Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama Ampero jėgos priklausomybė nuo srovės stiprio, remiantis teorinėmis žiniomis ir praktiniais eksperimentais. Straipsnyje apžvelgiama tiesios srovės sąveika su magnetiniu lauku, pateikiamos pagrindinės formulės, eksperimentinių tyrimų rezultatai ir išvados.
Ampero Jėga: Teorinis Pagrindas
Ampero jėga - tai jėga, veikianti laidininką, kuriuo teka elektros srovė, esant magnetiniam laukui. Šios jėgos egzistavimą nustatė prancūzų fizikas André-Marie Ampère. Ampero jėgos vektoriaus modulis proporcingas laidininko, kuriuo teka srovė, ilgiui ir priklauso nuo to laidininko padėties magnetiniame lauke.
Matematiškai Ampero jėga aprašoma formule:
F = I * l * B * sin(α)kur:
- F - Ampero jėga (N);
- I - srovės stipris (A);
- l - laidininko ilgis (m);
- B - magnetinė indukcija (T);
- α - kampas tarp srovės krypties ir magnetinės indukcijos vektoriaus.
Didžiausias Ampero jėgos modulis, veikiančios magnetiniame lauke, kurio indukcija vektorius B, esantį tiesų laidininką, kai juo teka srovė: Fmax=IBl, cia l - laid. ilgis, I - srov. stiprumas. Nustatyta, kad kai laidininkas, kuriuo teka srove, sudaro kampa alfa su magnetines indukcijos vektoriumi B, ampero jegos modulis randamas pagal formule … .
Taip pat skaitykite: Raumens jėgos kitimas laike
Ši formulė rodo, kad Ampero jėga yra tiesiogiai proporcinga srovės stipriui (I), laidininko ilgiui (l) ir magnetinės indukcijos stipriui (B). Jei kampas α yra 90 laipsnių (srovė teka statmenai magnetinio lauko linijoms), sin(α) = 1, ir jėga yra maksimali. Jei kampas α yra 0 arba 180 laipsnių (srovė teka lygiagrečiai magnetinio lauko linijoms), sin(α) = 0, ir jėga yra lygi nuliui.
Amperas nustatė dF=Idl´B, dF elementarioji jėga(Ampero jėga), Dfmax, kai di^B. Ampero jėga ^ ddl ir B sudarytai plokštumai. Vienalyčiame magnetiniame lauke esantį tiesų l ilgio laidą, kuriuo teka srovė I veikia jėga F=IlBsina; a kampas tarp srovės tankio ir magnetinės indukcijos B krypčių. Amperas nustatė, kad lygiagretūs laidai,kai jais teka tos pat krypties elektros srovės, vienas kitą traukia magnetinę jėga, jei priešingos krypties- stumia. AMPERO DĖSN.:dviejų lygiagrečių be galo ilgų laidų, kuriais teka srovės kiekvieną ilgio metrą veikianti jėga yra tiesiogiai proporcinga srovių stiprumų sandaugai ir atvirkščiai proporcinga atstumui tarp laidų.
Eksperimentinis Tyrimas: Ampero Jėgos Priklausomybė Nuo Srovės Stiprio
Darbo Tikslas Ir Užduotys
Darbo tikslas: Ištirti kokio didumo jėga veikia tiesų laidą, kuriuo teka nuolatinė pastovi srovė, pastovaus magneto magnetiniame lauke.
Darbo užduotys:
- Ištirti Ampero jėgos didumo priklausomybę nuo laidu tekančios srovės stiprio, kai srovė teka statmenai magnetinio lauko linijoms.
Darbo Priemonės
Darbo priemonės:
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė: Karen Horney požiūris
- Stovas
- Laidininko kontūras
- Magnetų rinkinys
- Svarstyklės
- Ritė keičiamu kampu
- Srovės šaltinis
Tyrimo Metodika
Šio laboratorinio darbo metu tyrėme kokio didumo jėga veikia tiesų laidą, kuriuo teka nuolatinė pastovi srovė, pastovaus magneto magnetiniame lauke. Ištyrėme Ampero jėgos didumo priklausomybę nuo laidu tekančios srovės stiprio, kai srovė teka statmenai magnetinio lauko linijoms ir Ampero jėgos priklausomybę nuo kampo tarp tiesios srovės ir magnetinio lauko linijų.
Rezultatai Ir Jų Analizė
Iš gautų duomenų sudarėme grafikus iš kurių ir matosi priklausomybės.
- Ampero jėgos priklausomybė nuo srovės stiprio (F(I)): Iš grafiko F(I) matome, kad Ampero jėgos didumas priklauso nuo laidu tekančios srovės stiprio, kuo stipris didesnis nuo didesnė Ampero jėga.
- Ampero jėgos priklausomybė nuo kampo (F(θ)): Iš grafiko F(θ) matome, kaip Ampero jėga priklauso nuo kampo tarp tiesios srovės ir magnetinio lauko linijų. Ampero jėga maksimali, kai srovė teka statmenai lauko linijoms ir lygi nuliui, kai srovė teka išilgai lauko linijų.
Detalesnė Eksperimentinė Procedūra
- Įvesti laidininko kilpą tarp elektromagneto judamųjų dalių.
- Užtvirtinti jėgos jutiklį bet kuriame aukštyje.
- Įjungti maitinimo šaltinius. Prieš tai įsitikinti, kad įtampos ir srovės reguliavimo rankenėlės nustatytos į nulinę padėtį.
- Įjungti CASSY sensoriaus maitinimą (įkišti maitinimo šaltinio kištuką į lizdą).
- Suderinkite viršutinį kanalą: reikia nusistatyti matavimo diapazoną (Meas. Range) nuo 0 iki 300mN ir nulinį tašką (Zero Point) į kairę (left). Atlikti kalibravimą, mygtukų / pagalbą. Uždaryti suderinimo langą.
Praktinis Ampero Jėgos Pritaikymas
Magnetinio lauko poveikis plačiai taikomas technikoje. Pvz.: televizorių kineskopuose. Kita magnetinio lauko pritaikymo sritis - prietaisai, kurie elektringąsias daleles suskirsto pagal specifinius krūvius: pagal dalelės krūvio ir masės santykį. Vakuuminė šio prietaiso kamera yra magnetiniame lauke. Skriedamos lauku dalelės atsimuša į fotoplokštelę ir palieka pėdsaką joje.
Kiti Susiję Reiškiniai Ir Dėsniai
Lorenco Jėga
Jėga, kuria magnetinis laukas veikia judančią elektringąją dalelę, vadinama Lorenco jėga. Čia N ═ nSl - dalelių skaičius nagrinėjamame tūryje. Čia α- kampas, kurį sudaro greičio vektorius su magnetinės indukcijos vektoriumi. Kadangi Lorenco jėga statmena dalelės greičiui, tai darbo ji neatlieka. Lorenco jėga nekeičia dalelės kinetinės energijos, vadinasi ir jos greičio modulio. Panagrinėkime, kaip juda dalelė turinti krūvį q vienalyčiame magnetiniame lauke B, kurio kryptis statmena dalelės pradiniam greičiui v. Lorenco jėga statmena dalelės greičiui, vadinasi ji suteikia dalelei įcentrinį pagreitį. Pastovaus modulio greičiu judančios dalelės įcentrinio pagreičio modulis nekinta. Tai reiškia, kad ji juda tolygiai r spindulio apskritimu. Aprašyti Lorenco jėgą formule F= qvBsina .
Elektromagnetinė Indukcija
Elektros srovės atsiradimas uždarame laidžiame kontūre, kintant skaičiui magnetinės indukcijos linijų, kertančių jo ribojamą plotą, vadinamas elektromagnetine indukcija. Kai laidus kontūras yra kintamame magnetiniame lauke, tai kontūre atsiranda indukcinė elektros srovė. Vadinasi jame atsiranda ir indukcinis elektrinis laukas. Jo jėgų linijos uždaros, todėl jis vadinamas sūkuriniu elektriniu lauku. Šio lauko jėgų darbas, perkeliant krūvį uždara grandine lygus indukcinei evj. Indukcinė evj atsiranda ir tuomet, kai magnetinis laukas pastovus, o jį kertantis magnetinis srautas kinta dėl kontūro laidininkų judėjimo magnetiniame lauke. Magnetiniame lauke judančiame laidininke elektros krūvį q veikia Lorenco jėga.
Taip pat skaitykite: Žmogaus elgesio analizė
Elektromagnetinės indukcijos reiškinį galima stebėti bandymais. jei dešiniąją ranką laikysime taip, kad magnetinės linijos eitų į delną, o 900 kampu ištiestas nykštys rodytų laidininko judėjimo kryptį, tai ištiesti kiti keturi pirštai rodys indukuotosios srovės kryptį. Elektromagnetinės indukcijos dėsnis formuluojamas evj, o nne srovės stiprumui. Faradėjaus dėsnis. M.Faradėjus atrado elektromagnetinės indukcijos reiškinį:kai kinta laidų kontūrą veriantis magnetinis srautas, jame atsiranda elektrovaros jėga. Jeigu tas kontūras yra uždaras, juo teka indukcinė elektros srovė. Indukcinė elektrovaros jėga nepriklauso nuo magnetinio srauto kitimo priežasties, o priklauso tik nuo jo kitimo spartos. Šio dėsnio matematinė išraiška: εi=-dF/dt. Tai vadinamasis Faradėjaus elektromagnetinės indukcijos dėsnis. Lencas suformulavo taisyklę, pagal kurią nustatoma indukuotosios srovės kryptis: indukuotoji srovė teka tokia kryptimi, kad jos pačios kuriamas magnetinis laukas priešinasi tam magnetinio lauko kitimui, dėl kurio atsiranda srovė. Lenco taisyklę Faradėjaus dėsnyje atspindi minuso ženklas. Faradėjaus dėsnį galima išvesti ir iš energijos tvermės dėsnio: εIdt=I²Rdt+IdF; arba I=ε+(dF/dt)/R=ε+ε1/R.
Saviindukcija
Saviindukcija. Kintant laidžiu uždaru kontūru (pavyzdžiui, rite) tekančios elektros srovės stipriui, kinta ir šios ssrovės sukurtas magnetinis laukas, o tuo pačiu ir magnetinis srautas, kuris veria tą kontūrą. Kintamas magnetinis laukas tame pačiame uždarame kontūre indukuota savo evj. Indukcinės evj atsiradimas elektros srovės grandinėje, kai kinta ja tekančios srovės stipris, vadinamas saviindukcija. Saviindukcija yra aatskiras elektromagnetinės indukcijos atvejis. Savosios grandinės laiduose kintamo magnetinio lauko indukuotoji evj vadinama saviindukcine evj, o saviindukcinės evj sukelta srovė - saviindukcine srove. Saviindukcinės elektros srovė visada priešinasi ją sukėlusio elektros srovės kitimui. Jos kryptis nustatoma remiantis Lenco taisykle. Pagal Lenco taisyklę saviindukcijos evj priešinasi srovės stiprėjimui, sujungus elektros grandinę, srovės silpnėjimui - išjungus grandinę. Įjungimo metu savindukcinė srovė teka pirminei srovei priešinga kryptimi ir ją slopina (mažina jos stiprį), o išjungimo metu savindukcinė srovė teka ta pačia kryptimi ir pirminę srovę palaiko. Saviindukcijos reiškinį galima stebėtis sujungus elektrinę grandinę , kurią sudaro dvi vienodos lygiagrečiai sujungtos elektros lemputės, varžos rezistorius, ritė su geležine šerdimi, ssrovės šaltinis ir jungiklis. Prie vienos lemputės nuosekliai jai prijungiame rezistorių, o prie kitos - ritę. Rezistoriaus varža turi būti lygi varžai laido, iš kurio pagaminta ritė. Jungikliu įjungiant elektros grandinę, pastebėsime, kad elektros lemputė, sujungta nuosekliai su rezistoriumi, įsižiebia akimirksniu, o lemputė, sujungta nuosekliai su rite, įsižiebia ne iš karto, o palaipsniui. Tai paaiškinama tuo, kad sujungus grandinę ritėje atsiranda saviindukcijos evj, kuri pagal Lenco taisyklę trukdo greitam srovės stiprio didėjimui grandinėje, t.y. srovės stipris ne iš karto ppasiekia tam tikrą maksimalią vertę Imax, o palaipsniui. Jungikliu elektrinę grandinę išjungus, lemputė, sujungta nuosekliai su rezistorius, užgęsta iš karto, o lemputė, sujungta nuosekliai su rite, užgęsta ne iš karto, o palaipsniui. Tai paaiškinama tuo, kad išjungus elektrinę grandinę, magnetinis srautas, kertantis ritę, silpnėja ir ritėje atsiranda saviindukcijos evj, o tuo pačiu ir saviindukcinė srovė. Šiuo atveju saviindukcinė srovė rite teka ta pačia kryptimi, kaip ir pirminė srovė. Taigi elektros srovė grandinę išjungus, saviindukcinė srovė dar kurį laiką palaiko pirminę srovę - srovė silpnėja tolydžiai. Galima sakyti, kad tada ritė trumpam laikui tampa energijos šaltiniu, kuris palaiko srovę lempoje. Išjungus grandinę atsiradusi indukcinė evj gali daug kartų viršyti srovės šaltinio evj. Todėl lempa grandinės išjungimo momentu gali ryškiai įsižiebti ir netgi perdegti .
Magnetinis Lauko Sūkūrinis Pobūdis
Magnetinio lauko sūkūrinis pobūdis. Magnetinės indukcijos vektoriaus cirkuliacija. Jei magnetinį lauką kuria tuo pačiu metu tekančios kelios elektros srovės, pagal magnetinių laukų superpozicijos principą, atstojamojo magnetinio lauko indukcija B=∑Bi. Jos cirkuliacija bet kokiu juosiančiu tas sroves kontūru l išreiškiama šitaip: fBdl=fåBidl. Sukeitę vektorių skaliarinės sandaugos integravimo ir sumavimo veiksmus, gauname tokią formulę:fBdl=åfBidl=m0åIi. Ši lygtis išreiškia pilnutinės srovės dėsnį: nuolatinių elektros srovių kuriamo magnetinio lauko indukcijos vektoriaus cirkuliacija uždaru kontūru yra lygi to kontūro juosiamų srovių algebrinei sumai. Stokso teorema įrodo: bet kokio vektoriaus cirkuliaciją kontūru l yra lygi to vektoriaus rotoriaus srautui pro kontūro l juosiamą ploto S paviršių.
Laidininko Su Srove Energija
Laidininko su srove energija. Magnetinio lauko energijos tūrinis tankis. Pradėjus tekėti elektros srovei, grandinėje atsiranda saviindukcijos EVJ ε0=-L(dI/dt). Tuomet Omo dėsnis visai grandinei užrašomas šitaip: I=ε+εs/R=ε-L(dI/dt)/R. Per laiką dt srovės šaltinis atlieka darbą dA=εIdt. Taigi dA=I²Rdt+LidI. Srovei stiprėjant, didėja jos magnetinio lauko indukcija, todėl logiška manyti, kad, atlikus darbą dA, turi padidėti dydžiu dW magnetinio lauko eenergija. Pagal energijos tvermės dėsnį : dW=LidI. Suintegravus rėžiuose nuo 0 iki I, gauname srovės magnetinio lauko energijos išraišką: W=∫LIdI=LI²/2. Taigi, sukuriant magnetinį lauką, tam tikras energijos kiekis W perkeliamas iš srovės šaltinio į elektros grandinę supančią erdvę. Kai srovė nusistovi, magnetinio lauko energija daugiau nekinta. Sakykime vienalyčio magnetinio lauko energija W yra pasiskirsčiusi tūryje V; jis tūriniu tankiu vadinamas dydis wm=W/V. Jis sskaitine verte lygus vienalyčio magnetinio lauko, esančio vienetiniame tūryje, energijai. wm=½m0n²I²=B²/2m0; čia B=m0nI─solenoido magnetinio lauko indukcija. Taigi magnetinio lauko energijos tūrinis tankis yra tiesiogiai proporcingas jo magnetinės indukcijos kvadratui. Lygybę užrašę vakuumui (m=1), gauname: B=m0H; tuomet wm=HB/2. Nors ši formulė iišvesta vienalyčiam laukui vakuume, tačiau ji teisinga ir bet kokiam magnetiniam laukui magnetike.
Medžiagų Magnetinės Savybės
Apibūdinti medžiagų magnetines savybes. Atomų magnetiniai momentai. Magnetikų tipai. Elektroną skriejantį apie branduolį greičiu v spindulio r apskrita orbita, ji apibūdina orbitiniu judesio kiekio momentu: Ll=r´mv. Jo modulis Ll=mvr. Su elektrono orbitiniu judėjimu susijusi konvekcinė mikrosrovė, kurios stiprumas I=en=e/T; čia n-elektrono sukimosi dažnis, T-jo sukimosi periodas. Elektrono linijinį greitį v su periodu T sieja lygybė: 2pr=vT; iš jos T=2pr/v. Todėl mikrosrovės magnetinio momento modulis Pm =IS=(e/T)pr²=evr/2. Dydis Pm vadinamas elektrono orbitiniu magnetiniu momentu. Jis yra vektorius ir nukreiptas priešinga vektoriui Ll kryptimi. Vektorius Pm ir Ll modulių santykis. Pm / Ll =e/2m vadinamas giromagnetiniu santykiu. Kiekvienam elektronui dar būdingas savasis judesio kiekio momentas Ls, kuris vadinamas sukiniu aarba spinu, su juo neatskiriamai susijęs savasis magnetinis momentas Pms=(-e/m)Ls. Medžiagos struktūrinės dalelės atstojamasis magnetinis momentas yra visų jos elektronų orbitinių ir savųjų magnetinių momentų geometrinė suma: Pa=∑Pmi+∑Pmsi. Vienų medžiagų atomo ar molekulės atstojamasis magnetinis momentas Pa≠0 net ir tada, kai jų neveikia magnetinis laukas. Tokios medžiagos vadinamos paramagnetikais. Paramagnetikai yra deguonis, aliuminis, platina, šarminiai ir žemės metalai. Kiekviena tokios medžiagos dalelė kuria magnetinį lauką. Kitų medžiagų atomo ar molekulės atstojamasis magnetinis momentas Pa=0, taip yra atomuose, jonuose ar molekulėse, kkurių elektronų išorinių sluoksnių tam tikri posluoksniai visiškai užpildyti. Tokios medžiagos vadinamos diamagnetikais. Diamagnetikams priklauso inertinės dujos, dauguma organinių junginių, daugelis metalų, vanduo, stiklas ir kt. Feromagnetikais vadinami tokie metalai, kuriuose vidinio magnetinio lauko magnetinės indukcijos modulis yra daug didesnis už įmagnetinančio išorinio lauko magnetinę indukciją. Jiems priklauso 9 metalai: geležis, nikelis, kobaltas, ir 6 lantanidų grupės elementai. Feromagnetikų įmagnetėjimo J priklausomybė nuo išorinio magnetinio lauko stiprumo H: didinant H, iš pradžių įmagnetėjimas sparčiai didėja, toliau ši sparta mažėja iki pasiekiama įmagnetėjimo soties vertė mažinant išorinio magnetinio lauko stiprumą H, feromagnetikas lieka šiek tiek įmagnetintas, tai vadinama liktiniu įmagnetėjimu. Kad feromagnetikas visiškai išsimagnetintų, jį reikia paveikti priešingos krypties stiprumo Hk magnetiniu lauku. Ši išmagnetinančio lauko stiprumo vertė vadinama koerciniu lauko stiprumu. Jis apibūdina liktinio įmagnetėjimo patvarumą. Toliau stiprinant magnetinį lauką, vėl pasiekiama įmagnetėjimo J soties vertė, tik ji yra priešingo ženklo. Toliau feromagnetiką galima išmagnetinti ir vėl iki soties įmagnetinti. Visą šią kaitą galima pavaizduoti histerezės kilpa. Histerezės kilpos pavidalas priklauso nuo jo prigimties. Stipriu koerciniu lauku pasižymi plienai. Jų magnetinės histerezės kilpa yra plati. Tokios medžiagos vadinamos kietamagnetėmis; tų, kurių siaura-minkštamagnetėmis. Visi feromagnetikai šiomis savybėmis pasižymi tiktai temperatūroje, žemesnėje už Kiuri tašką, kurių kiekvienam elementui yra skirtingas. Kiuri taško ttemperatūroje feromagnetikai virsta paramagnetikais. Feritai tai sudėtingi geležies ir kitų metalų oksidų kompleksiniai kristaliniai junginiai.
Diamagnetikais-vadinamos tokios medžiagos, kurių atomų arba molekulių magnetiniai momentai, nesant išorinio magnetinio lauko, lygūs nuliui. Diamagnetikams priklauso inertinės dujos, daugumas organinių junginių, daugumas metalų (cinkas, varis, auksas, sidabras), dervos stiklas, marmuras. Diamagnetikų magnetinis jautrumas<0. Paramagnetikais vadinamos medžiagos, kurių atomo (arba molekulės) elektronų orbitinių magnetinių momentų vektorinė suma nelygi nuliui, t.y. turi tam tikrą magnetinį momentą. Paramagnetikams priklauso deguonis, aliuminis, platina, šarminiai ir žemės šarminiai metalai.
Magnetinis Jautris Ir Jo Priklausomybė Nuo Temperatūros
Magnetinis jautris ir jo priklausomybė nuo temperatūros. Dėl elektronų precesijos atsiradęs diamagnetiko įmagnetėjimas užrašomas šitaip: I=cH. Neigiamas dydis c=-n02e²m0S0/4pm vadinamas magnetiniu jautriu.Jis yra nedimensinis dydis. Neigiamas jo ženklas rodo, kad medžiagos įmagnetėjimas J išoriniame magnetiniame lauke yra priešingos krypties negu įmagnetinančio magnetinio lauko vvektorius H. Neaukštoje temperatūroje dauguma diamagnetiko atomų yra nesužadinti, ir dydis c nuo temperatūros nepriklauso. Nepriklauso jis ir nuo H vertės. Vienam moliui medžiagos apskaičiuotoji dydžio cskaitinė vertė yra apie 10-6. Bet paramagnetikų magnetinis jautris priklauso nuo medžiagos savybių ir absoliutinės temperatūros. Daugumos paramagnetikų c vertė 10-103 kartų didesnė negu daugumos diamagnetikų, vis dėlto ji yra maža.
Medžiagų Magnetinė Skverbtis
Medžiagų magnetinė skverbtis. Magnetinio lauko stiprumas magnetikuose. Magnetinė indukcija B priklauso nuo lauką kuriančių laidumo srovių ir nuo medžiagos, kurioje šis laukas sukuriamas, savybių. Kiekvieną medžiagą išorinis magnetinis laukas vienaip ar kitaip įmagnetina. Dėl to visos medžiagos vad. magnetikais. Įsimagnetinusios jos pačios kuria indukcijos B¹ magnetinį lauką, vadinamą vidiniu. Išorinio magnetinio lauko indukcija B0=m0H, magnetike atstojamojo lauko magnetinė indukcija išreiškiama taip B=m0H+ B¹(1). Vidinio lauko magnetinė indukcija tiesiogiai proporcinga medžiagos įmagnetėjimui: B¹=m0I. Įrašę į (1) formulę gauname B=m0H+m0I; I=cH, todėl B=m0(1+c)H=m0mH. m=1+c-šis nedimensinis dydis vad.
Feromagnetikai Ir Histerezės Kilpa
Feromagnetikai. Histerezės kilpa. Feromagnetikais vad. tokios medžiagos, kuriose vidinis magnetinis laukas gali būti šimtus ir tūkstančius kartų stipresnis už jį sukėlusį magnetinį lauką. Feromagnetikams priklauso geležis, nikelis, kobaltas ir daugelis lydinių. Feromagnetikai buvo plačiai pradėti naudoti tik nuo praeito šimtmečio pabaigos. didinant išorinio magnetinio lauko stiprumą iš pradžių įmagnetėjimas sparčiai didėja, toliau ši sparta mažėja iki pasiekiama įmagnetėjimo soties vertė. Histerezės kilpa-uždara kreivė, gaunama feromagnetiką veikiant pakankamo stiprumo periodiškai kintamu magnetiniu lauku. “Kietųjų” magnetinių medžiagų histerezės kilpa yra plati. Tai volframiniai ir chrominiai, angliniai plienai. Iš jų gaminami nuotoliniai magnetai. “Minkštųjų” magnetinių medžiagų histerezės kilpa yra siaura, tai permalojus, supermalojus ir kt. Iš jų gaminamos transformatorių šerdys. Feromagnetinių reiškinių teoriją padėjo sukurti Stoletovo darbai. Klasikinę feromagnetizmo teoriją sukūrė P.Veisas. Feromagnetikai savybėmis ppasižymi tiktai temperatūroje, žemesnėje negu tam tikra, kiekvienam feromagnetikui būdinga temperatūra Tk, vad. Kiuri tašku. Kiuri taško temperatūroje feromagnetikai virsta paprastais paramagnetikais.