Įvadas
Šis straipsnis skirtas apžvelgti asmenybes, kurios, nepaisant vienatvės ir iššūkių, sugebėjo nepasiduoti ir palikti ryškų pėdsaką istorijoje. Viena iš tokių asmenybių - mokytoja ir išeivijos rašytoja Julija Švabaitė-Gylienė, kurios 100-osios gimimo metinės buvo minimos gegužės 21 dieną. Jos gyvenimas, paženklintas tremties, kūrybos ir meilės Tėvynei, yra įkvepiantis pavyzdys, kaip galima išlikti stipriu ir kūrybingu nepaisant aplinkybių.
Ankstyvasis gyvenimas ir kūrybinio kelio pradžia
Julija Švabaitė gimė 1921 m. gegužės 21 d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius (Vilkaviškio r.). Jos namai buvo netoliese rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės, kur ji dažnai lankydavosi, skolindavosi knygas ir bendraudavo su pačiu rašytoju. Šie susitikimai turėjo didelę įtaką jos meilei literatūrai.
J. Švabaitė prisiminė linksmas ir nuotaikingas vaikystės dienas, giliai įsirėžusias į atmintį sraunią upę Vilkaują, alksnyną, obelis, aukštą liepą, ąžuolą, ievos medį ir riešutyną. Mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kur buvo aktyvi ateitininkų kuopoje, literatų būrelyje ir vaidintojų grupėje. Bendradarbiavo anuomet slapta leidžiamame ateitininkų laikraštyje „Naujas kelias“, pasirašydama Raselės slapyvardžiu.
Meilę literatūrai jai skiepijo gimnazijoje dirbusi talentinga ir profesionali mokytoja, rašytoja Petronėlė Orintaitė, o literatų būrelio vadovas, mokytojas S. Palekas, globojo kiekvieną jauną kūrėją. Kartu su J. Švabaite literatų veikloje dalyvavęs K. Bradūnas taip pat nešykštėjo J. Švabaitei patarimų, ragino kurti.
Sėkmingai baigusi gimnaziją ir gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją, J. Švabaitė išvyko studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą į Prancūziją. Metai, praleisti Paryžiuje, jai suteikė naujų patyrimų, įžvalgų bei profesionalių žinių. Išklausiusi prancūzų kalbos ir literatūros kursą, išlaikiusi baigimo egzaminus, sugrįžo į Lietuvą, parsiveždama ypatingą Prancūzų kalbos sąjungos (Alliance Française) kursų baigimo pažymėjimą, suteikiantį teisę dėstyti kalbą mokyklose, pasirašytą žymaus rašytojo Georges’o Duhamelio.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Prancūzų kalbos ir literatūros studijas J. Švabaitė tęsė Kauno, o vėliau Vilniaus universitete. Atvykusi į Vilnių artimai bendravo su Bradūnais, P. Aukštikalnyte, bičiuliavosi su M. Indriliūnu, Eugenijumi Matuzevičiumi, V. A. Jonynu, B. Krivicku. Pastarasis tapo J. Švabaitės ir Jurgio Gylio vestuvių liudininku 1944 m.
Nuo gimnazijos suolo J. Švabaitė rašė eilėraščius ir skelbė juos „Naujojoje vaidilutėje“, „Studentų žodyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Žiburėlyje“ ir kt. Jos poetinis braižas susiformavo ir išryškėjo nepriklausomoje Lietuvoje.
Tremties metai ir kūryba išeivijoje
Antroji sovietinė okupacija 1944 m. išstūmė J. Švabaitę-Gylienę iš gimtųjų namų. Jauna šeima pasitraukė į Austriją, o vėliau atsidūrė Vokietijoje. Gyvenimas Vokietijoje nelepino, trūko maisto, drabužių, o ir gimus dviem vaikams prasidėjo nauji rūpesčiai. Apsigyvenę Ravensburge, juodu artimai bendravo su kaimynais literatais - Bernardu Brazdžioniu, Stasiu Santvaru, Henriku Radausku ir kt. Su pastaruoju susibičiuliavo kiek artimiau. Norėdama tobulėti, nesigėdijo ir rodė jam sako kūrybą, prašydama patarimų, kritikos. Vėliau J. Švabaitė rašė: „Jis man turėjo likiminės įtakos.“ Vokietijoje eilėraščius skelbė „Žiburiuose“, siuntė į K. Bradūno redaguojamus „Aidus“.
Nors ir turėjo ten giminaičių, tačiau nepavykus su jais susisiekti nutarė 1949 m. Atvykus į šią egzotišką šalį J. Švabaitei-Gylienei teko imtis įvairių fizinių darbų - virvių fabrike; vyras mokėsi braižytojo specialybės. Šiame tolimame žemyne rašytojai rūpėjo lietuviško žodžio sauga, todėl įsitraukė į Melburno lietuvių sekmadieninę mokyklą, rašė tekstus, poeziją, juos skelbė „Tėviškės aiduose“, „Mūsų pastogėje“.
Vaikus sumigdžiusi J. Švabaitė-Gylienė užsidarydavo ir iki išnaktų taukšėdavo mašinėle. Kiek vėliau bandydavo ir dienos metu „pabėgti“ - užsidariusi kambarėlyje užkabindavo raštą su užrašu: „Mamos nėra namie.“
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
J. Švabaitei-Gylienei buvo ir liko svetima Australijos „kaktusų dykynė“, negalėjo priprasti, vargino ne tik fizinis, bet ir dvasinis skurdas. Buvo išsiilgusi lietuviškos veiklos: parodų, renginių, diskusijų, bendravimo su draugais rašytojais. Toks kūrybingas gyvenimas vyko Čikagoje. 1960 m. gausi šeima apsigyveno paties lietuviškiausio miesto Čikagos centre - Marketparke. Čia viskas priminė Lietuvą - krautuvės, maistas, knygynai, lietuviškos gimnazijos, lietuviška kalba gatvėje. Svarbiausia - Jaunimo centre vykę renginiai, parodos, knygų sutiktuvės, teatras, Lietuvių opera, veiklumu pasižymėjo Rašytojų draugija. Tiesa, visas šis lietuviškas darbas vyko tik visuomeniniais pagrindais ir laisvalaikiu, po sunkių tiesioginių darbų.
Persikėlus į Čikagą prasidėjo kitas gyvenimas: J. Švabaitė-Gylienė dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, įsitraukė į literatūros vakarus, bendradarbiavo „Margučio“ lietuvių radijuje. Parengė reportažus apie Kazį Binkį, S. Nėrį, Vladą Šlaitą, A. Vaičiulaitį, K. Bradūną ir kt. Nauji žmonės, nauji patyrimai davė stiprų impulsą kūrybai. Rašė, skelbė eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Margutyje“, „Metmenyse“. Draugų raginama dirbo prie savo pirmosios knygos.
Debiutinė knyga „Vynuogės ir kaktusai“ pasaulį išvydo 1963 m. Jos poetinė raiška aiški ir santūri, moteriškai jausminga. Šis emocinis jausmingumas koreliuoja su išpažintiniu poezijos pobūdžiu. Autorė ne kartą yra pabrėžusi, kad jos poezija glaudžiai siejasi su gyvenimu. Pagrindinės temos - paliktoji tėviškė, artimieji, mirę brangūs žmonės, susmulkėjimas ir susvetimėjimas, moters menininkės begalinis noras kurti, atsispirti gyvenimo pilkumai. Jos lyrinis subjektas - „aš“ - atsiveria apnuogindamas skaudžias gyvenimo tiesas.
Ypač reikėtų pabrėžti poetės savitumą ir originalumą, ji palietė iki tol lietuvių literatūroje mažai žinomą Australijos žemyną, kuris jos lyrikoje skambėjo tragišku vienišumu.
Trečiosios knygos genezę subrandino sukrečianti kelionė į okupuotą Lietuvą. Atsiradus galimybei 1974 m. penketui dienų išvyko į Lietuvą; antroji kelionė buvo 1978-aisiais. Po trisdešimt metų pamačiusi nualintą, įbaugintą Tėvynę liko sukrėsta. Jos įspūdžiai skausmingu santūrumu, neornamentuota konkrečia kalba sugulė į poetinę drobę, taip gimė knyga „Vilties ledinė valtis“. Ir šioje knygoje jai būdingas jausminis santūrumas ir brandus moteriškumas.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kūryba Lietuvai atgavus nepriklausomybę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Švabaitė-Gylienė čia tapo dažna viešnia. Tačiau pirmosios kelionės ir vėl skaudžiai sužeidė - pamačiusi Vilniuje ir Kaune nuskurusius ir elgetaujančius vaikus, parašė knygą „Kur šią naktį nakvosiu“. Plėtojama abejingumo, susvetimėjimo tema. Vaikų sielų tyrumas ir nekalti žvilgsniai ieško artimo žmogaus šypsenos, užuojautos, paguodos… ir kelių skatikų… Jie neturi prie ko prisiglaust… na, gal prie „ištikimo vienakio šunelio Mursos“. Antroje knygos dalyje poetė mato pasaulį per aklo dainininko balsą. Jis dovanoja mums tyrą, trapų stebuklą - savo kerintį balsą. Grožio ir gėrio apraiškos jai tampa Prisikėlimo viltimi.
J. Švabaitės kūryboje iškyla skaudi tėvo, kankinto kalėjime, tema. Jam skirtuose eilėraščiuose pulsuoja begalinė meilė. Autorė prisipažįsta, kad kūrybinis darbas nėra lengvas, reikalaujantis kruopštumo ir atidumo: „Poezija - tai antrasis mano gyvenimas, tai tarytum terapija. Tačiau neturiu tos palaimintos dovanos, kad štai atsisėdi ir jau gimsta naujas eilėraštis. Tai sunkus, sunkus kelias, kartais išnešioji vieną kitą eilutę mėnesius, metus, kol susirikiuoja į eilėraštį, ir tai nesijauti juo patenkintas.
Prozos kūriniai
J. Švabaitė-Gylienė yra sukūrusi ir stiprių prozos kūrinių. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973), romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį jai buvo paskirta „Draugo“ premija, 2006 m. - humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“.
Prozą pradėjo rašyti vaikams prašant pasakų, įvairių nuotykingų istorijų. Taip ir gimė „Gabriuko užrašai“, kuriuos autorė dedikavo savo vaikams. Knygoje pasakojama apie tolimąją, egzotišką Australiją, rūpesčius ir vargus, kuriuos patyrė išeiviai mėgindami įsikurti naujame žemyne. Tokių lietuviškų šeimų kaip Aldutės ir Juozuko Gabrių tėvai svetur buvo apstu. Plėtodama siužetą vaikams - vaikų meilę jaunam kačiukui, autorė sodriai tapo australietiškos gamtos, žmonių tarpusavio santykių vaizdus, parodo trapų lietuvių išeivių likimą.
Išskirtinai reikia kalbėti apie J. Švabaitės-Gylienės romaną „Stikliniai ramentai“, kuris išeivijoje buvo palankiai sutiktas. Rašytoja pasirinko be galo sudėtingą temą, pavaizdavo moters menininkės likimą - dailininkę Magdaleną ir jos vyrą Tomą, turintį pretenzijų į rašytojo vardą.
Įvertinimas ir atminimas
Rašytojos J. Švabaitės-Gylienės vardas mažai žinomas Lietuvoje, tačiau jos kūrybinis derlius - dešimt įvairaus žanro knygų. 1991 m. poezijos rinktinė „Tu niekur neišėjai“ pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1994 m. už knygą „Žiemos erškėtis“ apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1996 m. J. Švabaitei-Gylienei paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija.
Po J. Švabaitės-Gylienės mirties likusias archyvalijas perdavė jos vaikai: Aušra, Jurgita, Linas ir Saulius Gyliai Maironio lietuvių literatūros muziejui.
tags: #asmenybes #kurios #likusios #vienos #nepasidave