Įvadas
Žmogaus asmenybės formavimasis prasideda nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų. Tai socializacijos procesas, kurio metu perimama vertybių sistema, socialinė patirtis. Socializacijos proceso metu asmenybė gali perimti pačias įvairiausias elgesio formas - kaip prosocialas, taip ir asocialas. Pastaruoju atveju susiduriame su nepageidautinu asmenybės socializacijos variantu - desocializacija. Yra susidariusi nepalanki vaikų nepriežiūros, jų nusikalstamumo padėtis ir jos plėtros tendencijos. Šiuo metu yra deformuojama šeimos dorovė, mažėja vaikų saugumas. Susidarę prieštaravimai tarp pakitusios faktinės vaikų padėties šeimoje ir visuomenėje, naujai besiformuojančių rinkos santykių ir smarkiai pasenusios teisinės norminės bazės, reglamentuojančios vaikų teises, jų apsaugą, gynimą ir vaikų nusikalstamumo prevenciją šalyje. Ypač nepakankamai įstatymo reglamentuota vaikų nusikalstamumo prevencija.
Socializacijos samprata
Socializacija literatūroje dažniausiai apibrėžiama kaip žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą, sąveikaujant su aplinka, įsisavinant socialines normas, kultūros vertybes, save tobulinant ir realizuojant toje visuomenėje, kuriai individas priklauso. Socializacija vyksta stichiškai sąveikaujant su aplinka, visuomenei įtakojant vieną ar kitą amžiaus grupę, taip pat kryptingai ir socialiai kontroliuojant auklėjimo procesą. Tai gimtosios kultūros įgūdžiai; tai pagrindinis kanalas kultūrai perduoti iš kartos į kartą. Šiuolaikinėse socialinių mokslų teorijose socializacijos sąvoka įgijo keletą reikšmių. Tai socialinis subjektas.
Socializacija yra socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas ir elgesį, kurie yra būtini efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos procesas yra sąlygotas tiek mūsų biologinės prigimties, tiek ir kultūros. Biologinis kontekstas siejamas su asmens fiziologija, paveldimumu. Teigiama, kad kiekvieno asmens socialinį elgesį veikia tam tikra paveldėta genetinė programa, kurią sudaro elementarūs refleksai, instinktai ir temperamentai. Kultūrinis kontekstas apima visuomenės normas, vertybes, idealus, veiklos būdus ir pan., kuriuos perima individas socializacijos procese. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga - prigimtis ar kultūra - yra reikšmingesnė. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad egzistuoja abiejų šių sąlygų sąveikos procesas, ribojantis žmogaus elgesį. Tiek prigimtis (arba paveldėjimas), tiek socialinė aplinka (ugdymas) yra būtini žmogaus vystymuisi, todėl nė vieno jų išskirti negalima.
Veikiant aplinkai formuojami bei koreguojami asmens interesai, vertybinės orientacijos. Kita vertus, žmogus, būdamas visuomenės nariu stengiasi atskleisti savo individualumą, savo elgesio modeliais, vertybėmis ar idėjomis stengiasi atnešti visuomenei naujumo elementą. Taigi socializacijos procese individas ne tik ima, bet ir duoda, taip stiprindamas socialinę sąveiką tarp savęs ir visuomenės. Todėl sociologijos mokslas socializacijoje skiria du procesus: a) kultūros perėmimą ir b) savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kuris aiškinamas įvairiomis skirtingomis teorijomis (S. Freud, G.H. Mead, Ch.H Cooley, J. Piaget ir kt.).
Kaip jau minėta, socializacija trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Keičiantis visuomenei, žmonės taip pat priversti keistis. Dėl šios nuolatinės dinamikos, atsižvelgiant į tai, kokiame asmenybės formavimosi cikle ji vyksta, skiriami du socializacijos tipai - pirminė ir antrinė socializacija (P.L. Berger ir T. Luckman, 1999). Pirminė socializacija, dar kitaip vadinama socializacija vaikystėje, - tai būtinos kasdienio gyvenimo rutinoje žinios ir įgūdžiai perėmimas. Šis procesas labai priklauso nuo tėvų. Kaip teigia sociologai P.L. Berger ir T. Luckman, vykstant pirminei socializacijai nėra tapatumo problemos. Visuomenė tam, kuris turi socializuotis, pateikia iš anksto apibrėžtą reikšmingų kitų (t.y. šeimos nariai - aut. past.) tinklą, ir jis privalo pripažinti juos tokius be galimybės rinktis ką nors kita. Žmogus turi sugyventi su tėvais, kuriuos jam skyrė likimas. <…> nors vaikas nėra visai pasyvus vykstant jo socializacijai, būtent suaugusieji nustato žaidimo taisykles. Todėl labai svarbu, kad tėvai ir kiti šeimos nariai aktyviai įsitrauktų į vaiko socializacijos procesą ir tinkamai perteiktų jam socialines ir kultūrines vertybes, normas bei socialiai priimtino elgesio modelius. Galimą pirminės socializacijos variantų spektrą iliustruoja du visiškai skirtingi socializacijos modeliai: socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Nė vienas iš šių modelių grynu pavidalu neegzistuoja - galimas tik polinkis į vieną ar kitą kraštutinumą. Socializacijos slopinant bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai - už gerą, bendravimas be žodžių, bendravimas komanduojant. Pagrindinis vaidmuo skiriamas suaugusiajam, vaikas žino, ko nori suaugusysis. Socializacijos dalyvaujant bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas kaip sąveika. Pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žino, ko nori vaikas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Antrinė socializacija suprantama kaip suaugusiųjų socializacija. Socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Šiame etape vienų vaidmenų atsisakome, o kitų, naujų, mokomės. P.L. Berger ir T. Luckman (1999) antrinę socializaciją apibrėžia kaip konkretaus vaidmens nulemto žinojimo įgijimas (o patys vaidmenys tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su darbo pasidalijimu). Resocializacija - tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo (pvz. atlikęs kriminalinę bausmę asmuo atsisako nusikalstamo gyvenimo būdo ir integruojasi į visuomenę, įgyja profesiją ir pan.).
Prof. habil. dr. J. Galinaitytė pagal socializacijos procese individui perteikiamų visuomenės kultūros pobūdį išskiria atskirą, specifinę socializacijos rūšį - teisinę socializaciją. Teisinė socializacija sudaro būtiną ir labai svarbią bendros socializacijos dalį. Būdama bendrosios individo socializacijos dalimi, ji atspindi specifinius bendrosios socializacijos dėsnių pasireiškimus formuojantis bei lavėjant individo teisinei sąmonei, teisiniam elgesiui ir teisinei kultūrai. <…> Tai specifinis procesas, kuriame individui perduodama ir jis perima socialinės aplinkos teisinę kultūrą, įsilieja į šią socialinę aplinką savo praktinės veiklos, teisinio auklėjimo ir saviauklos dėka. Individo teisinė socializacija priklauso nuo bendro visuomenės kultūros lygio, politinės, dorovinės ir teisinės atskirų socialinių bendrijų, grupių ir visos visuomenės brandos.
Lenkų sociologas A. Makowski (1994) skiria tris pagrindines socializacijos rūšis: konstruktyvi, neadekvati ir destruktyvi socializacija. Esant konstruktyvios socializacijos poveikiui, žmogus tampa visavertis ir visuomeniškai kūrybingas. Individas prisitaiko prie aplinkos ir perima visuomenės socialinio elgesio, moralės normas, įgyja tinkamus socialinius vaidmenis. Neadekvati socializacija pasireiškia tuo, kad socializacijos turinys buvo perimtas tik iš dalies arba jis neatitinka visuomenės norms. Tokiu atveju galima taikyti taip vadinamą kompensacinę socializaciją, kuri šalina prisitaikymo trūkumus. Destruktyvios socializacijos pavyzdžiu galima laikyti prisitaikymą grupėje, kurioje dominuoja visuomenei priešiingi interesai (pvz. kriminalinės subkultūros perėmimas).
Šiuo atveju socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, ji pasireiškia ir pagrindinėmis, ir dalinėmis formomis. Kaip pažymėjo T.Parson ir R.Bales (1955), socializacija, prasidėjusi šeimoje ir kitose socialinėse grupėse, institucijose ir erdvėse, kiekvieną individą integruoja į visuomenę skirtingai ir drauge sudaro galimybes kurti savo individualybės bruožus ir vertybes. V. Mudrik (1994) išskiria tris kiekvienos amžiaus grupės socializacijos aspektus: gamtinius - kultūrinius, socialinius - kultūrinius ir socialinius - psichologinius. Socialinis - kultūrinis aspektas - tai moralinės ir dorovinės savybės, skirtingos kiekvienam amžiaus tarpsniui atitinkamu istorijos laikotarpiu, perėmimas. Iš kiekvieno žmogaus tikimasi prisiderinimo prie tam tikro visuomenės lygio priklausomai nuo jo amžiaus. Gamtinis - kultūrinis aspektas - tai atitinkamas kiekvieno amžiaus etapo individo fizinis ir psichinis išsivystymas. Socialinis - psichologinis aspektas - tai asmenybės savivokos etapas, jos nuostatos, savęs aktualizavimas ir įtvirtinimas, kuris, priklausomai nuo amžiaus tarpsnio ir turimų įgūdžių, įtvirtinamas skirtingai.
Individo socializacijos procese dalyvauja įvairūs socialiniai dariniai - socializacijos institutai. masinio informavimo priemonės atlieka diskutuotiną vaidmenį socializacijos procese. Kiekvienos šalies visuomenė turi tam tikrą socialinę struktūrą, kurią sudaro socialiniai vaidmenys, padėtis, grupės ir institutai. Tai teisės ir pareigos socialinės sistemos viduje. Kitaip tariant, tai individo užimama visuomenėje pozicija, susijusi su kitomis pozicijomis per teisis ir pareigas sistemas. Gautoji padėtis. Ją sąlygoja lytis, rasė, amžius, gimimo vieta, tėvai ir kuri nepriklauso nuo asmens pastangų. Įgytoji padėtis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Ją asmuo sąmoningai renkasi ir deda pastangas jai pasiekti (pvz. Pagrindinė padėtis. Šiuo atveju viena iš jų būna pagrindinė, apibrėžiant ją socialiai. Dažniausiai tai profesija. Šiuo atveju viena su kita jos tiesiogiai nesąveikauja. Tarpusavyje sąveikauja tik statuso subjektai, t.y. konkretūs asmenys, pvz. dėstytojas ir studentas. Kalbant apie socializaciją, ne mažiau svarbus dar vienas socialinės struktūros komponentas - socialinis vaidmuo. Socialinis vaidmuo - tai elgesio modelis, atitinkantis statusą. Šio žmogaus. Vaidmuo yra dinamiškasis socialinio statuso aspektas.
Norint geriau suvokti socialinės dezadaptacijos ir resocializacijos problemas, tikslinga išsiaiškinti, koks tokio amžiaus žmogaus socializacijos lygis, kokius įgūdžius jis turi ir kokius socialinius vaidmenis atlieka. Vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje nurodoma, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Šiuo atveju. Vis dėlto, socializacijos procesas nesibaigia sulaukus 18 metų ir tokio amžiaus asmuo dar nėra visiškai socializuota asmenybė. LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 12 straipsnis numato, jog administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako 16 metų. LR Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamosios atsakomybės amžių nuo 16 metų, o už tam tikras nusikalstamas veikas (pvz. tyčinis gyvybės atėmimas, seksualiniai nusikaltimai, vagystė, plėšimas ir kt.) baudžiamoji atsakomybė kyla nuo 14 metų. Kyla klausimas, kur yra riba, kuria remiantis nustatoma, kad asmuo suvokė savo veiksmų faktinę ir socialinę reikšmę bei numatė galimus padarinius? Daugeliu atveju svarbiausia yra ankstyvoji vaiko socializacija. Šiuo atveju faktorius. Visuotinai pripažįstama, kad ankstyvajai socializacijai didžiausią įtaką daro šeima (t.y. tėvas ir motina, taip pat broliai, seserys ar kiti šeimos nariai, gyvenantys kartu). Šeimos narių skleidžiama šiluma bendraujant tarpusavyje, saugumo jausmas ir abipusi…
Nusikalstamo elgesio teorijos
Apie nusikalstamo elgesio kilmę kalbėti nėra lengva - teorijų yra daug ir nė viena iš jų negali pretenduoti į absoliučią tiesą. Jos tik papildo viena kitą. Pasak žymaus austrų psichiatro ir psichoterapeuto Viktoro Emilio Franklio, „nusikaltimo priežasčių iki galo neįmanoma išaiškinti, kadangi jos negali būti kildinamos vien iš biologinių, psichologinių ir (arba) sociologinių veiksnių. Visiškai paaiškinti kieno nors nusikaltimą būtų tolygu pateisinti jo ar jos kaltę ir regėti jame ar joje ne laisvą ir atsakingą žmogų, bet taisytiną mašiną.“ Tačiau kriminologijos mokslas, pripažindamas kiekvienos teorijos reliatyvumą, vis dėlto teigia, kad jau šimtametę istoriją turinčios psichologų, sociologų, kriminologų ir kitų sričių specialistų įžvalgos nusikalstamumo tematika turi savyje dalį tiesos, pagrįstos ir empiriniais tyrinėjimais.
Biologinės teorijos
Nusikalstamumo priežasčių ieškoma biologinėse nusikaltėlio charakteristikose. Teigiama, jog dalis asmenų jau gimė nusikaltėliais su jiems būdingomis biologinėmis savybėmis. Daroma išvada, kad nusikaltimas yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, kaip ir gimimas, mirtis, psichinė liga, todėl nusikaltėlio negalima pataisyti. Jį galima sunaikinti, arba visiems laikams izoliuoti nuo visuomenės. Šios teorijos šalininkai buvo įsitikinę, kad apsigimusio nusikaltėlio atavistiniai bruožai pasireiškia ne tik elgesiu, bet ir kūno ypatybėmis, būtent kaukolės forma, rankų ilgiu, gausiu plaukuotumu ir t.t. Pagal šias ypatybes buvo bandoma netgi nustatyti, kokį nusikaltimą jis padarys - nužudymą, išžaginimą, vagystę ar kitą. Buvo manoma, kad vien anatominių požymių užtenka, kad potencialiam nusikaltėliui būtų galima taikyti prevencines priemones. Šios teorijos kritikai pabrėždavo, kad ji ignoruoja nusikalstamumo ryšį su socialinėmis sąlygomis, neturinčiomis nieko bendra su biologinėmis atskirų asmenų organizmo savybėmis. Be to, vėlesni tyrimai parodė, kad biologines savybes, priskirtinas nusikaltėliams, gali turėti bet kuris žmogus.
Socialinės teorijos
Akcentuojama, jog didžioji dalis nusikaltėlių priklauso žemiausiems socialiniams sluoksniams. Tvirtinama, jog bloga socialinė padėtis verčia elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms normoms. Kita vertus, tokia padėtis reiškia griežtesnę formalią socialinę kontrolę šių asmenų atžvilgiu. Kriminologijoje plačiai paplitęs anomijos teorijos nuo normos nukrypstančio elgesio aiškinimas. Anomija reiškia tam tikrą moralinės tuštumos jausmą, normų nebuvimo būseną, kuri kyla tuomet, kai žmogaus viltys (jo vertybės) viršija realias jų įgyvendinimo galimybes (socialinę padėtį). Anomija kyla tuomet, kai iškyla prieštaravimas tarp visuomenėje vyraujančių vertybių ir turimų resursų. Bet kurioje visuomenėje galima pastebėti nelygiateisiškumo viešpatavimą, nepaisant visų teisinių deklaracijų. Žmogus gali įvairiai reaguoti į tokią vidinę įtampą, atsirandančią dėl negalimybės pasiekti vyraujančių vertybių dėl turimų resursų stokos: prisitaikydamas prie esamos situacijos, imdamasis novacijų (siekdamas tikslų nelegaliais būdais), atsisakydamas tikslų, pasitraukdamas, pasipriešindamas. Anomijos teorija akcentavo svarbų dalyką - neturtas arba galimybių nebuvimas nesukelia nusikalstamumo.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Subkultūrinės teorijos
Nusikalstamas elgesys priklauso nuo kultūrinės aplinkos. Svarbų vaidmenį jaunimo gyvensenoje atlieka subkultūrinės grupės. Subkultūros teorija teigia, kad subkultūra padeda sušvelninti anomijos įtampą, suteikia galimybę „socialiai pakilti“. Jauno žmogaus izoliavimas (nuo galimybės siekti socialių tikslų) verčia jį ieškoti tokio paties likimo žmonių grupės, kuri tampa užuovėja ir priemone pabėgti. Kriminologai atkreipia dėmesį į tai, kad bet kurioje valstybėje, ypač gerai išsivysčiusiose, neproporcingai didelį nusikaltėlių skaičių sudaro ne tos valstybės pagrindinių etninių grupių nariai, emigrantai, pabėgėliai ir pan. Tai leidžia kalbėti apie tam tikrą subkultūrinių grupių susidarymą šalies viduje.
Teisės normų taikymo teorijos
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikaltimas atpažįstamas pagal baudžiamosios teisės normas. Jų priėmimas ir taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių. Konsensuso ir konflikto teorijos atkreipė dėmesį į sprendimų priėmimo valstybėje procesą. Nėra visuotinio sutarimo dėl to, kokios veiklos turėtų būti baudžiamos, o kokios ne. Todėl socialinės grupės, turinčios didesnę įtaką, gali primesti savo valią kitoms. Socialiniai bei psichologiniai šių koncepcijų aspektai išryškino baudžiamųjų normų taikymo tendencingumą. Socialiniai-organizaciniai aspektai - nusikalstamo elgesio registravimas daugeliu atveju priklauso nuo teisėsaugos organizuotumo ir darbo intensyvumo. Praktiškai beveik kiekvienas žmogus yra padaręs tai, ką baudžiamasis įstatymas vertina kaip nusikalstamą elgesį. Kriminologiniai tyrimai įvairiose pasaulio šalyse parodė, kad iki 90 proc. Visų žmonių jaunystės (ypač paauglystės) amžiuje yra padarę teisei priešingų veikų, kurių didžioji dauguma taip ir liko paslaptyje (pvz., žalojimai, vagystės, chuliganizmas, nepilnamečių nugirdymas, tvirkinamieji veiksmai ir pan.). Buvo pastebėta, kad vėliau, išaugus iš tam tikro amžiaus, antisocialaus elgesio požymiai išnykdavo ir vyresniame amžiuje šie asmenys nebenusikalsdavo. Taigi paauglystės amžiuje, kai daug eksperimentuojama, nusikalstamas elgesys tam tikroje bendraamžių grupėje yra norma, o ne nukrypimas nuo jos.
Psichodinaminės teorijos
Remiamasi psichodinaminiais procesais, dėl kurių vaikystėje patirta skriauda (pvz., seksualinė prievarta, nuolatinis smurtas) transformuojasi į priešiškus jausmus kitiems žmonėms. Iš tiesų kriminologiniai tyrimai parodė, kad dažnai mušami vaikai vėliau neretai patys tampa smurtautojais. energiją. Šios teorijos oponentai mano, kad su smurtu susijusi informacija skatina tam tikrose situacijose smurtauti, praktiškai išbandyti matytas smurtines scenas.
Socialinės kontrolės teorijos
Socialinės kontrolės ir socialinių ryšių koncepcijos iškėlė mintį, kad visi žmonės yra potencialūs nusikaltėliai, tačiau priešingai elgiasi silpnos savikontrolės asmenys, tie, kurie menkai kontroliuojami neformalios aplinkos, neturintys tamprių tarpusavio ryšių su kitais žmonėmis ir institucijomis. Skiriami keturi ryšių lygiai: 1.) emocionalus santykis su artimais žmonėmis; 2.) įsipareigojimas visuotinai pripažintų tikslų ir taisyklių atžvilgiu, taip pat savo veiksmų pasekmių numatymas; 3.) užsiėmimas socialiai pripažinta aktyvia veikla, taip pat ir laisvalaikio organizavimas; 4.) pritarimas socialinėms bei teisinėms normoms, jų priėmimas ir laikymasis.
Socialinio mokymosi teorijos
Antisocialaus elgesio, kaip ir bet ko kitko gyvenime, yra išmokstama. Socializacija yra procesas, kurio metu žmogus išmoksta grupės, kuriai jis priklauso, normų, vertybių orientacijų. Tai - per socialinę aplinką perduodamas elgesio būdų, mąstymo stilių, jausmų, žinių, motyvacijos ir vertybinių orientacijų mokymasis. Mokymosi procesas vyksta stebint, mėgdžiojant, lyginant, vengiant, bandant ir suvokiant. Jis gali būti intensyvesnis arba lėtesnis. Mokymosi procese vieni labiau reaguoja į baudimą už netinkamą elgesį, kitiems svarbesnis yra paskatinimas už tinkamą elgesį. Socializacijos tikslas yra intelektualių sugebėjimų ir pasitikėjimo savimi įgijimas, pasiekimų motyvacija, sąžinės formavimas, sugebėjimas ir pasirengimas produktyviam konfliktų sprendimui ir solidarumui.
Ženklinimo teorija
Nusikalstamą elgesį lemia socialinės struktūrinės aplinkybės. Nusikalstamumas taip pat aiškinamas, remiantis valstybės galia konstruoti tam tikras definicijas, ir baudžiamąjį persekiojimą atliekančių kontrolės institucijų funkcijomis, taip pat visuomenės grupių reakcija į nusikalstamą elgesį. Pasak sigmatizacijos (ženklinimo) teorijos, be pirminių nusikalstamumo priežasčių, tokių kaip socialiniai, kultūriniai, psichologiniai ir psichopatologiniai veiksniai, yra ir antrinių priežasčių, kurios priklauso nuo to, kaip valstybė ir visuomenė, jos grupės, mokytojai, draugai, šeimos nariai reaguoja į nusikalstamą elgesį. Kartą nusikaltęs žmogus neretai nusikaltėliu tampa visam gyvenimui ir identifikuojasi su šiuo savo vaidmeniu. Stigmatizacijos teoriją papildė socialinės cenzūros teorija, kuri atkreipė dėmesį į tai, kad visuomenė yra linkusi į tai, kad visuomenė yra linkusi į ideologizavimą ir teoretizavimą.
Šeimos įtaka desocializacijai
I.Leliūgienė (2003) konstatuoja, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija - tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Nekyla abejonių, kad šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tinkamus elgesio modelius. Kokio pobūdžio šeimos aplinka labiausiai skatina nepilnamečius įsitraukti į nusikalstamą veiklą? Mokslinėje literatūroje galima pastebėti, kad buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti. Siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena AČepo (I. • Tipinė tradicinė šeima: vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. • Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja. Nepilnamečių polinkį į deviantinį elgesį gali skatinti įvairūs veiksniai. Veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema.
Nepilnos šeimos
Nepilnos šeimos, šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų arba abiejų tėvų mirties, mokslininkų laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Vieni mokslininkai linkę manyti, kad tarp iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tačiau yra kriminologų, linkusių manyti, kad iširusios šeimos nėra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių nepilnamečius nusikalsti. Tokias šeimas galima vadinti antriniu nepilnamečių nusikalstamumo šaltiniu. Silpną ryšį tarp nepilnamečių nusikalstamumo ir nepilnos šeimos galima paaiškinti remiantis J.Litvinienės išskirtais aspektais, nagrinėjant užsienio autorių pastebėjimus ir tyrimus. Pirma, išsiskyrusios šeimos gali žymiai daugiau paskatinti nepilnamečius užsiimti tam tikra kriminaline veikla. Vaikas, augantis be tėvo, linkęs daugiau vartoti alkoholio, bėgti iš namų, muštis.Tačiau šeimos struktūra beveik neturi įtakos tokiems nepilnamečiams, kurie vagia automobilius. Antra. Pastebėta, kad nepilnos šeimos įtaka skiriasi nuo nepilnamečių amžiaus, lyties. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad iširusių namų sindromas labiau skatino nusikalsti mergaites nei berniukus. Taip pat buvo pastebėta, kad daugiau nusikalsdavo jaunesnio amžiaus paaugliai (10-13m.) iš nepilnų šeimų. Tiek pilnose, tiek nepilnose šeimose berniukų kontrolė yra gana silpna. Tačiau mergaitės pilnose šeimose yra labai kontroliuojamos, o šeimai iširus ši kontrolė staiga sumažėja ir tai gali lemti mergaičių deviantinį elgesį. Tačiau nėra vieningos nuomonės dėl iširusių šeimų įtakos skirtingos lyties vaikams. Trečioji svarbi argumentų grupė, neigianti koreliacinį ryšį tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviacijos, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo matavimu, registravimu. Pastebėta, kad vaikai, iš nepilnų šeimų, yra žymiai dažniau areštuojami ir patraukiami baudžiamojon atsakomybėn, palyginus su paaugliais, kurie taip pat nusikalto, tačiau kilę iš pilnų šeimų. Teisėsaugos atstovai yra labiau linkę patraukti baudžiamojon atsakomybėn vaikus iš nepilnų šeimų. Todėl tvirtinti, kad dažniausiai nepilna šeima lemia nepilnamečio nusikalstamumą, būtų netikslu ir nepagrįsta. Ketvirtasis argumentas, neigiantis iširusių šeimų ir nepilnamečių nusikalstamumo ryšį, yra tas, jog svarbiausia yra ne šeimos struktūra, bet jos pobūdis, vidinė atmosfera. palyginus su nepilnamečiais iš nepilnų šeimų (36 proc.). Kadangi ryšys tarp nepilnų šeimų ir nepilnamečių deviantinio elgesio yra kvestionuojamas, mažai tikėtina, kad socialinės programos, skirtos tik šeimų išsaugojimui, gali paveikti nepilnamečių nusikalstamumą.
Smurtas šeimoje
Agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti deviantais. Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Smurtą prieš vaikus pirmiausia lemia socialinė - ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtą prieš vaikus sąlygoja nepalankios sąlygos: būsto problema, aukštas bedarbystės lygis, alkoholizmas, nedarnios šeimos. Smurtas ir nesirūpinimas vaikais yra glaudžiai susiję. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais. Labiausiai paplitęs fizinis prieš vaikus - mušimas kokiu nors daiktu. Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; skurdas skatina tėvų agresyvumą; fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis.
#
tags: #asmenybes #desocializacija #liga