Įvadas
Asmenybės lavinimas - tai kryptingas ir sistemingas procesas, apimantis įvairius ugdymo aspektus. Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės lavinimo mokslo apibrėžimą, jo sudedamąsias dalis, raidą ir reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Straipsnyje remiamasi pedagogikos, edukologijos ir psichologijos mokslais.
Asmenybės lavinimo mokslo apibrėžimas
Pedagogika, kaip edukologijos dalis, yra kryptingo ir sistemingo augančiosios kartos ugdymo mokslas. Tai istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo sistema, organizuojama ugdytojų ir ugdytinių bendravimu, atsižvelgiant į socialinius tikslus. Pedagogika tiria jaunosios kartos ugdymo teoriją ir praktiką, ugdymo turinį, procesą ir principus, mokymo metodus, mokymo rezultatų apskaitą, dorinį, darbinį, meninį, protinį, fizinį ir profesinį ugdymą, drausmės ir elgesio kultūros formavimą, mokyklos darbo organizavimą, mokinių organizacijų veiklą ir mokyklos santykius su šeima bei visuomene.
Edukologija, arba žmogaus ugdymo mokslas, tiria ugdomąją sąveiką, švietimo sistemas ir socialines bei vadybos problemas. Ji apima pedagogiką ir andragogiką (suaugusiųjų ugdymą). Žmogaus ugdymą tiria diadetika, psichopedija, didaktika ir hodegetika.
Pedagogikos šakos
Pagal tyrimo objektus pedagogika skirstoma į šakas:
- Bendroji (teorinė) pedagogika: nagrinėja ugdymo procesą, svarbiausius klausimus, dėsningumus ir principus, teorinius mokymo, lavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus ir sprendžia metodologijos problemas. Ją sudaro mokymo teorija (didaktika) ir auklėjimo teorija.
- Amžiaus grupių pedagogika: tiria atitinkamo amžiaus auklėtinių ugdymo klausimus (ikimokyklinė, mokyklinė, profesinio lavinimo).
- Pedagogikos metodikos: tiria įvairių dėstomųjų dalykų mokymo klausimus, tikslus, turinį, metodus ir kita.
- Specialioji pedagogika: tiria ypatingų, neįgalių vaikų ugdymo dėsningumus ir praktinius klausimus (surdopedagogika, tiflopedagogika, logopedija).
- Istorinė pedagogika: nagrinėja pedagogikos teorijos ir ugdymo idėjų, praktikos, mokyklų, švietimo organizavimo ir veikėjų darbo raidą.
- Lyginamoji pedagogika: lygina įvairių šalių švietimo sistemų pedagogines teorijas, pažiūras ir idėjas.
- Liaudies pedagogika: įvairių tautų, įvairių bendruomenių istoriškai susiklosčiusi ugdymo patirtis.
- Socialinė pedagogika: tiria socialinės aplinkos įtaką asmenybės raidai ir tos aplinkos organizavimą tinkamam ugdymo procesui (delinkventinė pedagogika).
Pedagogikos ryšys su kitais mokslais
Pedagogika remiasi kitų mokslų duomenimis ir taikomais moksliniais tyrimo metodais:
Taip pat skaitykite: Tapsmas ir būtis: asmenybės lavinimo perspektyva
- Filosofija: sudaro metodologinį pedagogikos pagrindą.
- Istorija: padeda suprasti ugdymo raidą.
- Ekonomika ir sociologija: leidžia suvokti ugdymo priklausomumą nuo visuomenės raidos ir aplinkos.
- Etika: nurodo dorinio ugdymo turinį ir vertybes.
- Estetika: remiantis ja kuriama estetinio ugdymo sistema.
- Psichologija: teikia duomenis apie vaiko psichiką, savybes, raidą, suvokimą, dėmesį, vaizduotę, poreikius, jausmus, asmenybės bruožus ir valią.
- Fiziologija ir aukštoji nervinė veikla: padeda vadovauti mokinių žinių perėmimui ir gebėjimų formavimui.
- Anatomija ir higiena: reikšmingos organizuojant tinkamą ugdytinio režimą ir sudarant tinkamas materialines sąlygas mokymo įstaigoje.
- Kibernetika: padeda objektyviau tikrinti ir vertinti mokinių mokymosi rezultatus.
Pedagogika remiasi daugelio mokslo šakų medžiaga, numatydama mokymo turinį. Ji taip pat susijusi su politika, nes valdžia, remdamasi filosofine pasaulio samprata, ją įprasmina savo veikloje.
Pedagoginių tyrimų metodai
Taikydami mokslinio tyrimo metodus, pedagogai plėtoja ugdymo mokslą. Pedagoginius faktus lemia besikeičiančios aplinkybės, todėl ne visus ugdomojo pokyčius galima objektyviai užfiksuoti prietaisais. Sunku ištirti pašalinių veiksnių poveikį. Pedagoginiai reiškiniai tiriami remiantis gyvu ugdymo procesu, rašytiniais, vaizdiniais ir garsiniais šaltiniais. Taip pat naudojami konstatuojamieji, pedagoginio eksperimento ir teigiamos pedagoginės patirties apibendrinimo tyrimo metodai. Pedagoginių tyrimų metodams būdingi keli etapai: tyrimo temos (problemos) nustatymas, hipotezių formulavimas, duomenų rinkimas ir analizė bei išvadų formulavimas.
Asmenybės samprata ir jos vystymosi etapai
Asmenybė - tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys, visų galių nešėjas, tapatus sau, suvokiantis save kaip savąjį Aš, turintis savęs įsivaizdavimą dabar ir ateityje, besikeičiantis savo patirtimi ir keičiantis savo elgesį. Asmenybės teorijos bando paaiškinti žmogaus elgesį.
Psichoanalitinė teorija (Z. Freud) teigia, kad nesąmoningi procesai vaidina svarbesnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį nei sąmoningi. Asmenybė susideda iš trijų dalių: Id (žmogiškų troškimų šaltinis), Ego (kontroliuojanti id ir superego) ir Superego (moralinių normų rinkinys). Apsauginiai mechanizmai padeda Ego spręsti konfliktus.
Bihevioristinė teorija (J. Watson, B. Skinner) teigia, kad psichologija, kaip mokslas, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas. Žmogaus elgesys yra mokymosi rezultatas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Humanistinė teorija (A. Maslow, C. Rogers) akcentuoja žmogaus laisvę rinktis, atsakomybę už savo gyvenimą ir norą būti tuo, kuo nori. Svarbu subjektyvi asmeninė realybė.
Erik Erikson išplėtojo asmenybės vystymosi stadijų teoriją. Jis teigė, kad kiekviena fazė turi ir teigiamų, ir neigiamų komponentų, pabrėžė visuomenės įtakos svarbą asmenybės vystymuisi.
Paauglystės laikotarpis ir tapatumo formavimasis
Paauglystė - tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus, pasižymintis biologinio, psichologinio ir socialinio subrendimo pokyčiais. Paauglystėje sprendžiami ateitį lemiantys uždaviniai. Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Ankstyvoje paauglystėje mąstymas dar yra egocentriškas, vėliau pereinama į abstraktesnį mąstymą.
Socialinė raida paauglystėje susijusi su tapatumo formavimusi. Erik Erikson teigė, kad paaugliams svarbu integruoti patirtį į asmeninį identiškumą ir suprasti, kas jie yra. J. E. Marcia, remdamasi Erikson teorija, išskyrė keturias tapatumo būsenas:
- Difuzinė būsena: neturėjimas tvirtų įsitikinimų ir nesistengimas jų įgyti.
- Išankstinio sprendimo būsena: perimtų iš autoritetingų asmenų tikslų ir vertybių laikymasis.
- Moratoriumas: alternatyvų svarstymas ir bandymas apsispręsti.
- Pasiekto tapatumo būsena: apsisprendimas dėl savo vertybių ir tikslų.
Tapatybės ieškojimai vyksta ne vakuume. Paaugliai ieško informacijos ir psichologinio palaikymo, kreipiasi į bendraamžius ir suaugusius. Grupių spaudimas ir konformizmas gali turėti įtakos paauglių sprendimams.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Bendrųjų programų vaidmuo asmenybės lavinime
Bendrosios programos - tai nacionalinio lygmens ugdymo turinį reglamentuojantis teisės aktas, padedantis siekti švietimo tikslų. Jos sudaro ugdymo pamatą ir apibrėžia mokymosi turinį. Bendrosiomis programomis siekiama stiprinti asmens vertybinių nuostatų, pasitikėjimo savo galiomis, atsparumo, kūrybiškumo ir pilietiškumo ugdymą ir sukurti sąlygas kiekvienam mokiniui įgyti aukštesnius pasiekimus. Ugdymo turinys grindžiamas nuosekliu ir sistemingu bendražmogiškųjų vertybių ir kompetencijų ugdymu.
Bendrosiose programose ugdomos šios kompetencijos: komunikavimo, kultūrinė, kūrybiškumo, pažinimo, pilietiškumo, skaitmeninė, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos. Visos kompetencijos yra vienodai svarbios ir ugdomos įgyvendinant visas bendrąsias programas.
Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimas yra svarbi ugdymo proceso dalis. Vertinimas gali būti formuojamasis (skatinantis mokinio pažangą) ir apibendrinamasis (patvirtinantis mokinio pasiekimus).
Bendrosios programos orientuotos į kompetencijų ugdymą mokymosi turiniu, kuris pateikiamas nuosekliai, atsižvelgiant į atitinkamo mokslo akademinę logiką, metodologiją ir mokinių amžiaus tarpsnių ypatumus. Ugdymo procese svarbu užtikrinti tarpdalykinius ryšius.
Pedagoginis natūralizmas
Pedagoginis natūralizmas teigia, kad ugdymo esmė glūdi pagelbėjime prigimčiai. Vaikas auga kaip augmuo arba gyvis, o ugdytojas turi tik paraginti jo išvidines jėgas, kad jos pradėtų veikti. Ugdymas yra akstinas prigimčiai skleistis. Svarbi sąveika tarp išsivysiančios vaiko prigimties ir objektyvios gamtos.