Įvadas
Agresija - aktuali ir reikšminga problema šiuolaikinėje visuomenėje, pasireiškianti įvairiose formose: nuo tiesioginio smurto iki užslėpto priešiškumo. Ši problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, todėl svarbu suprasti agresijos priežastis ir pasekmes, siekiant rasti būdų, kaip ją suvaldyti ir sumažinti.
Tiesioginė agresija
Tiesioginė agresija pasireiškia atviru, akivaizdžiu puolimu, kurio tikslas - padaryti fizinę ar psichologinę žalą kitam asmeniui. Tai gali būti fizinis smurtas, verbaliniai įžeidimai, grasinimai ar kitos atviros agresijos formos.
Netiesioginė agresija
Netiesioginė agresija, priešingai nei tiesioginė, yra užslėpta ir sunkiau pastebima. Ji gali pasireikšti apkalbomis, gandų skleidimu, socialine izoliacija ar kitomis manipuliacinėmis taktikomis, kuriomis siekiama pakenkti kito asmens reputacijai ar socialiniam statusui. Užslėpta agresija yra žalinga poros santykiams, nes tarpusavio bendravime trūksta atvirumo ir aiškumo. Ji gali pasireikšti akivaizdžiu pasyvumu, nusišalinimu ar apatišku požiūriu į tarpusavio santykius, nepasitenkinimą ar priešiškumą išreiškiant netiesiogiai. Pavyzdžiui, kai vienas iš partnerių, norėdamas aptarti kokią nors problemą, sako: „Leisk man paaiškinti…” ar ką nors siūlo, pasyviai agresyvus partneris dažniausiai reaguoja: „man tas pats” ; „gerai”; „tavo reikalas” ir pan., vengdamas išsakyti savo nuomonę ar jausmus.
Moterų agresija dėl neigiamo tėvo komplekso
Moterų agresija gali būti susijusi su neigiamu tėvo kompleksu, kuris atsiranda dėl nepatenkintų poreikių vaikystėje. Tokios moterys gali būti linkusios į agresyvų elgesį, siekdamos atkreipti dėmesį ar atkeršyti už patirtas nuoskaudas.
Agresijos vystymasis ir atsiradimas dėl sporto
Sportas gali būti tiek teigiama, tiek neigiama agresijos išraiškos forma. Nors sportinė veikla gali padėti išlieti susikaupusią energiją ir agresiją, konkurencija ir noras laimėti gali paskatinti nesąžiningą elgesį, smurtą ar kitas agresijos formas.
Taip pat skaitykite: Paauglių patyčių pasekmės
Žalingi įpročiai
Žalingi įpročiai, tokie kaip alkoholio ar narkotikų vartojimas, gali padidinti agresyvumą. Alkoholis ir narkotikai veikia smegenų funkcijas, slopina savikontrolę ir skatina impulsyvų elgesį.
Veiksniai, turintys įtakos vaikų agresijai
Vaikų agresiją gali įtakoti įvairūs veiksniai, įskaitant genetinę predispoziciją, šeimos aplinką, socialinę aplinką ir patirtas traumas. Smurtas šeimoje, nepriežiūra ar kitos neigiamos patirtys gali padidinti vaiko agresyvumą.
Karo aplinka
Karo aplinka yra ypač palanki agresijos pasireiškimui. Kareiviai ir civiliai gyventojai patiria didelį stresą, baimę ir netektis, kurios gali paskatinti agresyvų elgesį.
Kareivių patiriama agresija
Kareiviai, dalyvaujantys karo veiksmuose, patiria didelį psichologinį spaudimą. Jie privalo vykdyti įsakymus, net jei jie prieštarauja jų moralinėms vertybėms, ir susiduria su nuolatine mirties grėsme. Šios patirtys gali sukelti agresiją, nukreiptą į priešus, kolegas ar net save.
Civilių patiriama agresija
Civiliai gyventojai, gyvenantys karo zonose, taip pat patiria didelį stresą ir baimę. Jie gali tapti smurto aukomis, prarasti artimuosius ir namus, ir susidurti su nuolatine nežinomybe. Šios patirtys gali paskatinti agresyvų elgesį, nukreiptą į kitus civilius gyventojus ar net kareivius.
Taip pat skaitykite: Agresijos priežastys ir formos
Drausminimas, bausmė ir smurtinis elgesys
Buvimas tėvais yra vienas iš sunkiausių vaidmenų. Tėvai stengiasi ir išbando įvairius auklėjimo bei drausminimo būdus, kad išaugintų sėkmingus vaikus. Kartais tėvų ir vaikų santykiai, ypač pokyčių metu, yra audringi ir keliantys daug jausmų abiem pusėms. Sprendžiant tėvų ir vaikų tarpusavio nesutarimus svarbu prisiminti, kad prireikus, tėvai turėtų pripažinti savo klaidas ir būti pasirengę atsiprašyti savo vaikų. Kai bet kuris iš tėvų praranda kantrybę drausmindamas vaiką, jis turi atsiprašyti vaiko. Daugelis tėvų atsiprašymą laiko silpnumo ženklu ir mano, kad vaikas nebegerbs jo. Tačiau yra priešingai. Atsiprašymas parodo, kad mes galime pripažinti ir priimti savo klaidą, kiek įmanoma ištaisyti ją ir tęsti santykius. Taip suteikiame vaikams supratimą, kad klysti yra normalu.
Drausminimas
- Tvirtai, bet šiltai išreiškiamas susirūpinimas: „Negalima to liesti, nes gali susižeisti.“
- Sutelkiamas dėmesys į vaiko elgesį, bet ne į vaiko asmenybę: „Aš išklausysiu tave, kai nustosi verkti ir pasakysi, ko nori“, vietoj „Tu toks verksnys. Nustok!“
- Tinkamo elgesio (t. y. vaikas patiria sėkmę) vaikas išmoksta per artimą, šiltą bendravimą: „Aš tau padėsiu šį kartą surinkti tavo žaislus, kad kitą kartą galėtum tai padaryti pats.“
- Suteikia vaikui antrą galimybę pabandyti elgtis teisingai: „Dabar turi eiti į savo kambarį, bet kai nusiraminsi, gali grįžti ir pabandyti dar kartą.“
Taikyti drausminimą pradžioje gali būti sudėtinga, bet ilgainiui taps lengviau, nes vaikas išmoksta tinkamo elgesio ir pats pradeda kontroliuoti save. Vaikams reikia mokytis, kaip kontroliuoti savo elgesį ir valdyti konfliktus su kitais. Jaunesni nei trejų ar ketverių metų vaikai paprastai nesugeba kontroliuoti savo elgesio. Tėvai naudoja savo viršenybę, kad priverstų vaiką elgtis tinkamai. Vaikas gali bijoti savo tėvų.
Bausmė
- Paprastai būna nenuosekli, nes priklauso nuo tėvų nuotaikos. Tai klaidina vaikus. Jie išmoksta nerimauti, nes nežino, kaip tėvai vienu ar kitu atveju pasielgs. Vaikai neišmoksta kontroliuoti savo paties elgesio. Dažnai supyksta nežinodami dėl ko ir t.t..
- Ilgainiui gali pereiti į fizinį ir emocinį smurtą prieš vaiką. Kuo dažniau vaikas yra baudžiamas, tuo labiau jis pradeda „erzinti / išjungti“ tėvus. Ieškodami vis paveikesnių būdų, kad vaikai išgirstų ir klausytų, tėvai ima dar stipriau reaguoti į besikartojantį netinkamą vaiko elgesį.
- Bausmė yra negatyvi ir pažymi, kad vaikas patyrė nesėkmę (tėvai bando sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, bet nesuteikia galimybių vaikui pabandyti dar kartą ar nepaaiškina, kaip turėtų vaikas elgtis).
- Patogi ir lengvai pritaikoma, bet turi trumpalaikį poveikį. Vaikai dažnai išmoksta, kaip „nebūti pagautiem (t. y. tampa ypač kūrybingais išsisukinėtojais)“; todėl elgesys dažnai kartojamas, kai tėvų nėra.
Tačiau kartais tėvams tenka taikyti bausmes, pavyzdžiui, kai vaiko elgesys yra tikrai pavojingas, o jis nereaguoja į susitarimus ar nurodymus. Bausmė niekada neturėtų būti smurtinė, turėtų būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė ramiu tonu vaikui paaiškinant dėl ko bausmė jam taikoma ir kiek laiko truks, kaip vaikas gali ištaisyti padarytą žalą ar atgauti privilegijas. Bausmė veiksminga, jei vaikas supranta savo kaltę, bausmė atitinka prasižengimą, taikoma saikingai, pateikiama rimtai, nėra skiriama supykus.
Smurtinis elgesys
Fizinė prievarta pasireiškia, kai tėvai arba globėjai sukelia vaikui skausmą arba jį sužaloja. Emocinė prievarta pasireiškia, kai tėvai ar globėjai atsisako suteikti vaikams meilę, dėmesį, apsaugą ir padrąsinimą ar patenkinti vaikams svarbius poreikius; arba, kai tėvai nuolat žemina, kaltina vaikus, įrodinėja vaikams jų negebėjimą ko nors pasiekti, verčia jaustis kaltais ir nevykusiais, įžeidinėja ir / ar tyčia ignoruoja savo vaikus, nuvertina vaikų jausmus, pasiekimus ar iniciatyvą, atskiria vaikus nuo svarbių jiems žmonių ar socialinio patyrimo. Bet koks smurtas yra nepateisinamas. Smurtą patyrę vaikai gauna žinią, kad tave mylintys žmonės tave skaudina, ir kad pasaulis yra pavojinga vieta.
Smegenų amžėjimo padariniai
Apie 15 proc. asmenų, vyresnių nei 65 m. amžiaus, patiria įvairius su amžiumi susijusius psichikos sutrikimus, o statistika rodo, kad kiekvienais metais pasaulyje diagnozuojama apie 10 mln. naujų demencijos atvejų. Remiantis tyrimų duomenimis, 25-30 proc. asmenų, kurie serga Alzheimerio liga, būdingas agresyvumas. Depresija vyresniame amžiuje taip pat gali daryti įtaką pykčiui, dirglumui, nepasitenkinimui. Taigi, senatvėje atsiradusius elgesio pokyčius dažnai lemia psichikos sutrikimai. Senstant kūne vyksta daug pasikeitimų: prastėja gebėjimas įsisavinti naują informaciją, orientuotis tam tikrose situacijose, kurios reikalauja greitos reakcijos, blogėja darbinė atmintis, dėmesio koncentracija. Kiti pokyčiai - dar drastiškesni, pavyzdžiui, nustatyta, kad sergant Alzheimerio liga pakinta smegenų sritys, atsakingos už agresyvaus elgesio slopinimą. Vyresniame amžiuje pasireiškia somatinės ligos, dėl kurių žmogus vis dažniau tampa priklausomas nuo kitų. Jei asmuo serga psichikos sutrikimu, ta priklausomybė būna dar didesnė. Šiuo laikotarpiu patiriama daug netekčių: miršta sutuoktiniai, partneriai, draugai, o tai veda prie vienatvės ir socialinės izoliacijos. Taigi, nėra keista, jog emocijos keičiasi į neigiamą pusę. Žmogus tampa dirglus, pretenzingas, įnoringas ir kartais įvairiais būdais demonstruoja agresiją. Reikėtų neužmiršti ir gretutinių ligų, kurios turi įtakos medžiagų apykaitai, hormoniniams svyravimams, o kartais netgi sukelia intoksikaciją. Tokios būsenos turi tiesioginį poveikį smegenims, sutrikdo jų veiklą ir sukelia įvairius simptomus, įskaitant ir agresiją.
Taip pat skaitykite: Apsauga nuo agresyvaus kaimyno
Agresijos formos senatvėje
Gali būti fizinė agresija, kuri yra akivaizdi. Gali būti verbalinė agresija, kuri naudojama subtiliai, jei žmogaus intelektas išlieka aukštas. Pasitaiko ir seksualinė agresija. Fizinė agresija dažnesnė tarp vyrų, žodinę visi naudoja vienodai. Destruktyvus elgesys dažniausiai būna nukreiptas į kitus, tačiau nereikia užmiršti, kad jis gali būti nukreiptas ir į save. Beje, agresijos intensyvumas gali būti įvairus. Būdingas pastovus negatyvumas, nepasitenkinimas, bambėjimas dėl visko ir ant visko, o gali būti siautėjimą primenantys epizodai. Sunku vertinti šio sutrikimo dažnį visuomenėje, nes trūksta duomenų apie asmenų elgesį namuose. Dažnai į statistiką įtraukiami tik „stipriau išreikštos“ agresijos atvejai.
Kaip elgtis su senatvine agresija?
Jei problemą lemia psichosocialiniai komponentai, tinka kontaktas ir komunikacija. Tiek ligonio artimiesiems, tiek medicinos personalui verta mokytis konfliktinių situacijų deeskalacijos metodų, kurie padeda tvarkytis su vyresnio amžiaus, ir ne tik, žmonių agresija. Atvejais, kai agresija yra tam tikrų procesų, vykstančių smegenyse, raiška, skiriami medikamentai. Tai daroma įvertinus naudos ir žalos santykį, nes vyresniame amžiuje vaistų toleravimas yra pasikeitęs. Artimiesiems ir medicinos personalui tenka nelengva užduotis suvaldyti ligonio pykčio priepuolius ar jų išvengti. Dažnai už agresijos stovi nepasitenkinimas. Įvardinus poreikį ir jį patenkinus, agresijos pasireiškimas būtų retesnis ar silpnesnis. Reikėtų prisiminti, kaip elgiamės su kūdikiais ir mažais vaikais: pagal jų elgesį stengiamės nuspėti, kas jiems yra, ir su tuo tvarkomės. Pavyzdžiui, jei kūdikis garsiai ir ilgai rėkia, to netraktuojame kaip agresijos pasireiškimo, o ieškome priežasčių. Alkanas? Šlapias? Nepatogi padėtis? Tokios pačios taktikos reikėtų laikytis susidūrus su senyvo amžiaus žmogaus, ypač jeigu jam yra demencija, elgesio sunkumais. Gal jis irzta, nes nutirpo šonas ar mėšlungis traukia blauzdos raumenis? Taigi, verta ieškoti dirglumo ir nepasitenkinimo priežasčių, jas likviduoti, taip užkertant kelią agresijai. Dėl agresyvaus artimojo elgesio galima kreiptis į šeimos gydytoją, tačiau gydytojas psichiatras yra tas specialistas, kuris geriausiai padėtų parinkti reikiamas priemones, ypač jei kalbama apie medikamentinį gydymą.
Pyktis ir agresija
Žmogaus pyktį ir agresiją įtakoja nemažai skirtingų faktorių: biologiniai, psichologiniai, socialiniai. Aiškinant pykčio ir agresyvumo apraiškas didelis dėmesys skiriamas socialiniam aspektui, nes neįmanoma agresyvumo įsivaizduoti kur nors kitur nei pačioje visuomenėje, kaip ir negalima paaiškinti pačios visuomenės, nežinant agresyvaus elgesio ypatumų ir jį sukeliančių veiksnių. Pyktis yra normali emocija, kurią neišvengiamai kiekvienas patiria frustracijos situacijose (t.y. tuomet, kai negali pasiekti ar gauti tai, ko nori). Kuo reikšmingesnis tikslas, tuo didesnę įtampą ir pyktį jaučiame, negalėdami jo pasiekti. Pyktis - tai priešiška emocinė reakcija į asmenybės poreikių tenkinimo, tikslų įgyvendinimo kliūtis. Pyktis dažniausiai reiškiasi energijos antplūdžiu, fizinės veiklos poreikiu, sustiprina pasitikėjimą savo jėgomis, įkvepia drąsos ir kartu susilpnina savikontrolę. Pyktis būdingas tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Gyvūnų pyktis yra labai reikšmingas padeda sutelkti energiją ir pasirengti aktyviai savigynai. Žmogui pyktis kartais taip pat gali padėti susitelkti ir energiją pakreipti teigiama linkme. Nelabai smarkus, sąmonės kontroliuojamas pyktis padidina žmogaus pasitikėjimą savimi, suteikia drąsos ir jėgų ginti teisėtus savo ir kitų žmonių interesus. Dažnai pyktis kyla situacijose, kai žmogus suvokia, kad gresia pavojus jo gerovei.
Racionalus ir neracionalus pyktis
Pyktį galima išreikšti racionaliai ir neracionaliai. Racionaliai išreikštas pyktis atitinka situaciją, išsakomas tuo laiku, kada kilo, ir tiems žmonėms, kuriems jis skirtas, kalbama apie tai, kas sukėlė pyktį, o ne daromi globalūs apibendrinimai, išreiškiamas socialiai priimtinu būdu ir sumažina įtampą, nelieka kaltės jausmo. Neracionalus pyktis sunkina bendravimą, iškreipia tikrovės suvokimą ir gali sukelti psichosomatinių sutrikimų ir netgi perauga į agresyvų elgesį, smurtą.
Agresijos apibrėžimas ir formos
Agresija apibūdinamas labai platus elgsenos ir emocijų spektras: nuo sportinio azarto, ginčų, savigynos iki žmogaus puolimo, žudymo, karų bei kitos valstybės užpuolimo. Yra labai daug agresijos apibūdinimų. Agresija - visi veiksmai, kuriais siekiama sužaloti, pakenkti, suteikti skausmą. Tai priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus ar net žmonių grupės atžvilgiu, turint tikslą pakenkti kitam žmogui fiziškai ar psichologiškai. Agresija - neatskiriamas tarpasmeninių konfliktų palydovas, gali būti ir konflikto priežastimi (išreiškiamos agresijos tendencijos), ir pasekmė (nežinoma kitų konflikto sprendimo strategijų, nenorima ar nemokama jomis pasinaudoti). Agresyvaus elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Agresija gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu (žodinė agresija) ir fiziniu smurtu (fizinė agresija). Iš esmės agresija neprieštarauja dorovei, nors didžioji dauguma išorinių agresijos apraiškų yra amoralios ir netoleruotinos. Visuomenė nesmerkia „teisėtos“ agresijos (policininkas, tramdantis nusikaltėlį; dantistas, raunantis dantį; sportininkas, kovojantis dėl kamuolio ir pan.) ir „instrumentinės“ agresijos (veiksmai, kuriais siekiamas tikslas ir nepadaroma didelė žala; ginčai dėl objektų, teorijos ar privilegijų). Tai socialiai priimtinas agresyvumas, neatsiejam socialinio gyvenimo dalis. Agresijos formos tiesiogiai susijusios su smurtu (agresyvumas nukreiptas į daiktus, žmones ar save) yra smerkiamas. Tačiau vertinimo normas ir reikalavimus lemia kultūra, kuri kartais sparčiai keičiasi. Kintant kultūrai kinta ir ją atspindintis elgesys bei vertinimo normos.
Agresiją įtakojantys faktoriai
Agresiją įtakoja įvairūs faktoriai, tokie kaip lyčių skirtumai, rasinė priklausomybė, negatyvūs aplinkos faktoriai, alkoholio ir narkotikų vartojimas, baimė ir kt.
Agresijos teorijos
Įvairūs autoriai bandė aiškinti agresijos atsiradimo priežastis, jos funkcionavimo ypatumus, modifikacijos būdus ir pan. Yra biologinė (arba instinktų) agresijos teorija, frustracijos - agresijos teorija, socialinio mokymosi agresijos teorija ir socialinės kognityvinės agresijos teorijos.
Priklausomybių pasekmės
Priklausomybė - tai liga, paliečianti ne tik patį priklausomą asmenį, bet ir jo artimuosius. Artimieji dažnai išgyvena stiprią gėdą ir kaltę. Nuolatinė įtampa didina riziką susirgti depresija, nerimo sutrikimais ar net patiems tapti priklausomais. Nė vienas nesame atsakingas už kito žmogaus elgesį, net jei tai yra vaikas, vyras ar žmona. Artimieji neturėtų prisiimti atsakomybės už priklausomo asmens veiksmus ar bandyti jį nuolat gelbėti. Toks elgesys gali tik pabloginti situaciją ir neleisti priklausomam asmeniui prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Vaikų poveikis
Artimojo priklausomybė itin stipriai paveikia šeimoje augančius vaikus. Vaikystėje patirtos traumos gali turėti ilgalaikių pasekmių, tokių kaip kaltės jausmas, gėda dėl šeimos, elgesio sutrikimai ir nežinojimas, kaip tinkamai elgtis įvairiose situacijose. Tokie vaikai dažnai kreipiasi pagalbos dėl kitų sunkumų, pavyzdžiui, depresijos ar nerimo sutrikimų, tačiau pasikalbėjus išaiškėja, kad artimieji buvo priklausomi, dažniausiai - nuo alkoholio. Išmokti gyventi su skaudžia priklausomybės patirtimi padeda palaikymas ir supratimas, kad nesi vienintelis, patiriantis tokius sunkumus. Savipagalbos grupės, kuriose lankosi tą patį patyrę žmonės, gali suteikti moralinę paramą ir pasidalyti praktiniais patarimais.
Smurto prieš vaikus pasekmės
Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas ir didžiulė socialinė bei visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimas ar neveikimas, darantis fizinį, seksualinį, psichologinį ar emocinį poveikį vaikui, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.
Smurto rūšys
Yra kelios pagrindinės smurto rūšys: fizinė prievarta, seksualinė prievarta ir emocinė prievarta. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu smurtu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą.
Pasekmės vaiko raidai
Vaikus žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Vaiko amžius, genetinis pažeidžiamumas, žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas, pobūdis ir sunkumas, smurtautojo ir vaiko santykių artumas bei specialistų intervencijos pobūdis turi įtakos vaiko raidai.
Trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės
Trumpalaikės pasekmės yra fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai, atsirandantys betarpiškai po patirtos prievartos. Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.
Fiziniai sužalojimai
Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kūdikio purtymas gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą ar net mirtį.
Psichologinės pasekmės
Smurto aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju. Vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą ir skausmą. Kitos galimos psichologinės pasekmės: jausmų izoliacija, disociacija, išstūmimas, savivertės problemos, tarpasmeninių santykių sunkumai, elgesio sutrikimai, kognityvinių funkcijų sutrikimai, potrauminio streso sutrikimas (PTSS), depresija ir nerimo sutrikimai, savižudybės rizika, agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla.
Klausos netekimo pasekmės
Klausos netekimą kiekvienas žmogus išgyvena savaip, nes kiekvienas žmogus į stresines situacijas reaguoja skirtingai.