobulėtume, o ne sustingtume nuo prisirišimų prie malonumų, tinginystės matyti daugiau nei savo interesus, nepasitenkinimo tuo, ką turime. Nuolat reikalaujame iš savęs daugiau, nei galime būti ar kažką padaryti, keliame sau pačius aukščiausius lūkesčius, kurių vis negana - net įgyvendindami tam tikrus tikslus neretai jaučiame, kad dar trūksta iki „pilnos laimės“. Jei priimtume gyvenimą paprasčiau, jei mūsų ego nebūtų toks reiklus ir jei mažiau akcentuotume nerealius lūkesčius, atsirastų daugiau vietos vidinei laisvei - būtume savaime dėkingi už viską, kas mus supa, atviresni pasauliui ir tam, ką teikia gyvenimas.
Kūno ir Dvasios Ryšys
Akademikas J. Brėdikis atkreipė dėmesį į tai, kad Rytų medicinos pasakyme, jog visos ligos prasideda nuo galvos, yra daug tiesos. Nesakau, kad visos ligos gimsta galvoje, bet mintys apie jas turi įtakos ligų eigai. Mūsų kūnas tampriai susijęs su dvasine sveikata - holistinė medicina (remiasi kompleksinio gydymo koncepcija) būtent ir tiria, kaip veikia visas organizmas, o ne atskiri pavieniai organai. Todėl kuo darnesnės mintys, kuo mažiau šiukšlių galvoje - tuo sveikesnis kūnas, daugiau laisvės džiaugtis gyvenimu ir būti savimi, o ne kuo nors, kas galbūt visiškai neatitinka mūsų dvasinės paskirties ar individualaus asmeninių savybių derinio bei psichologinio tipo.
Taip pat skaitykite: Apie vienuolių psichologiją
Vienuolių Formavimas ir Tapatumas
Pirmasis formavimo tikslas - padėti kandidatams į vienuolinius gyvenimą ir jauniems profesams suvokti vienuolio tapatumą, o vėliau jį patobulinti. Tik ta sąlyga Dievui paaukotas asmuo įsijungs į pasaulį kaip reikšmingas, veiksmingas ir ištikimas liudytojas. Vienuolinis pašventimas prasideda Dievo kvietimu, kurį gali paaiškinti tik Jo meilė kviečiamam asmeniui.
Bažnyčia moko, kad per vienuolinę profesiją nariai viešais įžadais įsipareigoja laikytis trijų evangeliniu patarimų, yra pašvenčiami Dievui, Bažnyčiai tarpininkaujant, ir priimami į institutą su teisės nustatytomis pareigomis bei teisėmis. Vienuolinės profesijos akte - kuris yra Bažnyčios aktas - per priimantį įžadus vyresnįjį arba vyresniąją Dievo veikimas sutampa su asmens atsaku.
Tikėjimo, vilties ir meilės skatinami, vienuoliai, vyrai ir moterys, įžadais įsipareigoja praktikuoti evangelinius patarimus bei jų laikytis ir taip liudyti pasauliui palaiminimų svarbą ir prasmę. Patarimai yra tartum vienuolinio gyvenimo pagrindinė ašis; jie iki galo ir reikšmingai rodo evangelinį radikalumą ir tikrumą.
Evangeliniai Patarimai
Evangeliniai patarimai siekia tris esminius žmogaus egzistencijos ir jo santykių komponentus: jausmingumą, norą turėti ir norą valdyti. Kiek tik įmanoma tobulas evangelinių patarimų praktikavimas turi labai daug reikšmės visiems žmonėms, nes kiekvienas įžadas savitai atsiliepia į didžiąsias mūsų laikų pagundas.
- Skaistumas: Evangelinis dėl Dangaus karalystės prisiimto skaistumo patarimas, kuris yra būsimojo gyvenimo ženklas ir didesnio nepadalytos širdies vaisingumo šaltinis, įpareigoja tobulai laikytis celibato. Skaistumo ugdymas turi padėti kiekvienai ir kiekvienam kontroliuoti ir valdyti seksualinius impulsus, drauge vengiant jausmo egoizmo, išdidžiai pasitenkinančio savo ištikimai saugomu tyrumu. Skaistumas ypatingu būdu išlaisvina žmogaus širdį (1 Kor 7,32-35), ir jo meilė Dievui ir žmonėms vis didėja.
- Neturtas: Dėmesys neturtui nėra naujas dalykas nei Bažnyčiai, nei vienuoliniam gyvenimui. Vienuoliai turi labiau priartėti prie vargšų ir stokojančių, prie tų, kuriuos Jėzus visada labiausiai mylėjo, kuriems sakėsi esąs siųstas ir su kuriais pats sutapo. Toks priartėjimas skatins juos pasirinkti asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo stilių, labiau atitinkantį jų įsipareigojimą uoliau sekti neturtingu ir nuolankiu Kristumi.
- Klusnumas: Evangelinis paklusnumo patarimas, priimtas su tikėjimo ir meilės dvasia, norint sekti iki mirties paklusniu Kristumi, reikalauja savo valią pavesti teisėtiems vyresniesiems kaip Dievo atstovams, kai jie įsako tai, kas atitinka savas konstitucijas. Vienuolinis klusnumas yra ir sekimas Kristumi bei dalyvavimas Jo misijoje.
Vienybė su Dievu ir Tarnavimas Artimui
Darantieji Evangelinių patarimų įžadus pirmiausia tegu ieško Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4,10), tegu Jį myli ir visomis aplinkybėmis stengiasi siekti gyvenimo su Kristumi, paslėpto Dieve (plg. Kol 3,3); iš čia kyla artimo meilė, verčianti aukotis pasaulio išganymui ir Bažnyčios augimui. Kiekvienas vienuolis turi patikrinti, kokiu būdu jo gyvenime veikla išplaukia iš glaudžios vienybės su Dievu ir ar savo ruožtu šią vienybę išsaugo ir stiprina.
Taip pat skaitykite: Psichologinė ir socialinė psichozės analizė
Dievo Dvasios Veikimas
Pats Dievas kviečia pašvęstam gyvenimui Bažnyčioje. Per visą vienuolio gyvenimą Jis išlaiko iniciatyvą. Kaip Jėzus nepasitenkino pasišaukęs mokinius, bet viešojo gyvenimo metu juos kantriai formavo, taip prisikėlęs nesiliauja per savo Dvasią vedęs juos į tiesos pilnatvę. Tas santūrus, bet tvirtas Dievo Dvasios buvimas reikalauja dviejų pagrindinių dalykų: 1) nuolankumo to, kuris paveda save Dievo išminčiai; 2) dvasinio skyrimo patirties ir praktikos, kad būtų galima atskirti Dvasios buvimą tiek visose gyvenimo ir istorijos apraiškose, tiek žmogui tarpininkaujant.
Marijos Pavyzdys
Prie Šventosios Dvasios veikimo visada prisideda Mergelė Marija, Dievo ir visų Dievo Tautos narių Motina. Vienuolis susitinka su Marija ne tik kaip su pavyzdžiu, bet ir kaip su Motina. Ji yra vienuolių motina, nes yra motina To, kuris buvo Tėvo pašvęstas ir pasiustas.