Asmenybės ir elgesio sutrikimai: tipai ir požymiai

Šiame straipsnyje aptariami įvairūs asmenybės ir elgesio sutrikimai, jų tipai, požymiai ir galimi gydymo būdai. Straipsnyje remiamasi medicinine informacija, psichologiniais tyrimais ir specialistų įžvalgomis.

Organiniai psichikos sutrikimai

Šiems sutrikimams būdinga bendra etiologija - aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga tiesiogiai veikia smegenis, arba antrinė, kai sisteminės ligos pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų.

Demencija (F00-F03)

Tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios. Demencija pažeidžia aukštesniąsias smegenų funkcijas: atmintį, mąstymą, orientaciją, suvokimą, skaičiavimo įgūdžius, mokymosi gebėjimus, kalbą ir protavimą. Sąmonė demencijos atveju nebūna sutrikusi. Emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas lydi pažinimo proceso sutrikimus.

• Alzheimerio liga: Nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
• Kraujagyslinė demencija: Smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, rezultatas. Dažniausiai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse.
• Hantingtono liga: Paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomai dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje.
• Parkinsono liga: Demencija, atsirandanti nustatytos Parkinsono ligos fone.

Amnestinis sindromas

Dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Išlieka sugebėjimas pakartoti, tačiau sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos paprastai išlieka nepakenktos.

Delyras

Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Organiniai haliucinaciniai sutrikimai

Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.

Organiniai katatoniniai sutrikimai

Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.

Organiniai kliedesiniai [šizofrenijai panašūs] sutrikimai

Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.

Organiniai nuotaikos [afektiniai] sutrikimai

Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.

Organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai

Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

Organinis asteninis sutrikimas

Sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija. Atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima.

Organinis asmenybės sutrikimas

Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.

Poencefalitinis sindromas

Sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukelti psichikos ir elgesio sutrikimai (F10-F19)

Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu. Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę.

Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis anamneze, kraujo ir kitų kūno skysčių tyrimu, somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais.

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

Kategorijoms F10-F19 toliau pateikiama ketvirtojo skaitmens subklasifikacija:

• .0 Ūmi intoksikacija: Būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos.
• .1 Žalingas vartojimas: Psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
• .2 Priklausomybės sindromas: Elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo.
• .3 Abstinencijos būklė: Simptomų grupė, atsirandanti visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
• .4 Abstinencijos būklė su delyru: Būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena yra komplikuota delyru. Gali būti ir traukulių.
• .5 Psichozinis sutrikimas: Psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės.
• .6 Amnezinis sindromas: Sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu.
• .7 Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga.
• .8 Kiti psichikos ir elgesio sutrikimai:
• .9 Nenustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas:

Kai vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, bet neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti, naudojamas atitinkamas kodas.

Šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29)

Šis skyrius apima šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir ūminius bei praeinančius psichozinius sutrikimus. Šizofreniniams sutrikimams būdingi mąstymo ir suvokimo sutrikimai bei neadekvatus arba blankus afektas.

Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai. Šizofrenijos eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu.

• Paranoidinė šizofrenija: Dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos.
• Hebefreninė šizofrenija: Būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas.
• Katatoninė šizofrenija: Klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.

Asmenybės sutrikimai

Asmenybės sutrikimai - tai ilgalaikiai elgesio modeliai, kurie labai skiriasi nuo visuomenės normų ir sukelia problemų asmeniui ir jo aplinkai. Asmenys, kuriems būdingas obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas yra perfekcionistiški, užsipyrę, teisuoliški, reiklūs, rigidiški, nelankstūs ir nerimastingi. Asmenys, kuriems būdingas priklausomos asmenybės sutrikimas, linkę būti pasyvūs, nuolankūs, paklusnūs, pavaldūs, pasiaukojantys, neužtikrinti savimi. Asmenys turintys vengiančios asmenybės sutrikimą linkę būti drovūs, itin jautrūs, baimingi, nerimastingi, menkai save vertinantys. Asmenys turintys ribinės asmenybės sutrikimą paprastai stokoja stabilios savasties pojūčio, jie dažnai išgyvena tuštumos jausmą ir atstūmimo baimę. Dažnai antisocialios asmenybės sutrikimą turintiems asmenims jau nuo ankstyvos vaikystės pasireiškia elgesio sutrikimo simptomai, o ties paauglyste būdingas delinkventinis elgesys. Asmenys turintys histrioninį asmenybės sutrikimą įvairiais būdais siekia būti dėmesio centre. Šizotipinį asmenybės sutrikimą turintiems asmenims būdingi kai kurie šizoidinės asmenybės bruožai, taip pat jiems būdingas ekscentriškas elgesys ir savitas minčių turinys. Asmenys turintys šizoidinį asmenybės sutrikimą linkę būti atsiskyrę ir turi mažai išreikštą tarpasmeninio bendravimo poreikį ir iš jo patiria labai mažai malonumo ar pasitenkinimo. Asmenys turintys paranoidinį asmenybės sutrikimą yra atsitraukę, emociškai šalti, pasižymi nepagrįstu įtarumu, dideliu jautrumu, pavydumu ir intymumo baime.

Ribinis asmenybės sutrikimas

Asmenys, turintys ribinės asmenybės sutrikimą, paprastai stokoja stabilios savasties pojūčio, dažnai išgyvena tuštumos jausmą ir atstūmimo baimę. Jie pasižymi impulsyviu elgesiu, yra linkę patirti intensyvias emocijas ir pasižymi emociniu nestabilumu, jiems būdingi pykčio ir agresijos protrūkiai bei disforijos patyrimas. Apimti intensyvių emocijų yra linkę žaloti save, taip pat būdingi dažni bandymai nusižudyti. Jų tarpasmeniniai santykiai pasižymi nestabilumu, chaotiškumu. Santykiams dažnai keliami nerealistiniai lūkesčiai ir jais dažnai nusiviliama. Su amžiumi simptomų išreikštumas linkęs mažėti.

Ribinės asmenybės sutrikimo ypatumai pagal DSM-5:

• Stipriai išreikštas impulsyvumas.
• Nestabilumas tarpasmeninių santykių srityje.
• Savęs vaizdo (savasties) nepastovumas.
• Afekto srities nestabilumas.

Artėjančio atsiskyrimo, atstūmimo ar išorinės struktūros praradimo suvokimas ribinei asmenybei gali sukelti savęs vaizdo, afekto ir elgesio pokyčius. Šie žmonės labai jautrūs išorinėms aplinkybėms.

Antisocialus asmenybės sutrikimas

Dažnai antisocialios asmenybės sutrikimą turintiems asmenims jau nuo ankstyvos vaikystės pasireiškia elgesio sutrikimo simptomai, o ties paauglyste būdingas delinkventinis elgesys. Tarpasmeniniuose santykiuose juos labiausiai domina tai, kokią naudą jie gali gauti iš kitų. Taip pat jie nelinkę jausti empatijos, gailesčio ar kaltės dėl kitiems sukelto skausmo, padarytos žalos. Šiems asmenims dažnai būna sunku ilgesnį laiką išlaikyti darbą, jie yra linkę dažnai juos keisti. Jie yra linkę būti agresyvūs, impulsyvūs, hedonistiški, manipuliuoti, meluoti, apgaudinėti, išnaudoti, pažeidinėti įstatymus, užsiimti nelegalia veikla, elgtis nusikalstamai, piktnaudžiauti psichoaktyviomis medžiagomis. Šis sutrikimas paplitęs tarp nusikaltėlių. Ties viduriniuoju amžiumi AAS simptomų išreikštumas linkęs mažėti.

Antisocialaus asmenybės sutrikimo ypatumai pagal DSM-5:

• Išreikštas ir stabilus kitų asmenų teisių nepaisymas ir pažeidinėjimas, prasidedantis nuo 15 metų.

Specifinės elgsenos kategorijos, charakterizuojančios elgesio sutrikimą - agresija nukreipta į žmones ar gyvūnus, nuosavybės naikinimas, apgaulingumas, vogimas, taisyklių pažeidinėjimas.

Histrioninis asmenybės sutrikimas

Asmenys, turintys histrioninį asmenybės sutrikimą, įvairiais būdais siekia būti dėmesio centre. Dažnai santykiuose iš pradžių jie gali pasirodyti žavūs, simpatiški, energingi, tačiau gan greitai išryškėja jų nebrandumas, egocentriškumas ir emocinis nestabilumas. Jų santykiai ir emocijos pasižymi intensyvumu, bet kartu ir paviršutiniškumu. Šių žmonių interesams ir požiūriui lengvai daro įtaką tai, ką galvoja ir vertina kiti. Šis sutrikimas daug labiau būdingas moterims, bet gali būti sutinkamas ir tarp vyrų.

Šizotipinis asmenybės sutrikimas

Šizotipinį asmenybės sutrikimą turintiems asmenims būdingi kai kurie šizoidinės asmenybės bruožai, taip pat jiems būdingas ekscentriškas elgesys ir savitas minčių turinys. Neretai jie teigia patiriantys keistus intrapsichinius išgyvenimus, mąsto neįprastu, keistu būdu, aplinkiniams neretai būna sudėtinga juos suprasti ir įsitraukti į santykį. Tačiau nė vienas iš šių ypatumų nepasiekia psichozinio lygmens.

Šizotipinio asmenybės sutrikimo ypatumai pagal DSM-5:

• Stipriai išreikšti socialiniai ir tarpasmeniniai deficitai, kurie pasižymi ūmiu diskomfortu tarpasmeninių santykių srityje bei sumažėjusiu gebėjimu juos megzti.

Šizoidinis asmenybės sutrikimas

Asmenys, turintys šizoidinį asmenybės sutrikimą, linkę būti atsiskyrę ir turi mažai išreikštą tarpasmeninio bendravimo poreikį ir iš jo patiria labai mažai malonumo ar pasitenkinimo. Jiems būdingas susiaurėjęs afektas, emocinis atsiribojimas, polinkis į svajojimą, jie pasižymi prastu humoro suvokimu. Tačiau jie gali klestėti profesijose, kurios nereikalauja daug žmogiško kontakto.

Paranoidinis asmenybės sutrikimas

Asmenys, turintys paranoidinį asmenybės sutrikimą, yra atsitraukę, emociškai šalti, pasižymi nepagrįstu įtarumu, dideliu jautrumu, pavydumu ir intymumo baime. Taip pat jie dažnai būna rigidiški, linkę ginčytis ir mėgstantys bylinėtis. Dėl didelio jautrumo kritikai ir polinkio kaltinti kitus jie dažnai gyvena vieni ir yra nemėgstami kitų žmonių.

Kiti asmenybės sutrikimai

• Obsesinis kompulsinis asmenybės sutrikimas: Perfekcionizmas, užsispyrimas, reiklumas, nelankstumas.
• Priklausomos asmenybės sutrikimas: Pasyvumas, nuolankumas, neužtikrintumas savimi.
• Vengiančios asmenybės sutrikimas: Drovumas, itin didelis jautrumas, baimė.

Depresija

Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“). Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus. Kaltės ir bevertiškumo idėjos. Niūrus ateities įsivaizdavimas. Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi. Energijos stoka, silpnumas ( ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas. Miego sutrikimai ( būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai). Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis.

Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.

Depresijos gydymas

• Medikamentinis gydymas: Antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai.
• Psichoterapinis gydymas: Psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys.
• Instrumentinis gydymas: Šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.

Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD)

Įprasta manyti, kad ADHD (angl. - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas - tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc.suaugusiųjų, apie 50 proc.sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius - ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD ( nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.); ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus; ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB; ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu; ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. ( Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) . Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis , užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.

Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.

• Nedėmesingumas: Nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; Išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, Neatidumas; Užmaršumas.
• Hiperaktyvumas: Bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
• Impulsyvumas: Negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; Lengvas su(si)erzinimas; Emociniai protrūkiai.

Esant minėtiems požymiams , atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse- prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.

ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje).

ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo.

Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei : pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai; šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn., šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją; šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės ( prasidėjo iki 12 metų). ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami.

ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai.

Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija, apsinuodijimas švinu.

Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes.

• Stimuliatoriai: Metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse).
• Kiti vaistai: Atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin).

Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.

Psichoterapinės priemonės:

• Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.
• Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė.
• Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas.
• Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.
• Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.

Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus.

Alternatyvūs gydymo būdai:

• Specialios dietos.
• Vitaminų arba mineralų papildai.
• Vaistažolių papildai .
• Nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.

Įvertinti simptomus gali padėti suaugusiųjų ADHD diagnostikai naudojamos skalės : CAARS, WURS, ASRSv1.1.

tags: #asmenybes #ir #elgesio #sutrikimai