Įvadas
Agresija - tai elgesys, nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę ar negyvą objektą, siekiant sukelti skausmą arba padaryti žalą (fizinę, materialinę, psichologinę). Šiame straipsnyje nagrinėjamos agresyvaus elgesio teorijos, jo kilmė, formos, faktoriai ir skirtingi požiūriai į agresiją.
Agresyvaus Elgesio Sąvoka
Agresija (lot. aggressio - užpuolimas) - žmogaus elgesys, nukreiptas prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą. Juo siekiama sukelti skausmą arba padaryti žalos (fizinės, materialinės, psichologinės). Agresyviu elgesiu paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtemptos psichinės būsenos ar konfliktinės situacijos, kartais tai priemonė geidžiamam tikslui pasiekti. Agresyvios būsenos dažniausiai esti supykęs žmogus, todėl jis negali kontroliuoti savo veiksmų, būna impulsyvus, įtarus, nuolat pasiruošęs gintis.
Agresijos Kilmę Aiškinančios Teorijos
Agresijos atsiradimo priežastis aiškina keturios pagrindinės teorijos: instinktų, frustracijos, socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė.
Instinktų Teorija
Instinktų teorijos kūrėjai (S. Freudas, K. Lorenzas) kėlė prielaidą, jog agresyvus elgesys yra įgimtas, todėl agresija yra neišvengiama ir nepanaikinama. Jų manymu, egzistuoja vienintelis būdas jai sušvelninti - agresiją išreikšti socialiai priimtinu būdu (pavyzdžiui, sporto varžybose).
- S. Freudo agresijos teorija: S. Freudas išskyrė dvi pagrindines asmenybės varomąsias jėgas - gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai (pvz., alkio, troškulio, seksualinis) užtikrina žmogaus fizinę egzistenciją ir giminės pratęsimą. Mirties, arba destruktyvūs, instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, tačiau, nepaisant to, jie galiausiai pasiekia savo tikslą - kiekvienas žmogus miršta. Mirties instinktų buvimas grindžiamas prielaida, kad visos gyvos būtybės siekia sugrįžti į tą stabilumo būklę, kuri būdinga neorganiniam pasauliui. Svarbus išvestinis mirties instinktų darinys yra agresijos potraukis. S.Freudo manymu, „Agresijos potraukio atsiradimas yra susijęs su savisauga - tam, kad apsaugotų organizmą, gyvenimo instinktai pasipriešina mirties instinktams ir nukreipia jų energiją į išorę (prieš kitus žmones arba objektus)“. Tačiau kai kada agresija gali vėl būti nukreipiama atgal, ten iš kur ji kilo (t.y. prieš savąjį Aš). Dalį į vidų nukreiptos agresijos potraukio energijos gali perimti Superego (ši energija naudojama baudžiant Ego bei sukeliant kaltės išgyvenimą), o kraštutiniais atvejais gali pasireikšti savidestrukcija, arba suicidiniai bandymai. Be to, kadangi mūsų veiksmus paprastai skatina ne vienas, bet keletas motyvų, tai realybėje dažnai pasireiškia gyvenimo ir mirties instinktų tarpusavio sąveika. Kaip pažymi S.Freudas, „Žmogus nėra švelni, meilės trokštanti būtybė, kuri gali tiktai gintis ir tik tada, kai ją kas nors užpuola. Žmogaus prigimtyje slypintis agresijos potraukis lemia tai, kad palankiomis aplinkybėmis (pvz., kada nėra kliūčių arba slopinančių jėgų) šis agresyvumas pasireiškia stichiškai, pažadindamas žmoguje laukinį žvėrį, kuris gali kankinti ir žudyti savo gentainius“. Dėl šio žmonėms būdingo pirmapradžio priešiškumo bei agresyvumo kultūrai ir civilizacijai kyla nuolatinė grėsmė (nes įgimti žmogaus potraukiai yra stipresni už racionalius interesus). Todėl socialinė-kultūrinė aplinka turi sutelkti visas pastangas, kad galėtų prislopinti agresijos potraukį. Reikia pabrėžti, kad S.Freudas analizavo ne tik tarpasmeninę, bet ir tarpgrupinę agresiją. Viena iš pagrindinių tarpgrupinės agresijos funkcijų - tai savosios grupės stabilumo ir vieningumo palaikymas. Pagal S.Freudo teorija galima teikti, kad visada galima susieti tarpusavyje didelį žmonių skaičių, jeigu dar liks ir tokių, į kuriuos bus galima nukreipti savo agresiją. Jo manymu, tarp kaimyninių tautų (arba atskirų etninių grupių) dažnai kyla nesantaika, kuri padeda joms santykinai „nekaltu“ būdu patenkinti agresyvius potraukius ir išlaikyti savosios grupės vieningumą. Šį priešiškumo „svetimiesiems“ ir prieraišumo „saviesiems“ formavimąsi galima būtų paaiškinti remiantis Edipo komplekso funkcionavimo analogija. Kitaip tariant, ankstyvosios vaikystės emocinių santykių ambivalentiškumas vėliau yra perkeliamas į socialinę tarpusavio sąveiką. Meilė tėvui yra transformuojama į identifikaciją su savosios grupės lyderiu, taip pat į susitapatinimą su kitais grupės nariais, kurie irgi jį pripažįsta.
- K. Lorenzo agresijos teorija: Daugelį metų tyrinėjęs gyvūnų elgseną, K.Lorenzas priėjo išvados, kad agresija yra įgimta. Tačiau jeigu S.Freudas mirties instinktą traktavo kaip destruktyvų pradą ir priešpriešino jį gyvenimo instinktams, tai K.Lorenzas manė, kad agresija yra toks pat instinktas, kaip ir visi kiti. Jo manymu, esant natūralioms sąlygoms, agresija yra adaptyvi ir padeda išsaugoti gyvybę ir rūšį. Pavyzdžiui, agresijos instinktas užtikrina, kad tos pačios rūšies atstovai negyventų pernelyg arti vienas kito, o išsiskirstytų platesnėje teritorijoje (taip sudaromos geresnės sąlygos užsitikrinti pakankamas maisto atsargas). Kaip rašo K.Lorenzas, „Tam, kad pasireikštų agresija, reikalingas išorinis reakciją sukeliantis stimulas, kuris nukreipia sukauptą energiją į fiksuotus elgesio būdus (pvz., savo rūšies atstovo užpuolimą, kai jis pažeidžia kito gyvūno teritoriją). Kai sukaupta agresijos instinkto energija yra panaudojama, agresyvių reakcijų pasireiškimo tikimybė sumažėja“. Tačiau, jeigu agresija nebuvo išreikšta ilgą laiko tarpą ir susikaupė didelės energijos atsargos, tai agresyvias reakcijas gali išprovokuoti netgi silpni orientuojantys stimulai (šiuo atveju agresijos pasireiškimo slenkstis tampa toks žemas, kad ji pratrūksta pirmai palankiai situacijai pasitaikius). Taigi galima sakyti, jog agresija funkcionuoja pagal hidraulinio modelio principą - susikaupus dideliam agresijos instinkto energijos kiekiui, ji turi būti išreikšta. K.Lorenzo manymu, tenka tiktai apgailestauti, kad žmogus neturi grobuoniškos prigimties. Daug pavojų, gresiančių žmogui, atsiranda būtent todėl, kad iš prigimties jis yra santykinai nepavojinga, viskuo mintanti būtybė. Žmogus neturi pavojingo natūralaus ginklo (pvz., didelių ir aštrių nagų arba dantų), kuriuo jis galėtų užmušti kitą stambią būtybę. Dėl to per visą evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo visiems „profesionaliems“ plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus ir kartu užkerta kelią rūšies susinaikinimui.
Tiek S.Freudo, tiek K.Lorenzo agresijos teorijos susilaukė nemažai kritikos. Galima būtų išskirti tokius pagrindinius kitų autorių priekaištus. Pirma, instinktų teorijos negali paaiškinti, kodėl vieni žmonės yra daug agresyvesni už kitus ir kodėl egzistuoja tokia didelė žmogaus agresyvaus elgesio formų įvairovė (jeigu agresija yra įgimta, tai tam tikras agresyvaus elgesio modelis turėtų būti būdingas visiems tos rūšies atstovams). Antra, nors žmogus ir neturi tokių stiprių instinktyvių agresijos slopinimo būdų kaip plėšrūs gyvūnai, tačiau savo agresiją jis gali kontroliuoti aukštesniaisiais psichiniais procesais ir kalba. Trečia, net jeigu žmogus ir turi agresijos instinktą, jo agresyvių impulsų pasireiškimą gali stipriai paveikti besikeičiančios aplinkos sąlygos, socialinė patirtis ir kiti ontogenezės metu vykstantys pokyčiai. Kai kurie eksperimentiniai tyrimai liudija, kad įgyta patirtis gali turėti įtakos net plėšrių gyvūnų agresijos instinkto pasireiškimui.
Taip pat skaitykite: Psichikos sveikatos krizės įveikimas
Frustracijos Teorija
Frustracijos teorijos kūrėjai (J. Dollardas ir kiti) vieni pirmųjų akcentavo išorinių sąlygų įtaką agresijai reikštis. Jie pateikė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos padarinys. Agresiją galima sušvelninti šiais būdais: pašalinti frustracijos šaltinį, tada nebebus agresijos motyvo; žmogus, patyręs frustraciją, turi išreikšti bent šiek tiek agresijos, kad įvyktų savotiškas apsivalymas, arba katarsis.
Dar 1939 m. J.Dollardas su kolegomis paskelbė savo garsųjį veikalą „Frustracija ir agresija“, kuris keletą dešimtmečių buvo agresyvaus elgesio tyrimų teoriniu pagrindu. Minėti autoriai iškėlė prielaidą, kad agresija visuomet yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija visuomet skatina tam tikras agresijos formas. Šiuo atveju frustracija yra suprantama kaip trukdymai siekiant kokio nors tikslo. Galima sakyti, kad frustracija atsiranda tada, kai žmogus negali siekti trokštamo tikslo arba atlikti atitinkamų veiksmų, kai jis to nori. Didėjant frustracijai, stiprėja ir agresyvaus elgesio stimuliacija.
- Blokuojamo potraukio (susijusio su tikslo siekimu) stiprumas.
- Frustracijos visapusiškumas.
- Nedidelių frustracijų susikaupimas.
Susikaupusios nedidelės frustracijos arba trukdymai galiausiai sukelia stiprias agresyvias reakcijas (atskiros nedidelės frustracijos paprastai stiprios agresijos nesukelia).
Vis dėlto labai greitai J.Dollardas ir jo kolegos susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, kiti autoriai atkreipė dėmesį į tai, kad frustracija ne visuomet sukelia agresiją (po frustracijos gali pasireikšti ir kitos reakcijos) arba kad frustracija ne visada yra būtina agresijos pasireiškimo sąlyga (samdytas žudikas gali atlikti savo užduotį nieko nežinodamas apie auką ir nepatirdamas jokios frustracijos). Atsižvelgdami į pareikštas pastabas, frustracijos-agresijos teorijos autoriai pripažino, kad ryšys tarp frustracijos ir agresijos nėra toks paprastas, kaip buvo manyta. Jie patikslino anksčiau iškeltą prielaidą ir nurodė, kad agresija yra tik viena iš galimų frustracijos pasekmių. Frustracija taip pat dar gali sukelti tokias reakcijas kaip atsitraukimą, apatiją, regresiją arba fiksaciją (t.y. stereotipinį elgesį). Kalbant apie šiuolaikinę frustracijos sampratą, reikia pažymėti vieną labai svarbų dalyką - toleranciją frustracijai. Ši tolerancija yra tam tikras slenkstinis dydis, kurį viršijus, pasireiškia kokybiškai skirtingos elgesio formos. Pavyzdžiui, žmogus gali patirti gana stiprią ir santykinai ilgalaikę frustraciją nedemonstruodamas jokių elgesio dezorganizacijos požymių (t.y. gali ir toliau siekti užsibrėžto tikslo arba pasirinkti alternatyvų patrauklų užsiėmimą). Tačiau jeigu frustracija ima didėti, nuo tam tikro momento žmogus praranda psichinę pusiausvyrą ir nebegali konstruktyviai susidoroti su iškilusia problemine situacija.
- Perkelta agresija: Kaip pažymi frustracijos-agresijos teorijos autoriai, frustracijos sukelta agresija paprastai yra nukreipiama į žmogų arba į kitą objektą, trukdantį siekti norimo tikslo. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad žmogus negali visada elgtis agresyviai nesulaukdamas atitinkamo atsako arba iš agresijos objekto, arba iš kitų žmonių. Tokio potencialaus atsako galimybė įsisąmoninama jau vaikystėje, nes tėvai dažnai skiria savo vaikams bausmes, jeigu vienas iš jų nuskriaudžia kitą. Taigi, nors patiriama frustracija ir provokuoja agresyvias reakcijas, jos gali būti nuslopintos, jeigu už agresiją gresia bausmė arba kokios nors kitos nemalonios pasekmės. Tačiau tokiais atvejais, kai žmogus už agresiją prieš frustratorių bijo būtį nubaustas, arba kai frustracijos šaltinis konkrečiu momentu yra nepasiekiamas, jis savo agresiją gali perkelti į kurį nors kitą objektą. Grįžtant prie agresyvių reakcijų perkėlimo, galima pasakyti, jog tada, kai individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą, bet jo nėra (arba objektas yra neprieinamas), tai tikėtina, kad jis savo agresiją perkels į kitą panašų objektą. Tuo atveju, kai individas nori išreikšti savo agresiją į originalų objektą, bet kartu išgyvena silpną bausmės baimę, jis perkels agresiją į objektą, turintį tiek panašumų, tiek ir skirtumų, palyginti su originaliu. Tačiau, jeigu individas nori išreikšti agresiją į originalų objektą ir kartu išgyvena stiprią bausmės baimę, yra tikėtina, kad agresija bus perkeliama į labai nepanašų (palyginti su originaliu) objektą. Kitaip tariant, kuo didesnę baimę išgyvena individas, tuo mažesnė tendencija perkelti agresiją į panašų objektą, ir, priešingai, kuo mažesnę baimę išgyvena individas, tuo didesnė tikimybė, kad agresija bus perkelta į panašius objektus. Pavyzdžiui, darbuotojas gali būti labai supykęs ant savo viršininko. Jeigu darbuotojas šiek tiek bijo viršininko, ir tas jį frustruoja, tai tikėtina, kad darbuotojas savo agresiją išreikš į tarpinį pagal panašumą objektą (pvz., į viršininko pavaduotoją).
- Frustracija, aplinkos sąlygos ir agresija: Autoriai, bandę papildyti pagrindinę frustracijos-agresijos teorijos prielaidą, akcentuoja tai, kad frustracija sukelia pasirengimą agresijai, bet ar agresija bus išreikšta, priklauso nuo papildomų aplinkos sąlygų. Šioms papildomoms sąlygoms, lemiančioms agresyvų elgesį, ypač daug dėmesio skyrė L.Berkowitzas. Jo manymu, „Frustracija tiesiogiai nesukelia agresijos, tačiau skatina emocinio sužadinimo būseną, kurią galima apibūdinti kaip pyktį. Pyktis lemia vidinį žmogaus pasirengimą agresijai, tačiau agresyvus elgesys pasireiškia tik tada, kai aplinkoje yra atitinkami orientuojantys stimulai. Šių stimulų funkcijas gali atlikti kitų žmonių poveikiai, mažinantys agresyvaus elgesio apribojimus, objektai, vienaip ar kitaip susiję su agresija, negatyviais išgyvenimais ir pan“. Įvairūs stimulai gali mokymosi būdu įgauti agresiją sukeliančių savybių (pvz., taikant klasikinio sąlygojimo principus). Taigi, teoriškai bet koks įvykis arba objektas gali tapti agresiją sukeliančiu stimulu. Norėdami pademonstruoti agresiją sukeliančių orientuojančių stimulų vaidmenį, L.Berkovitzas ir jo kolegos atliko nemažai „ginklų efekto“ tyrimų. Kadangi ginklai tiesiogiai asocijuojasi su agresija, buvo manoma, kad jie atlieka agresiją sukeliančių stimulų funkcijas. Vadinasi, frustruotiems arba supykintiems žmonėms ginklai turėtų sukelti daug stipresnę agresiją negu neutralūs objektai. Pirmajame eksperimento etape tiriamieji (studentai vyrai) turėjo atlikti užduotį, kurią vėliau vertino eksperimentatoriaus pagalbininkas, stimuliuodamas juos elektros smūgiais. Elektros smūgių skaičius nepriklausė nuo užduoties atlikimo - jais buvo siekiama sukelti skirtingą tiriamųjų pykčio būseną. Kaip ir buvo tikėtasi, tie tiriamieji, kurie gaudavo daug elektros smūgių, buvo piktesni už tuos, kurie gavo tik vieną elektros smūgį. Antrajame eksperimento etape tiek supykinti, tiek ir nesupykinti tiriamieji turėjo vertinti eksperimentatoriaus pagalbininko užduoties atlikimą (jie taip pat galėjo skirti elektros smūgius). Šiame etape tiriamiesiems buvo sudaromos įvairios sąlygos. Pirmuoju atveju ant šalia stovinčio stalo buvo padedamas medžioklinis šautuvas ir revolveris, o tiriamiesiems sakoma, kad šie ginklai priklauso ek…
Socialinio Mokymosi Teorija
Socialinio mokymosi teorijos autoriaus A. Banduros teigimu, agresija yra specifinė elgesio forma, kurios išmokstama ir kuri naudojama taip, kaip ir kitos socialinio elgesio formos. Agresijos mokymosi svarbiausias būdas - modeliavimas arba mokymasis stebint. Ji įsitvirtina žmogaus elgesyje, kai tampa veiksminga priemone tikslams pasiekti.
Taip pat skaitykite: Mokinių agresijos tyrimai
Socialinė Kognityvinė Teorija
Socialinės kognityvinės teorijos kūrėjai (K. A. Dodge’as ir kiti) pabrėžė, kad agresiją gali skatinti informacijos apdorojimo trūkumai: netikslus stimulų kodavimas, klaidinga jų interpretacija, agresyvių atsakomųjų reakcijų generavimas, pozityvių agresyvaus elgesio padarinių prognozavimas ir kita.
Skirtingas Požiūris į Agresiją
Pagal raiškos būdą agresija gali būti:
- Primityvi, atvira (kandimas, mušimas, spardymas, spjaudymas, keikimasis, agresyvus ginčas) arba sublimuota (apkalbos, šmeižtas, niekinimas, menkinimas, slaptas kenkimas);
- Fizinė (jėgos demonstravimas, siekimas sužeisti ar net nužudyti) arba verbalinė (žodinė);
- Tiesioginė (nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą) arba perkeltinė (nukreipta į kitą asmenį, nes taip išreikšti agresiją yra saugiau).
Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais galima išskirti agresijos pagrindines formas: impulsyvią gynybinę, instrumentinę, priešišką piktybinę.
- Impulsyvi gynybinė agresija dažniausiai kyla, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kas nors grasina, nori pakenkti; ši agresijos forma pasireiškia susidarius netikėtai situacijai: kai žmogus yra labai susijaudinęs, neturi laiko apsvarstyti visų galimų alternatyvų ir numatyti savo veiksmų padarinių.
- Instrumentinės agresijos veiksmai gali būti apgalvoti iš anksto ir, palyginti su impulsyvia gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo konkrečios situacijos. Be tiesioginės žalos kitam žmogui, siekiama ir kitų tikslų (pavyzdžiui, paauglys gali užpulti praeivį gatvėje norėdamas iš jo atimti pinigus arba įrodyti grupei savo pranašumą).
- Priešiškos piktybinės agresijos atveju naudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai: siekiama sukelti kitam žmogui skausmą ir diskomfortą (šie agresyvūs veiksmai paprastai yra intensyvūs, ilgalaikiai, žeminantys aukos orumą).
Agresijos Kilimas
Vienu ia neigiams visuomeninio gyvenimo padarinis yra nusikalstamumas. iau aiuo darbu ketinama pa~velgti / kit agresijos pus, kada mokinis smurtas naudojamas priea suaugusiuosius mokytojus, mokymo /staigoje. Pats smurto naudojimas priea pedagogus skatina nusikalstamumo augim. Todl atskleisti ir /vertinti, smurto priea pedagogus atsiradimo ir jo naudojimo prie~astis, yra aktuali teorin ir praktin problema. is analizei, Lietuvoje skiriama gana ma~ai dmesio.
Jaunimo Agresyvumo Požymiai
Remiantis vieaosios policijos duomenimis, vaikai padaro apie penktadal/ viss nusikalstams veiks, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 mets sudaro apie 60 proc. viss nusikaltusis asmens. is nusikalstamumo stabilizavimsi. is nusikalstamumas yra latentiakas. is nusikalstamumo padtis, nra visiakai aiaki. Kartais tenka iagirsti, jog nusikaltimai, naudojant smurt, vykdomi ir priea pedagogus mokymo /staigoje. Moksleivis smurtavimas priea pedagogus egzistuoja ir tokiose Europos aalyse, kaip Vokietija, `veicarija. Pastarojoje aalyje ias pedagogas yra emociakai (psichiakai) iaseks. ius, o apie Lietuvoje pedagogs patiriam smurt ia mokinis, tyrimais paremts duomens nra. Taip pat trkksta informacijos, apie pedagogams teikiamos pagalbos priemones patiriant smurt ia mokinis. Pedagogai ir js neigiama patirtis bendradarbiaujant su moksleiviais tarsi nustumiama / aal/ ir pamiratama, nors pedagogai tokie pat ~mons, kaip ir kiti, o naudojant smurt priea juos yra pa~eid~iamas orumas ir kitos ~mogaus teises. Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padti iasprsti, mintosios mokinis naudojimo priea pedagogus smurto problemos. Todl reikts numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gauts palaikym ir u~ mokyklos ribs, teikiant sistemiak ir komandiniu darbu paremt pagalb. is su mokytojais, kadangi tik suteikiant pagalb pedagogams ir nesiimant priemonis aalinant mokinis agresyvs elges/, teigiams rezultats nebus.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
Agresijos Faktoriai
Agresyvų elgesį gali įtakoti įvairūs faktoriai, tokie kaip neigiama visuomenės informavimo priemonių įtaka bei jautrumo sumažėjimas.
Neigiama Visuomenės Informavimo Priemonių Įtaka
Žiniasklaida dažnai pateikia smurtą kaip priimtiną problemų sprendimo būdą, ypač filmuose ir vaizdo žaidimuose. Tai gali paveikti jaunų žmonių požiūrį į agresiją.
Trumpalaikis Jautrumo Sumažėjimas
Ilgalaikis jautrumo sumažėjimas
Agresijos Formų Klasifikacija
Pagal raiškos būdą agresija gali būti primityvi, atvira (kandimas, mušimas, spardymas, spjaudymas, keikimasis, agresyvus ginčas) arba sublimuota (apkalbos, šmeižtas, niekinimas, menkinimas, slaptas kenkimas); fizinė (jėgos demonstravimas, siekimas sužeisti ar net nužudyti) arba verbalinė (žodinė); tiesioginė (nukreipta į nepasitenkinimo, priešiškumo objektą) arba perkeltinė (nukreipta į kitą asmenį, nes taip išreikšti agresiją yra saugiau). Remiantis vyraujančiais elgesio motyvais galima išskirti agresijos pagrindines formas: impulsyvią gynybinę, instrumentinę, priešišką piktybinę.
tags: #agresyvu #elgesi #aiskinancios #teorijos