Šiame straipsnyje nagrinėjamos psichologinės priežastys, lemiančios moterų deviantinį elgesį, apibrėžiant deviaciją, jos formas ir galimus veiksnius, turinčius įtakos tokiam elgesiui. Taip pat aptariamos asocialumo, delikvencijos ir agresijos sąvokos. Straipsnyje remiamasi įvairiais moksliniais šaltiniais, siekiant pateikti išsamią analizę.
Deviantinis Elgesys: Apibrėžimas ir Formos
Deviacija (angl. deviance - nukrypimas) - tai elgesys, kuris laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui, „deviacijos“ sąvoką galima versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“. Deviacijos ribos nėra griežtos, nes vertinant elgesį, vadovaujamasi skirtingomis elgesio normomis. Tai, kas vienoje visuomenėje yra deviacija, kitoje gali būti ne deviacija.
N. Smelseris skiria tris deviacijos komponentus:
- Žmogus, kuriam būdingas tam tikras elgesys.
- Normos ir lūkesčiai kaip vertinimo kriterijus.
- Kitas žmogus ar grupė žmonių, reaguojantys į elgesį ir vertinantys jį.
Tai reiškia, kad pats elgesys savaime nėra deviantinis, kaip vadina jį vertintojai, vadovaudamiesi savais kriterijais.
Deviantinio Elgesio Kriterijai
Normalus elgesys gali būti apibrėžiamas keliais kriterijais:
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
- Statistinis kriterijus: normalus elgesys yra tas, kuris būdingas daugumai tam tikros populiacijos atstovų.
- Etinis kriterijus: akcentuoja ne elgesio formų pasireiškimo dažnumą, o tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas. Devaintinis elgesys - kai šie reikalavimai pažeidžiami. Šio požiūrio trūkumai: elgesio normos kinta ir yra reliatyvios, kadangi priklauso nuo kultūrinių, politinių, klasinių konkrečios socialinės struktūros ypatumų.
- Psichologinis-medicininis kriterijus: normaliu laikytinas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai pasireiškia šis elgesys ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Deviantinis elgesys - tokios elgesio normos, kurios neigiamai veikia vidinę žmogaus harmoniją, verčia jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės bei fizinės sveikatos sutrikimus.
Deviantinis elgesys gali būti ir teigiamas, ir neigiamas.
Deviantinio Elgesio Funkcijos ir Pasekmės
Pasak B. Hess ir kt., deviacija atlieka šias funkcijas:
- Grupės vienijimas ir elgesio ribų nustatymas.
- Apsauginis vožtuvas.
Deviacijos pasekmės gali būti:
- Neigiamos.
- Teigiamos.
Asocialus Elgesys
Asocialus elgesys - tai sąvoka, savyje apimanti visus nukrypimus nuo vyraujančių socialinių normų. Asocialus elgesys aiškinamas įvairiai: nevisuomeniškas, kenkiantis visuomenei; nepaisantis visuomenės, joje egzistuojančių vertybių ir normų; įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų. Pažymėtina, kad asocialus paauglys nebūtinai turi būti antiasocialus, t.y. daryti žalą grupei ar visuomenei.
Asocialios šeimos - tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Delikventinis Elgesys
Delikvencija - (lot. delinquens - nusižengiantis) jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau - 8-10 metais. Paauglys praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos. Tada jis pateisina savo delikventinį elgesį, atmeta bet kokius draudimus, įstatymus, niekina jį niekinančius, persekiojančius, bet labiausiai bijo, kad nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje. Delikventus perauklėti sunku, todėl juos reikia auklėti iš anksto, profilaktiškai.
Delikventiškas elgesys apibūdinamas kaip psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias elgesio normas. Delikventai dažnai nepadaro rimtų nusikaltimų, teisės pažeidimų. Delikventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos.
Kriminalinis Elgesys
Kriminalinis elgesys - apibūdinamas kaip neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė bei gali būti iškelta baudžiamoji byla pagal atitinkamus baudžiamojo kodekso straipsnius. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija. Nepilnamečiai yra baudžiami už kriminalinius nusikaltimus pagal įstatymus.
Agresija
Agresija - (angl. aggression) 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė - dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį. Perkeltinė agresija labai smerkiama, todėl kai kurie žmonės linkę agresiją nukreipti į save. Ji reiškiasi savęs žeminimu, savęs kaltinimu, savęs žalojimu ar net savižudybe (Psichologijos žodynas, 1993); 2) pranašumo demonstravimas arba puolimas, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikt(Kučinskas, V.
Agresija (socialinė) - priimtina forma, kuri gali padėti spręsti konfliktus, įveikti socialines kliūtis, siekiant teisybės, skriaudos atitaisymo ir pan. (Kučinskas, V.
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Agresyvus elgesys - agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys įvairios: bejėgiškumas, kai reikia įveikti kliūtis (frustracija), siekimas išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas kitam, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.
Psichologiniai Deviantinio Elgesio Aiškinimai
Kai kurias deviacijos formas (pvz., seksualinę) psichologai aiškina neapibrėžta baime.
Sociologiniai Deviantinio Elgesio Aiškinimai
- Anomijos teorija: pasiūlė E. Durkheimas.
- Anomijos teorija: papildė R. Mertonas, jo nuomone, deviacijos atsiradimo priežastis atotrūkis tarp kultūrinių visuomenės tikslų ir socialiai priimtinų priemonių jiems pasiekti. Turtas, aukšta socialinė padėtis - kiekvienos visuomenės kultūrinis tikslas, tačiau ne visi gali jį pasiekti priimtinomis priemonėmis (universitetinis išsilavinimas, darbas prestižinėje firmoje).
- Kultūrologinis aiškinimas: Visuomenėje egzistuoja atskirų socialinių grupių subkultūros, kurios dažnai konfliktuoja tarpusavyje, nes yra orientuojamos į skirtingas vertybes: žemesniųjų socialinių sluoksnių jaunimo vertybės (aštrių pojūčių ir rizikos mėgimas, panieka policijai, savotiškas vyriškumo supratimas ir t. d)
- Etikečių "klijavimo" teorija: Įtakingos visuomenės grupės sukuria taisykles, primeta jas visuomenei, o jų nesilaikymą laiko deviacija, t. y. "klijuoja" žmonėms deviantų etiketes.
Paauglystės Amžius ir Deviantinis Elgesys
Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Pasak M. Galaguzovos (2000), paauglys - tai žmogus, esantis pereinamoje būsenoje tarp vaiko ir suaugusio, tai žmogus, pačioje svarbiausioje asmenybės tapsmo stadijoje, kur formuojasi pagrindiniai charakterio bruožai, būdo savybės, vertybės. Paauglys sugeba priimti apgalvotus sprendimus, atlikti racionalius veiksmus bei žinoti savo poelgių asmeninę ir teisinę atsakomybę. Vertėtų ypatingai akcentuoti, kad paauglys- tai asmuo, jau galintis teisiškai atsakyti už savo poelgius bei jų padarinius.
Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“. „Sunkiai auklėjamo“ paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtinų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“(angl.
Analizuojant įvairią mokslinę literatūrą, pastebėta, kas tokiam, visuomenės taisyklių neatitinkančiam elgesiui, kuris dažnai aprašomas, kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinų normų, apibūdinti yra naudojamos labai įvairios sąvokos: „nevisuomeniškas“, „asocialus“, „deviantinis“, „antiasocialus“, „antivisuomeniškas“, „nusikalstamas“, „kriminalinis“, „amoralus“, „delikventinis“ elgesys ir kt.
Socializacijos Įtaka Deviantiniam Elgesiui
Nevisavertė socializacija turi didžiulę įtaką susiformuoti delikventiško elgesio apraiškoms. Socializacija yra daugiasluoksnis procesas, sudarytas iš daugelio komponentų (šeima, visuomenė, mokykla, kultūra, religija.), kurių kiekvienas vaiko socializacijos procesui yra vienaip ar kitaip svarbus. Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį (Piliponytė, J., 1999).
Socializacijos Komponentų Pokyčiai
Ilgainiui, įsitvirtinus sovietiniam rėžimui, darbo vertė krito, todėl kad iš laisvo jis tapo priverstiniu. Individo socializacija, kuri anksčiau buvo grindžiama darbine veikla, tapo labiau „išblaškyta“, nevisavertė. Nes nesusiformavo kultūra savo įtaigumu galinti pakeisti darbo kultūrą.
Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai.
Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan. Individas tapo vienišesnis, labiau pažeidžiamas, ieškantis socialinės-psichologinės jungties, pakaitalo abejotinuose erzacuose.
Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla.
Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms.
Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat - ir vyresniųjų asmenų autoritetas. Ilgainiui jaunesniųjų ryšys su vyresniaisiais tapo labiau formalus, netgi dvelkiąs susvetimėjimu, Pagaliau, esmingai pakito ir skirtingas kartas jungusios vertybės.
Viduriniajai kartai (tėvams), kurią dar palietė ženkli tautinio patriotizmo dvasia, teko sunki prisitaikymo prie sovietinio okupacinio režimo našta. Nežiūrint „chamelioniškojo“ sindromo, ji suvaidino pagrindinį vaidmenį atkovojant ir atkuriant tautos n…
Šeimos Įtaka
Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Jos funkcijų, ypač tėvų ir vaikų santykių, pažeidimas labai apsunkina paauglio charakterio vystymąsi. Tai gali tapti svarbiausia charakterio nukrypimo priežastimi, pastūmėti paauglį į nusikaltimą (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R.
Delikventinį elgesį sukelia įvairūs veiksniai: prastesni santykiai su tėvais, klasės draugais, mokytojais, namuose daugiau fizinių bausmių nei pagyrimų, mokykloje praleistos pamokos (pamokas pradeda praleidinėti jau pradinėse klasėse, kylant reikalavimams.
Nusikalsti linkę vaikai dažnai yra augę šeimose, turinčiose nemažai socialinių ir psichologinių problemų. Tyrimų duomenys rodo, kad linkę nusikalsti nepilnamečiai, tėvų dažnai buvo baudžiami stipriomis fizinėmis bausmėmis. Nusikalsti linkę paaugliai savo gyvenime yra paveikti ištiso komplekso nepalankių rizikos faktorių, kurie, kartu paėmus, sudaro nepalankias prielaidas sėkmingai resocializacijai (Nepilnamečiai, padarę sunkius nusikaltimus: psichologiniai ir socialiniai ypatumai.
Socialinės Problemų Įtaka Deviantiniam Elgesiui
Socialinės problemos, susijusios su vaiku, egzistavo visada, keitėsi tik pačio vaiko santykis su socialine aplinka. Šiandieninėje visuomenėje vykstančio moralinių vertybių bei idealų perkainojimo, nusivylimo dėl jų sudužimo jautriausias barometras - mūsų vaikai. Visuomenė neturi laiko ar nenori jo atrasti savo mažajam piliečiui padėti, rasti kelią šiandienos labirintuose. Vaikai, nesulaukę iš tėvų ir iš mūsų pagalbos, patys ieško išeities taškų. Vieniems sekasi rasti savo gyvenimo kelią, kitiems - ne. Tie, kuriems nepavyksta, bėga iš namų, tarsi sugriauna A. Maslou poreikių piramidę. Norėdami patenkinti fiziologinius poreikius, vaikiai vagia, „parsiduoda“ homoseksualistams, mergaitės tampa prostitutėmis. Nepatenkinęs fiziologinių poreikių ir gyvendamas tokį gyvenimą, vaikas nesijaučia saugus. Apie meilę ir priklausomumą dažniausiai visiškai nekalbama, kadangi daugumas šių vaikų iš asocialių šeimų. Jeigu vaiko niekas nemyli ir jis tarsi niekam nereikalingas, kaip jis gerbs save ir kitus (LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. 1996/ Černauskienė, R.
Žiniasklaidoje vis dažniau girdime apie mažamečių vaikų agresyvumo proveržius, kartais pasibaigiančius kito žmogaus mirtimi ir neretai - sunkiu kūno sužalojimu. Dar daugiau istorijų galime išgirsti visai šalia savo namų - apie vaikų žiaurumą, kitų vaikų reketavimą, grasinimus, muštynes, užpuolimus. Vaiko fizinį ir psichinį vystymąsi lemia lavinimas. Nervinės ląstelės vystosi normaliai tada, kai jas veikia kuo įvairesni dirginimai. Kūdikiui augant, nervinės ląstelės struktūra darosi sudėtingesnė. Trejų metų vaiko smegenų biocheminiai rodikliai beveik tokie patys kaip suaugusiųjų. Jei iki trejų metų vaiko pagrindinės psichofiziologinės funkcijos dar neveikia, vėliau bus sunku išlavinti jų pajėgumą.
Eriksono nuomone, žmogus save realizuoja tik tuomet, kai priimtinu būdu įveikia gyvenimo krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Krizė yra laikotarpis, kai žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas vienokių ar kitokių psichosocialinių nesklandumų. Kiekviena iš jų tam tikru pavidalu egzistuoja iki lemiamo jos įveikimo momento arba, jei sėkmingai įveikiama, sustiprina bręstančią asmenybę, padidina jos galią. Delikventiško elgesio vaikai būna agresyvūs, klastingi, visuomenėje nesąžiningi. Dauguma šių vaikų gimė amoralaus elgesio šeimose. Šiuos vaikus augino tie, kurie tuo metu nesuvokdavo, kad vaikas alkanas, sušalęs. Jie buvo tampomi iš landynės į landynę, paliekami visuomeninėse transporto priemonėse. Nebuvo patenkinti šių vaikų fiziologiniai poreikiai. Adleris apie delikventiško elgesio susiformavimą sako taip, kad asocialioje šeimoje vaiko silpni socialiniai interesai, stiprūs menkavertiškumo jausmai paauglystėje.
Socialumas nuo pat gimimo būdingas žmogaus gyvenimui. Paprastai kūdikius apsupa žmonės, kurie bendrauja su jais nuo pat gimimo. Bet kas atsitiktų, jeigu kūdikiams būtų atimta galimybė bendrauti? Iš dalies į šį klausimą galima atsakyti neįprastais vaikų, kurie ankstyvojoje vaikystėje buvo izoliuoti nuo kitų žmonių, pavyzdžiais. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma, tai procesas, kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais. Antra, socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kurios skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save.
Pedofilija kaip Seksualinės Deviacijos Forma
Pedofilija - tai seksualinis potraukis prie vaikų. Pedofilija - tai liga, kylanti iš pasąmonės kompleksų. Polinkis į pedofiliją susiformuoja jau 6 - 8 metų vaikams. Tai gali būti tam tikra pasąmonės fiksacija, atspindinti tėvų baimę, vaikystėje taikytas bausmes, smurtą, agresiją prieš vaiką, jaunesniojo brolio ar sesers skriaudimą, vaiko ignoravimą. Yra labai daug niuansų, apie kuriuos galima kalbėti tik labai gerai išstudijavus kiekvieną žmogų. Šios ligos esmė yra perversija, iškrypimas su sadizmo elementais. Pedofilija yra tam tikras savo seksualinių poreikių patenkinimas. Paprastai pedofilai yra iš asocialių, ydingų šeimų, kur vyravo neteisingas psichoseksualinis auklėjimas. Labai daug priklauso ir nuo to, ar leidžiama ir kaip sėkmingai šiam polinkiui realizuotis.
Lietuvoje dar mažai kas nusimano apie seksualinį auklėjimą. Tėvai vaikams neaiškina apie lyčių skirtumus, o ir į mokyklų programas ne viskas yra įtraukta. Pavyzdžiui, mažai kas žino apie įvairiausius kompleksus - Edipo ir kitus. Psichoseksualinio gyvenimo tiesos ir subtilybės turėtų būti gerokai plačiau aiškinamos. Visuomenė tik dabar pradėjo pastebėti šį nukrypimą, nors žiniasklaida jau anksčiau skyrė šiai problemai dėmesio. Šios patologijos atvejų niekas neregistruoja. Galima tik spėti, kad visuomenėje tarp 4 - 5 procentų homoseksualų būtų galima rasti 40 - 50 proc. JAV kunigų pedofilijos skandalo atgarsiai atsimušė ir į Lietuvą. Amerikoje nepilnamečių tvirkinimu kaltintas ir teistas 76 metų kunigas Raymondas Lauzonas 1993 m. išvyko iš JAV. vaikais. Prieš keletą metų nuskambėjo su Pabradės internatu susijęs skandalas, kai į Vroclavo pedofilų rankas buvo pakliuvę keletas šios mokyklos auklėtinių. Tai - taip pat ženklas, kad tokios „meilės“ užvaldyti pedofilai stengiasi įsitrinti į vaikų būrį. Kodėl kunigyste arba gero mokytojo įvaizdžiu mėginama dangstyti lytinį nukrypimą? Atsakymas gana paprastas: dėl to, kad ieškoma tokios profesijos ar veiklos, kad būtų kuo daugiau santykių su vaikais ir kad tie santykiai būtų kuo artimesni. Be to, nuo išorinės publikos pridengti paslapties skraiste.
Suprantama, kad pedagogas turi mylėti vaikus, kaip ir savaime suprantama, kad kunigas turi kelti kiekvieno žmogaus pasitikėjimą. Psichologas E.Laurinaitis, vertindamas pedofiliją, linkęs įžvelgti tris skirtingus šios problemos aspektus, kurių svarbiausias - pedofilo psichikos patologija (sutrikimas). Pedofilai dažniausiai yra vyrai. Vienus traukia tik mergaitės, kitus - tik berniukai, trečius domina abi lytys. Tačiau visiškai akivaizdu, kad vaikų tvirkinimas - tai veiksmas, kurį mūsų visuomenė draudžia. Pas mus, kaip ir daugumoje valstybių, lytiniai santykiai su nepilnamečiais baudžiami įstatymo. Pasak E.Laurinaičio, pedofilas su savo potraukiu negali kovoti - tai faktas. Tačiau kaip ir kodėl susiformuoja toks potraukis, psichiatrija bei psichologija į šį klausimą atsakyti nepajėgia.
Daugelis žmonių savo vaikystės prisiminimuose randa atvejų, kai juos bandė tvirkinti ar kalbinti intymiomis temomis daug vyresni žmonės. Dažniausiai vaikai nesupranta, gerai tai ar blogai, ir prisimena tik slogutį ar šleikštulį. Jiems nedrąsu apie tai kam nors pasakoti. Todėl daugelis pedofilijos atvejų taip ir lieka neišaiškinti, o apie patirtą prievartą, emocinį spaudimą ar „papirkinėjimą“ dovanėlėmis ir saldainiais žmonės išdrįsta kalbėti tik daug vėliau. Nuo pedofilų nukenčia 1 iš 6 berniukų iki 16 m. ir 1 iš 4 mergaičių iki 14 m. Šie duomenys paremti atvejais, kurie pranešami policijai, tad ką ir kalbėti apie nepraneštųjų skaičių. O kiek yra pedofilų, nustatyti neįmanoma, tik galima spėti, kad jų yra labai daug.
Pedofilija yra psichologinė problema; pedofilas nebūtinai yra nusikaltėlis. Pedofilų fantazijos ir polinkiai gali niekada neišeiti viešumon, jis gali su niekuo nepasidalinti savo slaptomis seksualinėmis fantazijomis, ir galbūt vesti vienišą motiną, kad vėliau galėtų pasinaudoti jos vaikais. Troškimas visada būti kur nors, kur yra vaikų, gali išduoti pedofilą ir padėti jį atpažinti. Pedofilai gali būti bet kurio visuomenės sluoksnio atstovai, kartais net garbūs ir žinomi asmenys.
1985 m. Luizianoje už 33 nepilnamečių berniukų tvirkinimą buvo suimtas katalikų kunigas. 1995 mm. jis buvo išleistas ir netrukus vėl suimtas už dvylikametės mergaitės išprievartavimą. Vis dėlto dauguma pedofilų savo seksualinių fantazijų neafišuoja ir tik tyliai pildo tokius savo poreikius namie, žiūrėdami vaikų pornografiją. Lietuvoje, ko gero, vaikų pornografija dar nėra labai paplitusi, bet pedofilai užsienyje domisi žurnalais, vaizdajuostėmis, atvirukais ir pan. Dalis žmonių su pedofiliniais polinkiais renka tokius ir panašius dalykus, slepia juos savo namuose. Tokie žmonės paprastai vaikų netvirkina. Kiti, besidomintys vaikų pornografija, pornografines vaizdajuostes ar nuotraukas rodo aukai prieš tvirkinamuosius veiksmus. Likusi pedofilų, mėgstančių dalintis savo pomėgiais su kitais, grupė netgi platina vaikų pornografiją, žiūri ją kartu su kitais pedofilais, tvirkina vaikus.
Pedofilai gali būti ir vyrai, ir moterys, bet apie 95 % jų yra vyrai. Kai žmogus yra pedofilas, jis nebūtinai teikia pirmenybę vaikams kaip seksualiniams partneriams. Kartais žalodamas vaikus jis tiesiog išreiškia savo paties vaikystėje patirtą smurtą, meilės, dėmesio trūkumą, nesugebėjimą bendrauti su kitais suaugusiais žmonėmis. Kiti vaikus mato kaip pakaitalą vietoj suaugusio sekso partnerio. Tokiems žmonėms vaikas yra tiesiog atsitiktinis partneris, nes jie lygiai taip pat gali pasirinkti vyresnį žmogų ar moterį, kuri viena eina gatve tamsiu paros metu. Jiems reikia tik palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tokie pedofilai ar prievartautojai yra psichiškai nesveiki žmonės, atsitiktiniame sekse desperatiškai ieškantys užuovėjos nuo visuomenės neteisybės ir jų poreikių neatitinkančių normų.
Dar viena pedofilų rūšis - tie, kuriems vaikai seksui yra labiau priimtini, nei suaugusieji. Jie gali tvirkinti vaikus visą gyvenimą ir likti neišaiškinti daugelį metų. Jie traukia vaikus pirkdami jiems dovanėles arba darydami emocinį spaudimą. Tam pedofilas turi užmegzti gana artimą kontaktą su vaiku arba jau turėti jo palankumą (dėl giminystės ryšių ir pan.). Kai kurie pedofilai tvirkina vaikus, kurie juos erzina, trikdo. Arba sugrįžta prie tų, kurie juos išduoda policijai. Mažesnė šio tipo tvirkintojų dalis turi sadistinių polinkių ir jaučia malonumą, suteikdami skausmą kitiems.
Atpažinti pedofilą yra labai sunku, bet tai - ne vienintelė priežastis, dėl kurios daugybė jų nebaudžiami tvirkina vaikus. Vaikai patys bijo apie juos pasakyti tėvams, galbūt dėl to, kad tėvai labai dažnai savo dukroms ir sūnums nepasakoja nieko apie kūniškus santykius su kitais žmonėmis, ir vaikas per vėlai pradeda skirti gera nuo blogo toje srityje. Be to, jei vaikas ir papasakoja tėvams apie patirtą prievartą, pastarieji nenori kreiptis į teisėsaugos institucijas, nes vaikui reikėtų visa tai vėl ir vėl pasakoti, prisiminti ir dar aštriau pajusti patirtą stresą. Kartais tvirkintojai būna visai artimi vaikui žmonės - patėviai, krikšto tėvai ir pan., prieš kuriuos vaikas bijo ką nors pasakyti, nes juo niekas nepatikėtų. Taip ratas užsidaro. Pedofilai tvirkina vaikus, o tokius dalykus pajutę vaikai užauga ne tik psichologiškai sužaloti. Kartais jie patys suaugę tampa pedofilai.
tags: #psichologines #priezastys #lemiancios #moteru #deviantini #elgesi