Vaikų elgesio sutrikimai: agresija ir atsiribojimas

Vaikų elgesio sutrikimai yra sudėtinga ir aktuali tema, apimanti įvairias problemas, įskaitant agresiją ir atsiribojimą. Šie sutrikimai gali turėti didelės įtakos vaiko raidai, socialiniams santykiams ir mokymuisi. Svarbu suprasti, kas sukelia šias problemas ir kaip jas galima veiksmingai spręsti.

Elgesio ir emocijų sutrikimai: apibrėžimai ir klasifikacijos

Emocinis ir elgesio sutrikimas, pasireiškiantis elgesio ar emocinėmis reakcijomis mokykloje, ryškiai besiskiriančiomis nuo įprastų amžiaus, kultūros bei etninių normų, kurios daro neigiamą įtaką ugdymo veiklai.

Psichologai ir pedagogai siūlo labiau pasitikėti individualiu vaiko elgesio bei situacinių veiksnių įvertinimu negu tradicine diagnostikos klasifikacija.

Apžvelgiamos 4 klasifikacijos:

1. DSM-III-R: Diagnostika, aprašai, vadovas (JAV).

   Taip pat skaitykite: Prieštaraujantis nepaklusnumas

2. TLK-10: Psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika (Pasaulinė sveikatos organizacija, 1992). TLK - tarptautinė ligų klasifikacija.

3. Pagal Achenbach T.M.:

   • Internalūs sutrikimai: depresija, nerimas, somatizacija, atsiribojimas. Tai toks elgesys ar emocijos, kurios yra pernelyg kontroliuojamos, konfliktai dažniausiai vidiniai. Šie sutrikimai susiję su vidinėmis būsenomis.
   • Eksternalūs sutrikimai: dėmesio trūkumo hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS), agresyvumas, delinkventinis elgesys. Kaip per silpnai kontroliuojamos emocinės ir elgesio reakcijos.

4. Pagal D.R. Peterson (1987 m.): socialinė agresija - vaikas vagia drauge su kitais, yra ištikimas delinkventinio elgesio draugams, bėga iš pamokų su kitais, turi blogų draugų, atvirai prisipažįsta negerbiąs moralinių vertybių ir įstatymų.

Elgesio ir emocijų sutrikimų mitai ir faktai

• Mitas: Aplinkiniai žmonės nepastebi daugelio vaikų, turinčių emocijų arba elgesio sutrikimų.
• Faktas: Daugelį emocijų ir elgesio sutrikimų (EES) turinčių vaikų, išsiskiriančių agresyvumu arba atsiribojimu, pastebėti yra lengva.
• Mitas: EES turintys moksleiviai paprastai būna labai protingi.
• Faktas: Palyginti nedaugelio EES turinčių moksleivių intelektas yra aukštas, iš tikrųjų daugelio IQ yra žemesnis už vidutinį.
• Mitas: Drovūs ir neramūs vaikai yra sunkiau pažeisti negu tie, kurių elgesys yra perdėtai agresyvus.
• Faktas: Agresyvūs vaikai turi mažiau galimybių prisitaikyti socialinėje aplinkoje, be to, nedidelė tikimybė, jog jie suaugę bus psichiškai sveiki. Drovūs turi daugiau galimybių gauti darbą, jį išlaikyti, įveikti savo problemas.
• Mitas: Daugeliui EES turinčių vaikų reikia mažai varžančios aplinkos, kurioje jie galėtų jaustis priimami ir sykiu priimti save tokius, kokie jie yra.
• Faktas: Tyrimai rodo, kad naudingiausia yra griežtai struktūruota ir labai aiškiai prognozuojama aplinka.
• Mitas: Su EES vaikams spręsti jiems kilusias problemas gali padėti tik psichiatrai, psichologai ar socialiniai darbuotojai.
• Faktas: Daugelis pedagogų ir tėvų gali išmokti, kaip efektyviai padėti EES vaikams. Tačiau daugeliui jų reikia dar profesionalios pagalbos.
• Mitas: Nepageidaujamas vaiko elgesys yra tik simptomas; tikrosios problemos slypi vaiko psichikoje.
• Faktas: Problema yra vaiko elgesys ir jo socialinė aplinka.

Agresija

Agresija - tai siekimas pakenkti kitiems fiziškai arba psichologiškai. Agresija yra labai dažna reakcija į frustraciją.

Agresijos tipai

Pagal D.R. Peterson (1987 m.), socialinė agresija apima:

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

• Vagystes drauge su kitais.
• Ištikimybę delinkventinio elgesio draugams.
• Bėgimą iš pamokų su kitais.
• Blogų draugų turėjimą.
• Atvirą prisipažinimą, kad negerbiamos moralinės vertybės ir įstatymai.

Agresijos priežastys

• Frustracija: Agresija dažnai yra reakcija į frustraciją, kai vaikas jaučiasi negalintis pasiekti savo tikslų arba patenkinti savo poreikių.
• Mokymasis: Vaikai gali išmokti agresyvaus elgesio stebėdami kitus, ypač savo tėvus, brolius, seseris ar bendraamžius.
• Aplinka: Agresyvų elgesį gali skatinti nepalanki aplinka, tokia kaip smurtas šeimoje, skurdas ar nepriežiūra.
• Biologiniai veiksniai: Kai kurie tyrimai rodo, kad biologiniai veiksniai, tokie kaip genai ar smegenų pažeidimai, gali padidinti vaiko polinkį į agresiją.

Atsiribojimas

Atsiribojimas - tai vaiko pasyvumas, nenoras bendrauti, polinkis pasitraukti iš situacijos, silpni socialiniai interesai ir nebrandumas.

Atsiribojimo priežastys

• Nerimas: Atsiribojimas gali būti reakcija į nerimą ar baimę, ypač socialinėse situacijose.
• Depresija: Atsiribojimas yra vienas iš depresijos simptomų.
• Trauma: Vaikai, patyrę traumą, gali atsiriboti nuo kitų, kad apsisaugotų nuo tolesnio skausmo.
• Autizmas: Atsiribojimas yra vienas iš autizmo spektro sutrikimų požymių.

Autizmas ir Aspergerio sindromas

Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant simptomai ryškėja, tampa sunkesni. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką.

Autizmo požymiai

Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams:

• 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
• 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
• 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
• 24 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako dviejų žodžių frazių

Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:

• Socialinės sąveikos sutrikimas: Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
• Komunikacijos sutrikimas: Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
• Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.

Aspergerio sindromas

Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškumas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.

Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai

Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.

Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą. Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.

Autizmo priežastys ir diagnostika

Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus. Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais). Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip.

Krizės vaikų gyvenime

Vaikai, kaip ir suaugusieji, augdami susiduria su įvairiomis sunkiomis, kartais nekontroliuojamomis situacijomis, gyvenimo pokyčiais, su kuriais jie turi susidoroti. Vaikai gali išgyventi krizę dėl pačių įvairiausių sunkumų. Svarbu suprasti, kad vaikas reaguoja net ir į nedidelius pokyčius - neretai suaugusiesiems nereikšmingi sunkumai vaikui gali atrodyti dideli ir sunkiai įveikiami.

Emocinės ar elgesio problemos gali kilti dėl labai įvairių priežasčių vaiko gyvenime: kito vaiko (sesės ar brolio) gimimo, senelių ar kitų artimųjų netekties, gyvenamosios vietos pakeitimo, paties vaiko ar artimo ligos. Paprastai tokio pobūdžio sunkumus įveikia pati šeima arba vaikui prie šių permainų padeda pritapti trumpalaikė psichologo pagalba.

Kad ir kaip būtų, kartais vaiko emocinės ar elgesio problemos tęsiasi ilgai, jų nepavyksta išspręsti šeimoje, jos įsisenėja ir sukelia daug skausmo tiek tėvams, tiek vaikams. Būtent tuomet prireikia specialisto pagalbos, o ypač po tokių išgyvenimų kaip patirto smurto ar išgąsčio, tėvų išvykimo dirbti į užsienį, tėvų skyrybų, staigių aplinkos pokyčių, pavyzdžiui, persikrausčius į naują šalį ar miestą, pakeitus mokyklą, patirtos traumos, netekties ar skaudžių išgyvenimų, pavyzdžiui, autoavarijos, gaisrų…

Kaip atpažinti, kad vaikas išgyvena krizę?

Kiekvieno vaiko reakcija į traumuojantį įvykį ar stresinę situaciją yra individuali, tačiau išgyvenamos krizės požymiai yra panašūs. Kad vaikas išgyvena didelius sunkumus ar krizę, gali rodyti tokie požymiai:

• Problemos ugdymo įstaigoje (išsiblaškymas, dėmesio nesutelkimas per užsiėmimus, interesų praradimas).
• Atsiradę sveikatos sutrikimai (mitybos pokyčiai - apetito sumažėjimas ar padidėjimas, miego sutrikimai, įvairūs skausmai ar negalavimai dėl nežinomų priežasčių).
• Elgesio pokyčiai, netinkamas elgesys (impulsyvumas, agresyvumas, atsiribojimas, vengimas bendrauti, savęs žalojimas).
• Stiprios emocijos ir jausmai (nuotaikų svyravimai, vaikas dažniau nei įprastai liūdnas, uždaras, priešiškas aplinkiniams, kalba apie nenorą gyventi).
• Pakitusi žaidimo struktūra (agresyvus, destruktyvus žaidimas, žaislų niokojimas arba apatija bet kokiai anksčiau mėgiamai veiklai).
• Pasikeitę piešiniai (niūrios spalvos, dažni braukimai, trynimai, daug smurto ir kt. t.).

Krizė vaikui - krizė visai šeimai

Krizės atveju sutrinka ne tik vaiko elgesys, psichikos ir fizinė sveikata, bet keičiasi ir paties vaiko bendravimas, sutrinka jo adaptacija. Vaikų krizės išgyvenimai itin dažnai būna susiję su tam tikrais svarbiais pokyčiais šeimoje, todėl neretai krizė ištinka ne vien vaiką, bet ir kitus jo šeimos narius - tėvus, brolius, seseris, kitus artimuosius. Todėl pagalbą krizių atvejais svarbu organizuoti ne vienam vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams.

Kiekvienoje krizėje slypi dvi galimybės - galima krizę įveikti arba jos neįveikti. Ar pavyks įveikti sunkumus, priklauso ne tik nuo individualių dalykų - vaiko amžiaus, psichologinio atsparumo, problemų įveikimo ir kitų socialinių įgūdžių, - bet ir nuo aplinkos. Kaip vaikui pasiseks įveikti krizę, priklauso nuo santykių su tėvais, kitais artimaisiais, nuo aplinkinių žmonių galimybių suteikti pagalbą. Jei artimiausios vaikui aplinkos žmonės taip pat išgyvena krizę, tuomet vaikui, patyrusiam krizę, artimųjų pagalbos neužtenka arba ji tiesiog neprieinama.

Tokiu atveju svarbu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus - psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą bei socialinę pagalbą teikiančius specialistus - socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus. Jei vaikas ar visa šeima išgyvena krizę, pagalbos galima kreiptis į artimiausią psichikos sveikatos centrą. Jame dirbantys specialistai - psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas - gali suteikti pagalbą ar nusiųsti į įstaigą, teikiančią pagalbą krizių atvejais. Psichologas ar psichoterapeutas, dirbantis pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, mokykloje ar kokioje nors nevyriausybinėje organizacijoje taip pat galėtų padėti. Be to, visada yra galimybė kreiptis į specializuotus krizių centrus, kuriuose dirbanti specialistų komanda teikia profesionalią psichologinę ir socialinę pagalbą krizių atvejais.

Daugeliu atvejų dėl didelio nerimo ir nesugebėjimo susitvarkyti su savo emocijomis susergama įvairiomis ligomis, tad nenumokite ranka į tai, jei vaikas itin dažnai skundžiasi galvos ar pilvo skausmais. Nuspręsti, kad reikia profesionalios pagalbos, yra sudėtingiausia. Net tuomet, kai vaikas nuolat elgiasi agresyviai, šeima gali nepripažinti, kad vaiko elgesys yra sutrikęs. Vienus tėvus gąsdina vaiko įniršio priepuoliai, žaislų laužymas, o kiti tai vertina kaip savarankiškumą, sugebėjimą vadovauti.

Rizikos faktoriai

• Genetika: Paveldėjimas (pvz., disleksija - 6;15 genai); X chromosoma turi įtakos autizmui, šizofrenijai, dėmesio trūkumui, hiperaktyvumui.
• Biologiniai veiksniai: Įvairios smegenų ligos; įvairių toksinų įtaka; įvairios gimdymo traumos; įvairios smegenų būklės; sklaidos sutrikimai; netinkama mityba. Nustatyta, kad dėmesio sutrikimai ir hiperaktyvumas turi įtakos minimalios smegenų disfunkcijos. Autizmas siejamas su galimais smegenų pažeidimais.
• Įgimtas elgesio stilius: Priklauso nuo paveldėjimo, bendro vaiko išsivystymo, persirgtų ligų, smegenų būklės, vaisiaus būklės nėštumo metu. Vertinamas kaip rizikos faktorius.

Įgimtas elgesio stilius pagal A. Thomas:

Tiriamas ką tik gimęs vaikas.

1. Aktyvumo lygis (kaip juda, valgo, miega).
2. Ritmiškumas (galimybė numatyti, kada vaikas valgys, tuštinsis).
3. Siekimas/atsiribojimas: Kaip vaikas atsako į naujus stimulus.
4. Adaptyvumas: Kaip greit vaikas prisitaiko prie naujos aplinkos.
5. Jautrumo slenkstis.
6. Nuotaika: Vaiko pasitenkinimo lygis, draugiškumas.
7. Reakcijų intensyvumas: Energijos kiekis, kuris yra išeikvojamas tam tikram reagavimui.
8. Blaškumas: Kiek dažnai pašalinis arba nereikšmingas stimulas gali sukelti vaiko reakciją.
9. Dėmesio patvarumas.

Nepalankus įgimtas elgesio stilius didina riziką atsirasti elgesio sutrikimams, jei tam susidarys tam tikros sąlygos. Didžiausia rizika - jei vaikas negatyviai reaguoja į stimulus ar atvirkščiai, jei vaikas negali greit prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, jei vyrauja neigiamos nuostatos, jei labai intensyviai reaguojama į trikdančius dalykus.

• Šeimos aplinka: Šeima yra artimiausia aplinka, turinti įtaką vaiko socializacijai. Vienas iš faktorių - vaiko elgesio kontrolės būdai (tėvų auklėjimo stiliai).

Vaiko valdymo stiliai:

1. Autoritetinis: Pagarbus santykis. Jei valdo autoritetu - bando patarti, išaiškinti. Vaikai reaguoja į įvairius socialinius dalykus, yra kompetentingi, patenkinti gyvenimu, socializuotas elgesys, brandus moralumas. Vaikai pasižymi geresniais veiklos ar mokymosi rezultatais, gerai save vertina.
2. Demokratinis: Taisyklės, sutarimas. Vaikams būdingas prosocialus elgesys, neblogi mokymosi pasiekimai, gana aukštas savęs vertinimas, moralus elgesys.
3. Autoritarinis: Taisykles nustato vienas žmogus.
4. Viską leidžiantis: Kada taisyklių nėra.

Prie 3-4 stilių: Vaikai dažnai socialiai nekompetetingi, agresyvūs, būdingas socialinis atsiribojimas. Dažnai sukelia vaiko agresyvumą, nes tai yra vaiko emocijų frustracija.

Džoni Bolvi - vienas iš prieraišumo teorijų tyrėjų. 6-30 mėn. vaikas mokosi pasitikėti savimi, formuojasi viltis ir pasitikėjimas kitais. Juos nutraukus - anaklitinė depresija.

Nepalankiai veikia vaiko emocinis perstimuliavimas. Kiti rizikos faktoriai: daugelis vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, yra iš šeimų, kuriose nėra patenkinami vaiko emociniai, kartais ir fiziniai poreikiai. Labai dažnai EES atsiranda, kai vaikas yra jį traumuojančiuose santykiuose. Tai turi dramatiškas pasekmes. Kita išvada EES: labai dažnai EES yra reakcija į tėvų elgesį ar kitas šeimos problemas. Pavyzdžiui, jei tarp tėvų konfliktai, neliečiantys vaikų, tai mergaitėms paauglystėje dažnai atsiranda depresija. Taip pat didelė rizika, jei šeimoje vienas ryškiai dominuoja. Vienas iš stiprių šeimos faktorių - tėvų netekimas, ypatingai motinos. Psichologinė prievarta - kritikavimas, lyginimas su kitais vaikais, vaiko nuvertinimas. Dar nepalankus faktorius - griežta disciplina šeimoje, pozityvaus pastiprinimo stoka, jei ribojamos galimybės vaikui funkcionuoti savarankiškai.

• Ugdymo įstaiga: Skiriamos 5 specifinės klaidos, susijusios su ugdymo įstaiga:
  1. Neatidumas vaiko individualumui.
  2. Nepagrįsti laukimai vaiko atžvilgiu. Reikalavimai vaikui neturi būti nei per dideli, nei per maži. Pirmiausia turime žinoti vaiko sugebėjimus visose srityse ir truputį padidinti reikalavimus.
  3. Prieštaringi reikalavimai.
  4. Neaiškūs nurodymai įgūdžiams susidaryti.
  5. Netinkamai parinkta aplinka.

Pagalbos būdai

Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims

Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.

Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.

Elgesio keitimo strategijos

1. Pageidaujamas elgesys skatinamas ir nepageidautinas slopinamas. Netinkamas pastiprinimas būna, kai neskatinamas vaiko pagrindinis elgesys, ir gali būti nesąmoningai pastiprinamas netinkamas elgesys.

   • Elgesio skatinimo būdai:

     • Savireguliacija: skatinti vaiką sekti ir reguliuoti savo elgesį.
     • Socialinis pastiprinimas: žodiniai pagyrimai, ženklai.
     • Elgesio sutartis: raštiškas suaugusiojo susitarimas su vaiku.
     • Pastiprinimas veikla: nemėgstama stiprinama mėgstama.
     • Žetonais: kada vaikas už gerą elgesį renka tam tikrus žetonus, saulutes ir pan.
     • Materialus pastiprinimas: bet kokie daiktai.

   • Slopinimo technikos:

     • Diferencijavimas: skatinama už gerą elgesį.
     • Reakcijų gesinimas: jei mušasi su kitais, žinoti, ko jis siekia. Jis turi to negauti.
     • Žodinė versija: kai vaikui pasakoma kažkas nemalonaus.
     • Pertraukų metodas: taikoma, kai vaikui kilo nepageidaujamas elgesys.

2. Socialinių įgūdžių lavinimas: Siekiama, kad antisocialiai besielgiantys moksleiviai įgytų įgūdžių, būtinų norint išvengti savo bendraamžių ir suaugusiųjų atstūmimo. Šiems poreikiams tenkinti sukurtos kelios socialinių įgūdžių programos. Visos jos yra panašios apimties, jose numatytas modeliavimas, žaidimas pasiskirstant vaidmenimis, elgesio ir metapažinimo strategijų lavinimas (pvz., į programos, skirtos lavinti socialinius įgūdžius, panašios programos pykčiui valdyti ir agresijai pakeisti). Viena šių programų, kurią sukūrė Golsteinas ir Glickas (1987), moko moksleivius atsispirti anksčiau pyktį kėlusioms provokacijoms, įsisąmoninus savo reakcijas ir pasinaudojus savikontrole. Programą sudaro šie žingsniai:

   • Paskatos - fiksuojami vidiniai ir išoriniai įvykiai, kurie kelia pyktį.
   • Požymiai - nustatomi fiziologiniai veiksniai, rodantys, jog kilo pyktis.

3. Mokykloje netinkamo elgesio prevencija: Taikyti bausmes, tegu ir lengvas, nėra rekomenduojama - geriau naudoti teigiamas strategijas. Nelsonas mano, kad planuojant prevenciją gali praversti struktūravimo sąvoka. Sunkumai susiję su EES ypač kalbant apie mažus vaikus. Daug vilties į juos dedama todėl, kad mažo vaiko socialinis emocinis elgesys yra gana lankstus, tad taikant prevenciją galima tikėtis sėkmingų rezultatų. Jei tėvai ir pedagogai galėtų išmokti veiksmingų vaiko valdymo įgūdžių, galbūt daugeliu atveju EES galima būtų išvengti. Be to, galima spėti, kad jei tėvai ir pedagogai turėtų šių įgūdžių, EES vaikų būklė nustotų blogėti (tai antra prevencija).

4. Į elgesį orientuota intervencija: Veiksminga. Jei vaikas agresyvus, už tokį savo elgesį jis negauna socialinio pastiprinimo. Mokslininkai nuolat ieško nebaudžiančių elgesio įveikimo būdų.

Ankstyvoji intervencija

Galima nustatyti ikimokyklinio amžiaus vaikus, kuriems yra didelė rizika atsirasti EES. Šiems vaikams, palyginti su bendraamžiais, būdinga ypač didelė agresija ar socialinis atsiribojimas. Juos reikia kuo anksčiau identifikuoti, o jų tėvai ir mokytojai turi išmokti, kaip išugdyti šių vaikų pagrindinius įgūdžius ir išmokti valdyti jų problemišką elgesį pozityviais būdais. Jei vaikų EES nustatomi labai aukšti, taikoma intensyvi, ilgalaikė bei įvairiapusė intervencija.

Tyrimai parodė, kad praktikoje ankstyvoji intervencija iš esmės yra netaikoma. Ji pradedama taikyti po kelerių metų, pastebėjus, kad vaiko elgesys yra sutrikęs. Pagrindinės priežastys, kodėl ankstyvoji intervencija taikoma retai:

1. Baimė dėl ,,etikečių“ klijavimo.
2. Apleistas požiūris į tolimesnę vaiko raidą, ankstyvųjų EES požymių nepastebėjimas.

Aplinkos pritaikymas

Aplinka turi būti optimaliai parinkta. Daiktai turi būti skirti tik tai veiklai atlikti. Visi daiktai turi būti pastoviose vietose. EES vaikams yra reikalavimas, kad būtų pašalinti visi daiktai, stimuliuojantys vaiką. Svarbu, kad būtų paskirstytas apšvietimas. Svarbu atskirti mokomąsias, poilsio erdves. Stumdytis, grumtis galima tik ant tam skirto kilimėlio. Kol vaikas atlieka tikslingą veiklą, ant stalo turi būti tik priemonės, reikalingos tai veiklai atlikti. Su vaiku turi būti tiksliai sutarta, kokiu laiku, kiek laiko daro. Svarbu, kad vaikas veiklą atliktų tuo pačiu laiku. Svarbu, kad laikas būtų tiksliai suplanuotas. Patalpa turėtų būti išklijuota danga, kad nesigirdėtų kitų žingsnių. Sodinti į pirmą suolą. Lentynos, spintos, turi būti uždaromos. Sunkiais atvejais naudojamos specialios kabinos. Labai dažnai problemos yra tos, kad mokymas neturi aiškios struktūros, taisyklių.

tags: #isskiriami #du #vaiku #su #elgesio #sutrikimais