Agresyvaus Elgesio Psichologinės Teorijos: Priežastys, Formos ir Pasireiškimas Mokykloje

Įvadas

Agresija, kaip virusas, plinta šiuolaikiniame pasaulyje. Tėvai smurtauja prieš vaikus, paaugliai žiauriai sprendžia konfliktus, o nusikaltimai užpildo žiniasklaidos puslapius. Agresija, dar žinoma kaip smurtas ir žiaurumas, kelia didelį nerimą ir reikalauja išsamaus supratimo. Šiame straipsnyje nagrinėjama agresijos sąvoka psichologijos kontekste, apibrėžiant ją, išskiriant lygius ir formas, analizuojant agresiją aiškinančių teorijų teorines prielaidas. Taip pat aptariama, kaip agresija pasireiškia mokykloje, nukreipta prieš pedagogus, bei kokią įtaką agresijai turi vertybės.

Agresijos Apibrėžimas ir Samprata

Agresija - tai elgesys, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, padaryti fizinę ar psichologinę žalą kitam žmogui ar gyvai būtybei. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam psichologiškai ar fiziškai. Tai gali būti reakcija į konfliktą ar frustraciją, pasireiškianti įvairiais būdais: nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu (psichologinė agresija) ir fiziniu smurtu. "Etikos žodyne" agresija apibūdinama kaip kraštutinė priešiškumo forma, kai tyčiniais veiksmais tiesioginiu ar netiesioginiu būdu siekiama kam nors padaryti žalos, skriaudos arba suteikti sielvarto ir skausmo.

Žmogus yra vienintelė gyva būtybė, gimusi kaip socialinis subjektas. Jo gyvastį palaiko gebėjimas santykiauti su žmonėmis ir gamtos aplinka. Jis bręsta fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Taigi, jo santykiai su aplinka tampa jo gyvenimo būdo priemone (Jovaiaša, 2001).

Agresijos Lygiai ir Formos

Agresyvumas taip pat gali būti emocijų ir elgesio sutrikimas, apimantis smurtą prieš mažamečius ir silpnesnius, taip pat nepriežiūrą. Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą ir nepriežiūrą.

Smurto Formos

• Fizinis smurtas: Prievarta prieš asmenį, įskaitant stumdymą, mušimą, sužeidimą ar nužudymą.
• Psichologinis (emocinis) smurtas: Įžeidžiantys žodžiai, pastabos, grasinimai, draudimai ir gąsdinimai, kuriais siekiama įskaudinti, įbauginti ar priversti asmenį suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo.
• Hipergloba: Prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas "vaikiško" auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas.
• Nepriežiūra: Dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir pan.
• Lytinis (seksualinis) smurtas: Seksualinis priekabiavimas, privertimas stebėti lytinį aktą, prievarta liesti kito lytinius organus, prievartinis oralinis, analinis ar genitalinis kontaktas.

Pagal A. Bass ir A. Darky skirstymą, agresija gali būti:

Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės

• Fizinė: Veiksmai, kuriais siekiama sužaloti ar padaryti fizinę žalą.
• Verbalinė: Agresijos išraiška žodžiais, įžeidimais, grasinimais.
• Pyktis: Emocinis komponentas, apimantis susierzinimą, irzlumą.
• Priešiškumas: Neigiamos nuostatos ir jausmai kito asmens atžvilgiu.

Taip pat išskiriamos šios agresijos formos:

• Demonstracinė: Vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.
• Instrumentinė: Agresija, naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti.
• Priešiška: Agresija, kurios tikslas - sukelti skausmą ar žalą kitam asmeniui.
• Tiesioginė: Agresija, nukreipta tiesiogiai į nepasitenkinimo objektą.
• Netiesioginė (perkeltinė): Agresija, nenukreipta prieš konkretų asmenį, tačiau siekiama pakenkti žmogui aplinkiniu keliu (apkalbos), arba nukreipiama į kitą asmenį ("atpirkimo ožį").
• Negatyvizmas: Opozicinis elgesys, pasyvi arba aktyvi kova prieš galiojančias taisykles, papročius, įstatymus.
• Įtarumas: Nepasitikėjimas ir atsargumas kitų žmonių atžvilgiu, įsitikinimas, kad kiti žmonės prieš jį planuoja blogus veiksmus, turi blogų ketinimų jo atžvilgiu.
• Kaltė: Žmogus mano, kad jis yra blogas, kad galbūt blogai elgiasi, kad jo sąžinė nešvari, jis jaučia kaltę, kuri gali visiškai neturėti realaus pagrindo.
• Fiktyvinė agresija: Kai kurie individai išmoksta patirti malonumą, kai sukelia kitiems skausmą (fizinį, psichines kančias).

Agresijos Priežastys ir Teorijos

Agresyvumą lemia įvairūs veiksniai: paveldimumas, biologiniai faktoriai, somatiniai susirgimai ir socialinės aplinkos poveikis. Mokslinėje literatūroje esama įvairių agresyvaus elgesio klasifikacijų. Agresija gali būti situacinė, trumpalaikė, epizodinė arba tapti įprasta elgsena, taip pat primityvi arba rafinuota, verbalinė arba fizinė, reiškiama atvirai rodant priešiškumą.

Agresyvaus elgesio ištakas aiškina įvairios teorijos:

Biologinės Teorijos

Teigia, kad polinkį į agresiją lemia biologiniai veiksniai, tokie kaip kūno sudėjimas ar chromosomų rinkinys. Konradas Lorenzas lygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais, teigdamas, kad agresija skirta individo ir rūšies išsaugojimui. Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankarnas maisto atsargas). Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą -susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta. kad „Žmogaus prigimtis nėra labai bloga. Tiktai žmogus savo protu ir darbu pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, dėl to agresijos instinktas kartais ir sukelia tokias pražūtingas pasekmes. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė“. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui.

Psichoanalitinės Teorijos

Agresijos šaknų ieško įgimtuose instinktuose arba auklėjimo ir draudimų ankstyvoje vaikystėje padarytoje žaloje. Z. Freudas teigė, kad agresija yra įgimtas žmogaus instinktas, o mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija. S.Freudo agresijos teorija - S.Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą -kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga - tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“. Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė ((nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų -tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta.

Taip pat skaitykite: Sužinokite apie agresyvaus elgesio tendencijas

Frustracijos Teorija

Teigia, kad agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandančios dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys. Tai buvo viena iš pirmųjų teorijų, atkreipusių dėmesį į išorinių sąlygų įtaką agresijos pasireiškimui. Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustraciįa ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveįu frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija.

J.Dollardas ir jo kolegos išskyrė tris pagrindinius veiksnius, kurie įtakoja frustracijos stiprumą:

1. Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas.
2. Frustracijos visapusiškumas.
3. Nedidelių frustracijų susikaupimas. Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia). Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad žmogus skuba papietauti, tačiau pakeliui į kavinę jį sutrukdo pažįstamas, kuris paprasčiausiai nori paplepėti (pirma nedidelė frustracija). Vėliau tas žmogus patenka į „kamštį“ kelyje (antra nedidelė frustracija) ir, pagaliau atvykęs į vietą, randa kavinę uždarytą (trečia nedidelė frustracija). Apimtas pykčio, žmogus apspardo kavinės duris, dėl to jį sulaiko pro šalį važiavę policininkai.

Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių . Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį). Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką - toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija.

Perkelta agresija

Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą. Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. viršininką. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją).

Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija

Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovvitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo - jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso ek.

Taip pat skaitykite: Apsauga nuo agresyvaus kaimyno

Biheviorizmas

Žmogaus elgesys yra išmokstamas, įskaitant delinkventinį elgesį. Elgesys, už kurį sulaukė teigiamo pastiprinimo, bus kartojamas, o elgesys, už kurį buvo baudžiamas, bus slopinamas.

Socialinio Mokymosi Teorija

Agresija yra specifinio socialinio elgesio norma, išmokstama ir naudojama kaip kitų socialinio elgesio forma. Vienas iš agresijos mokymosi būdų - modeliavimas (mokymasis stebint). A. Bandura įrodė, kad vaikai, stebėję agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją negu kontrolinė grupė. Socialinio mokymosi teorijos autoriaus A. Banduros teigimu, agresija yra specifinė elgesio forma, kurios išmokstama ir kuri naudojama taip, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Agresijos mokymosi svarbiausias būdas - modeliavimas arba mokymasis stebint. Ji įsitvirtina žmogaus elgesyje, kai tampa veiksminga priemone tikslams pasiekti.

Socialinės Agresijos Teorija

Teigia, jog agresyvų elgesį įtakoja gauta, perdirbta ir įsisavinta informacija. Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjai (K. A. Dodge’as ir kiti) pabrėžė, kad agresiją gali skatinti informacijos apdorojimo trūkumai: netikslus stimulų kodavimas, klaidinga jų interpretacija, agresyvių atsakomųjų reakcijų generavimas, pozityvių agresyvaus elgesio padarinių prognozavimas ir kita.

Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui.

Agresija Mokykloje: Mokinių Smurtas Prieš Pedagogus

Pradedant kalbėti apie mokinio ir pedagogo santykius, reikėtų paminėti tai, kad jie ne visada būna harmoningi, draugiški ir paremti abipusiu bendradarbiavimu. Kartais nutinka taip, kad bendravimas tarp mokinio ir pedagogo tampa įtemptas arba perauga į destruktyvų smurtaujantį mokinio elgesį, kuris neigiamai veikia pedagogus fiziškai ir psichiškai. Apie smurtą kalbama kasdien, dažniausiai su tuo susijusi informacija mus pasiekia iš žiniasklaidos šaltinių, pažįstamų bei artimųjų.

Mokinių smurtas prieš pedagogus yra opi problema, kuri egzistuoja įvairiose šalyse. Pedagogai patiria emocinį (psichologinį) išsekimą. Lietuvoje tyrimais paremtų duomenų apie pedagogų patiriamą smurtą iš mokinių pusės trūksta, taip pat trūksta informacijos apie pedagogams teikiamas pagalbos priemones. Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padėti išspręsti mokinių smurto prieš pedagogus problemos. Todėl būtina numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gautų palaikymą ir už mokyklos ribų, teikiant sistemingą ir komandiniu darbu paremtą pagalbą. Svarbu dirbti su mokytojais, kadangi tik suteikiant pagalbą pedagogams ir nesiimant priemonių šalinant mokinių agresyvų elgesį, teigiamų rezultatų nebus.

Vienas iš neigiamų visuomeninio gyvenimo padarinių yra nusikalstamumas. Šiuo darbu siekiama pažvelgti į kitą agresijos pusę, kada mokinio smurtas naudojamas prieš suaugusiuosius - mokytojus, mokymo įstaigoje. Pats smurto naudojimas prieš pedagogus skatina nusikalstamumo augimą. Todėl atskleisti ir įvertinti smurto prieš pedagogus atsiradimo ir jo naudojimo priežastis yra aktuali teorinė ir praktinė problema. Šiai analizei Lietuvoje skiriama gana mažai dėmesio. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog apibūdindami deviantinį moksleivio elgesį skirtingi autoriai (pavyzdžiui: V. Žilinskas ir R. Žilinskienė (2000), I. Leliūgienė (2003), G. Valickas (1997), A. Goštautas (1999), D. W. Winnicott (2000)) naudoja skirtingas sąvokas smurtui bei agresijai. Šios minėtosios sąvokos reiškiasi panašios. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors sau naudos ar pasitenkinimo (Žilinskas, R. Žilinskienė 2000).

Reikia paminėti smurtą ir apie nusikalstamumą. Asmuo prieš kitą asmenį panaudodamas bet kokią smurto formą daro nusikaltimą ir atlieka draudžiamą veiką, pažeisdamas visuomenės moralines ir teisines normas. Nusikalstamos veiklos vykdytojai gali būti bet kokio amžiaus asmenys, ne išimtis ir mokyklą lankantys vaikai. Remiantis viešosios policijos duomenimis, vaikai padaro apie penktadalį visų nusikalstamų veikų, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų sudaro apie 60 proc. visų nusikaltusių asmenų. Šis nusikalstamumas yra latentinis. Ši nusikalstamumo padėtis nėra visiškai aiški. Kartais tenka išgirsti, jog nusikaltimai, naudojant smurtą, vykdomi ir prieš pedagogus mokymo įstaigoje. Moksleivių smurtavimas prieš pedagogus egzistuoja ir tokiose Europos šalyse, kaip Vokietija, Šveicarija. Pastarojoje šalyje 2002 m. kas antras pedagogas yra emociškai (psichiškai) išsekęs.

tags: #agresyvaus #elgesio #istakas #aiskinancios #psichologines #teorijos