Įvadas
Istorija - tai ne tik sausų faktų rinkinys, bet ir gyvų žmonių likimai, dramatiški įvykiai ir nuolatinė kova dėl įtakos. Šiame straipsnyje panagrinėsime asmenybes, kurių gyvenimai tapo įrankiais įvairių politinių jėgų rankose, atskleisdami, kaip praeitis gali būti naudojama manipuliacijoms ir ideologiniams tikslams.
Istorija kaip kūrybos atspirties taškas
Marius Ivaškevičius teigia, kad istorija pati savaime jam niekada nebuvo kūrybos atspirties taškas. Jis nori pasakoti apie dabartį, tačiau kartais tiesiog pritrūksta tinkamo rakto, tada dabarties ieško praeityje. Taigi jam istorija visų pirma svarbi, kai ji kalba apie šiandieną. Jis nekolekcionuoja istorijų arba istorijėlių, kurios nepadeda kurti sąsajų su esamuoju laiku.
Šiuolaikiniai istorijos teoretikai, svarstydami, kodėl reikia mąstyti apie kažkada nutikusius dalykus, iš esmės sako tą patį, ką ir Ivaškevičius: žmogui istorijos reikia tiek ir tokios, kokia padėtų jam gyventi čia ir dabar.
Istorinės asmenybės, kurios įkvepia
Ivaškevičius atsitiktinai sužinojo apie Juaną Pujolą García - ispaną, kuris Antrojo pasaulinio karo metais Didžiosios Britanijos teritorijoje savo noru stojo tarnauti Trečiojo Reicho karinei žvalgybai, kad teiktų naciams klaidinančią informaciją, iš anksto suderintą su britais. Jie šiam dvigubam agentui suteikė Garbo slapyvardį, o naciai savo netikrą, tačiau itin aukštai vertinamą žvalgą vadino Alaricu Arabeliu. García, per Ispanijos pilietinį karą pasibaisėjęs nacių ir sovietų kuriama „naująja tvarka“, prasidėjus Antrajam pasauliniam, apsisprendė padėti Sąjungininkams, kiek jėgos leis. Tai buvo neįtikėtinai drąsus ir sumanus žmogus, rafinuotai mulkinęs nacius, dirbdamas Lisabonoje, vėliau Londone.
Ivaškevičiui labai graži istorija apie lenkų kilmės skulptorių Korczaką Ziolkowskį, kuris ėmėsi kurti skulptūrą garsiam indėnų Lakotos genties vadui Crazy Horse´ui. Apsigyvenęs kalno papėdėje, jis dirbo kiekvieną dieną su didžiuliu atsidavimu, tačiau baigti gigantiškos skulptūros nespėjo. Po skulptoriaus mirties jo darbą tęsė žmona, o dabar tą daro Ziolkowski´ų vaikai.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Lankydamasis Karakalpakijoje (tai autonominė respublika Vakarų Uzbekistane), Ivaškevičius sutiko rusų dailininką, kuris po Antrojo pasaulinio karo, kad išvengtų represijų, apsigyveno mažame dykumos mieste Nukuse. Ėmė ten vežti Rusijos dailininkų vėlyvojo avangardo kūrinius. Per daugybę metų į Nukusą atvežė tūkstančius kūrinių iš Maskvos, tuometinio Leningrado, kitų Sovietų Sąjungos miestų. Taigi vėl susidūriau su žmogaus, pasišventusio savo tikslui, istorija.
Rašytojo požiūris į istoriją
Rašytojas negali kurti arba perkurdinėti stabų, jo tikslas - ieškoti gyvybės, rasti gyvą pasaulį, sukurti gyvą žmogų. Taigi personažą reikia pamatyti, pajusti, pamilti arba priešingai - suprasti, kodėl jis antipatiškas. Reikia sukurti to žmogaus kasdienybę, atskleisti jo santykius, pagaliau - erotinius pojūčius.
Istorijos populiarinimas
Profesorių Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus pokalbiai laidoje „Būtovės slėpiniai“ nulėmė Ivaškevičiaus ir kai kurių kitų manosios kartos žmonių domėjimąsi istorija. Jų diskusijas žiūrėdavome kaip filmą arba geras futbolo varžybas. Būtent toks istorijos populiarinimas, pasitelkiant televizijos arba interneto potencialą, yra nepaprastai reikalingas.
Istorijos interpretacijos
Vertindamas, kaip menininkas savo kūrinyje interpretuoja istoriją, Ivaškevičius stebi jo santykį su detalėmis ir su bendraisiais vaizdiniais. Jam nėra itin svarbu, jeigu istorinės tiesos požiūriu suklystama dėl detalių, žinoma, jeigu negriaunamas bendrasis praeities vaizdinys.
Karlas Raimundas Popperis teigia, kad istorijoje (įskaitant ir istorinius gamtos mokslus, pavyzdžiui, istorinę geologiją) disponuojamų faktų labai nedaug, be to, jų negalima pakartoti ar sukurti savavališkai. O jei neįmanoma gauti papildomų faktų, dažnai neįmanoma patikrinti vienos ar kitos istorinės teorijos. Todėl tokias nepatikrinamas istorines teorijas galima pagrįstai apkaltinti tuo, kad jos sukasi užburtame rate; ta pačia prasme, kuria šitoks kaltinimas būdavo nepagrįstai metamas mokslinėms teorijoms.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Interpretacijos yra svarbios, nes jos išreiškia tam tikrą žiūros tašką. Bet mes matėme, kad vienoks ar kitoks žiūros taškas neišvengiamas ir kad istorijoje retai gali atsirasti teorija, kurią galima patikrinti ir kuri dėl šios priežasties būtų mokslinė.
Kiekviena karta turi savo rūpesčių ir problemų, taip pat savo interesų bei savo žiūros tašką, kiekviena karta turi teisę žvelgti į istoriją ir ją interpretuoti savotiškai, papildydama ankstesnių kartų pateiktas interpretacijas. Galiausiai istoriją mes tyrinėjame todėl, kad ji mums rūpi, o galimas daiktas ir todėl kad norime geriau suprasti savąsias problemas.
Nesama istorijos apie „tokią praeitį, kokia ji buvo iš tikrųjų“; įmanomos tik istorinės interpretacijos, ir nė viena iš jų nėra galutinė; kiekviena karta turi teisę į savąją interpretaciją. Maža to, ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą sukurti savąją istorijos interpretaciją, nes tam tikri atsakymai į aktualius klausimus tiesiog reikalauja šito.
Kolektyvinė atmintis ir atminties vietos
Kiekviena žmogiškoji atmintis priklauso kokiam nors subjektui - individualiam arba kolektyviniam. Kolektyvinės atminties depozitoriai paprastai perduoda ją kitiems bendruomenės nariams per iniciaciją ir vis atnaujina per periodiškai kartojamas apeigas. Moderniose visuomenėse iniciacijų atitikmuo yra auklėjimas šeimoje ir mokykloje, papildytas kitomis pasiruošimo savarankiškam gyvenimui formomis, o periodinės apeigos yra valstybinės ir bažnytinės šventės bei metinių minėjimai.
Kolektyvinė atmintis kyla iš individų atminčių ir veikia jas grįžtamuoju ryšiu: jas apibendrina, primeta bendrus kriterijus, nors tik iš dalies, bei įskiepija joms tam tikrą bendrą turinį. Bet kad egzistuotų kolektyvinė atmintis, būtina sąlyga yra individų atmintis.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kaip socialinė erdvė, taip ir atminties erdvė nėra visiškai vienalytė. Abiejose yra vietų, kurios kelia asociacijų su praeitimi tik šeimose ar vietinėse bendruomenėse. Ir tokių, kurios - iš esmės dėl ilgo ir efektyvaus kai kurių institucijų veikimo - yra nepaprastai prisotintos prisiminimų, kurie yra bendri didelėms profesinėms ir teritorinėms grupėms, socialinėms klasėms, visoms tautoms, kokios nors religijos ar ideologijos šalininkams, bet tai nereiškia, kad tos vietos yra pažįstamos visiems tų bendrijų nariams, tačiau reiškia, kad jomis dalijasi dauguma, o būtent tie, kurie tam tikrai grupei, jos pačios nuomone, atstovauja. Šie atsiminimai prižiūrimi įvairiais būdais pavienių asmenų, įamžinami daiktuose ir atnaujinami per iškilmes. O vietos, kuriose jie susikaupia, paprastai būna apylinkės, kur tariamai kas nors kadaise vyko, arba datos, kada kas nors svarbaus susirinkusiesiems, jų manymu, įvyko, arba vietos, kuriose yra gamtos ar žmogaus kūrinių, kurie žadino ir tebežadina emocijas, arba yra laikomos ryšio su ankstesnėmis kartomis simboliais, asmeninėmis relikvijomis ar liekanomis įvykių, įamžintų žodinėje tradicijoje, paveiksluose, raštijoje, elgesyje, ir pripažintų esminiais grupės, klasės, tautos ar viršnacionalinės religinės ar idėjinės organizacijos tapatybei.
Būtent tokios materialios ir įsivaizduojamos vietos, kuriose yra neparastai didelė kolektyvinių atsiminimų koncentracija, vadinamos atminties vietomis. Kiekviena atminties vieta turi savo istoriją. Ir kiekviena pasižymi tuo, jog per dešimtmečius, kartais net amžius apauga įsitikinimais ir įpročiais, kad apie ją kalbėta ir rašyta, kad jos atvaizdas daugintas, kad su ja įvairiais būdais - priklausomai nuo jos formos - užmegztas akių kontaktas, kad dėl jos likimo kilo visuomenės susirūpinimas ir imta diskutuoti, kad vieni jas ėmė saugoti, o kiti stengėsi sunaikinti.
Atmintis dažniau geba būti atspari išoriniams veiksniams, nei jiems pasiduoti. Būtent dėl to, kad atminties vietos yra visuomenės emanacija, sudaro - įvairių lygmenų - jos simbolinę nuosavybę, bendrą paveldą.
Konkretaus laikotarpio kolektyvinės atminties topografija yra daugelio veiksnių įtakos rezultatas. To, kas iš tikrųjų atsitiko praeityje. Tam tikrų nutikimų ar procesų, kaip karai, revoliucijos, perversmai, epidemijos, badai, naikinimai, masiniai trėmimai ir kiti kataklizmai, veikimo diapazono ir poveikio trukmės.
Vis dėlto pirmiausia kolektyvinės atminties topografija kinta, priklausomai nuo atminties subjekto. Kiekvienos grupės ar kiekvienos organizacijos atveju ji kitokia, o ypač kiekvienos Europos tautos ir joje esančios kiekvienos ją sudarančios visuomeninės kategorijos. Be to, kiek mažų grupių atmintis būna vieninga ir veikia jų narius taip stipriai, supanašindama jų atsiminimus ir suteikdama jiems vienodą prasmę, tiek didelių organizacijų atmintis visada yra padrika, dažnai net tokia, kad galima ir reikia paklausti, ar iš tikrųjų čia viena padalyta atmintis, ar tai tik jos iliuzija, kurioje slypi daugybė viena kitai prieštaraujančių atminčių.
Atminčių konfliktai
Kiekvienos Europos tautos - turbūt ir kitų - atmintis apima įvairias atmintis, netgi prieštaraujančias, nes visos tautos patyrė vidinių kruvinų konfliktų: religinių karų, valstiečių sukilimų, revoliucijų, pilietinių karų, darbininkų sukeltų neramumų, santvarkų kaitų, politinių konfliktų.
Staigus konfliktas niekada nemiršta kartu su savo protagonistais, bet tebegyvuoja atminčių konflikte. Nes kaip palikuonys jaučia pareigą išlaikyti sąsajas su protėviais, priima paveldėtus prisiminimus įsitikinę, kad jie yra teisingi, ir įtraukia juos į savo tapatybę, taip ir kultivuoja savo paveldėtas atminties vietas, pradedant nuo šeimos kapų.
Europinė atmintis yra kvestionuojama visų tų žmonių, kuriems tauta yra aukščiausia visuomenės forma - jeigu ne apskritai, tai bent jau laikinai. Bet net jei europinė atmintis, kartu ir Europa, pripažįstama kaip tikra, klausimas dėl jos santykio su nacionalinėmis atmintimis lieka atviras. Ar ji yra tik jų vedinys, ar taip pat sui generis kūrinys?
Kadangi tautų atmintys dažnai tarpusavy nesutaria; tai dažniausiai nutinka toms tautoms, kurios gyveno arba gyvena viena šalia kitos. Be to, kiekviena nacionalinė atmintis, nors viduje ir susiskaldžiusi, paprastai laikoma bendra, kai priešpriešinama kitoms.
Vis dėlto praeities karai paliko laimėtojų ir pralaimėtojų, tapo žmonių nelaimių, kultūros turtų naikinimo ir plėšimo, materialinių nuostolių, perkeltų valstybinių sienų ir žmonių perkraustymo priežastimi. Po jų nutinka taip, kad tuos pačius daiktus, teritorijas, miestų aglomeracijas skirtingos tautos ima laikyti savo atminties vietomis; jeigu visos šios tautos siekia, kad tos vietos priklausytų tik joms, o jų plėtojama atmintis yra vien prisimenamos skriaudos, patirtos iš kaimyno ir varžovo, atminčių konfliktas tampa neišvengiamas.
Europos tautų istorijos yra labai susijusios, tad kiekviena atskirai yra tik didesnės visumos dalis. Daugybė asmenybių, įvykių ir procesų yra bendri daugeliui tautų; kai kurie yra bendri netgi visoms. Bet bendros atminties sudėtinės dalys labai dažnai turi priešingus ženklus. Vienos tautos didvyriai gali būti kitos prakeikti. Kas čia švenčiama kaip pergalė, ten apverkiama kaip pralaimėjimas. Tie save laiko vien tik aukomis, anie juose įžvelgia engėjus, jei ne žudikus. Anoje sienos pusėje kalbama apie neteisėtus trėmimus, o toje - apie tarptautinių nutarimų įgyvendinimą. Ką vieni prisimena kaip nacionalinę katastrofą, kitiems tai išsivadavimas iš svetimo jungo.
Kaip elgtis su atminčių konfliktais?
Ar įmanoma rasti sprendimų, kurie neimituotų pradinio konflikto, kad ir kiek švelnesnės jo formos, vengiant bet kaip užmiršti jį ir vaizduoti praeityje fiktyvų sutarimą? Sprendimus, kurie leistų kiekvienam protagonistui likti savimi, tai yra išlaikyti savo atmintį, taip pat sugyventi su kita puse, pripažįstant prieštaraujančių atminčių kitoniškumą, kad tai jų skirtybėms neleistų virsti smurtiniu konfliktu, bent jau apsunkintų jo kilimą?
Toks politinis sprendimas visiškai nėra akivaizdus. Juk prieš akimirką kalbėjome apie jėgas, kurioms konflikto sprendimo perspektyva, priimtina visiems protagonistams, tiesiog nėra įdomi arba domina tiek, kiek yra būtina kovojant su ja, nes jos radikaliai priešpriešina saviškius svetimiems, draugus priešams, savo santykius su kitų atminčių savininkais api.
tags: #asmenybes #kuriomis #buvo #naudojamasi