Ar Sveika Asmenybė Jaučia Egzistencinį Nerimą: Giluminis Tyrimas

Įvadas

Nerimas yra natūrali žmogaus emocija, tačiau egzistencinis nerimas kelia klausimus apie gyvenimo prasmę, laisvę ir mirtį. Šiame straipsnyje nagrinėsime, ar sveika asmenybė gali patirti egzistencinį nerimą, kokios yra jo priežastys ir kaip jį konstruktyviai valdyti.

Egzistencinio Nerimo Samprata

Egzistencinis nerimas - tai gilus susirūpinimas pagrindiniais žmogaus būties klausimais. Tai nėra tas pats, kas kasdienis nerimas dėl buitinių problemų. Egzistencinis nerimas kyla susidūrus su tokiomis temomis kaip:

• Gyvenimo prasmė: Ar mano gyvenimas turi kokią nors prasmę? Ar aš gyvenu autentiškai?
• Laisvė ir atsakomybė: Kiek aš esu laisvas rinktis savo gyvenimo kelią? Ar esu atsakingas už savo pasirinkimus?
• Izoliacija: Ar aš esu vienas šiame pasaulyje? Ar galiu tikėtis, kad kas nors mane supras?
• Mirtis: Kaip aš susitaikau su mintimi apie savo paties mirtingumą?

Ar Sveika Asmenybė Jaučia Egzistencinį Nerimą?

Atsakymas yra taip. Egzistencinis nerimas nėra patologijos požymis. Priešingai, tai gali būti ženklas, kad žmogus yra pakankamai sąmoningas ir reflektuojantis, kad užduotų sau svarbius klausimus apie savo buvimą. Sveika asmenybė nebijo susidurti su egzistenciniais klausimais, o ieško būdų, kaip į juos atsakyti ir gyventi prasmingą gyvenimą.

Egzistencinio Nerimo Priežastys

Egzistencinis nerimas gali kilti dėl įvairių priežasčių:

• Gyvenimo krizės: Netektis, liga, skyrybos ar kitos traumuojančios patirtys gali paskatinti žmogų susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir vertybes.
• Amžiaus tarpsniai: Tam tikrais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, paauglystėje ar vidurio amžiuje, žmonės dažniau susimąsto apie savo tapatybę, tikslus ir ateitį.
• Socialinės ir kultūrinės įtakos: Gyvenimas visuomenėje, kuri pabrėžia materializmą ir vartojimą, gali sukelti egzistencinį nerimą, nes žmogus jaučiasi atitrūkęs nuo savo tikrųjų vertybių.
• Intelektualinis smalsumas: Kai kurie žmonės tiesiog yra linkę filosofuoti ir užduoti sau sudėtingus klausimus apie pasaulį ir savo vietą jame.

Nerimo Somatizacija

Laiške paciento paminėtas nerimas gali kilti dėl įvairių priežasčių, ne tik dėl esamos ligos. Ir jaučiamas skausmas yra tikras, neišsigalvotas. Specialistai tai vadina „nerimo somatizacija“.

Taip pat skaitykite: Asmenybės psichikos sveikata

Egzistencinio Nerimo Valdymas

Nors egzistencinis nerimas gali būti nemalonus, jis taip pat gali būti katalizatorius asmeniniam augimui ir pokyčiams. Štai keletas būdų, kaip valdyti egzistencinį nerimą:

• Atskleiskite ir supraskite individualias konkretaus žmogaus nerimo priežastis. Paciento ir psichoterapeuto susitikimų metu tyrinėjamos žmogaus vertybės, įsisąmoninami konfliktai, dėl kurių kyla nerimas, ieškoma naujų galimybių, kaip realizuoti vertybes atsakingai ir realistiškai.
• Psichologinė ir psichoterapinė pagalba žmogui, kenčiančiam nuo nerimo, yra nukreipta ne į nerimo pašalinimą, bet į išmokymą, kaip nerimą toleruoti, kaip jį panaudoti konstruktyviai. Svarbu skirti normalų arba egzistencinį nerimą ir neurotinį arba patologinį nerimą.
• Susitelkite į tai, ką galite kontroliuoti: Vietoj to, kad jaudintumėtės dėl dalykų, kurių negalite pakeisti, sutelkite dėmesį į savo pasirinkimus ir veiksmus.
• Ieškokite prasmės: Raskite veiklų ir santykių, kurie jums teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Tai gali būti savanorystė, kūryba, mokymasis ar buvimas su artimaisiais.
• Praktikuokite dėmesingumą: Išmokite būti dabartyje ir priimti savo jausmus be teismo. Tai gali padėti sumažinti nerimą ir padidinti savimonę.
• Kreipkitės į specialistą: Jei egzistencinis nerimas trukdo jums gyventi normalų gyvenimą, kreipkitės į psichologą ar psichoterapeutą. Jis gali padėti jums suprasti savo nerimą ir išmokti jį valdyti.

Širdies Ligos ir Nerimas

Paciento laiške minimas nerimas, duriantis širdį, gali būti susijęs su širdies liga. Pirma psichologinė reakcija susirgus širdies liga - išgąstis ir baimė. Tokia natūrali reakcija - naudinga. Būtent baimė, kad širdies liga gali pablogėti, skatina mesti rūkyti, sumažinti riebaus, kaloringo maisto vartojimą ir reguliariai tikrintis širdies būklę. Tiesa, dalis (nuo 5 iki 10 procentų) širdies ligomis sergančių žmonių jaučia per didelę baimę. Sergantiesiems širdies ligomis gali rastis panikos priepuoliai ir nepagrįstos baimės, dar vadinamos fobijomis. Pavyzdžiui, gali atsirasti be priežasties kylančių priepuolių, kurių metu pasireiškia ne tik širdies skausmas, plakimas, bet ir padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, kūno drebulys, tirpimas, karščio pylimas ar šaltkrėtis, oro trūkumas, galvos svaigimas, alpimo jausmas, stipri mirties baimė.

Psichosomatinis Ryšys

Širdies ligos priskiriamos psichosomatinių ligų grupei. Vakarų kultūroje širdis laikoma meilės simboliu, įvairių jausmų „baze“. Amerikiečių kardiologas ir psichoterapeutas A.Lowen knygoje „Seksas, meilė ir Jūsų širdis“ teigė, kad kol žmogus turi ryšį su jausmais, geba juos įsisąmoninti, sveikai kontroliuoti, tol jam negresia širdies priepuolis. M.Friedman ir S.Rosenman tyrė ir apibūdino kardiologinių pacientų asmenybių A ir B tipus, šių tipų sąsajas su mirtingumu nuo širdies- kraujagyslių ligų. Gilinantis į A asmenybės ypatumus, buvo iškelta hipotezė, kad širdies ligas skatina meilės trūkumas. A.Lowen, remdamasis darbo praktika, tyrimais ir asmeniniu patyrimu, teigė, kad didelę įtaką sergamumui širdies ligomis gali turėti įtempti santykiai tarp sutuoktinių, kai slopinamas ir neišreiškiamas pyktis. Kita priežastis, kuri paskatina susirgimus širdies ligomis, yra meilės netektis ir užsitęsęs gedėjimas.

Asmenybės Teorijos ir Nerimas

Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais aspektais. Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

Psichodinaminė Kryptis

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą - nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe.

Taip pat skaitykite: Kas lemia asmenybės augimą?

Z. Froidas

Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis bbuvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.

Asmenybės struktūra pagal Froidą:

• Id: seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai.
• Ego: sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.
• Superego: viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi pprimetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

K. G. Jungas

K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą.

Asmenybės struktūra pagal Jungą:

Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.

• Ego: tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes ssuvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra sąmonė.
• Asmeninė (individualioji) pasąmonė: Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant.
• Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė: Ji išeina iš individualios psichikos ribų. Kolektyvinė pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai - universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią.

A. Maslou

A. Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda. Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. A. Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams. Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių- svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Patenkintas poreikis netenka šio privalumo. Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vadovybė turi žinoti, kad netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti darbo reikalavimams, jam kenkti. Iškilusios problemos sprendžiamos maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Kai patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis.

Taip pat skaitykite: Kaip stresas veikia mūsų sveikatą

Poreikių hierarchija pagal Maslou:

• Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus Žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį, gyv.vietą ir pan).
• Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.
• Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripažinimo siekimą).
• Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu.

A. Adleris

A. Adleris - austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka - žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo. Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti. Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

K. Horni

K. Horni neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. Horni nesutiko, kad moters psichinė raida priklauso nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su teiginiu, kad egzistuoja universalios psichoseksualinio vystimosi stadijos, kurios nulemia asmenybės raidos kryptingumą. Jos nuomone, normaliam vaiko vystimuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu, priimtinu žmogumi, apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų, užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje vaikystėje. Be to jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir yra potencialaus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi. Dėl savo realaus ar įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų perduoti atsakomybę kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę energiją ramindamas save. Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo bejėgiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines strategijas. Horni šias strategijas pavadino neurotiniais poreikiais. Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus. Horni sugrupavo neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio.

Neurotiniai poreikiai pagal Horni:

• Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas): numato asmenybės bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas, bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi iracionalia nuostata: “Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks“. jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų reikalingas kitiems.
• Orientacija „nuo žmonių“ (atsiskyręs tipas): šis tipas vadovaujasi nuostata neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų darbą ir pan. tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su manimi viskas bus gerai“. Jie nenori artimų santykių, vengia žmonių, siekai nepriklausomybės ir be emocijų slysta gyvenimo paviršiumi.
• Orientacija „prieš žmones“ (priešiškas tipas): Orientacija „prieš žmones“ - tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas, priešiškumas iir kitų eksploatavimas. Priešiškas tipas įsitikinęs, kad žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. Horni pastebėjo, kad priešiškas tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo.

Horni mano kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas žmogus. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis nesugeba ppasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik viena strategija. Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, kuriuos žmones gali įveikti, jeigu vaikystėje patyrė meilę, pasitikėjimą, rūpestį, toleranciją ir šilumą. Taigi, Horni mano, kad konfliktus sukelia socialinės sąlygos. Potencialus neurotikas yra tas, kuris vaikystėje jautriai pergyveno sunkumus, kuriems įtakos turėjo kultūra ir socialinės sąlygos.

E. Eriksonas

E. Eriksonas buvo Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenimo teoriją. Eriksonas neatmetė pagrindinių Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus ir psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizė), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes - psichosocialinėmis krizėmis.

E. Berne

E. E. Berne, amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą, išskyrė tris lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa), Suaugusiojo (racionaliai objektyviai aplinką vertinantis paradas) ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis jų santykis asmenybe kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas…

tags: #ar #sveika #asmenybe #jaucia #egzistencini #nerima