Sveikinu visus tėvus, kurių vaikai pradėjo lankyti mokyklą! Linkiu, kad jie surastų mylinčius ir gerbiančius suaugusius. Tėvai turėtų atvirai ir protingai priimti visus mokyklos iššūkius, bet tai nereiškia besąlygiško paklusnumo. Labai svarbu pradėti bendrauti su tinkama nuostata: nėra tėvų, kurie norėtų blogo savo vaikams, nėra mokytojų, kurie norėtų blogo savo mokiniams. Visi daro klaidų, nes vadovaujasi neadekvačiomis nuostatomis, mąstymo inercija ir rūpinasi tik savimi, nematydami šalia esančio kito.
Nevienodas vaikas skirtingose aplinkose
Tėvai turėtų suprasti, kad jų santykiai su vaiku yra X, o vaiko santykiai su mokytojais bus Y, Z ir t.t. Tyrimai rodo, kad skirtingose aplinkose žmonės elgiasi skirtingai. Jei namuose turite neklaužadą, neskubėkite įspėti mokyklos, ko jie gali tikėtis iš jūsų vaiko. Neigiama nuostata nepadės koreguoti jo elgesio. Stebėkite, bendraukite su vaiku ir mokytojais, klauskite, kaip jie sutaria su jūsų vaiku.
Padykėlių tėvai gali nustebti, kad vaikas mokykloje yra pavyzdingo elgesio, nes mokykloje yra aiškesnės ribos, kurių kartais stokojame mes, tėvai. Ir atvirkščiai: geras vaikas mokykloje gali elgtis ne itin gražiai, nes mokykloje kyla daug įvairių įtampų, malonių ir nemalonių emocijų. Agresija vaikas tarsi iškrauna savo naštą. Dėl savikontrolės stokos (ji susiformuoja iki 21 metų berniukams ir iki 14 metų mergaitėms), vaikai sunkiai sulaiko spontaniškas reakcijas ir gali kilti nesusipratimų ir sudėtingų situacijų.
Jei vaikas patiria autoritarizmą, nuolatinį direktyvumą pedagogikoje, įsakinėjimą, jam gali pasireikšti agresyvus elgesys. Jei vaikas patiria sugėdinimą, skatinamas konkuruoti, jis taip pat gali elgtis agresyviai, nors namuose to nenutinka niekada arba itin retai. Tai yra vaiko adekvačios reakcijos į juos laužančią pedagogiką.
Jei mokytojams sakysite, jog vaikas namuose yra lyg auksinis, jus gali palaikyti melagiais. Pasitelkime į pagalbą mokslą ir be baimės diskutuokime vardan vaiko gerovės.
Taip pat skaitykite: Agresijos priežastys
Pasiekimai - svarbiausia?
Mokykloje svarbiausia yra ne pasiekimai, o vaiko mąstymo procesas. Negąsdinkime vaikų, neprisigalvokime baudų dėl per mažų akademinių pasiekimų. Mokykime vaiką prašyti pagalbos ir padėkime jam. Jei negalime padėti patys, skatinkime vaiką pagalbos ieškoti bendraamžių būryje ar artimųjų rate: juk mokytojais gali būti net kaimynai. Kai mokytojas savo veikloje išgyvena įtampą, įsitempia ir visa klasė vaikų, todėl labai dažnai mokytis su 25 bendramoksliais yra labai sudėtinga.
Dažnai tėvai perdėtai rūpinasi mokslais ir vaiko fiziologiniais poreikiais. Žmogus, kuris jaučiasi saugiai, pasiruošęs išmokti net sudėtingiausių dalykų. Vaiką stiprinančioje aplinkoje vaikas bus linkęs prisiimti didesnius iššūkius nei vaiką smukdančioje aplinkoje. Štai kodėl verta ieškoti mokytojų, kurie nori įkvėpti vaikus mokslui. Mūsų vaikai verti jaustis saugiai mokykloje. Tuomet ir motyvacija bus aukšta, ir klaidų baimė bus maža. Neprisidėkime prie vaikų įbauginimo, o domėkimės jų santykiais mokykloje: tiek su mokytojais, tiek su mokiniais.
Tėvai vaikams labai reikalingi
Tie tėvai, kurie domisi vaiko gyvenimu mokykloje ir neperlenkia lazdos dėl mokymosi rezultatų, turi didesnę galimybę daugiau sužinoti apie mokyklinę kasdienybę. Svarbu neišgąsdinti vaiko savo reakcija - kad ir ką jis pasakytų. Vaiko atvirumas gali mus paskatinti aktyviai dalyvauti mokykliniame gyvenime. Dauguma mokyklų bendruomenių teigia, jog tėvai neateina į mokyklas, bet, realiai, jie nėra pasiruošę priimti patogius ir nepatogius klausimus keliančius tėvus, dažnai pageidauja, jog tėvai ateitų kaip jų išklausytojai, problemų sprendėjai ir nurodymų vykdytojai.
Visgi, jei jūsų vaiko mokytojas atviras, skatina diskusijas, tariasi dėl tam tikrų dalykų, domisi jūsų šeimos vertybėmis ir nepalieka jūsų ramybėje dėl popamokinės veiklos organizavimo - jūsų vaikui pasisekė. Tyrimais nustatyta, jog vaikai, kurių tėvai dažnai lankosi mokykloje ir intensyviai bendrauja su mokytojais, ne tik geriau elgiasi, bet ir geriau mokosi. Jei mokykla rūpi tėvams, mokykla rūpi ir vaikams. Kai tėvai draugauja su mokykla, vaikai nesityčioja iš kitų vaikų arba tą daro rečiau. Pastebėkime, kiek daug nuo mūsų priklauso!
Svarbiausias tabu tėvams
Niekada nekalbėkite blogai apie mokyklą! Vaikams reikia autoritetų. Kai tėvai mažina pedagogų autoritetą, koneveikdami juos ar kaip kitaip žemindami, vaikai praranda galimybę turėti jiems svarbius autoritetus. Vaikai ne tik nepaklūsta svarbiems ir reikalingiems mokytojų nurodymams, bet nejaučia jokios pagarbos jiems kaip vyresniems žmonėms. Vyresni už mus žmonės verti pagarbos vien todėl, kad jie vyresni. Išmokime patys ir mokykime vaikus tinkamai reaguoti net ir į netinkamą vyresniųjų, mokytojų elgesį. Aš nesakau, kad bet koks mokytojo elgesys yra vertas pagarbos; aš teigiu, jog nevalia netinkamai su jais elgtis.
Taip pat skaitykite: Agresyvus vaikas darželyje: ką daryti?
Taip, kaip elgiasi kiti žmonės, yra jų karma; taip, kaip elgiuosi aš, yra mano karma. Visuomet yra galimybė žmogiškai pasišnekėti. Jei pokalbis neveda į geranoriškus susitarimus vardan vaiko gerovės, yra dar ir formalūs susitikimai. Na, o jei formaliems santykiams jūs nesutvertas arba norite palinkėti vaikui labiau žmogiškų santykių ir mokykloje, verta paieškoti kito mokytojo, kitos bendruomenės. Nes ne visur yra taip pat!
Kaip paaiškinti vaikams absurdus?
Švietimo sistemoje, nepaisant naujovių gausos, yra labai daug negerumų. Kaip juos paaiškinti vaikams, kurie savo visa esybe priešinasi autoritarizmui, visų suvienodinimui, žeminimui ir pan? Visų pirma, kalbėkimės su vaikais: išklausykime juos, pasakykime savo požiūrį į situaciją. Nevalia teisinti netinkamai besielgiančių mokytojų. Susilaikykime ir nuo mokytojus žeminančių įvertinimų ar apibūdinimų. Juk jie yra tik žmonės. Verta pafantazuoti su vaiku, kas galėjo iššaukti vieną ar kitą keistą mokytojo elgesį. Taip vaikus mokysime būti labiau empatiškais ir mažiau priklausomais nuo kitų. Daug dalykų, ką mokytojas daro ar sako nesusiję su tavimi asmeniškai. Priešingu atveju auginsime vaiką, kuris galvos, jog mokytojai ir kiti suaugę "kraustosi iš proto" dėl jo. Iš proto kiekvienas kraustosi savo laisva valia!
Pradinuko mama vis aiškina sūnui: -Mokytoja rėkia, nes yra pavargusi. Pamąstykime, ar tik taip gali elgtis pavargęs žmogus? O kodėl jis pavargsta? Dažnai patenkame į užburtą savo gyvenimo ratą. Mes, tėvai, negadinkime mokytojams gyvenimo, jei jis jiems ir taip nemielas. Geriau savo energiją investuokime į bendravimą su vaiku, kad jis galėtų atlaikyti realybę, kuri yra visokia. Mokykime vaikus iškentėti tam tikrus dalykus vardan ateities. Jei galime, pasistenkime, kad neteisybių būtų mažiau. Ir ramia širdimi pripažinkime savo netobulumą ir nevisagalystę.
Vaiko teisių apsauga ir agresyvus elgesys
Neseniai Seime buvo svarstomas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektas. Daug diskusijų sukėlė siūlymas įstatymu uždrausti taikyti fizines bausmes vaikams. Jos, net nedidelės, prilyginamos smurtui, už kurį tėvams būtų taikoma civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Iniciatoriai teigia, kad tokiu būdu būtų sustabdytas smurtas prieš vaikus.
Vilniaus universiteto atliktas tyrimas atskleidžia, kad Lietuvos vaikai yra patys nelaimingiausi Europoje (iki 50 proc. 12-17 metų vaikai jaučia depresijos požymių), net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų. Tarp mokyklinio amžiaus vaikų labai paplitusios patyčios - apie 70 proc. vaikų tai patiria. Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie 20 vaikų, plinta narkomanija ir alkoholizmas, polinkis į nusikaltimus, kurie darosi vis žiauresni. Nepilnamečių nusikalstamumas didėja greičiau nei nusikalstamumas apskritai. Vis aktualesnės tampa ir kitos priklausomybės rūšys - priklausomybė nuo azartinių lošimų ar kompiuterinių žaidimų, interneto. Psichologai vieningai sutinka, kad šių reiškinių priežasčių reikėtų ieškoti šeimoje.
Taip pat skaitykite: Elgesio sutrikimų įtaka vaikams
Prof. R. Žukauskienės tyrimų duomenimis, daugiau kaip ¼ pradinukų jau yra agresyvūs, agresyvumas ateina iš šeimos. Šeima yra svarbiausias socializacijos veiksnys. Joje vaikas mokosi socialinių vaidmenų atlikimo, čia ugdoma vaiko individualybė, kultūrinis identitetas, vertybių sistema, charakteris. Šiandien daugelio šeimų įtaka vaikų doroviniam auklėjimui yra susilpnėjusi arba turi niegiamą poveikį. Fizinį smurtą šeimoje psichologai įvardina kaip vieną iš neigiamo poveikio priežasčių. R. Žukauskienė teigia: „bausmių griežtumas, taikomas 8 metų vaikams, koreliuoja su agresyviu elgesiu sulaukus 18 ir 30 metų. Agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais”. Anot prof. G. Valicko, smurtą patyrusių vaikų kognityvinė branda dažniau atsilieka nuo jų bendraamžių. Tokie vaikai „turi prastą savikontrolę bei patiria neigiamus emocinius išgyvenimus. Vidurinėje vaikystėje ir paauglystėje ypač išryškėja prievartą patyrusių vaikų ir paauglių adaptacijos problemos: jie yra išsiblaškę, hiperaktyvūs, nedraugiški, agresyvūs”.
Reikėtų atkreipti dėmesį į kitą šeimoje vykdomo smurto rūšį - psichologinį smurtą. Psichologinio ir fizinio smurto derinys žudo vaiko sielą. Šiame derinyje svarbesnį vaidmenį atlieka būtent psichologinis smurtas. Tyrimai atskleidžia, kad agresyvūs nusikaltėliai (žmogžudžiai) vaikystėje dažniausiai būdavo atstumti tėvų, išgyveno jų priešiškumą, nuolat patirdavo fizines bausmes. Taigi, vaiką žaloja ir fizinis smurtas, ir bendra šeimos atmosfera - tai tėvų nesantaika, skyrybos, įvairios priklausomybės, vaikų fizinis ir emocinis apleistumas.
Emocinis apleistumas ir drausminimas
UNICEF organizacijos tyrimai nustatė, kad tėvai per parą atžaloms skiria maždaug septynias minutes dėmesio. Ar galima per tokią laiko atkarpą suspėti perskaityti pasaką, pažaisti stalo žaidimą? Manau, kad vaikai dažniau kenčia dėl psichologinio smurto ir lengvesnės, bet ne mažiau žalingos, jo formos - emocinio atstūmimo. Tačiau vaikui reikalinga ne tik tėvų meilė, bet ir drausminimas. G. Valickas tai vadina jautrumu ir reiklumu. Jautrumą vaikai patiria tuomet, kai tėvai skatina jų vystymąsi, mokėjimą apginti savo nuomonę, atsižvelgia į jų specialiųjų poreikių tenkinimą. Tėvų reiklumas padeda vaikams integruotis į šeimos visumą. Jis atlieka porą svarbių funkcijų. Pirma, reiklumas moko toleruoti nesėkmes ir nusivylimus. Tai yra sėkmingų asmeninių santykių vystymosi pagrindas. Antra, moko socialiai priimtinų elgesio normų, įskaitant agresijos vengimo, bendradarbiavimo su kitais, pagarbos valdžiai.
Dėl tėvų jautrumo naudos nekyla prieštaravimų, o dėl reiklumo galima išgirsti įvairių nuomonių - nesutariama dėl vaikų drausminimo būdų, fizinių bausmių reikalingumo. Reikėtų atskirti fizinio smurto ir fizinės bausmės sąvokas. Fizinio smurto padariniai: mėlynės, nudegimo žymės, patinimai, pabrinkimai, gumbai, nubrozdinimai, žaizdos, lūžiai, įdrėskimai ant kūno, įvairaus laipsnio gyjančios žaizdos. Tai negali būti auklėjimo padariniai, tai yra smurtas, už kurį tėvai privalo atsakyti. Smurto atvejus tiria Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri pradėjo tyrimus dėl psichologinio ir fizinio smurto.
Siūlomos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos būtų įtvirtinusios nuostatą, kad fizinės bausmės taip pat yra smurtas. Vienintelis veiksnys, leidžiantis pamatyti skirtumą tarp šių dviejų sąvokų, yra bendra šeimos atmosfera. Fizinė bausmė atlieka savo funkcijas ir nėra smurto aktas tik tuomet, kai šeimoje vyrauja meilė, pagarba. Jei vaikas nesijaučia mylimas, tai pati prigimtis jį verčia ieškoti nuoširdaus atsakymo, stengiantis atkreipti į save dėmesį blogu elgesiu. Tai pagrindinė blogo elgesio priežastis.
Anot R. Campbel: „Jei vaikas nesijaučia mylimas ir vertinamas, jam sunku susitapatinti su tėvais, perimti ir paveldėti jų vertybių sistemą. Jei nėra stipraus, sveiko, paremto meile ryšio su tėvais, vaikas reaguoja į tėvų vadovavimą piktai, apmaudžiai, priešiškai“. Tokiu atveju fizinės bausmės ne drausmins, bet skatins dar didesnę nesantaiką šeimoje. Tokios bausmės yra veiksmingos tik ikimokyklinukams. Daug vaikų gali būti sėkmingai auklėjami ir be fizinių bausmių - tai nėra sėkmingos tėvystės garantas.
Šventasis Raštas taip pat patvirtina aukščiau išdėstytas mintis: „Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro”; „Rykštė ir pabarimas duoda išminties, bet vaikas, paliktas savo valiai, yra motinos gėda“. Taigi, sveikam vaiko vystymuisi reikia ne vien tik švelnumo, bet ir reiklumo. Viena iš daugelio reiklumo išraiškų yra fizinė bausmė. Tačiau ji gali virsti smurtu. Kad taip nenutiktų, naudingiau būtų organizuoti prevencinę veiklą: psichologinę ir pedagoginę pagalbą tėvams. Visa valstybės politika turėtų būti orientuota į šeimos institucijos stiprinimą. Darnioje, atsakingai auklėjančioje vaikus šeimoje smurtas yra neįmanomas.
Stresas ir lūkesčiai abiturientams
12 klasė dažnai tampa rimtu išbandymu ne tik abiturientams, bet ir jų tėvams. Nerimas dėl artėjančių egzaminų, neapsisprendimas, kur studijuoti, svarstymai, ką veikti niekur neįstojus, vargina daugelį 12 klasės slenkstį peržengusių moksleivių ir jų tėvų.
Psichologė Asta Blandė teigia, kad tėvai dažnai klysta užkraudami savo lūkesčius ir viltis vaikams. Primetama papildoma atsakomybė dažnai tik pablogina padėtį. Būtų puiku, jei tėvai su vaiku kalbėtųsi apie galimybes ir svajones, bet kartu siųstų žinutę, kad jo, kaip žmogaus, vertė nepriklauso nuo to, kaip jis išlaikys egzaminus, ar įstos į konkrečią studijų kryptį. Vaikui svarbiausia parodyti, kad reikia stengtis, bandyti ir kuo labiau pažinti save, mokytis iš savo patirties ir tobulėti.
Pedagogė R. Kuncevičienė teigia, kad šeimoje turi vyrauti pasitikėjimas. Kai vaikai vertina savo tėvus, o tėvai - vaikus, su stresinėmis situacijomis susidorojama lengviau. Pasitikėjimo jausmas ugdomas nuo pat gimimo, tačiau pasiduoti nereikėtų net supratus, kad jau per vėlu viską išmokti. Labai svarbu, kokį pavyzdį vaikas mato tada, kai reikia susidoroti su stresu.
Peržengti ribą tarp spaudimo ir skatinimo labai lengva. Tėvams reikėtų pasistengti tai suprasti. Labai svarbu džiaugtis vaiko pasiekimais, sekti jo pažangą, gerbti jo pasirinkimą. Jei spausite vaiką, dėstysite gyvenimo tiesas visa išmanančio suaugusiojo tonu ir povyza, vaikui kils noras gūžtis, atsitraukti, pakeisti temą arba tiesiog nutilti. Jo akys bus liūdnos, o gal net piktos ar abejingos, nes tokioje situacijoje jūs matote ir girdite tik save. Gebėkite išsakyti savo teigiamą emociją, kurią sukėlė jūsų vaiko pasiekimai, elgesys, pasirinkimas, raskite būdų parodyti jo tobulėjimo galimybes. Tuomet tapsite pavyzdžiu išmintingo žmogaus, su kuriuo norisi kalbėtis, dalytis mintimis, klausti patarimo.
Dar vienas svarbus patarimas dvyliktokų tėvams - sudaryti galimybes pasidomėti įvairiomis profesijomis ir nepiršti vienos vienintelės. Jei vaikui gerai sekasi įvairūs dalykai, tai dar nereiškia, kad jam nereikia pagalbos renkantis profesiją. Norint padėti jaunam žmogui išsirinkti, reikia turėti žinių. Tėvai galėtų paraginti vaikus konsultuotis su specialistais mokykloje ir už jos ribų, atlikti savęs pažinimo testus internete, kartu dalyvauti atvirų durų dienose, sudaryti galimybę iš arčiau pamatyti vieną ar kitą profesiją.
Svarbiausia tėvams išmokti paisyti savo vaikų norų, suprasti, ko nori jie, o ne primesti jiems neišsipildžiusių savo svajonių modelius. Juk pagrindinis visų tėvų tikslas - kad vaikas būtų laimingas. Tėvai turi būti tie žmonės, kurie leistų vaikui suabejoti pasirinkimu. Jie galbūt turėtų palaikyti jo pasirinkimą geriau nestudijuoti nieko ir ieškoti savęs, negu studijuoti tai, kas nepatinka.
Labai svarbu kalbėtis su vaiku, o svarbiausia - mokėti jo klausti ir išgirsti jį. Suaugusieji klysta, jei mano, kad geriausiai žino, koks pasirinkimas yra idealiausias, net jei jaučia pakankamai gerai pažįstantys savo vaiką. Šią nuostatą galima keisti tada, kai esate pasirengę būti gerais klausytojais ir mokate klausti. Klauskite vaiko apie jo norus ir galimybes, siekius ir svajones. Esu tikra, kad galite išgirsti tai, ko nesitikėjote.
Vilniaus Antakalnio gimnazijos direktorės pavaduotoja jau yra išlydėjusi ne vieną abiturientų kartą. Jos teigimu, tėvai turėtų neskubinti vaiko rinktis profesiją, leisti jam pačiam nuspręsti, o jeigu reikia - ir suklysti. Tokių abiturientų, kurie turi tvirtą nuomonę ir yra nepriklausomi nuo tėvų ar kitų suaugusiųjų nuomonės, Lietuvoje turbūt mažuma. Na, o ką daryti tiems, kurie to brandumo profesinei karjerai dar nepasiekė? Manau, kad reikėtų neversti tęsti mokslų aukštojoje mokykloje. Nieko nenutiks, jei vaikas padirbės ar pasimokys profesinio rengimo centre, skirs metus apsispręsti, sugalvos pakeliauti.
Rutina bei režimas - neatsiejama sėkmingos abitūros dalis. Tėvai turėtų ne tik raginti vaikus, bet ir patys rodyti „tvarkingo“ gyvenimo pavyzdį. Labai svarbu padėti abiturientui palaikyti tinkamą dienos ir poilsio režimą, kad liktų laiko ir mėgstamai popamokinei veiklai. Kuo mažiau streso patirs tėvai, tuo labiau jie padės vaikui nesijaudinti.
Dvyliktokui tikrai jau per vėlu aiškinti, kaip jis turėtų mokytis, todėl tėvams siūloma nepersistengti. Kita vertus, abiturientams gali padėti papildomos priemonės, padedančios pasitikrinti ar pasivyti žinias - laiko tam dar yra. Vaiką reikėtų palaikyti, duoti jam patarimų, žinoma, saikingai. Be to, nepakenktų pasidomėti papildomo mokymosi būdais ir priemonėmis. Taip pat galima paįvairinti mokymosi aplinką, pasiūlyti mokytis kartu su draugais ar išrasti savo būdų.
Svarbiausias dalykas, padedantis mažinti stresą, yra tinkamas tėvų požiūris į įvairias socialines situacijas. Jei tėvai nuolat baiminasi ir kuria pačius blogiausius scenarijus įvairiems įvykiams, naujiems gyvenimo etapams, natūralu, kad vaikas taip pat bus įbaugintas. Taip nenutiks, jei visa šeima tikės, kad kiekviena nauja patirtis yra ypatinga ir galima iš jos pasimokyti. Kokia ji bus, pamatysite. Jūsų užduotis - padaryti viską, ką galite geriausia. Nustebsite, kaip magiškai veikia pozityvi mintis.