Asmenybės kaita ir raida yra nuolatinis procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Tai apima tiek vidinius, tiek išorinius veiksnius, kurie formuoja mūsų individualybę, elgesį, mąstymą ir jausmus. Šiame straipsnyje nagrinėjamos įvairios asmenybės kaitos ir raidos teorijos, siekiant suprasti, kaip mes tampame tuo, kas esame.
Asmenybės samprata ir esmė
Asmenybė - tai dinamiška psichofizinių sistemų organizacija žmoguje, lemianti jo charakteringą elgesį ir mąstymą. Kiekvienas žmogus asmenybę suvokia kaip savąjį "aš". Asmenybė yra centrinė, asmeninė, sąmoninga ir, nors daugiausia pastovi, bet galinti dinamiškai keistis. Iš esmės asmenybė išlieka ta pati - tas pats "aš". Tačiau, laikui bėgant, ji patiria ir kaitą, tiek reaguodama į savo vidų, aplinką, kitus asmenis bei įvykius, tiek pati kitaip norėdama, derindamasi, rinkdamasi, apsispręsdama ir siekdama. Išlikdama "savita", bet ir keisdamasi, ji formuoja, kuria save.
Gyvenimas yra procesas, kuriame atpažįstamas charakteringų periodų ciklas nuo gimimo iki mirties. Tame cikle asmenybė lieka ta pati - su tuo pačiu "aš", bet nesustingusi, o besivystanti.
Paauglystė - svarbus asmenybės formavimosi laikotarpis
Vienas iš reikšmingiausių asmenybės formavimosi laikotarpių yra paauglystė. Paauglystėje pasirodo pirmosios suaugusio žmogaus savasties užuomazgos, susijusios su socialiniais vaidmenimis ir jų įvairove. Nors paauglystės amžiaus ribos yra pakankamai sąlygiškos, tačiau kiekvienas paauglys susiduria su savo tapatybės paieškomis. Būtent paauglystėje kartu su klausimu „kas aš esu“ pradedami kelti ir klausimai „koks aš turėčiau/norėčiau būti?“ arba „kuris aš esu tikras?“ ir pan. Paauglystės laikotarpiu pagrindine tolimesnės sėkmingos raidos užduotimi tampa savo tapatumo kūrimas (Myers & DeWall, 2021).
Tarp mokslininkų nėra susiformavusios vieningos nuomonės, kada pradeda formuotis asmenybės tapatumas. Vieni šaltiniai teigia, kad jo užuomazgas galima įžvelgti jau kūdikystėje, kiti mano, kad tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tačiau visi vienareikšmiškai sutinka, kad niekas iš mūsų negali pabėgti nuo tapatybės klausimo. O paauglystėje tapatumo, kaip savasties ir savojo Aš vaizdo susiformavimo klausimai tampa ypač svarbūs (Klimstra et al., 2010). Su asmenybės tapatumo paieškomis paauglystėje susijęs ir maištaujantis paauglių elgesys. Nors visi paaugliai turi panašių elgsenos bruožų, tačiau kiekviena situacija turi ir specifinių ypatumų. Paauglystė tai žmogaus amžiaus tarpsnis, pereinantis iš vaikystės į suaugystę.
Taip pat skaitykite: Asmenybės raidos teorijos
E. Erikson psichosocialinės asmenybės raidos teorija
Plačiausiai paauglystės laikotarpiu vykstančius procesus analizavo E. Erikson remdamasis savo psichosocialinės asmenybės raidos teorija. Pagrindinė paauglystės stadijos užduotis - pasiekti Ego tapatumą ir išvengti vaidmenų neaiškumo bei sumaišties. Todėl šiuo laikotarpiu paauglys siekia išsiaiškinti kas jis/ji yra, koks jis/ji yra ir kokiu jis/ji taps (Erikson, 2004). Anot E. Erikson, mūsų tapatumas yra susijęs su vidiniu poreikiu išlikti pačiu savimi ir pagrįstas savo egzistavimo laike bei erdvėje tęstinumo jausmu ir įsisąmoninimu to, kad šį tęstinį tapatumą pripažįsta kiti reikšmingi asmenys.
Kalbant apie tapatumą patyrimo prasme, galima teigti, kad asmuo palaipsniui suvokia save ir savo padėtį visuomenėje, pavyzdžiui: kad yra savo tėvų vaikas, kad yra kokios nors socialinės grupės narys, kad turi tam tikrų poreikių ar įgūdžių ir t. t.
Eriksono dėmesys krypsta į asmens identitetą. Kritiški vystymosi periodai yra "amžiai". Juose iškyla "ego" (aš) savybės, kuriomis individas parodo, "kad jo aš atitinkamoje fazėje yra pakankamai stiprus integruoti besivystančio organizmo vidinę programą su socialinių institucijų struktūra". Dėmesys kreipiamas į vadinamąsias vidines būsenas žmogiškojo organizmocentro (ego), kuris reguliuoja organizmo derinimą prie aplinkos, ypač prie žmogiškųjų "institucijų". O tos institucijos keičiasi: kūdikystėje - tai tėvų, ypač motinos, elgesys su juo; jaunystėje - sudėtingesnis ruošimasis suaugusiojo gyvenimui; senatvėje - žmogaus gyvenimo baigmės "institucija".
Eriksonas išskiria aštuonias psichosocialinės raidos stadijas:
- Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.). Tai, ar vaikas išmoksta suvokti pasaulį kaip saugų ir patikimą, labiausiai priklauso nuo tėvų globos kokybės, patenkinant fizinius ir psichologinius poreikius. Visa aplinka, o ypač tiesiogiai kūdikį veikiantieji jam pasirodo, kaip teikiantieji saugumą, maistą, globą. Tačiau aplinka gali pasirodyti ir nesaugi, stokojanti ir jo neaprūpinanti. Tokiu būdu kūdikiui pažadinamas pamatinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas. Motina, pirmoji globėja ir rūpintoja, kūdikiui teikia jo patirties tęstinumą ir jos užtikrinimą. Motinos, teigia Eriksonas, sukuria vaikams pasitikėjimo jausmą savo aprūpinimo būdu, kuris sujungia kūdikio individualius poreikius ir ir tvirtą asmeninio patikimumo jausmą. Tai sudaro pamatą vaikučio tapatybės jausmui. Vaikučio pirmas socialinis pasiekimas yra tas, kad jis gali išleisti motiną iš akių per daug nenuogastaudamas, nes ji jam vidiniu atžvilgiu užtikrina, taip pat išoriškai numatomą, kad vėl pasirodys. Bendra pasitikėjimo būsena taip pat reiškia, kad kūdikis išmoko ne tik remtis aprūpintojo pasikartojančiu ir tęstiniu elgesiu bet taip pat pasitikėti "savimi", t.y. Pasitikėjimu nepalankios sąlygos. Jei kūdikis ilgai paliekamas vienas, ilgai nemaitinamas, jaučia šaltį, staigius judesius, bauginančius garsus ar patiria motinos ar kito rūpintojo nervingumą, baimę, piktumą, nenorą juo rūpintis. Tada jis junta nesaugumą, baimę. Šiame laikotrpyje susidaręs nepasitikėjimas gali būti vėliau nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį pajiegumą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti.
- Autonomija prieš gėdą ir abejones (1-3 m.). Jei vaikutis sugeba savo elgesį kontroliuoti, jis instinktyviai išlaiko jausmą, kad save valdo ir junta savo autonomiją, o jei ne, tai tėvams perdėtai įsikišus, jame kyla abejonė savimi, savo sugebėjimais ir net gėda. Autonomijos pajutimui įgyti vaikutis turi turėti pamatinį pasitikėjima, išvystytą pirmajame kūdikystės amžiuje. Abejonė tiek savimi, tiek kitais kyla, kai vaikutis nebesusigaudo, ką jis sugeba ir ko ne, ypač tėvams neesant tvirtiems arba per daug jiems kontroliuojant jį. "Abejonė yra gėdos brolis", - sako Eriksonas. Gėda - tai jausmas, kada esi išstatytas kitų akivaizdoje kai tam neesi pasirengęs ar apsirengęs. Sferą autonominei veiklai sudaro fizinis kūno judėjimas (sustiprėjus kojų raumenims), paėmimas (sustiprėjus rankoms), pažinimas, pradėjimas kalbėti ir ypač pajutimas savęs kaip, atskiro individo, atskiro nuo viso kito. Savęs atpažinimas. Kūdikis neatskiria savęs nuo visos aplinkos. Jis viską junta, bet neatpažįsta savęs kaip juntančiojo visa kita. "Savimonė yra įgyjama palaipsniui pirmų penkerių ar šešerių metų laikotarpyje, ypač atėjus kalbai antraisiais metais". Su kalbos mokymusi atsiranda nauja galimybė atskirti save. Pirmiausia, gautas vardas. Paskui, pabrėžtas negatyvistinis, priešinimosi elgesys, išreiškiamas žodeliu "ne". Atsiranda noras daryti pačiam, be kitų pagalbos. Tuo noru grindžiamas autonomijos poreikis. Jis jungiasi su prabundančia savigarba.
- Iniciatyva prieš kaltės jausmą (4-6 m.). Iniciatyva yra kiekvieno veiksmo reikalinga dalis, o žmogui reikia iniciatyvos pajutimo, ka tik jis mokėsi ir daro, o vaisius renkant, ir planuojant sistemą - Eriksonas. Tad jei šitokia iniciatyva yra reikalinga ir kiekvienam veiksmui, ir mokantis, ir darant tai savaime suprantama, kad ji gali ar turi atsirasti 4 6 metų vaikams, kurie pradeda "veikti". Eriksonas randa charakteringus skirtumus vaikų veiksmuose: berniukuose - puolant ir nugalint, mergaitėse - sugaunant ar pasipuošiant. Tarp vaikų, ypač broliu ir seserų, jie pastebi pavydą ir varžymasi, o savivokoje - daug fantazijos, kurią veikia noras būti dideliu ir stipriu. Tačiau sapnuose iškyla baimė ar nuogąstavimas. Kaltės jausmas. Kaltės jausmo atsiradimą Eriksonas jungia su Freud‘o vaikiško seksualumo teorija, pagal kurią tame periode vaikas geidžia priešingos lyties gimdytojo, kartu norėdamas atsikratyti savo paties lyties gimdytojo. Tuo laiku jis išgyvena pirmuosius lyties malonumus - konkrečiai arba vaizduotėje. Visa tai sukelia kaltės jausmą, nes, sąžinė yra kaltės valdytoja. Eriksonas nurodo 4 6 metų amžiaus vaiko tikslą: "vaikas dabar privalo atrsti kokiu asmeniu jis gali tapti" . vaiko uždavinys "atrasti", kuo jis gali tapti. Ir tam uždaviniui atlikti jis turi ypač pabudusį sugebėjimą - vaizduotę, o taip pat ir jai atitinkanti charakteringą veiksmą - žaidimą, o tame žaidime nuolat pasireiškiantį potraukį - sekti, imituoti. Šis laikotarpis vadinamas "žainimų ir vaizduotės amžiumi" .
- Darbštumas prieš menkavertiškumo jausmą (6-12 m.). vaiko atitinkamos laikysenos vertė - ką jis turi išsiugdyti kaip šio periodo pagrindinę ego savybę. Šiam periodui tai yra darbštumas. Mokydamasis vaikas turi tapti darbštus. Tai laikysena, kuri jam padeda gerai išmokti, atlikti bet kokį darbą ir ateityje. Šio periodo pagrindine dorybe Eriksonas laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir darbą tinkamai atlikti. Mokymosi amžiuje didelę reikšmę turi motyvacija. Vaikams reikia mokytis dalykų, kurie gali būti visai nemalonūs. Tačiau šalia malonumo atsiranda ir kitos vertybės, kurias vaikas, pabudus protui, gali suvokti ir vertinti. Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda. Menkavertystės jausmas. Mokymuisi yra įvairių kliučių, pvz.; vaiko priklausomumas t.y. vaikas per daug prisirišęs prie mamos, arba motyvacijos stoka, kai vaikas nori vien malonumo; tada jam mokytis gali būti neidomu, nuobodu. Mokymesi yra tam tikra pažanga. Vieni vaikai - pažangūs, kiti - ne. Vaikas gali labai atsilikti ir "iškristi" iš besimokančiųjų, darbščiųjų ar darbingųjų.
- Tapatumas prieš vaidmenų sumaištį (12-18 m.). Vaikystėj pasibaigus, per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusio gyvenimui. Ieškant naujos tapatybės "viršindentifikuojamasi" su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Eriksonas mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame. Todėl didelę reikšmę turi išsikalbėjimas. Turi susidaryti savojo "aš" tapatybės jausmas kaip "sukauptas pasitikėjimas, kad praeityje susidaręs vidinis tapatumas ir tęstinumas atitinka tapatumą ir tęstinumą, kuri teikia nauja reikšmė kitų asmenų atžvilgiu" . Šiame amžiuje pavojų sudaro vaidmenų maišatis. Tai liecia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirnkti amato, užsiėmimo, profesijos. Vaidmenų maišatis gali būti susijus su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau. Iš ankstyvesniųjų "amžių" išlaikytos savybės tarpusavio atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas - padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę.
- Ankstyvoji jaunystė (12 - 14 metų - stipriai negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas, atsižadama to, kas "sena". Eksperimentuojama apranga, elgesiu, pažiūromis.
- Vidurinioji jaunystė (14 - 16 metų - ne tik negatyvi, bet ir energinga, entuziastinga. Neigiama laikysena sumažėja. Mažiau emocijų. Domimasi sportu.
- Vėlyvoji jaunystė (16 - 19 metų - mažiau negatyvumo, emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau žiūrima į ateitį. Tinkamas laikas patirti intymius išgyvenimus ir pirmąją meilę.
- Artumas prieš izoliaciją (19-40 m.). Ankstyvojoje suaugystėje "aš", ego, turi būti pakankamai stiprus sugebėti atsiduoti ar tai "artimam socialiniam ryšiui ar lytiniai jungčiai, artimoms draugystėms ir fiziniai kovai" . baimė prarasti savąjį "aš" veda į stiprų izoliacijos jausmą ir pasinėrimą į save. Sutikdamas kitą asmenį jaunas žmogus nebijo prarasti savęs, kito artumas jo nebaugina. Jis gali prie kito prisiartinti, o kitas prie jo. Tokia savybė: 1. tai vidinė laisvė; 2. pajėgumas atsiduoti; 3. pajėgumas būti patikimam. Tas, kuris savęs, savo tapatybės nesuranda, o lieka susimaišęs - bijo "pasimesti" kito akivaizdoje, prarasti save kito atstumoje ar jaučiasi nepajėgu, nežinąs ką daryt, neturįs ką kitam duoti, negalįs kuo nors su kitu dalintis. Tad jei ir užsimezga ryšys su kitu asmeniu, tie ryšiai yra neasmeniški, bet stereotipiški, nespontaniški, šalti ir formalūs.
- Kūrybiškumas prieš sąstingį (40-65 m.). Tie kurie jaunystėje atranda save, savo tapatybę, atėjus suaugusiojo gyvenimui yra pasirengę ne tik intymumui su kitu, bet ir kitai suaugusiojo fazei - gimdymui plačiąja prasme. Gimdymumas apima produktyvumą ir kūrybingumą. Gimdymumas siaurąja prasme: - vyrui - tėvystė, moteriai - motinystė. Gimdymumas yra esminė suaugusiųjų savybė. Suaugusiojo gyvenimo laikotarpiui atėjus, arba gimdo, stato, gamina ar kuria, arba regresuoja, t.y. eina priešingai. rūpindamasis kitais ar ką nors statydamas pats žmogus praturtėja. O jei jis to nedaro, tai lieka pats skurdžius: tada tesirūpina savimi, lyg pats būtų savo paties vienturtis vaikas. Tiems, kurie jaunystėje ar vėliau nesuranda savęs, savo tapatybės, iškyla pavojus blaškytis, nenusistovėti nei darbe, nei šeimoje. Tokiems sunku atsiduoti, pasišvęsti kam nors kitam, ne sau. Jie turi darbo problemų, o kurti jiems iš viso sunku ar neįmanoma. Jie turi sunkumų surasti draugą(ę), sukurti šeimą; jei ir tampa biologiniais tėvais, nesugeba tinkamai vaikų auginti ir auklėti.
- Integralumas prieš neviltį (65 m. ir vyresni). "Tik tai tokiame asmenyje, - rašo Eriksonas, - kuris kokiu nors būdu rūpinasi daiktais ir žmonėmis ir prisiderina prie jų gyvenimą lydėjusių laimėjimų ir nusivylimų - t.y. kaip kitų gimdytojas ar produktų bei idėjų gamintojas - tik jame gali palaipsniui prinokti šių septynių stadijų vaisius" . desperacija yra ego integracijos priešingybė. Stokojamt vientisumo kyla neviltis, nes juntama, jog jau per vėlu ką nors kitaip pradėti. Paskutinioji žmogaus brendimo stadija vyksta senatvėje, maždaug sulaukus 70 metų amžiaus, ir trunka iki mirties. Tame laikotarpyje vyksta svarbus ir galutinis vidinis "susitvarkymas", kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, jei neigiamas - vidinė nedarna. Jei vidinė struktūra yra darni, tai juntama gyli, džiugi, padėtimi patenkinta ramybė, o jei ne darni, tai ją, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir depresija.
- Praeitis. Senatvėje žmogus dažnai prisimena "senus laikus" , kas atsitiko gera, kas bloga. Jei jis sprendžia, jog buvo prasminga gyventi, tai prisideda prie jo vidinės darnos ir ramybės. Senatvėje bręstantis žmogus prisimena ir tai, kas praeityje buvo bloga. Kai kurie stambesni dalykai iškyla savaime. Reikia būti sau atviram. Jei tai kaltė - apgailėjus, susitaikiu, sąžinė nurimsta, ateina ramybė, atsiranda drna.
- Dabartis. Senatvės laikas su ribojimais gali būti skaudus. žvelgti optimistiškai, tada lengviau juos bus pakelti. Juos pakeliant, jie priimami; tada priimama ir senatvė, ypač sunkioji jos dalis. Reikia priimti ir senatvės malonumus, nors ir sunku būtų juos atrasti. Prasmingo gyvenimo pasekmė. Tai vidinė darna, nes gyvenime turėtas tikslas ir buvo eita ir gyventa to tikslo link. Daug patirties, daug išminties, daug susikaupusių išgyvenimų. Ir artėjančios mirties akivaizdoje, sugebėjimas neišvengiamą mirtį pasitikti be didelio nusivylimo ir be kartėlio. Neprasmingo gyvenimo pasekmė. Jei jaunystėje nebuvo surasta savęs tapatybė su vertingais tikslais, kurių būtų verta siekti, jei progos ir galimybės buvo iššvaistytos besiblaškant ar temedžiojant malonumus, jei jaučiama, kad praleistas gyvenimas buvo bergdžias, tai negalima šiame senatvės etape patirti darnos, o vyrauja nusivylimas, kartėlis, mirties baimė ir depresija.
"Žmogus bręsta, kuria save, pakartotinai apsispręsdamas, kas jis, ir ko bei kaip siekia, jis save apibrėžia, vis labiau kala į save tą vertę ir prasmę, dėl kurios jaudinasi, sielojasi ar išgyvena. Tačiau žmogus dažnai blaškosi: čia nori, čia nenori; čia siekia, čia nebesiekia; anksčiau siekė to, o dabar kito. Jie savo gyvenimu vaizduoja kažka tai, ka simbolizuoja besikeičiančio vėjo sukaliojami malūno sparnai. O kai kurie po gyvenimą klampinėja tarsi braidydami po raistą: gyvenimas - kaip vingiais išminta brydė raiste, kažkur ten ir užsibaigia" .
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
J. Marcia asmenybės tapatumo raidos būsenos paauglystėje
Marcia (2012) išskiria keturias asmenybės tapatumo raidos būsenas paauglystėje. Šios būsenos išgyvenamos viena paskui kitą hierarchine tvarka - nuo žemiausios iki aukščiausios:
- Difuzijos būsena. Paaugliai gali jaustis išgyvenantys krizę, bet gali taip ir nesijausti. Jie neapmąsto savo asmeninių tikslų bei vertybių, nedaro jokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintų savo pasirinkimus.
- Išankstinio sprendimo būsena. Paaugliai įgyvendina tam tikrus savo tikslus ir siekius neapmąstydami jų asmeniškai, o perima tėvų ar kitų autoritetingų asmenų tikslus bei vertybes. Asmuo siekia būti toks, kokį jį nori pamatyti aplinkiniai.
- Moratoriumas. Šią būseną išgyvenantys paaugliai tyrinėja alternatyvas, bandydami rinktis kurią nors iš jų. Tai kritinis periodas, kai gyvenimas pateikia daug prieštaringų klausimų, tačiau dar nereikalaujama rezultato.
- Pasiekto tapatumo būsena. Ši būsena būdinga paaugliams ir suaugusiems, patyrusiems kritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų, tvirtai apsisprendusiems.
Veiksniai, lemiantys tapatumo formavimąsi
Analizuojant asmenybės tapatumo raidą paauglystėje yra svarbu suprasti, kokie veiksniai lemia tapatumo formavimąsi, nes asmenybės tapatumas yra sudėtinis reiškinys, turintis daugybę įvairių procesų ir skirtingai besiformuojantis tam tikrose situacijose. Vienas iš daugiausiai analizuotų veiksnių, turinčių įtakos paauglių tapatumo raidai yra tėvų vaidmuo. Kaip skelbia vieno tyrimo išvados, tėvų taikomas auklėjimo stilius yra susijęs su paauglių gebėjimu identifikuotis su tam tikrais socialiniais vaidmenimis ir prisiimti įsipareigojimus, susijusius su tais vaidmenimis. Pavyzdžiui, liberalus auklėjimas buvo tiesiogiai susijęs su vengiančiu elgesiu spręsti tapatybės problemas. Tokiems paaugliams buvo būdinga žema savikontrolė ir atidėliojimas, kuris savo ruožtu buvo susijęs su asmeninio įsipareigojimo ir gyvenimo tikslo stoka. Tėvai paauglystėje, kaip ir vaikystėje, išlieka pagrindiniu veiksniu sąlygojančiu tam tikrą šeimos gyvenseną ir vertybines nuostatas.
Didžiausią įtaką paauglių elgesiui turi bendraamžių grupė, todėl jų vaidmuo formuojantis asmenybės tapatumui taip pat yra plačiai tyrinėjamas. Siekdami priklausyti tam tikrai bendraamžių grupei paaugliai perima tos grupės išskirtinius atributus ir elgesio modelius taip susitapatindami su grupe. Jauniems žmonėms, siekiant įsitraukti į visuomenę, grupės tapatumas tampa ne mažiau svarbiu nei asmeninis tapatumas. Priklausymas grupei suteikia paaugliams pasitikėjimo, kad jie yra vertingi šioje visuomenėje. Tyrėjai, analizuodami grupės tapatumo formavimosi paauglystėje svarbą, nenuneigia asmenybės tapatumo svarbos.
Visuomenės vaidmuo paauglio tapatumo formavimuisi pasireiškia per supažindinimą su visuotinai priimtomis normomis ir vertybėmis, bei socialinės elgsenos ir papročių perdavimą. Šie veiksniai gali padėti paaugliui lengviau pereiti nuo vaikystės į suaugusio asmens vaidmenį. Tačiau visuomenės įtakos veiksmingumas tapatumo raidai labai priklauso nuo pačios visuomenės narių vieningo sutarimo ką jie laiko pagrindinėmis vertybėmis ir kokių socialinių pokyčių siekia. Visuomenėje, kur beveik visi jos nariai laikosi tokių pačių pažiūrų ir socialiniai pokyčiai yra neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengviau. Paauglys tokioje visuomenėje tiesiog perima nusistovėjusius vaidmenis (Žukauskienė, 2012).
Kitos asmenybės teorijos
Be E. Erikson psichosocialinės teorijos, egzistuoja ir kitos teorijos, kurios nagrinėja asmenybės raidą:
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
- Bihevioristinės teorijos. Šios teorijos teigia, kad asmenybė formuojasi per išmokimą ir sąlygojimą. Klasikinis sąlygojimas (Pavlovo šuo), operantinis sąlygojimas (atlygis ir bausmė) ir socialinio išmokimo teorija (modeliavimas) yra pagrindiniai mechanizmai, per kuriuos individas įgyja naujų elgesio modelių.
- Kognityvinės teorijos. Šios teorijos akcentuoja pažinimo procesų, tokių kaip suvokimas, mąstymas ir atmintis, vaidmenį asmenybės formavimesi. J. Piaget pažinimo raidos teorija teigia, kad vaikai pereina per tam tikras pažinimo raidos stadijas, kuriose keičiasi jų mąstymo būdas. L. Vygotskio sociokultūrinė teorija pabrėžia socialinės sąveikos ir kultūros įtaką pažinimo vystymuisi.
- Humanistinės teorijos. Šios teorijos pabrėžia žmogaus potencialą augti ir tobulėti. A. Maslow poreikių hierarchijos teorija teigia, kad žmonės turi įgimtą poreikį realizuoti savo galimybes, tačiau šis poreikis gali būti patenkintas tik patenkinus žemesnius poreikius, tokius kaip fiziologiniai poreikiai, saugumo poreikiai, meilės ir priklausymo poreikiai bei pagarbos poreikiai.