Hipochondrija, dar žinoma kaip hipochondrijos sutrikimas, yra psichologinė būklė, kuriai būdingas nuolatinis ir perdėtas nerimas dėl savo sveikatos. Šiuo sutrikimu sergantys asmenys nuolat jaučia nerimą dėl savo sveikatos ir įtaria, kad turi rimtų ligų, nepaisant to, kad medicininiai tyrimai rodo priešingai. Tai gali sukelti didelį stresą ir kasdienio gyvenimo sutrikimus.
Kas yra hipochondrija?
Hipochondrija yra psichologinė būklė, susijusi su žmogaus mąstymo procesais, o ne tiesiogiai su konkrečiomis anatomijos struktūromis ar organų sistemomis. Tačiau ji gali paveikti asmens psichinę ir emocinę būklę, kas savo ruožtu gali turėti įtakos organizmo fiziologijai. Hipochondrija dažnai susijusi su nuolatiniu nerimu dėl sveikatos, kuris gali pasireikšti per įvairius fizinius simptomus, nors medicininių problemų gali nebūti.
Hipochondrija - tai ilgai trunkantis lėtinės eigos sutrikimas, kuriam būdingas susirūpinimas ar baimė susirgti sunkia liga, net jeigu šis įsitikinimas nėra pagrįstas klinikiniais simptomais ar medicininių tyrimų duomenimis. Baimė ar susirūpinimas tęsiasi, nepaisant gydytojų nuraminimo, kad pacientas yra sveikas.
Jeigu hipochondrija jau įsigalėjo, tapo asmenybės savastimi, tai žmogaus neišgydysi kalbomis apie ligos nepagrįstumą. Baimė jį taip yra užvaldžiusi, kad visos valios pastangos nueina perniek.
Hipochondrijos priežastys ir rizikos veiksniai
Hipochondrijos priežastys gali būti įvairios. Viena iš pagrindinių priežasčių yra genetinis polinkis, kai šeimoje yra psichologinių sutrikimų. Taip pat svarbūs yra socialiniai veiksniai, pavyzdžiui, patirtos traumos ar stresas, kurie gali sukelti didelį nerimą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti hipochondriją
Nėra aiškios ligą sukeliančios priežasties, todėl šios ligos kilmę bandoma aiškinti įvairiai. Kai kurių autorių nuomone, hipochondrija sergantys pacientai linkę pervertinti ir sustiprinti kūno pojūčius dėl prastesnės fizinio diskomforto tolerancijos pvz., ką daugelis žmonių vertina kaip pilvo maudimą, sergantysis hipochondrija apibūdina kaip pilvo skausmą. Šiems pacientams būdingas klaidingas kūno pojūčių suvokimas, sukeliantis nerimą bei įtampą. Kiti autoriai teigia, kad reikia įvertinti ir socialinę sutrikimo kilmę -”ligonio” vaidmuo padeda išvengti nemalonių pareigų darbe, “sergantysis” sulaukia daugiau aplinkinių dėmesio. Sutrikimo išsivystymui įtakos gali turėti gyvenimas „ligos aplinkoje“ pvz., dažnos ligos vaikystėje ar artimųjų ligos.
Nėra nustatyta, kas tiksliai sukelia hipochondriją, tačiau buvo pastebėta, kad kai kurie rizikos veiksniai didina šio sutrikimo išsivystymo riziką.
Manoma, kad vienų pacientų polinkis liguistai reaguoti į savo sveikatą yra užprogramuotas genetiškai, kitų - vaikystėje patirtų išgyvenimų rezultatas. Jeigu vaikas jaučiasi vienišas ir nesaugus, užaugęs gali būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Dėmesio trūkumą kompensuoja savo „ypatinga“ liga ar būsena, dėl kurios sulaukia gydytojų ir šeimos dėmesio. Perdėtai globojami vaikai, kurie žino, kad menkiausias sunegalavimas tuoj pat taps išskirtinio dėmesio ženklu, užaugę elgsis pagal tą patį vaikystėje išmoktą modelį.
Hipochondrija yra daugiau auklėjimo ir požiūrio į save bei į savo kūną sutrikimas, jis nėra paveldimas, tačiau yra pavojus, kad panašiai sureikšminti ir fiksuotis ties savo fiziniu kūnu gali išmokti ir hipochondrikų vaikai.
Hipochondrijos simptomai ir požymiai
Pagrindiniai hipochondrijos simptomai apima nuolatinį nerimą dėl sveikatos, dažnai besikartojančius vizitus pas gydytojus, nesugebėjimą priimti medicininių specialistų patarimų, baimę, kad gali būti rimta liga, nors tyrimai to nepatvirtina.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti hipochondrikui?
Pagrindinis ir esminis šio sutrikimo požymis yra baimė susirgti kokia nors sunkia liga arba susirūpinimas, kad jau sergama viena ar daugiau sunkių ir progresuojančių somatinių (fizinių) ligų.
Pacientai pateikia nuolatinių fizinių nusiskundimų ar nuolatinį susirūpinimą savo sveikata. Vyrauja baimė ar mintis, kad sunki somatinė (fizinė) liga prasidėjus, o gydytojai jos nesugeba diagnozuoti.
Normalūs ar įprastiniai pojūčiai, išvaizda pacientų traktuojami kaip nenormalūs ir keliantys rūpestį, o dėmesys paprastai koncentruotas tik ties vienu ar dviem kūno organais ar sistemomis (dažniausiai virškinamojo trakto ar širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimu).
Paprastai skundai būna labai konkretūs ir aiškūs - stipresnis širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, padidėjęs prakaitavimas. Savo susirgimą pacientai pagrindžia konkrečiais simptomais, tik juos pervertina pvz., atsitiktinis kosulys priverčia įtarti plaučių vėžį.
Pacientas gali įvardinti tą susirgimą, kurio bijo, tačiau net ir tada jo įsitikinimo laipsnis bei tariamo susirgimo pasirinkimas gali keistis atskirų konsultacijų metu; pacientas neretai sutinka, jog be pagrindinio susirgimo gali egzistuoti ir papildomų ligų.
Taip pat skaitykite: Psichikos sutrikimas – hipochondrija
Nepagrįsta baimė ir susirūpinimas nepraeina net tuomet, kai atliekami reikalingi nuoseklūs tyrimai ir jų rezultatai nepatvirtina jokios ligos.
Sergantys hipochondrija - baiminasi vaistų ir jų pašalinio poveikio, todėl vengia jų vartojimo.
Dažnai simptomai gali paūmėti išgirdus apie kito asmens sunkią ligą.
Pacientai, sergantys hipochondriniu sutrikimu, dažnai keičia savo šeimos gydytojus, nepasitiki vienu gydytoju specialistu, nes mano, kad nėra deramai tiriami ir gydomi.
Hipochondrinio sutrikimo atveju įsitikinimas ligos tikrumu nepasiekia kliedesių lygmens: pacientas neatmeta galimybės, kad ligą jis perdeda ar pervertina savo sveikatos būklę. Tačiau sutrikimas tampa tarsi paciento gyvenimo būdu: jis nuolat kalba apie ligą, bijo ligos, kalba daugiausia apie sveikatą ir ligas, reaguoja į stresą per ligą.
Sutrikimas sukelia didelį distresą ir kenkia paciento gyvenimo veikai. Parastai būna ir emocinių pokyčių simptomų, ligonius vargina įtampa, nerimas, liūdna nuotaika, jie būna dirglūs, kartais pikti, gali sutrikti miegas.
Hipochondrijos simptomams priklauso:
- Ilgalaikė baimė, jog asmuo serga sunkia liga.
- Nerimas, kad nedideli simptomai arba neįprasti pojūčiai kūne reiškia rimtą ligą.
- Dažnas lankymasis pas gydytojus dėl įvairių tyrimų.
- Dažnas gydytojų keitimas (šie asmenys, sužinoję jog niekuo neserga, nepatiki ir būna linkę eiti pas kitą gydytoją).
- Dažnas kalbėjimas apie savo simptomus ir galimas ligas su šeimos nariais ar draugais.
- Perdėtas domėjimasis savo sveikata ir įvairiomis medicininėmis naujienomis.
- Nuolatinis savo kūno tyrimas (pavyzdžiui, darinukų ieškojimas, pulso tikrinimas).
Hipochondrijos diagnozė
Hipochondrijos diagnozė dažniausiai remiasi psichologiniais vertinimais ir paciento istorija. Gydytojai gali atlikti įvairius psichologinius testus, kad įvertintų nerimo lygį ir asmens požiūrį į sveikatą.
Hipochondrinio sutrikimo diagnostiniai kriterijai (daugeliui jų atitikus patvirtinama Hipochondrinio sutrikimo diagnozė):
- Baimė ir mintys, kad serga nepagydoma liga, paremtos kūno pojūčiais.
- Nuoseklus medicininis ištyrimas ar įtikinėjimai neturi didesnės įtakos paciento nuomonei apie sergamą ligą.
- Kriterijai minimi 1-mame punkte nėra kliedesinio tipo.
- Kyla klinikiniu požiūriu svarbi įtampa arba nukenčia ligonio veikla.
- Liga trunka mažiausiai 6 mėnesius.
Diagnozuoti šią problemą gydytojui ar juo labiau vaistininkui yra labai sudėtinga, nes žmogus ne meluoja apie savo blogą savijautą, o iš tikrųjų taip jaučiasi, jis realiai išgyvena kančią.
Anot jos, kita problema - tokie žmonės nepasitiki gydytojais ir tyrimų rezultatais. Net jei ir pavyksta įtikinti, kad jie yra sveiki, netrukus atsiranda vėl koks nors nusiskundimas ir ligos paieškų ratas sukasi iš naujo.
Hipochondrijos gydymas
Hipochondrijos gydymas gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicininius sprendimus. Psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija, yra viena iš efektyviausių gydymo formų, padedanti pacientams keisti mąstymo modelius apie sveikatą. Vaistai, tokie kaip antidepresantai ar nerimo mažinimo medikamentai, taip pat gali būti skiriami, jei simptomai yra sunkūs.
Kol kas nėra veiksmingų hipochondrinio sutrikimo gydymo būdų. Paprasčiausias ir universaliausias požiūris į gydymą- ieškoti hipochondrinį sutrikimą lydinčių kitų psichikos sutrikimų pvz., nerimo, depresijos, ir juos gydyti. Tokiais atvejais ligonio būklė pagerėja, nublanksta ir hipochondrinio sutrikimo simptomatika. Gydymas kompleksinis - derinamas medikamentinis gydymas ir psichoterapija. Pageidautina, kad pacientą gydytų vienas gydytojas, tada ligonis labiau juo pasitiki, turi mažiau galimybių manipuliuoti. Vizitai turėtų būti reguliarūs, jog ligonis pajustų, kad juo rūpinamasi, bet ne per dažni, nes kitaip skatinami ligos simptomai.
Geriausių rezultatų pasiekiama taikant kognityvinę psichoterapiją, kurios metu pacientai mokomi realiai įvertinti savo pojūčius, pakeisti klaidingus įsitikinimus apie sunkią ligą. Skatinama “išsikalbėti” apie varginančias baimes, nerimą, pyktį, grupėse, kuriose dalyvauja tik šiuo sutrikimu sergantys asmenys. Padedama prisitaikyti darbo veikloje, kad pacientai nevengtų atlikti jiems priklausančių pareigų. Mokomasi, kaip galima susilpninti įvairių stresų poveikį. Didelę dalį pacientų vargina nerimas, įtampa, miego sutrikimai, todėl paprastai reikalingas ir gydymas antidepresantais bei raminamaisiais vaistais. Raminamieji vaistai parenkami individualiai, kuo mažesnės dozės ir kuo trumpesnį laiką, siekiant išvengti priklausomumo. Paskiriant antidepresantą svarbu suprasti, kad vaistą reiks vartoti ilgai ir nuosekliai, be gydytojo patarimo nenutraukti vaisto naudojimo, nes tai gali labai pabloginti būklę.
Rūpintis sveikata būtina ir jeigu kas nors kelia susirūpinimą, reikia atlikti tyrimus. Tačiau jeigu tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad vieni ar kiti rodikliai yra geri, bet gydytojo išvada žmogaus netenkina ir jis toliau varsto gydytojų kabinetų duris, paprastai gydytojas jam paaiškina, kad tai gali būti psichologinio pobūdžio sukelta būsena, ir pasiūlo kreiptis psichologo pagalbos nerimui sumažinti.
Geriausia, kad psichologas pradėtų bendrauti su pacientu jau esant ankstyvai stadijai. Idealiu atveju gydymas turėtų būti komandinis - šeimos gydytojas turi reguliuoti fizinius tyrimus ir konsultacijas, o psichologas ar psichoterapeutas - dirbti su žmogaus emocinėmis problemomis. Tačiau hipochondrikai atkakliai savo sutrikimus laiko vien tik fizinėmis ligomis, todėl jiems apsilankyti pas psichikos ligų specialistą yra tikras iššūkis. Kartais nutinka taip, kad hipochondrikas daug metų lankosi poliklinikoje, o drauge ir kituose gydymo centruose dėl savo tariamos fizinės ligos, o pas psichologą taip ir nepatenka. O jei ir patenka, tai dažniausiai nesilanko nuolatos, kaip reikėtų norint pasveikti nuo šio sutrikimo, todėl padėti pasveikti hipochondrikams tikrai būna sudėtinga. Kartais, dėl kraštutinio žmogaus neigimo, tai tampa ir iš viso „misija neįmanoma“. Sunkiais atvejais hipochondrikas savo fizinius skundus ir simptomus neša kaip tam tikrą kančios karūną ir jos nusimesti tiesiog nė už ką negali.
Visų pirma - vengti savarankiškai diagnozuoti sau bet kokią ligą ir ieškoti informacijos apie jos simptomus internete ar leidiniuose. Nėra geresnio būdo abejonėms išsklaidyti, kaip gydytojo patvirtinimas. Todėl reikia klausyti, ką jis sako, tikėti jo žodžiais ir tyrimų rezultatais. Svarbu suprasti, kad ieškodami informacijos apie simptomus ieškome ne sveikatos įrodymų, o ligos patvirtinimo. Tada įsijungia emocijos, tiksliau - baimė. Jeigu tyrimų rezultatai geri, kuo remiantis tvirtinate, kad sergate? Kuo dažniau įjungsite protą, tuo mažiau vietos jums užvaldyti liks emocijoms. Kaip jau minėjau, padės psichoterapija. Kai suvoksite, kad tai mintys veikia kūną ir iš tiesų nėra jokios grėsmės sveikatai - nerimas silps. Taip pat rekomenduojami jogos ir meditacijos užsiėmimai, padedantys atsipalaiduoti, stiprinti psichologinę pusiausvyrą ir ugdyti psichologinę brandą.
Mes visi turime tam tikrą sugebėjimą tvarkytis su savo nerimu, atlaikyti jį, išbūti su juo. Tai geriausia, ką galime padaryti užplūdus panašioms baimėms. Tiesiog sustoti ir duoti sau laiko susivokti, kas vyksta. Gali padėti ir atviras pokalbis su artimu žmogumi, kuriuo pasitikime, po jo dažniausiai atslūgsta įtampa ir paaiškėja problemų sprendimo būdai. Atsiradus ligos simptomams situacija yra tokia, kad žmogus sau padėti geriausiai gali kreipdamasis pagalbos į psichikos ligų specialistą. Su jo pagalba žmogus gali išmokti padėti sau. Tam yra įvairių būdų. Vienas jų: išmokti pastebėti, kokioje gyvenimo situacijoje kilo mintys apie sunkias ligas, kada jos atsinaujina, ir pradėti sieti jas su bendrais sunkumais, patiriamais tarpusavio santykiuose ar kituose gyvenimo kontekstuose. Tai yra didelis žingsnis į priekį - išmokti galvoti apie save kaip apie turintį ne vien tik kūną sutvėrimą.
Profilaktika
Būtų idealu, jeigu pacientą gydytų vienas šeimos gydytojas. Vizitai pas jį turėtų būti reguliarūs, kas 4-6 sav., trumpi, jų metu turėtų būti atliekama paciento apžiūra, įvertinant nurodytus negalavimus, nesant būtinumo, reikėtų išvengti nereikalingų papildomų tyrimų. Šeimos gydytojas turėtų mokėti paaiškinti ir įtikinti pacientą, kad reikia psichiatro konsultacijų ir specializuotos pagalbos. Tačiau gydytojas turi neprarasti profesinio budrumo, skirti reikiamą dėmesį paciento fizinei būsenai, nepamiršti, kad šie ligoniai gali susirgti ir fizine liga. Jeigu gydytojas paskiria antidepresantą, jį reikia vartoti nuosekliai, ilgai, keletą mėnesių, netgi metų. Vartojant raminamuosius griežtai laikytis gydytojo nurodymų, nes kitaip gali atsirasti priklausomybė.
Hipochondrijos ir kitų sutrikimų sąsajos
Šis psichikos sutrikimas turi panašumų su kai kuriais kitais sutrikimais: nerimo sutrikimu, panikos sutrikimu, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu.
Maža to, hipochondrikams gydytojų konsultacija ir įvairūs papildomi sveikatos tyrimai reikalingi kaip oras. Jie tarsi mėgaujasi tuo, laukdami tyrimų rezultatų pasąmoningai atlieka sunkiai gydomo ligonio vaidmenį, ligonio, su kuriuo nevalia elgtis taip, kaip su kitais, „paprastais“, ligoniais. Hipochondriją medikai linkę vadinti „liga be priežasties“ - dėl priklausomybės nuo kitų žmonių atsiradęs pernelyg didelis valdžios, privilegijų ir dėmesio poreikis.
Kartu neretai būna ryški depresija ar nerimas. Hipochondrikas iš tiesų kenčia, tačiau vietoj to, kad susidurtų akis į akį su savo kančios priežastimis, jis linkęs ją perkelti į kūną, todėl varsto fizinės medicinos specialistų duris ir atkakliai bando juos išgąsdinti bei priversti patikėti savo baimėmis.
Psichoterapinis darbas su hipochondrija
Hipochondrinis sutrikimas yra vienas sunkiausiai pasiduodančių poveikiui nerimo sutrikimų psichoterapijos darbo procese. Dažniausiai šį sutrikimą turinčių žmonių proto fiksacija į jaučiamą simptomą yra tokia didelė, kad net ir suvokdami, jog su jais viskas yra tvarkoje, jie netrukus griebiasi naujo simptomo.
Svarbu įvertinti, kad žmogus tokiu būdu siekia kūrybiškai prisitaikyti prie aplinkos, jis tai daro nesąmoningai, o realiai išgyvena kančią, nes juntami simptomai (nors ir stipriai hiperbolizuoti) yra realūs ir gąsdinantys.
Pradiniame terapijos procese svarbu įvertinti ir parodyti, kad klientas yra priimamas. Bet koks bandymas atspindėti realybę (pvz.: primenant, kad atlikti medicininiai tyrimai rimtesnės ligos nerado) gali būti atmetami ir iššaukiantys pasipriešinimą. Šioje vietoje pasireiškia perkėlimas, nes neretai hipochondrikai, dar prieš kreipdamiesi į terapiją, iš aplinkos yra girdėję panašius atsiliepimus. Tik parodydami, kad mes jį priimame su tuo, kuo jis atėjo, galime sutvirtinti pradinį kontaktą.
Dažnai hipochondrikai, prisidengdami simptomais, atsisako savo įprastų pareigų darbe ir šeimoje. Bet koks aplinkos skatinimas imtis veiklos, iššaukia hipochondriko priešpriešą, nes jam atrodo, kad aplinka šitaip elgdamasi jo nesupranta ir nuvertina jo ligą. Nors jaučiami simptomai hipochondrikui sukelia kančią, tačiau tai tėra pasąmonės kūrybiškas bandymas išvengti to, kas nepriimtina. Vienas iš psichoterapijos tikslų yra žmogaus skatinimas tapti labiau atsakingu už jį supančią aplinką, parodant, kad nors simptomai ir suteikia „neliečiamybės statusą“, tačiau dėl to nukenčia santykiai, materialinė ir emocinė gerovė; jis turi suvokti, kad jo „liga“ turi savąją kainą, kurią jis pats pasirenka mokėti, visą dėmesį sutelkdamas tik į savo simptomus , vengdamas gyvenimo.
Įprastai liguista sąmonės būsena susiformuoja sunkiais gyvenimo laikotarpiais, kuomet padidėja nerimo lygis. Jaučiami simptomai yra tarsi mūsų kūno siunčiama žinia, primenanti apie tai, kad gyvenimo gale mūsų neišvengiamai laukia mirtis. Ieškodami pasireiškiančių simptomų prasmės, mes artėjame prie tikrųjų problemos apraiškų. Atradus simptomų nešamą prasmę, simptomas yra linkęs atsitraukti. Kartais, atsekus ligos priežastis, paaiškėja, kad tokia būsena, kuomet perdėtai reaguojama į savo simptomus, yra pasąmonės diktuojamas kelias iš sunkių gyvenimo situacijų.
Dirbant su hipochondrinį sutrikimą turinčiais klientais, svarbu ieškoti kitų emocinių, egzistencinių, psichologinių faktorių, nulemiančių bendrą asmenybės psichinę sveikatą ir gebėjimą prisitaikyti jį supančioje aplinkoje. Todėl darbas su hipochondriku gali būti nukreiptas labai įvairiomis kryptimis, nes bet koks bandymas akcentuotis tik į simptomą, nukreipia mus nuo kliento psichologinės būklės pagerėjimo.
tags: #hipochondrija #kas #tai