Asmenybės Bruožai ir Vertybių Sąsajos

Įvadas

Kokie yra žmonių tipai ir kodėl jie bendrauja skirtingai? Kodėl vieni žmonės lengvai dalinasi jausmais ir mintimis, o kiti yra susikaustę? Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į šiuos klausimus, išnagrinėti individualius asmenybių skirtumus ir jų įtaką bendravimui. Straipsnyje analizuojami asmenybės tipai, temperamento poveikis žmogaus kasdienybėje ir skirtingų charakterio bei asmenybės bruožų įtaka bendravimui. Straipsnyje remiamasi teoriniu tiriamuoju darbu, studijuojant psichologinę pedagoginę literatūrą ir lyginant mokslines teorijas.

Individualybė ir Asmenybė: Sąvokų Apibrėžimas

Žmogus yra sudėtinga būtybė, kuri gyvendama įgyja asmens ypatybes, pastovią sistemą, nusakančią asmens vietą žmonių bendrijoje. Dažnai iškyla klausimas: kas yra žmogus? Žmogus yra viena iš sudėtingiausių sistemų pasaulyje. Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, o asmenybė - vienoks ar kitoks šio pagrindo apsireiškimas. Asmuo yra vienkartinė būtybė, nepakartojama ir nepakeičiama. Niekada pasaulyje nėra buvę tapačių asmenų. Žmogus - asmuo “yra tikslas sau pačiam ir prasmė savyje”. Kiekvienas žmogus yra kitoks, jo asmenybė vienintelė ir nepakartojama. Norint pažinti ir suprasti save, reikia žinoti, kaip vyksta asmenybės procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, aplinkos suformuoti bruožai ir paties žmogaus išsiugdyti bruožai. Asmenybės formavimasis ypač intensyvus, kai asmuo, refleksuodamas savo vidinį pasaulį ir įsijausdamas į supančią aplinką, pats ieško būdų, kaip rasti savo vietą gyvenime. Maceinos teigimu, “Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė”. Ne kiekvienas žmogus yra tauri, kilni ir garbinga būtybė. Tikriausiai kiekvienas žmogus nori save matyti kaip asmenybę, bet šis kelias yra sunkus, tačiau vertas. Savęs pažinimas - tai kelias į laisvę būti pačiu savimi, atsiskleisti, išreikšti ir realizuoti visa, kas mums yra suteikta, padovanoti tikrąjį save sau ir pasauliui.

Žmonės yra sudėtingos būtybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas - atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas - asmuo, metafiziniu požiūriu - žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su savo protu, nei su jausmais. Asmuo visada tapatus sau. Asmenybė - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus savybės sudaro skirtingą visumą, kuri savitai kontaktuoja su gamtine ir visuomenine aplinka. Yra daugybė asmenybės apibrėžimų, bet asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali ir nepasikartojanti. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Šiuo metu psichologijoje dažniausiai vartojamas G. Allporto asmenybės apibrėžimas.

Pagrindiniai Individualūs Žmonių Skirtumai

Bendraujant grupėje, sąveikaujant tarp dviejų ir daugiau žmonių, didelę įtaką daro asmeninės žmonių savybės. Įvairių savybių deriniai ir visuma atspindi žmogaus individualybę. Įvairių psichologijos krypčių atstovai nuolat diskutuoja, kas toje savybių visumoje vaidina svarbiausią vaidmenį bendraujant. Tačiau visi sutinka, kad daugelio asmenybės savybių atsiradimas priklauso nuo to, kaip su žmonėmis bendravo vaikystėje artimieji, pedagogai. Bendravimas gyvenimo eigoje gali keistis, priklausomai kaip keičiasi pats žmogus. Jei jis tobulėja kaip asmenybė, stengiasi įgyti tam tikrų savybių ir atsisakyti jam nepalankių, tai ir kuriant santykius su kitais žmonėmis bendravimas gali tobulėti. Taigi bendravimo kokybė yra paties žmonių pastangų rezultatas.

Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. Viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Pergyvenimų, elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės. Individualūs žmonių skirtumai buvo pastebėti gana seniai. Jau V a. pr.m.e. Graikijos gydytojas Hipokratas ne tik aprašė temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas, gleivės, juodoji arba geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Bet ši hipotezė seniai atmesta.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe.

Žmonių Temperamentas

Siekiant sužinoti kokio temperamento žmonių Lietuvoje yra daugiausia, buvo atlikta kiekybinė apklausa. Savo nuomonę pateikė 102 žmonės, gauti štai tokie rezultatai:

Iš gautų rezultatų matome, kad didžiausia dalis žmonių yra linkę į melancholiją, jautresni, dažnai nepatiklūs, randa priežasčių nerimauti. 30% respondentų save įvardija cholerikais, impulsyvesniais žmonėmis, 20% apklaustųjų Lietuvoje linkę būti sangvinikais, optimistiškų pažiūrų, linksmi, judrūs žmonės. Na, o mažiausia dalis - flegmatikai, mažiau jautrūs, šaltakraujai. Tiesa, kad grynojo 100proc. temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekviename žmoguje rasime visų temperamentų bruožų, bet vis dėlto dažniausiai vyrauja vieno temperamento savybės. Siekiant patvirtinti, kad temperamentas priklauso nuo įgimtų nervų sistemos savybių buvo atliktas toks bandymas:

• Cholerikas: Tai smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tėra tinkamas. Šios grupės žmonės stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, dažnai veikia impulsyviai ir per greitai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu. Choleriko eisena - tvirta ir griežta, jis greitai iriasi pirmyn. Žvilgsnis griežtas, atidus, energingas.
• Sangvinikas: Būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijoje, kuri jis taip pat mėgsta. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas. Sangviniko eisena- vikri ir lengva, kartais žengia lyg šokdamas ar trypčiodamas. Žvilgsnis- linksmas, žvitrus, palankus, nerūpestingas. Blogosios sangviniko savybės: sunkesnio ir atsakingesnio darbo vengimas, noras patikti sau ir pasigirti, smagumų ieškojimas, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, silpna valia, nenoras pažvelgti į savo vidaus gyvenimą.
• Melancholikas: Tipui būdingos silpnos, ramios, bet ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Silpnai reaguoja į aplinkos įspūdžius, arba visai jų nepastebi, bet jeigu kas įstringa į sielą, sunkiai pamiršta. Dažnai trūksta energijos, ištvermės ir pasitikėjimo savimi, tačiau dėl didelio jautrumo ir pastovumo melancholiško temperamento žmonės pasiekimais pralenkia kitus. Labai intravertiški vengia draugijų, triukšmo, dėl to jiems sunkiau užmegzti kontaktus ir bendrauti didesnėse žmonių grupėse. Melancholiko eisena- lėta, sunki ir tvirta. Žvilgsnis- graudus ir rūpestingas. Blogosios savybės: nesugeba suprasti kitų, nuolat graužiasi dėl savo elgesio, dažnai būna nusiminęs, dvejoja, nepasitiki artimaisiais, kerštingas, į viską žvelgia pro juodus akinius, silpnos valios.
• Flegmatikas: Siela rami, visada vienoda, abejinga įspūdžiams. Būdinga pusiausvyra, silpnos, trumpai trunkančios ramios emocinės reakcijos. Patirtus įspūdžius beregint pamiršta. Tai ramūs, lėti, uždari žmonės. Bendrosios flegmatiko savybės: menkas domėjimasis pasauliu, nepergyvena didesnių aistrų, pasyvus, lėtas, šaltas, blogos reputacijos.

Temperamentas yra susijęs su įgimtomis žmogaus anatominėmis-fiziologinėmis ypatybėmis. Į temperamentą būtina atsižvelgti, renkantis profesiją. ir pusiausvyros savybių. Tačiau daugumai profesijų, kur nėra didelių įtampų , įvairių temperamentų žmonės susiranda savo veiklos stilių ir sėkmingai veikia. Temperamentų pakeisti neįmanoma- nėra ir tikslo, nes geriau adaptuosimės prie gamtinės bei visuomeninės aplinkos ir vieni prie kitų būdami įvairesnių temperamentų.

Asmenybės Struktūra

Asmenybės, kaip nedalomos visumos, tyrinėjimas ypatingai suaktyvėjo XX amžiaus pradžioje. Tuo laikotarpiu kritikuojamos tos psichologijos kryptys, kurios daugiausiai tyrė psichikos procesus, jų funkcijas ir individualius skirtumus. Atskirų psichikos procesų tyrinėjimai nesudarė galimybių pažinti vientisą asmenybę. Asmenybės sudėtingumą ir jos tyrinėjimo sunkumus patvirtina ir tas faktas, kad nėra vieno ir visiems priimtino apibrėžimo - jų priskaičiuojama beveik 80 ir tarp jų nėra nei vieno kurį galėtume visiškai paneigti. Kartais su asmenybe susijusių sąvokų turinys beveik sutampa, pavyzdžiui, asmenybė ir charakteris, charakteris ir temperamentas, todėl svarbu išsiaiškinti asmenybės ir kai kurių jai artimų sąvokų, tokių kaip: žmogus, asmuo, asmenybė, individas, individualybė prasmę.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

Visi žmonės skiriasi savo elgesiu ir laimėjimais. Asmenybė yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį aiškiai yra išreiškęs B. Ananjevas, sakydamas, kad “ asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto giluma”.

Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema. Šių savybių sąryšį ir vaidmenį asmenybės veikloje atskleidžia jų struktūros analizė.

Psichinę asmenybės struktūrą Z. Froidas (1856 - 1939 ) siūlė skirstyti į pasąmonės (id), sąmonės (ego ) ir savimonės ( superego ) postruktūres:

• Id ( lot. tai ). Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energiją. Id veikia pagal malonumo principą, t. y., stengiasi iškrauti energiją čia ir dabar, nežiūrint aplinkos sąlygų ar saugumo.
• Ego ( lot. aš ). Psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais.
• Superego ( lot. virš aš ). Internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis - įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą.
• Sąmonė. Susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
• Savimonė. Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.
• Pasąmonė. Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla ( užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai ), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreiptos erdvės.

Kadangi nėra visuotinai priimto asmenybės struktūros supratimo, asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris S. Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į ją. Nemaža tyrinėtojų, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis: a) poreikių, motyvacijos ir valios sferą; b) temperamentą ir charakterį; c) sugebėjimus. Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Sąžinė - tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas. Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą ( V. Miasiščevas, V. Džeimsas ). V. Džeimsas nurodo tris pagrindines tokių santykių sritis: a) asmenybę sudarančių elementų; b) jausmų ir emocijų ( tame tarpe ir savęs vertinimo ); c) poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų ( rūpinimasis savimi, savisauga ).

Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes. Z. Froidas aiškina, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai - lytinis ir savisaugos. Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 - 1961 ), A. Adleris ( 1870 - 1937 ), E. Eriksonas ( 1902 - 1994 ), K. Horni ( 1885 - 1952 ), H. Salivenas ( 1892 - 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti. Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris - dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačia…

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

tags: #asmenybes #bruozai #vertybes