Įvadas: Giliausias savęs supratimas
Giliai širdyje mes tikime, kad žinome ir suprantame save geriau, nei kas nors kitas gali mus pažinti. Tačiau kartais, susidūrę su nerimu, jaučiamės pasimetę ir nesuprantame, kas vyksta mūsų viduje. Psichodinaminė perspektyva, kurios pradininkas yra Sigmundas Freudas, siūlo gilų ir išsamų požiūrį į žmogaus psichiką, padedantį suprasti nerimo priežastis ir rasti būdus su juo susidoroti.
Freudas padarė revoliuciją, kaip mes galvojame apie psichikos sveikatos sutrikimus ir jas gydome. Freudas psichoanalizę įkūrė kaip būdą klausytis pacientų ir geriau suprasti, kaip veikia jų protas. Psichoanalizė ir toliau daro didžiulę įtaką šiuolaikinei psichologijai ir psichiatrijai. Tačiau jo idėjos įsipynė į mūsų kultūros audinį, o tokie terminai kaip „Freudo slydimas“, „represijos“ ir „neigimas“ nuolat atsiranda kasdienėje kalboje. Išsiaiškinti, remiantis S. Freudo gynybos mechanizmais, ką mes, kaip asmenys, išgyvename, ką slepiame, kaip tvarkomės su gyvenimo sunkumais ir kaip sugebame save valdyti.
Psichodinaminės perspektyvos esmė
Psichodinaminė psichologijos perspektyva siūlo, kad žmogaus elgesys, jausmai ir emocijos yra psichologinės jėgos. Psichodinamika atsirado XIX amžiaus pabaigoje Sigmundo Freudo, kuris teigė, kad psichologiniai procesai yra psichologinės energijos (libido) srautai sudėtingose smegenyse. Reaguodama į labiau redukcionistinį biologinės, struktūrinės ir funkcinės psichologijos judesių požiūrį, psichodinaminė perspektyva žymi švytuoklės svyravimą link holistiškesnių, sisteminių ir abstrakčių sąvokų bei jų įtakos konkretesniam elgesiui ir veiksmams. Freudopsichoanalizės teorija daro prielaidą, kad didžioji dalis psichinio gyvenimo yra nesąmoninga, o praeities patirtis, ypač ankstyvoje vaikystėje, formuoja tai, kaip žmogus jaučiasi ir elgiasi visą gyvenimą.
Pasak Freudo, mintys, jausmai ir elgesys yra susieti per sudėtingus psichologinius procesus, vadinamus instinktais, kurie, jo manymu, lemia visą žmogaus elgesį. Todėl svarbu suprasti mūsų psichologiją, kad galėtume geriau suvokti save ir geriau susidoroti su įvairiais gyvenimo iššūkiais.
S. Freudo gynybos mechanizmai: ką mes išgyvename, ką slepiame?
Apsaugos mechanizmai - tai psichologinės strategijos, kurios nesąmoningai naudojamos apsaugoti žmogų nuo nerimo, kylančio dėl nepriimtinų minčių ar jausmų. Mintys ir jausmai yra dvi tos pačios monetos pusės. Nors mintys gali kilti iš bet kur - protas yra gana tuščia drobė - jausmai visada kyla iš vietos mūsų viduje. Tai, kaip mes ką nors jaučiame, yra ne tik mūsų minčių atspindys, bet ir mūsų kūno reakcijos į tai, ką galvojame, atspindys. Kuo žmogus tobulesnis išorėje, tuo daugiau demonų jis turi viduje.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Pavyzdžiui, jei susinerviname, nes kitas žmogus vėluoja į susitikimą, tą emociją sukelia mūsų mintys (nerimas dėl to, kas gali nutikti) ir mūsų kūno reakcija (įtampa pečiuose). Todėl negalime suprasti, kodėl esame nusiminę. Turime sugebėti atsidurti kito žmogaus vietoje, kad suprastume, kodėl jis gali vėluoti.
S. Freudo gyvenimo įtaka jo teorijoms
Sigmundas Freudas mylėjo daugelį moterų, bet jį mylėjo tik žmona, LRT Klasikai sako psichologė Aistė Diržytė. Net vaikystės patirtys, anot jos, nemenkai lėmė įspūdingus mokslininko pasiekimus. Šiuolaikinis mokslas sako, jog norint, kad žmogus kažką nuveiktų, reikia, kad pasitikėjimą juo išreikštų aplinkiniai. O Sigmundo tėvai sūnumi labai tikėjo. Viena vertus, tai suformavo didžiulį S. Freudo pasitikėjimą savimi. Kita vertus, tėtis jam vis pasakydavo, kad iš šio vaiko nieko gero nebus, jis kvailas. Taigi mes matome prieštaravimą S. Freudo patirtyje. Tėtis jam siųsdavo dvigubą žinutę - vienas vertus, sakydavo, kad Sigmundas yra protingas vaikas, kita vertus, abejojo, ar iš jo kažkas išeis. Galima sakyti, kad ta dviguba žinutė prisidėjo prie prieštaringo S. Freudo asmenybės formavimosi. Viena vertus, jis turėjo didžiulę mokslinę drąsą ir pasitikėjo savo intelektu. Kita vertus, jis įrodinėjo pasauliui, kad yra teisus, o jo teorijos - teisingos. S. Freudas yra pasakęs: „Visą gyvenimą mėginau įrodyti savo tėčiui, kad iš manęs kažkas gali išeiti.“ Taigi prieštaringas ir dramatiškas S. Freudo gyvenimas, galima sakyti, atspindi tiesą, kurią jis pats yra išsakęs - kad žmogaus pasąmonė nulemia jo gyvenimą. Tai, kas įvyko S. Freudo vaikystėje, užsifiksavo jo pasąmonėje, ir vėliau tai padarė įtaką psichoanalizės mokslo susiformavimui.
Psichoanalizė buvo vertinama kaip grožinė literatūra - ir psichologai, ir filosofai, ir literatūrologai į ją žiūrėjo gan kritiškai. A. Adleris visąlaik stengėsi įveikti menkavertiškumo kompleksą, S. Freudas įrodinėjo savo gabumus ir teorijų teisumą, C. Jungas grindė priešingą kryptį.
Freudo vertinimas šiuolaikinėje psichologijoje
Be abejo, pagarbiai ir dėkingai, nes S. Freudas atvėrė kelią į aiškesnį žmogaus prigimties supratimą. Tačiau yra ir autorių, sakančių, kad S. Freudas tiesiog nusikopijavo Platoną. Nes jau Platonas kalbėjo apie du arklius, tempiančius į skirtingas puses - gerąjį ir blogąjį. Neva S. Freudo teorija yra ne kas kita, kaip kompiliacija, atspindinti filosofinių konstruktų pervadinimą savais žodžiais, naujų sąvokų, tokių, kaip id, ego, superego sukūrimą.
Tačiau šiuolaikinė psichologija S. Freudą vertina kaip labai iškilią asmenybę. Netgi kognityvinę elgesio terapiją, kuri šiuo metu yra pripažinta ir plačiai naudojama įvairiose pasaulio šalyse (jos efektyvumas yra patvirtintas), išryškino būtent S. Freudas. Kodėl žmogaus gyvenime kartojasi tie patys sunkumai? Kodėl žmogus dažnai praranda darbą, nors jo labai nori? Kodėl nesėkmingai įsimyli tą patį žmogų, patiria finansinių, socialinių ar kitokių sunkumų? Žmogus vertina save, gyvenimą, meilę, tas vertinimas būna iškreiptas bei ydingas, todėl gyvenime vis kyla tam tikrų sunkumų.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Jei pažiūrėtume giliau, pamatytume, kas atsitinka, kai žmogus pradeda mąstyti. Pamatytume, kad Froidas buvo teisus, nes atitinkamas mąstymas kyla iš žmogaus gyvenimo patirčių. Kai žmogus patiria vaikystėje, pavyzdžiui, artimo žmogaus atstūmimą arba agresiją, tuomet jis ima laukti iš kitų asmenų atstūmimo arba agresijos. S. Freudas teisingai sakė, kad žmogus visą savo gyvenimą bando įveikti traumines patirtis, nesėkmes, atstūmimus, kurie nutiko jo ankstyvoje vaikystėje. Taigi šiuolaikinis mokslas sako, kad S. Kad pakeistum požiūrį, svarbu suvokti, kaip jis susiformavo. Kiekvienas mūsų kadaise žiūrėjome į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir šypsodamiesi. Jei mūsų poreikiai būdavo patenkinti, tikėjomės iš gyvenimo gerų dalykų. Bet jeigu jie nebūdavo patenkinti, tikėjomės negerų dalykų. Tai yra pasąmonėje. Gyvenimo patirtys, poreikių (ne)patenkinimas - visa tai tampa pasąmonės dalimi ir gali nulemti žmogaus gyvenimą. Žinoma, jei žmogus analizuoja save, asmenines patirtis ir bando suvokti šio dalyko esmę, jam tampa lengviau keistis. Suvokimas - pirmas žingsnis į kaitą. Šiuolaikiniai psichologai sako, kad suvokimas, jog, pavyzdžiui, turėjai šaltus, agresyvius ar atstumiančius tėvus, yra nemalonus, bet tai bus pirmas žingsnis tapti laimingam.
S. Freudo darbo metodai ir požiūris į pacientus
Jis buvo ir gydytojas, ir tyrinėtojas mokslininkas, ir menininkas, besimėgaujantis savo scenarijais ir istorijomis, kurias išgirsdavo iš žmonių, su kuriais bendraudavo. Jo požiūris į žmogų buvo ir labai pagarbus, ir tėviškas bei šiltas, ir kartu moksliškas. Bendraudamas su kiekvienu žmogumi, jis tikrino ir kūrė teoriją. Bet kitas pacientas rašo, kad kartais visą tą seansą praguli ant vadinamosios sofutės, ir tai užgula kaip didžiulis tamsus sunkumas.
Taip, psichoanalizė nėra lengva procedūra. Ji nerekomenduojama onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms. Gali apimti didžiulis nerimas, liūdesys, baimė, pyktis. Visos šios emocijos tam tikra prasme nuodija organizmą. Psichoanalizės metu pacientui visada tenka patirti būsenas, kurios gali būti žalingos organizmui. Jei žmogus sveikas, toksinai pasišalina, bet sergančiam sunkia liga kai kurie psichoanalizės seansai gali pagreitinti ligos plitimą ar netgi mirtį. S. Freudas yra sakęs, kad ilgai užtrukusi psichoanalizė jautriam žmogui gali sukelti norą nusižudyti. Teisingai, nes, analizuodamas praeities išgyvenimus, žmogus gali suvokti, kad buvo daug praradimų, jis nebuvo mylimas ir t. t. Tokiais atvejais gyvenimas gali pradėti atrodyti slogus, tamsus, liūdnas, ir tada sunku jame pradėti matyti šviesą. Į ką kreipiame daugiausiai dėmesio, tą mes savyje ir sustipriname. Primityvus, bet teisingas pavyzdys: jei matome stiklinę pusiau pilną, jaučiamės vienaip, jei pusiau tuščią - kitaip.
S. Freudas atliko labai gerą darbą žmonijai. Kaip rašoma knygoje, anksčiau buvo neteisingai elgiamasi su vaikais ir jų seksualumu: jis buvo ribojamas, žalojami vaikų, kurie atvirai reiškė savo seksualumą (pavyzdžiui, masturbuodamiesi), kūnai. S. Freudas pakeitė tokį požiūrį. Jis iškėlė mintį, kad seksualumas skirtas ne tik prokreacijai, o malonumo patyrimas yra geras dalykais. Net jei jis pasireiškia vaikystėje, jo nereikia drastiškai riboti, bet galima kontroliuoti.
S. Freudo asmeninis gyvenimas ir moterys jo gyvenime
Mane labai nustebino knygoje aprašyta paties S. Freudo seksualinio gyvenimo istorija. Jo aktyvus seksualinis gyvenimas truko tik devynerius metus ir baigėsi, kai jam buvo 40 metų. Prieš susituokdamas, jis kelerius metus susirašinėjo su būsima žmona. Taip, ir man labai patiko jo žodžiai, kad celibatas įgyvendintinas tik elitui. Kartais tenka išgirsti kritiką S. Freudui, esą jis nesuprato celibato vertės, nors iš tiesų S. Freudas kaip tik suprato jo vertę - todėl ir kalbėjo, kad jis pasiekiamas tik išskirtiniams žmonėms. Ir pats jo laikėsi. Žinoma, buvo daug legendų apie S. Visas knygos skyrius yra apie S. Freudo požiūrį, kokia žmona labiausiai tinkama vyrui. Užtat moterys, kurias mylėjo S. Freudas - Andrea Salome ir Mari Bonaparte - buvo emancipuotos priešingybės šeimos modeliui, kurį jis taikė savo šeimoje. Šeimoje S. Freudas buvo konservatyvus, patriarchalinio tipo žmogus, nepaisant to, kad kartu buvo minkštas, visus mylintis. Gyvenimo patirtys, poreikių (ne)patenkinimas - visa tai tampa pasąmonės dalimi ir gali nulemti žmogaus gyvenimą. S. Freudo gyvenime moterys buvo labai skirtingos, ir tai atspindi žmogaus prigimties prieštaringumą. Kiekvienas turime saugumo poreikį, ir seksualiniuose santykiuose norime saugaus uosto. Kita vertus, norisi veržlumo, laisvės, erdvės.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas
Fantastiška psichoanalitikė, S. Freudo sekėja Esther Perel sukūrė šiuolaikinę teoriją, kuri puikiai atspindi tiek jo asmenybę, tiek moteris jo gyvenime. Prieš keletą metų ji atliko tyrimą, kurio metu klausinėjo žmonių, kada jie pasiilgsta savo partnerio. Ji tyrė, ar įmanoma išlaikyti aistrą ilgalaikiuose santykiuose, nes yra prieštaringumas - vyras žmonos nori kaip vaikų motinos, o sau nori naujumo, nuotykių, erdvės, laisvės, netgi neapibrėžtumo, nežinomybės, neaiškumo, kuo viskas baigsis.
E.Perel klausia: ką daryti? Ji klausinėjo ilgalaikius santykius turinčių žmonių, kaip jie išlaiko savo aistrą, kada labiausiai myli savo sutuoktinį. Atsakymai nustebino, nes sutuoktiniai sakydavo, kad jie labiausiai pasiilgsta kito žmogaus, kai ilgesnį laiką jo nemato (kai nesi su artimu žmogumi, atsiranda erdvė, nežinomybė, ir nebesijauti siejamas saugaus simbiotinio ryšio). Kitas žmogus mums vėl tampa svarbus, jo pradedame geisti, kai jį pamatome neįprastame kontekste, kai jis pasirodo kaip išskirtinis, nekasdieniškoje aplinkoje, kai matome, kad jį vertina kiti, jis sulaukia pripažinimo, kiti jam rodo dėmesį ir t. t. S. Freudo aistringai garbinamos moterys jo nemylėjo - jį mylėjo tik žmona. S. Freudo gyvenimas atspindi mūsų pačių seksualinę prigimtį - norisi ir saugumo, ir nuotykių.
S. Freudas su moterimis bendravo labai gražiai - dovanodavo gėles, kviesdavo vakarienes. Netgi su žmonos seserimi jis labai artimai bendravo. Man atrodo, kad jo žmona buvo labai išmintinga, leisdama vyrui draugauti su daugeliu moterų. Galima bandyti tai paaiškinti, remiantis paties S. Freudo teorija. Daugelis žino, kas yra saugus prisirišimas prie motinos. Vaikas gali nebijoti, kad motina jį paliks, gali drąsiai tyrinėti kitas erdves - jis žino, kad mama yra pasiekiama, ir jis kada nori gali pas ją sugrįžti, nes mama jį myli ir jo laukia.
Jei per šią prizmę vertintume S. Freudo ir jo gyvenimo moterų santykius, galėtume pasakyti, kad S. Freudo prisirišimas prie mamos buvo saugus, nes tai atsispindėjo santykyje su žmona. Jis pagarbiai bendravo su žmona, bet į svečius kviesdavo ir kitas moteris, nebijodamas jaustis kaltas. Tai nulėmė jo santuokos sėkmę…
Sielvartas ir netektis psichoanalizėje
Sunku įsivaizduoti sielvarto jėgą, keliamą skausmą, kasdienybės būseną tol, kol mes nesusiduriame su tuo. Sielvartas ir liūdesys kyla iš netekties. Netektys gali kardinaliai pakeisti gyvenimus. Kaip rašė Joan Didion: „nėra realaus būdo, kaip susigyventi su viskuo, ką prarandame“. Gedėjimas turi penkis etapus: neigimas; derybos; pyktis; liūdesys; susitaikymas. Sielvartas yra natūralus ir net būtinas. Tai žmogaus reakcija bei atsakas į netektį. Dažnai kasdieniame gyvenime žmonės painioja sielvartą su liūdesiu. Emocijų painiojimas dažniausiai kyla iš nežinojimo ar menko susipažinimo su emocijomis. Tokia emocijų audra dažnai būna sunkiai suvokiama jas išgyvenančiam asmeniui. Žmogus gali net nebesuvokti kas vyksta su juo, t.y. kas dedasi jo mintyse, kodėl kūnas reaguoja ir elgiasi jam neįprastai ir t.t. Sielvartas iš esmės verčia žmogų jaustis taip, it jis būtų visai kitas žmogus, dėl šios priežasties gali kilti savasties klausimas, gali sumažėti savivertė, gali prasidėti depresija ar fiziniai susirgimai. Dėl žmogaus vidinio chaoso pats sielvarto patyrimas gali pasirodyti neįveikiamas ar net neišgyvenamas. Liūdesio išgyvenimas ir susigyvenimas su netektimi nėra greitas procesas, tai lėtas ir ilgas išgyvenimas. S. Freud yra rašęs, kad psichikos požiūriu melancholijai būdinga gili ir skausminga bloga nuotaika, išnykęs dėmesys išoriniu pasauliu, dingęs gebėjimas mylėti ir ką nors daryti bei savijautos sumenkėjimas, kuris pasireiškia priekaištais sau ir savęs plūdimu, o sustiprėjęs virsta bausmės laukimo kliedesiu.
Dailės terapija kaip pagalba gedint
Daugelį metų visų krypčių menininkai savo darbais kalbėjo apie liūdesį, pyktį, baimę, meilę, viltį ar dar kitus išgyvenimus. Apie dailės terapijos naudą yra daug straipsnių ir knygų, tačiau kyla natūralus klausimas, koks yra ryšis tarp dailės terapijos ir gedėjimo? Labai detalių tyrimų, kurie analizuotų dailės terapijos ar vizualinio meno įtaką sielvartui ir netekties išgyvenimui dar nėra. Tačiau pirmieji tyrimai, kurie jau yra atlikti, patvirtina dailės terapijos, kaip terapinės intervencijos, veiksmingumą. Šeimos terapeutas Dougl Mitchell yra sakęs: „Menas daro įtaką mūsų išgyvenamam sielvartui. Jis padeda atverti temas, kurias žmogus slopina, padeda atsiriboti nuo savo skausmo. Kai žmogus vengia sielvarto, kad išvengtų neišvengiamo skausmo, paneigia jį ar užblokuoja, tai dailės terapijos procesas kviečia šią būseną išjudinti spalvomis, vaizduote, judesiais. Meno procesas pašalina sielvarto įtampą, sukuria saugią erdvę, kurioje žmogus gali gedėti ir apie tai „kalbėti“ be žodžių. Kuriantis žmogus leidžia sau išveikti visą savo liūdesį, pyktį, baimes ir t.t. Kai žmonės piešia, žodžiai tampa nebereikalingi. Tarp galvos, širdies ir rankos yra ryšys, kuris padeda žmonėms išreikšti daugelį jausmų. Kaip ir minėjau anksčiau, jie dėl…
Psichoterapija: kas tai?
Tai gydymo metodas, paremtas dviejų žmonių tarpusavio sąveika - kliento ir psichoterapeuto. Teko girdėti legendą apie tai, kaip Dievai nenorėdami žmonėms atskleisti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, ilgai svarstė kur juos paslėpti; nei kalnuose, nei jūroje, nei giliai po žeme - nepaslėpsi, žmogus visur atras. Taigi, buvo nutarta paslėpti pačiame žmoguje - ten tikrai niekas neieškos. Psichodinaminė teorija atskleidžia, kad žmogaus patirtis, įgyta asmenybei augant, nuo pat gimimo yra fiksuojama ir tam tikru pavidalu reiškiasi psichikoje. Asmeninė raida - ne tik ilgas, bet ir sudėtingas procesas. Kad ji vyktų sėkmingai, prieš tai buvęs etapas turi būti praėjęs be didesnių trauminių patyrimų. Motina (ar kitas - pirmasis ir svarbiausias žmogus vaiko vystymesi) yra tas pirmasis ir bene svarbiausias tiltas į gyvenimą, į santykius su kitais žmonėmis, į gebėjimą priimti pasaulį neprarandant savo jausmo. Tai pirmųjų - metų vystymosi užduotis. Motinos kaip veidrodžio vaidmuo vaiko savęs pajautime ir atradime, yra įrodyta daugeliu mokslinių tyrimų. Vaiko vidiniame pasaulyje lyg atspaudai ar „klišė“ išlieka patyrimas, pagal kurio rėmus vėlesniuose etapuose formuojasi santykiai su artimais žmonėmis. Ar jie yra saugūs, patikimi, ilgalaikiai? Gal tai tik epizodinio buvimo kartu išliejos, gal tai patyrimo, kad artimas ryšys per daug pavojingas, atspaudas. O gal tas ryšys yra toks stiprus, kad jame jaučiamės paskendę, lyg praradę savąjį aš, priklausomi nuo kitų sprendimų, nuomonės? Ar ryšiai su kitais žmonėmis yra ilgalaikiai, ar tik trumpi „pasimaitinimai“? „Klišė“ ilgainiui ima ryškėti ir santykyje su psichoterapeutu. Atsiranda galimybė psichoterapeuto pagalba tai pastebėti, ir keisti. Per naują patyrimą keičiasi savijauta su kitais žmonėmis. Kiekvienas vystymosi tarpsnis kelia tam tikras užduotis. Turi susitaikyti ir priimti tai, kad be tavo poreikių egzistuoja ir šalia esančio žmogaus poreikiai. Psichoterapijos procesas - tai lyg šio asmenybės vystymosi kelio pasikartojimas, tik Jūsų pakeleivis - psichoterapeutas. Empatijos pagalba jaučiantis, kur labiausiai skauda. Jam padedant geriau atpažįstate savo emocijas, mintis, lūkesčius, motyvus. Kiekviename raidos etape neišspręstos užduoties našta tampa vis lengvesnė, didėja laisvos energijos kiekis. Paprastai pirmieji pokalbiai su klientu yra skiriami problemos išsiaiškinimui, asmenybės resursų ir motyvacijos vertinimui, psichoanalitinės psichoterapijos tinkamumo individualiam asmeniui įvertinimui. Numatomas sesijų dažnis, aptariami kiti klausimai. Sesijų trukmė 45-50min. Dažnis - viena ar dvi sesijos per savaitę. Pirmojoje terapijos proceso dalyje yra stiprinamas kliento bendradarbiavimo su psichoterapeutu jausmas, stiprinamos asmenybės pusės, kurių prireiks liečiant ir gilinantis į skausmingus patyrimo aspektus. Vidurinė dalis paprastai apima įvairius gydomuosius mechanizmus, kurių pagalba atsiranda galimybė pamatyti ir perdirbti vidinius konfliktus, kompensuoti raidos procese patirtus deficitus. Paskutinis terapijos etapas - psichoterapijos pabaiga. Tai vėlgi sudėtingas ir įdomus patyrimas, suteikiantis galimybę išgyventi išsiskyrimą. Psichoterapijos trukmę apsprendžia užsibrėžti tikslai, pasirinktas terapijos gylis. Palaikomoji ar į problemą orientuota terapija gali trukti tiek kiek tęsis krizė, privertusi žmogų ieškoti pagalbos. Atskleidžiamoji (jau kiek aprašyta prieš tai buvusiame skyrelyje), tęsiasi kelis metus. Tokiu atveju trukmę apspręsti nėra lengva, kaip ir nėra paprasta nustatyti subtiliausius asmenybės niuansus, su kuriais susiduriama terapijos procese ir kurie įtakoja terapijos trukmę. Čia tiktų posakis, kad geri ir gilūs dalykai vyksta lėtai. Konsultacijos ir psichoterapija, klientui pageidaujant vyksta anonimiškai. Psichoterapeuto etika reikalauja tiek kliento asmenybę, tiek viską apie ką bus kalbama psichoterapijos procese laikyti visiškai konfidencialia informacija. Psichoterapeutas turi teisę konsultuotis ir aptarti paciento gydymo klausimus su kitu psichoterapijos specialistu. Esu klinikinė psichologė, individualios psichodinaminės psichoterapijos krypties psichotarapeutė-kandidatė.
Kadangi darbo praktikoje yra tekę dirbti su įvairiausius psichikos ir elgesio sutrikimus išgyvenančiais klientais, teko išmokti būti lanksčiai ir taikyti įvairias metodikas, atsižvelgiant tiek į kliento asmenybę, tiek į jo patiriamus sunkumus. Savo darbe daugiausiai remiuosi psichodinaminės psichoterapijos perspektyva. Tai yra didelį dėmesį skiriu kliento gyvenimo istorijai, jo psichosocialiniai raidai, o iš to ir asmenybės sąrangos, Ego stiprumo bei gebėjimo mentalizuoti nustatymui. Dedu pastangas, jog darbas su manimi leistų klientui jaustis saugiam, pasiruošusiam kurti atvirumu bei bendradarbiavimu grįstą terapinį santykį. Būtent toks santykis, mano akimis, ilgainiui veda į didesnį kliento psichologinį atsparumą stresui, gebėjimą aiškiau suprasti savo bei kitų žmonių elgesį, jo motyvus ar emocijas, konstruktyviai brėžti ribas ir kurti nuoširdžius, empatiškus bei geranoriškus santykius su aplinkiniais.
Savo darbe, esant reikalui, taip pat nevengiu remtis KET krypties principais bei metodais (pvz., Dėmesingu įsisąmoninimu grįsta terapija, Trumpalaikė eklektinė trauminio streso terapija, Schemų terapija, Kognityvinės ir elgesio analizės psichoterapijos sistema). Mano pastebėjimu, tai dažnai pasiteisina, siekiant kuo skubiau palengvinti panikos atakų, fobijų, depresijos, Potrauminio streso sutrikimo keliamus simptomus. Svarbu pažymėti, jog dėl darbo patirties ir tam reikalingų specifinių žinių stokos, nedirbu su klientais turinčiais priklausomybę nuo narkotinių medžiagų bei patiriančiais stipriai išreikštą valgymo sutrikimų (pvz., anoreksijos, bulimijos) simptomatiką. Dirbu su suaugusiais, konsultacijas teikiu tik gyvai „Nerimo klinikos“ patalpose. Konsultuoju lietuvių kalba bei išimtiniais atvejais - anglų. Mano darbinė praktika yra supervizuojama. Prisijungiau prie „Nerimo klinikos“ dėl joje esančios profesionalios bei tarpusavyje glaudžiai bendradarbiaujančios specialistų komandos ir man artimo jų požiūrio į žmogaus psichinę sveikatą.
Išsilavinimas
- 2021 m. - dabar. Individuali psichodinaminė psichoterapija (VU)
- 2015 m. - 2017 m. Klinikinės psichologijos magistro laipsnis (VU)
- 2010 m. - 2014 m. Psichologijos bakalauro laipsnis (VU)
Psichologinio darbo patirtys ir savanorystės
- 2024 m. - dabar. Privati psichologo praktika - individualus konsultavimas.
- 2017 m. - 2024 m. VŠĮ Antakalnio Poliklinika, Psichikos sveikatos centras. Jaunimo sveikatos centro koordinavimas, skubios psichologinės pagalbos išgyvenantiems krizę teikimas, savižudybės rizikos vertinimas, kognityvinis bei asmenybės vertinimas ir atitinkamai į kliento problemas orientuotas individualus psichologinis konsultavimas. Taip pat psichologinių grupių vedimas Dienos stacionaro pacientams bei terapinės tėvystės programos „Švyturys“ taikymas Jaunimo sveikatos centre.
- 2016 12 - 2017 03 VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, Savižudybių prevencijos skyrius. Profesinė praktika.
- 2015 m. - 2017 m. VŠĮ Jaunimo linija. Savanorystė.
tags: #apie #nerima #psichodinamiskai