Motyvai - tai varomoji jėga, skatinanti žmogų veikti ir nukreipianti jo elgesį. Psichologijoje motyvas apibrėžiamas kaip poreikis ar troškimas, suteikiantis energijos elgesiui ir nukreipiantis jį į tam tikrą tikslą. Norint suprasti, kas skatina žmogų elgtis vienaip ar kitaip, svarbu išsiaiškinti jo elgesio motyvus. Šiame straipsnyje panagrinėsime motyvaciją, sutelkdami dėmesį į du pagrindinius motyvus - alkį ir laimėjimų poreikį. Nors egzistuoja ir daugiau motyvų, tokių kaip troškulys, smalsumas ar poreikis būti pripažintam, šių dviejų motyvų analizė atskleidžia sąveiką tarp prigimties (biologinių motyvų) ir patirties (socialinių ir kultūrinių motyvų).
Motyvacijos samprata ir rūšys
Motyvas - tai elgesio psichologinė priežastis, skatinanti žmogų veikti, susijusi su jo poreikių tenkinimu. Žmogaus elgesiui būdingi tam tikri įgimti polinkiai, tačiau didžioji dalis elgesio yra valdoma biologinių poreikių ir psichologinių norų. Poreikis, psichologų požiūriu, yra nepriteklius, pavyzdžiui, maisto stoka, kuris skatina mus tą poreikį patenkinti. Psichologinius norus (dar vadinamus poreikiais, pavyzdžiui, laimėjimų poreikis) įžiebia paskatos, kurios traukia ir vilioja mus. Motyvas - tai vidinė būsena, skatinanti žmogų sąmoningai veikti siekiant tikslo. Žmogų veikti skatina ne vienas, o daug motyvų. Tai vadinama motyvacija. Motyvacijos teorijos nagrinėja priežastis, kurios skatina žmogų veikti, ieško atsakymo į klausimą, kodėl žmogus taip elgiasi.
Motyvai tradiciškai skirstomi į biologinius ir socialinius. Biologiniais motyvais visada yra biologiniai poreikiai, būdingi ir žmonėms, ir gyvūnams. Tačiau kai kurie elgesio motyvai netenka biologinių poreikių. Pavyzdžiui, devynių mėnesių kūdikis tyrinėja visus jam pasiekiamus namų kampus, o keliautojai leidžiasi į vandenynus ir jų gelmes. Jiems būdingas tyrinėjimo motyvas. Socialiniai motyvai - tai žmogiški motyvai, kurių atsiradimą apsprendžia socialinės sąlygos, pavyzdžiui, knygų ar meno poreikis.
Eksperimentai rodo, kad net kai visi mūsų biologiniai poreikiai patenkinti, mes norime justi dirgiklius. Mus ne tik stumia palankiausio dirginimo poreikis, bet taip pat traukia paskatos. Tuo pasireiškia individualaus mokymosi įtaka motyvams, nes paskata - tai teigiamą arba neigiamą vertę turintis aplinkos dirgiklis, kuris motyvuoja mūsų elgesį. Nuo mūsų patirties priklauso, kas gali motyvuoti mūsų elgesį. Tai gali būti kepintų žemės riešutų kvapas, patrauklus žmogus ar kitų nepritarimo grėsmė. Ne tik vidiniai poreikiai, bet ir išorinės paskatos teikia energiją bei nukreipia mūsų elgesį. Kai veikia ir poreikiai, ir paskatos, mes jaučiamės stumiami. Analizuodami kiekvieną motyvą, galime klausti: kaip stumia įgimti biologiniai poreikiai ir traukia aplinkos paskatos.
Kiekvienas žmogus turi savitą, tik jam būdingą motyvų sistemą. Toje sistemoje motyvai išsidėstę nuo pačių reikšmingiausių iki mažiau reikšmingų. Vieni poreikiai yra svarbesni už kitus. Jei jūsų poreikis kvėpuoti ir gerti yra patenkintas, galbūt kiti motyvai, pavyzdžiui, noras gauti gerą pažymį, aktyvina ir nukreipia jūsų elgesį. Šie pavyzdžiai rodo, kaip tam tikri poreikiai, motyvuojantys mūsų elgesį, priklauso nuo to, kurie iš jų nėra patenkinami ir kurie yra svarbesni.
Taip pat skaitykite: Tautos didvyris Kęstutis
Maslow poreikių hierarchija
A. Maslow sukūrė hierarchinę poreikių sistemą, kurioje tarp atskirų poreikių rūšių yra griežtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Jie kyla nuoseklia eile: aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus žemesnėse pakopose esančius poreikius. Tik patenkinus fiziologinius poreikius kyla saugumo poreikis; vėliau pasireiškia tik žmogui būdingi poreikiai mylėti ir būti mylimam, savigarbos poreikis. Aukščiausias iš visų poreikių, anot Maslow - tai visų savo galimybių įgyvendinimas (saviraiška).
Toliau plačiau aptarsime du motyvus: alkį (žemiausias fiziologinis lygmuo) ir laimėjimų poreikį (aukštesnis lygmuo). Analizuojant šių lygmenų motyvus, galime stebėti, kaip sąveikauja psichologiniai ir biologiniai veiksniai.
Alkis: biologinis poreikis ir psichologiniai veiksniai
Kas sukelia kankinantį alkį? Ir kas verčia laikas nuo laiko valgyti?
Alkio pojūtis ir jo priežastys
Kaip tiksliai apibūdinti tai, kas sukelia alkio pojūtį? Ar tai tuščio skrandžio spazmai? A. L. Washburnas, dirbdamas kartu su Walteriu Cannonu, atliko eksperimentą, kad išsiaiškintų tai. Jis prarijo balioną, kuris, išsipūtęs skrandyje, perduodavo skrandžio susitraukimus registruojančiam prietaisui. Tyrimo metu Washburnas kiekvieną kartą pajutęs alkį, paspausdavo mygtuką, ir tai taip pat buvo perduodama registruojančiam prietaisui. Tačiau alkis kyla ne tik dėl tuščio skrandžio spazmų.
Cheminiai organizmo pokyčiai
Alkio pojūčiui įtakos taip pat turi cheminiai organizmo pokyčiai. Kad palaikytų pastovų kūno svorį, žmonių ir gyvūnų organizmai automatiškai reguliuoja kalorijų vartojimą. Vienas iš organizmo išteklių yra gliukozės kiekis kraujyje. Kai valgomas maistas įsisavinamas ir alkis mažėja, žmogaus elgesys keičiasi. Žmogus kramto vidutiniškai 1,8 kartų per sekundę. Kai valgant alkis ima mažėti ir maistas nebeatrodo toks skanus, pradedama kramtyti ilgiau.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Nuo organizmo cheminių procesų taip pat priklauso, kokio skonio maisto norime. Ar, jausdami įtampą, būdami prislėgti, nenorime saldainio ar krakmolingo, angliavandenių turinčio maisto? Angliavandeniai padidina neuromediatoriaus serotonino, kuris veikia raminamai, kiekį. Vartodami vaistus, padidinančius serotonino kiekį, žmonės mėgstantys daug angliavandenių turintį maistą, netenka šio savo pomėgio.
Smegenys ir nustatytoji svorio riba
Kai gliukozės kraujyje nedaug, juntamas alkis. Signalai iš skrandžio, žarnyno ir kepenų praneša smegenims, ar skatinti valgymą, ar jo neskatinti. Pogumburyje yra du centrai, kontroliuojantys valgymą. Šoninė pogumburio dalis, vadinama šoniniu pogumburiu (ŠP), sukelia alkį.
Mūsų organizmas nepaprastai gerai reguliuoja svorį. Jei mūsų svoris viršija nustatytąją svorio ribą, mažiau juntame alkį, jei svoris tampa mažesnis už šią ribą, norisi daugiau valgyti. Išlaikyti nustatytąją svorio ribą padeda ir organizmo reguliuojamas medžiagos apykaitos greitis.
Išoriniai dirgikliai ir alkis
Noras valgyti kyla, kai „stumia“ mūsų fizinė būklė - cheminiai procesai ir pogumburio veikla - ir „traukia“ išoriniai dirgikliai. Žmonės išmoksta skirti seiles, laukdami patinkančio maisto. Žmonės, kurie valgo veikiami ne tiek vidinių veiksnių, o dėl to, kad yra maisto, vadinami „eksternalais“. Jiems svarbūs išoriniai dirgikliai, kitų nuomonė. O žmonės, kurie vadovaujasi savo pojūčiais, savo protu, vadinami „internalais“.
Vidinių ir išorinių veiksnių sąveiką įrodė Judith Rodin (1984), pasikviesdama į savo laboratoriją priešpiečių žmones, nevalgiusius 18 valandų. Imant jų kraujo mėginius, didžiulis, sultingas, dar tebespragsintis kepsnys buvo įvežtas į laboratoriją. Rodin pastebėjo, kad alkanų žmonių, matančių ir užuodžiančių kepsnį, kuris greit bus valgomas, insulino kiekis kraujyje, o kartu ir alkio pojūtis padidėjo. Veikiant kepsnio vaizdui, garsui bei kvapui, „eksternalų“ insulino kiekis bei alkio pojūtis buvo didžiausi. Šis pavyzdys rodo, kaip išorinių paskatų (kepsnys) psichologinis potyris gali veikti vidinę fiziologinę būklę.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Valgymo sutrikimai: anoreksija ir bulimija
Pastaraisiais dešimtmečiais išplito nervinė anoreksija - sutrikimas, kai žmogus, sverdamas gerokai mažiau nei reikia, vis dar jaučiasi storas ir bijo pastorėti. Net ir labai išsekęs žmogus vis riboja maisto kiekį. Dažnesnis atvejis yra nervinė bulimija - kai nuolat persivalgoma, paskui sukeliamas vėmimas ar vartojami vidurius paleidžiantys vaistai. Šis sutrikimas būdingiausias vyresnėms paauglėms ir moterims virš dvidešimt. Panašiai kaip ir tos, kurias vargina anoreksija, jos dažnai galvoja apie valgį, bijo pastorėti, būna prislėgtos ir nerimastingos. Kadangi valgyti malonu, žvėriškas alkis malšinamas su pasimėgavimu, skubant, nejaučiant ribų. Taip noras turėti gražų, liekną kūną nueina niekais. Pasibaigus valgymo priepuoliui, jas apima gėda dėl to, kad nesusivaldė, jos jaučiasi kaltos, priekaištauja sau. Taigi viskas, kas buvo skaniai suvalgyta, su pasibjaurėjimu išvemiama. Daugumos varginamų bulimijos kūno svoris yra beveik normalus ar net truputį didesnis, todėl jie lengvai gali paslėpti savo padėtį.
Laimėjimų poreikis: siekis tobulėti ir būti pripažintam
Biologinių poreikių motyvacija tik iš dalies paaiškina tai, kas skatina ir nukreipia mūsų elgesį. Yra motyvų, kurie, priešingai negu alkis, nėra susiję su biologiniais poreikiais. Milijonieriai gali būti motyvuoti gauti dar pinigų, kino žvaigždės - dar labiau išgarsėti. Šie motyvai, net ir juos patenkinus, nesusilpnėja. Kuo daugiau laimime, tuo dar daugiau norime laimėti.
Laimėjimų poreikis ir užduočių pasirinkimas
Aukštesnio laimėjimų poreikio lygio asmenys visada rinksis sudėtingas užduotis. Savęs vertinimas siekimo lygiu pasirodo jau tuo, kad žmogus paprašytas rinktis užduotį, kurią jis norėtų išspręsti, dažnai renkasi sunkesnę, negu paprašytas rinktis užduotį, kurią jis galėtų išspręsti. Savęs vertinimą veikia dvi priešingos tendencijos: noras pasiekti kuo geresnių rezultatų ir noras išvengti nesėkmės. Esant rizikai vieni linkę siekti kuo geresnių rezultatų, kiti - išvengti nesėkmės. Pirmieji rinksis sudėtingesnes užduotis, kiti - paprastesnes.
Žmonės, kuriems būdingi stiprūs laimėjimų poreikiai, būdami atkaklūs ir priimdami realistinį iššūkį, pasiekia daugiau. Tyrimai rodo, kad garsūs sportininkai, mokslininkai ir menininkai yra labai motyvuoti, daug laiko skiriantys saviugdai ir savo kasdieniams tikslams pasiekti. Kuo stipresnė laimėjimų motyvacija, tuo daugiau pasiekiama.
Tėvų įtaka laimėjimų motyvacijai
Labai motyvuoti vaikai dažniausiai turi tėvus, kurie skatina vaikus nuo mažens savarankiškai veikti bei apdovanoja juos už jų sėkmę. Tokie tėvai iš pradžių skatina vaikus pačius apsirengti ar pavalgyti, paskui - gerai mokytis ir džiaugiasi jų laimėjimais. Manoma, kad šių vaikų stipri laimėjimų motyvacija turi emocinį pagrindą: vaikai išmoksta laimėjimus sieti su teigiamomis emocijomis.
Vidinė ir išorinė motyvacija
Mokantis, dirbant ar sportuojant reiškiasi dvi laimėjimų motyvacijos rūšys. Vidinė motyvacija - tai noras būti veiksmingam ir veikti dėl pačios veiklos. Išstudijavę studentų, mokslininkų, lakūnų bei sportininkų motyvaciją ir laimėjimus, Janet Spence ir Robertas Helmreichas (1983) padarė išvadą, kad vidinė motyvacija lemia didelius laimėjimus, o išorinė motyvacija (pavyzdžiui, noras turėti gerai apmokamą darbą) dažnai didelių laimėjimų nelemia. Būdami panašių gebėjimų, paprastai daugiau laimi siekiantys meistriškumo bei mėgstantys sunkų darbą žmonės. Ir tai nestebina. Žmonėms, kurių nedžiugina meistriškumas ir sunkus darbas, rungtyniavimas padeda; tiems, kuriems svarbiausia meistriškumas ir darbas, naudingesnis mažesnis rungtyniavimas.
Vadovavimas ir darbuotojų motyvacija
Kiekvienas vadovas norėtų žinoti, kaip jis turi veikti, kad darbuotojai dirbtų noriai, produktyviai ir būtų patenkinti darbu. Vadovo veiksmingumas priklauso nuo keturių pagrindinių veiksnių: vidinės motyvacijos ugdymo, atsižvelgimo į žmonių motyvus, konkrečių tikslų ir tinkamo vadovavimo stiliaus pasirinkimo.
Vidinė motyvacija padeda siekti laimėjimų, ypač tuomet, kai žmonės dirba savarankiškai. Todėl kyla klausimas, kaip galima būtų ją skatinti. Išorinį atlygį galima taikyti dviem atvejais: kontroliuojant („Jei sutvarkysi kambarį, gausi ledų“) arba informuojant žmogų apie sėkmę („Puikiai padirbėta. Sveikiname!“). Mėginimas kontroliuoti žmonių elgesį atlygiu ir priežiūra gali būti sėkmingas tol, kol trunka kontrolė. Tačiau, nutraukus kontrolę, domėjimas veikla dažnai pranyksta. Kita vertus, atlygis, kuris informuoja žmogų apie gerą jo veiklos kokybę, gali stiprinti kompetencijos jausmą bei vidinę motyvaciją.
Tai, kuris vadovavimo būdas veiksmingas, priklauso nuo to, kokiems žmonėms vadovaujama. Patartina vadovavimo stilių priderinti prie dirbančiųjų motyvų. Skirtingiems žmonėms - tinka skirtingi būdai, bet kiekvienas būdas turi teikti energijos ir nukreipti, t. y. motyvuoti. Kuris iš vadovavimo stilių tinkamesnis - direktyvinis-autokratinis ar lygiateisis-demokratinis - priklauso nuo aplinkybių ir vadovo. Vieniems yra sėkmingesnis tikslinis vadovavimas, kai nustatomi reikalavimai, organizuojamas darbas, dėmesys sutelkiamas į tikslą. Tokiems vadovams pavyksta sutelkti grupę užduočiai atlikti. Jiems dažniausiai būdingas direktyvinis vadovavimo stilius. Kiti vadovai yra pranašesni socialiniu vadovavimu, kai reikia organizuoti komandos darbą, tarpininkauti konfliktuose ir paskatinti žmonių pastangas. Tokiems vadovams dažniausiai būdingas demokratinis vadovavimo stilius: jie komandos narius skatina dalyvauti sprendžiant valdymo klausimus. Net ir šiek tiek kontroliuojami, jie taip pat yra labiau motyvuoti siekti laimėjimų.
Išvados
Žmogaus elgesį lemia įvairūs motyvai, kurie skirstomi į biologinius ir socialinius. Biologiniai motyvai, tokie kaip alkis, yra susiję su fiziologiniais poreikiais, o socialiniai motyvai, tokie kaip laimėjimų poreikis, atspindi socialines ir kultūrines sąlygas. Motyvacija teikia elgesiui energijos ir jį nukreipia tam tikra linkme.
Svarbu atsiminti:
- Dauguma fiziologinių poreikių sužadina psichologines būsenas, kurios ir skatina tuos poreikius patenkinti.
- Mus ne tik skatina vidinė jėga, bet ir traukia išorės paskatos.
- Su alkio fiziologija susijusi smegenų dalis yra pogumburis, kuris apdoroja informaciją, susijusią su gliukozės ir insulino kiekiu organizme, ir reguliuoja kūno svorį, veikdamas alkio ir sotumo jausmą.
- Kai kurie žmonių elgesio motyvai nėra susiję su biologinių poreikių tenkinimu.
Suvokimas, kas mus motyvuoja, padeda geriau suprasti savo ir kitų elgesį, siekti užsibrėžtų tikslų ir kurti harmoningus santykius su aplinka.
tags: #argumentuoti #elgesio #motyvai