Agresija prieš kitą valstybę yra vienas iš sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, galinčių sukelti didžiulius padarinius tiek valstybei, patyrusiai agresiją, tiek visai tarptautinei bendruomenei. Šiame straipsnyje išnagrinėsime agresijos sąvoką, jos apibrėžimą, atskyrimą nuo kitų panašių sąvokų, tokių kaip okupacija ir aneksija, bei agresijos įvertinimo tarptautinėje teisėje aspektus. Taip pat aptarsime agresijos pavyzdžius ir tarptautinės bendruomenės reakciją į agresijos aktus.
Įvadas
Agresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Tai yra vienas iš sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, galinčių sukelti didžiulius padarinius tiek valstybei, patyrusiai agresiją, tiek visai tarptautinei bendruomenei. Agresijos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kitomis tarptautinės teisės sąvokomis, tokiomis kaip okupacija ir aneksija, tačiau svarbu jas atskirti, kad būtų galima tinkamai įvertinti situaciją ir imtis atitinkamų priemonių.
Agresijos, okupacijos ir aneksijos apibrėžimai
Agresija
Agresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę (pagal JT Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d. rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintą Agresijos apibrėžimą). Agresija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant įsiveržimą į kitos valstybės teritoriją, bombardavimą, uostų blokadą ir kitus ginkluotos jėgos panaudojimo veiksmus.
Okupacija
Okupacija yra faktinis kitos valstybės teritorijos užėmimas ir buvimas svetimos valstybės („priešo kariuomenės“) valdžioje (toks okupacijos apibrėžimas seka iš 1907 metų Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 straipsnio). Okupacija (karinė), kad ir kokios trukmės ji bebūtų, reiškia laikiną kitos teritorijos valdymą ir kontrolę, nes okupuojanti valstybė neįgyja suvereniteto okupuotai teritorijai ir jos valdžia okupuotoje teritorijoje yra suvaržyta tarptautinės teisės, nustatančios specialų okupacijos režimą.
Aneksija
Aneksija yra valstybės vienašalis (paprastai prievartinis) aktas prisijungiant svetimą teritoriją, t. y. įvykdomas teritorijos prijungimas prie valstybės. Aneksija yra laikoma neteisėtu veiksmu pagal tarptautinę teisę, nes ji pažeidžia valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus.
Taip pat skaitykite: Agresija tarptautinėje teisėje
Agresijos sąvokos raida tarptautinėje teisėje
Agresijos sąvoka neatsirado tik 1974 metais, kai minėta rezoliucija Agresijos apibrėžimą patvirtino JT Generalinė Asamblėja. Agresijos sąvoka jau buvo žinoma 1940 metais, už agresijos nusikaltimą buvo teisiama Niurnbergo tarptautiniame kariniame tribunole. Ši sąvoka sietina su 1928 metų Paryžiaus sutartimi dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažniau vadinama Briando - Kelloggo arba Paryžiaus paktu.
Briando - Kelloggo pakto nuostatų loginė, teleologinė ir sisteminė analizė bei valstybių praktika patvirtina, kad priešingai nei kartais teigiama pastarojo meto oficialiuose Rusijos pareiškimuose, pakto nuostatos neturėtų būti suprantamos pažodžiui tik kaip paskelbto karo ar teritorinių įgijimų vykdant karo veiksmus draudimas (kartais teigiama, kad Lietuvai nesipriešinus negalima kalbėti apie agresiją). Pirmiausia žvelgiant į paties Briando - Kelloggo pakto nuostatas galima pastebėti, kad kitoks pakto aiškinimas (jei būtų leidžiama įgyvendinti agresyvius ketinimus tokiais būdais, kaip prievarta išgaunant okupuojamos valstybės sutikimą) būtų nesuderinamas su pakto preambulėje deklaruotais tikslais plėtoti taikius ir draugiškus santykius tarp valstybių bei užtikrinti žmonijos gerovę, taip pat su pakte įtvirtintu įsipareigojimu spręsti tarptautinius ginčus tik taikiomis priemonėmis.
Svarbiausios Briando - Kelloggo pakto nuostatų turiniui aiškinti buvo 1933 agresijos apibrėžimo sutartys, jų pagrindu buvo konstruojamas ir 1974 metų agresijos apibrėžimas. Tai - 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija). Atkreiptinas dėmesys, kad Londono konvencijos iniciatorė buvo SSRS, kurios pasiūlytas agresijos apibrėžimas tapo šios konvencijos branduoliu. Be SSRS Londono konvencijoje dalyvavo dar 9 jos kaimynės. O 1933 m. liepos 5 d. buvo sudaryta identiško turinio dvišalė Lietuvos - SSRS sutartis užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvencija užpuolimui apibrėžti).
Agresija galėjo būti laikomas ne tik karo paskelbimas, bet ir tokie jėgos panaudojimo prieš kitą valstybę atvejai, kaip įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ginkluotosiomis pajėgomis, kitos valstybės teritorijos, laivų ar lėktuvų užpuolimas sausumos, jūrų ar oro pajėgomis, kitos valstybės jūros pakrančių ar uostų blokada, taip pat parama ginkluotoms gaujoms, kurios iš šios valstybės teritorijos įsiveržė į kitą valstybę, arba atsisakymas savo teritorijoje imtis priemonių tokių gaujų veiklai nutraukti.
Valstybės sutikimo įtaką agresijos įvertinimui
Ar keičia teisinę kvalifikaciją tai, kad valstybė sutiko su agresoriaus reikalavimais? Ar sutikimas nešalina agresijos neteisėtumo? Tačiau visų pirma priminsiu Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo praktiką. Tribunolas agresyvaus karo aktais laikė ir tuos atvejus, kai ginkluotam įsiveržimui nebuvo pasipriešinta (pavyzdžiui, Belgijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Danijos, kai kurių kitų šalių okupacija) arba grasinant jėga buvo išgautas valstybės sutikimas įsileisti svetimos kariuomenės dalinius (pavyzdžiui, Austrijos ir Čekoslovakijos aneksija). Pasak Tribunolo, „bet kuri valstybė, besiimanti karo kaip nacionalinės politikos priemonės, tuo pačiu pažeidžia (Briando - Kelloggo) paktą“.
Taip pat skaitykite: Pacientų agresijos tyrimai
Pati reikšmingiausia sovietų veiksmams prieš Lietuvą įvertinti yra ta Niurnbergo tribunolo nuosprendžio dalis, kurioje nagrinėjama Austrijos aneksija, nes joje taip pat įvertinamas nukentėjusios valstybės sutikimas su įvykdytais prieš ją veiksmais. Tribunolas atmetė mėginimus pateisinti Austrijos anšliusą tariamu jos sutikimu ir net noru prisijungti prie Vokietijos reicho, laikydamas tokį sutikimą neturinčiu jokios reikšmės, nes „metodai, naudoti šiam tikslui (anšliusui) pasiekti, buvo agresoriaus metodai. Pagrindiniu veiksniu buvo karinė Vokietijos galia, kuri būtų buvusi panaudota, jeigu susilauktų kokio nors pasipriešinimo“.
Vadinasi, tarptautinėje teisėje jau buvo įsitvirtinusi taisyklė, kad tam tikrų svarbiausių tarptautinių teisinių įsipareigojimų pažeidimo atveju nukentėjusios valstybės sutikimas nepašalina įvykdytų prieš ją veiksmų neteisėtumo (pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą negaliojančiu laikytas Korėjos ministrų pareiškimas dėl šalies prijungimo prie Japonijos, nes jis buvo gautas Japonijai grasinant jėga).
Tokį aiškinimą patvirtina Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika, kurią pakankamai nuosekliai vykdė dauguma 1940 metais egzistavusių valstybių, taikydamos Stimsono doktrinos nuostatas, draudžiančias pripažinti Briando - Kelloggo paktą pažeidžiantį teritorijos įgijimą. Šiai politikai iliustruoti bene geriausiai tinka 1940 m. liepos 23 d. JAV Valstybės sekretoriaus pareiškimas dėl Baltijos šalių aneksijos: „Jungtinių Valstijų piliečiai nepritaria bet kokiems grobuoniškiems veiksmams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesioginio jėgos panaudojimo, ar tiktai grasinimo ją panaudoti rezultatas.“
Įdomiausia, kad pati SSRS traktavo Briando - Kelloggo paktą kaip draudžiantį grasinimą jėga ir draudžiantį tokią agresiją, kuri vykdoma nukentėjusiai šaliai sutinkant. Štai likus dviem metams iki Baltijos šalių aneksijos, Sovietų Sąjunga įvertino Austrijos aneksiją kaip šiurkštų Tautų Sąjungos Statuto ir Briando - Kelloggo pakto pažeidimą bei tarptautinį nusikaltimą. SSRS atstovas Tautų Sąjungos Asamblėjoje tada taip pat pareiškė, kad Tautų Sąjunga neturėtų keisti savo požiūrio į tiesioginius kitų tautų teritorijų užgrobimus ar aneksijas, taip pat į „tuos atvejus, kai tokios aneksijos maskuojamos kuriant marionetines „liaudies“ vyriausybes, kurios yra tariamai nepriklausomos, tačiau iš tikrųjų tarnauja tiktai kaip užsienio agresoriaus priedanga ir priemonė“.
SSRS veiksmai prieš Lietuvą 1940 metais
1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdė tarptautinės teisės normų apibrėžtą agresijos aktą prieš Lietuvos Respubliką - ginkluotos jėgos panaudojimą įsibraunant ginkluotosiomis pajėgomis karo nepaskelbus. Priminsiu, kad 1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Sovietų Sąjunga pareikalavo, jog Lietuva įsileistų neribotą papildomą sovietų ginkluotųjų pajėgų kontingentą, t. y. sutiktų su tokių pajėgų įvedimu. O pats pajėgų įvedimas pagal 1933 metų Lietuvos - SSRS sutartį užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvenciją užpuolimui apibrėžti) atitiko vieną iš agresijos aktų, o būtent, Konvencijos II straipsnio 2 punkte pateiktą užpuolimo apibrėžimą - „įsibrovimas ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją“.
Taip pat skaitykite: Apie vaikų agresiją prieš mokytojus
Beje, matant tos dienos įvykius visumoje galima teigti, kad agresija prieš Lietuvą prasidėjo ir tiesioginiu ginkluotu šalies užpuolimu naktį, ultimatumo terminui dar nesibaigus (pirmiausia buvo užpulta Ūtos pasienio užkarda ir nužudytas mėginęs pasipriešinti užkardos viršininkas A. Agresijos akto tąsa buvo visos Lietuvos teritorijos okupacija. Toks reikalavimas (leisti okupuoti šalį), beje, buvo iškeltas 1940 m. birželio 14 d. sovietų ultimatume: įvedamos kariuomenės daliniai turėjo „išsiskirstyti svarbesniuose Lietuvos centruose“ (t. y. perimti šalies kontrolę).
Tokiai okupacijai, suprantama, turėjo būti taikomas karinės okupacijos režimas, nors dažnai tarptautinės teisės doktrinoje tokios prievartinio pobūdžio okupacijos, nepaskelbus karo ir ne sutartiniu pagrindu bei nesutinkant pasipriešinimo, vadinamos „taikiomis“ arba kvazi-karinėmis. Tačiau net ir laikant jas specifine okupacijos rūšimi sutinkama, kad jai taikytinos tos pačios karinę okupaciją reglamentuojančios tarptautinės teisės normos. Tai, kad SSRS nesilaikė karinės okupacijos režimo ir neigė okupaciją, teisinės kvalifikacijos nekeičia.
Savo ruožtu okupacijos tąsa ir pasekmė buvo Lietuvos teritorijos aneksija, - šalies prijungimas prie Sovietų Sąjungos tariamai tenkinant marionetinės institucijos („liaudies seimo“) prašymą. Marionetinių darinių kilmės šaltinis yra neteisėtas kitos valstybės jėgos panaudojimas, juos okupuotoje teritorijoje suformuoja ir kontroliuoja okupavusi šią teritoriją valstybė. Dažniausiai marionetiniai dariniai sudaromi neteisėtiems okupanto aktams maskuoti, tam tikram teisėtumo įvaizdžiui sudaryti ir atsakomybei už tarptautinės teisės pažeidimus išvengti.
Logiška, kad marionetiniai dariniai, kaip neteisėtai įsteigtos okupanto institucijos, neturi okupuotoje teritorijoje teisių daugiau nei pats okupantas, o jų veiksmai laikomi okupanto veiksmais. Vadinasi, ir vadinamoji „Lietuvos liaudies vyriausybė“, ir vadinamasis „Lietuvos liaudies seimas“ laikytini Sovietų Sąjungos įrankiais, o ne konstitucinėmis ar atstovaujamosiomis Lietuvos Respublikos institucijomis. Todėl „liaudies seimo“ prašymas priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį laikytinas pačios SSRS institucijos (o ne Lietuvos valstybės) veiksmu, t. y. Apskritai aneksija, būdama agresijos tąsa ir pasekmė, negali sukelti jokių teisinių padarinių pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), t. y. tokia aneksija tarptautinės teisės požiūriu yra niekinė.
Todėl pagal analogiją su JT Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 metų konsultacine išvada dėl sienos statybos okupuotoje Palestinos teritorijoje teisinių pasekmių darytina išvada, kad nei okupuotos Lietuvos teritorijos aneksija, nei civilinės okupacinės administracijos įvedimas, nei tariama dalinė sovietų Lietuvos autonomija, nei kokie nors kiti SSRS teisės ar administraciniai aktai tarptautinės teisės požiūriu niekada negalėjo pakeisti Lietuvos, kaip okupuotos teritorijos, tarptautinio teisinio statuso, taip pat kaip tokio okupuotos Palestinos teritorijos statuso nepakeitė nei šios teritorijos dalies aneksija, nei dalinės savivaldos įvedimas. Tarptautinės teisės požiūriu 1940-1990 metais Lietuvos Respublika buvo valstybė, kurios teritorija buvo okupuota kitos valstybės.
Agresijos įvertinimas šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje
Šiuolaikinės tarptautinės teisės išsivystymo lygis suteikia tinkamą norminį pagrindą Rusijos veiksmams vertinti per tarptautinio nusikaltimo - agresijos - prizmę. Tarptautinėje teisėje, turiu galvoje ne tik doktriną, bet ir teisminę praktiką, nusistovėjo nusikaltimų skirstymas į tarptautinius ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimus. Tarptautiniai nusikaltimai - tai nusikaltimai, kuriuos kaip tokius apibrėžia tarptautiniai dokumentai. Svarbiausia ypatybė ta, kad už tarptautinius nusikaltimus atsako ir valstybės, ir prie nusikaltimo prisidėję valstybės pareigūnai.
Agresija apibrėžta kaip tarptautinis nusikaltimas palyginti neseniai. 1967 m. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) iniciatyva įkurtas specialus komitetas, kuriam pavesta suformuluoti agresijos apibrėžimą. Darbas šiuo klausimu baigtas 1974 metais. Tais metais JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 3314, kurios pagrindu patvirtino agresijos apibrėžimą. Agresija kaip tarptautinis nusikaltimas paaiškinta dviem būdais. Pirmiausia pateiktas bendras šios sąvokos apibrėžimas: agresija - tai „vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“. Po to įvardyti konkretūs veiksmai, kuriuos galima kvalifikuoti kaip agresiją: tai ginkluotojų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją (okupacija ir aneksija), valstybės teritorijos bombardavimas, uostų ir krantų blokada. Apibrėžime numatytas ir netiesioginės agresijos atvejis - teritorijos suteikimas kitai valstybei, leidžiantis įvykdyti agresiją prieš trečiąją valstybę.
Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto pagrindu įkurtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, pradėjęs veikti nuo 2003 metų rugpjūčio 1 dienos. Nors agresijos nusikaltimas buvo įtrauktas į statutą, jurisdikcijos taikymas buvo suspenduotas iki nusikaltimo apibrėžimo įtvirtinimo statute. Laikui bėgant statutas buvo papildytas, taip atsirado 8 bis, 15 bis, 15 ter papildomi statuto straipsniai, detalizuojantys agresijos apibrėžties bei jurisdikcijos taikymo klausimus.
8 bis statuto straipsnis, ratione personae požiūriu, patikslina už agresiją atsakingą asmenį, pažymėdamas, kad agresija - tai „asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją“. Toliau straipsnyje agresijos nusikaltimas atskleidžiamas remiantis Jungtinių Tautų 1974 m. patvirtinta rezoliucija Nr. 3314, pateikiant bendrą agresijos sąvoką bei išvardinant veiksmus, kurie suprantami kaip agresija.
Tarptautinės bendruomenės atsakas į agresiją
Pirminis agresijos fakto konstatavimas yra JTO Saugumo Tarybos kompetencija. Šitoje situacijoje išryškėja, sakyčiau, netobulas Saugumo Tarybos narių balsavimo mechanizmas, kai pažeidėjui suteikiama galimybė vetuoti su juo susijusį klausimo sprendimą. Nuolatiniam Saugumo Tarybos nariui pareiškus veto, sprendimas nėra priimamas. Rusija jau pasinaudojo veto teise, kai Saugumo Taryboje buvo balsuojama dėl projekto, smerkiančio Rusijos invaziją į Ukrainą, ir dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos teritorijos.
Tačiau sustoti šioje situacijoje tikriausiai nereikėtų. Tuo labiau, kad Rusijos veiksmus prieš Ukrainą ėmėsi vertinti kita JTO institucija - Generalinė Asamblėja. Generalinė Asamblėja - tai visų JTO narių suvažiavimas. Šiuo atveju ji sušaukta į neeilinę sesiją - tokių sesijų per 77 JTO gyvavimo metus sušaukta tik vienuolika.
Rusijos karas prieš Ukrainą ir kasdien tebesitęsianti agresija yra dalis kitų tarptautinę teisę pažeidžiančių veiksmų. Vienas iš jų - marionetinių darinių (Ukrainos rytuose okupuotų teritorijų) kūrimas ir jų pripažinimas bei pasinaudojimas šiomis ,,respublikomis“ kariuomenei įvesti. Nors pagal tarptautinę teisę pripažinimas laikomas valstybių teise, vis tik jis sukuria teisines pasekmes, o svarbiausia - pareiga nepripažinti neteisėtų veiksmų ir jų padarinių yra aiškus valstybių įsipareigojimas, nes pripažinimas reiškia konstatavimą ne tik darinio ar fakto egzistavimo, bet ir jo atitikties tarptautinei teisei.