Įvadas
Asmenybė - viena iš labiausiai psichologijoje nagrinėjamų sąvokų. Iki šiol nėra vieno bendro termino, kuris apibrėžtų asmenybę ir jos esmę. Skirtingi autoriai asmenybę apibrėžia labai įvairiai; pats terminas neretai aptariamas ir suvokiamas keliais lygiais. Pačia plačiausia prasme asmenybė - tai kiekvienas žmogus, suvokiantis aplinką bei save ir kontroliuojantis savo veiksmus. Tačiau buityje dažnai asmenybe pavadiname tą žmogų, kuris žavi mus, savo veikla yra pasiekęs reikšmingų rezultatų. Taip pat ir psichologai asmenybe nepavadintų kiekvieno gimusio žmogaus - anot mokslininkų, asmenybe negimstama - juk nėra tokio termino kaip pvz., „kūdikio asmenybė“. Asmenybė vystosi palaipsniui, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Tai reiškia, kad asmenybė turi savo brandos kriterijus, kurie padeda įvertinti žmogaus asmenybės raidos procesą, jo vyksmą, žmogaus asmeninį subrendimą. Asmenybės branda - vienas iš labiausiai psichologus dominančių klausimų. Daugelis autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą, ir ieško atsakymo, kaip gi pasireiškia asmenybės branda. Kiekviena pasiūlyta teorija apie asmenybės brandą turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau svarbiausia tai, kad kiekvieną teoriją iš dalies galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti tas žinias. Kadangi kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos, svarbu nagrinėti įvairias asmenybės brandos teorijas, kurios padės susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą.
Darbo tikslas - aprašyti psichologinius asmenybės brandos kriterijus.
Darbo uždaviniai:
- Paanalizuoti asmenybės sampratą, pasitelkiant įvairių autorių pateiktus apibrėžimus.
- Aprašyti asmenybės brandos kriterijų vertinimą.
- Pateikti skirtingų psichologijos krypčių asmenybės brandos kriterijų sampratą.
Darbo objektas - asmenybės brandos kriterijai ir jų vertinimas skirtingų psichologinių krypčių kontekste. Darbo temai išanalizuoti buvo remiamasi moksline psichologine literatūra, žinomų autorių (J. Pikūnas, R.
Asmenybės samprata
Asmenybė - tai individo vidaus savybių visuma, kuri formuoja jo elgseną, pasižymi pastovumu ir tam tikrais nuspėjamais aspektais. Asmenybė yra unikali, tačiau tuo pačiu metu gali keistis ir bręsti, veikiama įvairių įvykių ir patirčių. Asmenybės psichologija siekia suprasti ir aprašyti šiuos individualius skirtumus, sudarydama sąvokų ir teorijų sistemą, kuri padėtų atsakyti į klausimus, susijusius su žmogaus elgesiu.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Kiek gyvuoja domėjimasis žmogumi, tiek ir skirtingų nuomonių apie asmenybę mes galime rasti. Kiekvienas požiūris, kiekviena mintis atskleidžia daug įdomių idejų, priverčia mus domėtis tiriama tema. Žmogus yra ne tik biologinė, psichinė, bet ir socialinė būtybė. Vis dėlto charakterio ir temperamento savybėmis domisi modernesnės bruožų teorijos kūrėjai. Tam tikrus tų savybių kompleksus jie vadina asmenybės bruožais. Vienas bruožų ir faktorių teorijos kūrėjų R. Ketelas ( R. Kettell, 1965) bruožu laiko psichinį darinį (konstruktą), įgalinantį daryti išvadas dėl tolesnio elgesio. Tuo tarpu kitam šios teorijos kūrėjui Dž. Gilfordui (J. Guilford,1959), bruožas yra tai, kas skiria du individus. Jis suskirsto bruožus į septynias grupes ir sudaro tokią asmenybės struktūrą: jos pagrinde glūdi fiziologiniai ir morfologiniai bruožai. Su pirmaisiais siejasi poreikiai ir interesai, su antraisiais - gabumai ir temperamentas.
Asmenybės struktūra pagal Dž. R. Ketelą
Asmenybės struktūra pagal Dž. R. Ketelas išskyrė 16 porų pradinių - giluminių temperamenyo ir gabumų bruožų, panaudodamas matematinį faktorių analizės metodą. Tuos pradinius - giluminius bruožus jis pavadino faktoriais ir jiems diagnozuoti sukūrė aprašą ( inventarijų ) 16 PF (16 ASMENYBĖS FAKTORIŲ). Vienas žymiausių bruožų teorijos autorių Gordonas Olportas, kartu su savo bendradarbiu parengė asmenybei diagnozuoti “Vertybių sklalę” , kurios pagrindu paimti Eduardo Šprangerio (E. Spranger, 1914) idealieji asmenybės tipai: teorinis, ekonominis, estetinis, politinis, religinis. Šių tipų diagnostika parodanti individualius skirtumus, t.y. individualias dispozicijas. Šiuolaikinis anglų psichologas H. Aizenkas (H. Eysenck,1972) derina bruožų ir faktorių teorijos metodus su Hipokrato temperamento ir I. Pavlovo CNS tipologija.
Asmenybės struktūra pagal Z. Froidą
Asmenybės struktūra pagal Z. Z. Froido psichoanalitinė teorija kritikuojama dėl pasąmonės vaidmens pervertinimo asmenybės gyvenime, ypač dėl minėtų dviejų potraukių supriešinimo su visuomenės reikalavimų, moralės normų laikymusi. Volmanas pateikia įdomų psichoanalitiko Z. Freudo sukurtos asmenybės struktūros paveikslą.
Zigmundas Freudas sukūrė teoriją, teigiančią, kad egzistuoja proto segmentai, paveikiantys žmogaus jausmus ir elgesį. Jis išskyrė kelias psichoseksualinės raidos fazes:
- Oralinė fazė (nuo gimimo iki 1,5 metų): kūdikis patiria malonumą per burną (žindymas, čiulpimas).
- Analinė fazė (nuo 1,5 iki 3 metų): vaikas mokosi naudotis tualetu ir kontroliuoti tuštinimosi procesus.
- Falinė fazė (nuo 3 iki 6 metų): vaikas prisiriša prie priešingos lyties atstovo.
- Genitalinė fazė (nuo lytinio brendimo): žmogus turi įsisąmoninti savo potraukius ir išmokti juos tenkinti visuomenei priimtu būdu.
Asmenybės samprata humanistinėje psichologijoje
Humanistinė kryptis psichologijoje pabrėžia, kad asmenybė yra visiškai savarankiška, iniciatyvi, motyvuota ir turinti potencinių jėgų spręsti problemas bei tobulėti. Asmenybė yra tai, kaip žmogus šiuo momentu suvokia save ir aplinką, o nuo to priklauso elgesys ir gyvenimas.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
K.Rogersas mano, kad žmogus gyvena “fenomenaliame patirties lauke”, kuriame įgyja subjektyvios patirties. Ji esanti samoninga ir kartu nesąmoninga, sąlygojanti savęs ir aplinkos suvokimą. Elgesys ir yra atsakas į savo paties poreikių ir aplinkos suvokimą, bet pirminis elgesio variklis- įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti.
Asmenybės branda ir jos vertinimo kriterijai
Asmenybės branda - vienas iš labiausiai psichologus dominančių klausimų. Daugelis autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą, ir ieško atsakymo, kaip gi pasireiškia asmenybės branda. Kiekviena pasiūlyta teorija apie asmenybės brandą turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau svarbiausia tai, kad kiekvieną teoriją iš dalies galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti tas žinias. Kadangi kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos, svarbu nagrinėti įvairias asmenybės brandos teorijas, kurios padės susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą.
Tyrinėdamas sėkmingiausius, brandžiausius visuomenės narius Maslow išskyrė tokius jiems būdingus bruožus:
- Pilnesnis realybės suvokimas.
- Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdu daro tai, ką jie sugeba daryti, apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.
Penki brandžios asmenybės bruožai pagal Carl Ransom Rogersą:
- Atvirumas išgyvenimams. Tokie žmonės suvokia savo išgyvenimus nejausdami grėsmės.
Brandi asmenybė pagal Gordon Willard Allport (1897-1967). Žmogaus brendimas - tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Nebrandžių žmonių elgesys kyla dėl neįsisąmonintų motyvų, dažniausiai ateinančių dar iš vaikystės. Psichologiškai brandi asmenybė apibūdinama 6 bruožais:
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
- Brandi asmenybė pagal G. W.
Asmenybės brandos apibūdinimas įvairių psichologijos teorijų kontekste
Psichoanalitinė asmenybės teorija - Z. Freudas
Psichoanalitinės teorijos pagrindu E. Eriksonas (1993), kaip ir S. Freudas (1997m.) teigė, jog tik sveikas žmogus geba patenkinti savo požiūrius per ego (‘aš’ norus), o kartu atsakyti į visuomenės reikalavimus. Skirtingai nei S.
Psichoanalitinė asmenybės teorija - Z. Freudas.
Individualistinė asmenybės teorija - A. Adleris
Individualistinė asmenybės teorija - A. Adleris.
Neopsichoanalitinė asmenybės teorija - E. Eriksonas
Neopsichoanalitinė asmenybės teorija - E. Eriksonas.
Humanistinė asmenybės teorija - A. Maslow, C. Rogers
Daugeliui Maslo minčių pritarė kitas humanistinės krypties psichologas Carlas Rogersas. Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos polinkių. Žmonės padeda augti kitiems būdami nuoširdūs - atviri savo pačių jausmams, nesistengdami rodyti kitokie, nei yra, atsiskleisdami. Rogersas palankumą pavadino besąlygiška pagarba - tai pripažinimo, palankumo nuostata, vertinanti žmogų net tuomet, kai ji sklysta.
Maslow (1970) savo idėjas plėtojo, tirdamas sveikus kūribingus žmones, o ne sunkius klinikinius atvejus, kaip daugelis ankstesniųjų teoretikų. Tiriami žmonės savo dėmesį kreipė į problemas, o ne į save pačius, nes gerai suvokė kas jie yra, ir dėl to nesirūpino. Šis mokslininkas kėlė mintį, jog mūsų motyvus sudaro hierarchija. Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis saugumas, o štai pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti save. Pajutę savo vertę, galiausiai siekiame saviraiškos, išreikšti savo galias.
Humanistinė asmenybės teorija - A. Maslow, C. Rogers.
Analitinė asmenybės teorija - C. G. Jungas
Viena įdomiausių asmenybės teorijų - Carl Gustav Jung teorija. Jungo asmenybės teoriją galima suvokti kaip struktūrinę asmenybės teoriją, kadangi Jungas savo sampratoje apie žmogaus asmenybę akcentuoja tam tikras psichikoje esančias struktūras arba psichikos lygmenis. Pirmiausia, apžvelkime sąmonės sampratą. Sąmonės centru (bet ne asmenybės) Jungas laiko ego. Ego esminė funkcija - reaguliuojančioji arba, kitaip sakant, ego bando išlaikyti status quo ir palaiko mūsų vidinio pasaulio ryšį su išoriniu. Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį. Sąmonę žinojimas pasiekia 4 kanalais, kuriuos išskyrė Jungas: jausmais, mąstymu, pojūčiais ir intuicija. Jausmai ir mąstymas vertinami kaip racionalūs žinojimo kanalai, kadangi tai yra tam tikras vertinimas, todėl tai ir yra gretinama su racionalumu. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija matomi kaip subjektyvūs kanalai. Vieni žmonės turi labiau išvystę vienus pažinimo būdus, o kiti kitus. Retai žmogus būna išvystęs visus pažinimo būdus tolygiai, tačiau neišvystytos dalies vystymas, kaip bus aptarta vėliau, svarbus raidos procesams.
Sąmonės ir pasąmonės sąvokos dar dažnai siejamos pirmiausia su Zigmundo Froido pavarde, kuris buvo vienas pirmųjų akcentavęs pasąmoninius psichikos procesus mūsų suvokimui, mąstymui ir elgesiui. Vis dėlto, Jungo teorijoje sąmonė ir pasąmonė nėra traktuojamos taip pat kaip Froido teorijoje. Jungas, dirbdamas su pacientais pastebėjo, kad jie pasakoja sapnus, haliucinacijas ar atkuria fantazijas, kurios nėra paremtos asmeniniais prisiminimais ar nutikimais, tačiau turi motyvų, kurie būdingi ir universaliai atsikartoja skirtingose mitologijose ir kultūrose. Šie pastebėjimai Jungui sukėlė daug apmąstymų ir vėliau leido iškelti prielaidą, kad žmogaus pasąmonėje visgi egzistuoja ne vienas, o du sluoksniai. Tie du sluoksniai yra asmeninė pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, kurią Jungas dar buvo pavadinęs antasmenine pasąmone (Jung, 2012). Asmeninės pasąmonės turinys formuojamas mūsų asmeninių patirtičių, todėl yra unikalus. Į asmeninės pasąmonės turinį įeina pamiršti ar išstumti vaikystės prisiminimai, patirtys, skausmingi vaizdiniai, jusliniai vaizdiniai, kurie buvo nepakankamai stiprūs, kad pasiektų sąmonę (Jung, 2012). Kompleksai yra apibendrinančios sąveikos su asmenimis ar situacijomis, kylančios iš asmeninių patirčių, kurios turi stiprų emocinį komponentą. Dažniausiai kompleksai formuojasi vaikystėje iš tam tikro pasikartojančio patyrimo santykyje, kuris žmogui yra svarbus. Pavyzdžiui, jei žmogus turėjo motiną, kuri buvo stipriai nuvertinanti, žmoguje susiformuoja neigiamas motinos kompleksas, kuris lengvai persikelia ir į kitas gyvenimo situacijas, ne tik susijusias su santykiais su motina. Toks žmogus gali tiesiog turėti susiformavusią bendrą nuostatą apie save, kad jis yra nieko vertas. Tai, kad kompleksai susiję su pasąmonės turiniu nereiškia, kad jie visiškai neprieinami sąmonei. Anaiptol, žmogus dažnai suvokia, kad turi kompleksą arba, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau nėra pajėgus to pakeisti, kadangi kompleksas yra autonomiškas darinys, kurio energija kyla iš emocijos, o ego yra „nustumiamas“ nuo valdžios.
Antrasis pasąmonės sluoksnis - kolektyvinė pasąmonė - kitų psichologų dažnai linksniuojama kaip viena kontroversiškiausių Jungo teorijos idėjų, tačiau taip pat viena unikaliausių ir įdomiausių (Feist & Feist, 2006). Skirtingai nuo asmeninės pasąmonės, kuri talpina asmenines patirtis, kolektyvinės pasąmonės turinį sudaro pirmykščiai vaizdiniai, patirtys, kurias turėjo mūsų protėviai, todėl jie nėra unikalūs, o labiau universalūs. Jungas savo veikale „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo: „… ji atskirta nuo bet ko asmeniško ir jos turinių pasitaiko visur, o to, žinoma, negalima pasakyti apie asmeninius turinius“ (Jung, 2012). Apskritai, kolektyvinėje pasąmonėje glūdi žmonijos kaip rūšies praeitis. Tai, kad šie vaizdiniai yra iš protėvių ir labai tolimos praeities, nereiškia, kad jie pasąmonėje tiesiog egzistuoja ir yra neaktyvūs. Priešingai, kaip ir asmeninės pasąmonės turinys, kolektyvinės pasąmonės turinys gali lemti mūsų mintis, emocijas ir elgesį, o taip pat ir tai, ką Jungas vadino „didžiaisiais sapanais“. Tai sapnai, kurie neša prasmes, svarbias ne tik individui, bet ir kiekvienam žmogui visais laikais (Jung, cit. Kalbant apie kolektyvinę pasąmonę, svarbu paminėti vieną kertinių Jungo teorijos sąvokų - archetipą. Archetipai yra archajiški, iš kolektyvinės pasąmonės kylantys vaizdiniai. Panašiai kaip ir kompleksai, jie turi emocinį toną, tačiau kompleksai yra individualūs ir susiję su asmeninės pasąmonės turiniu. Archetipai yra labiau generalizuoti vaizdiniai (Feist & Feist, 2006). Jungas teigė, kad archetipo samprata dažnai suvokiama neteisingai. Tai nėra apibrėžti mitologiniai vaizdiniai ar motyvai. Archetipas turėtų būti suvokiamas kaip tendencija kurti tokių motyvų išraiškas. Motyvų išraiškos gali skirtis ir skiriasi detalėmis, tačiau vis tiek nenutolsta nuo pagrindinio modelio (Jung, 1991). Taip suvokiant archetipą galima imti manyti, kad jis yra labai panašus į instinktą ar net nuo jos nesiskiria. Visgi čia Jungas irgi deda skirtį ir tai paaiškina: „…tai, ką mes vadiname instinktais, yra fiziologiniai poreikiai, suvokiami pojūčiais. Bet tuo pačiu jie pasireiškia fantazijomis ir dažnai jie pasireiškia tik simboliniais vaizdiniais“ (Jung, 1991). Taigi, archetipas ir instinktas yra panašūs, tačiau archetipą nuo instinkto skiria tai, kad jo raiška stebima per fantazijas ir simbolines reiškmes.
Jungas (2012) teigė, kad svarbiausią vietą užima archetipai, kurie išreiškia vystymosi proceso tikslus.
- Persona. Šiuo terminu Jungas apibrėžia tai, ką plačiojoje visuomenėje žmogus vadintų psichologine kauke. Tai tam tikras mūsų veidas, kurį mes rodome būdami sociume. Galima matyti dvi pagrindines kaukės funkcijas: sudaryti įspūdį kitiems ir paslėpti tikrąją individo prigimtį. Kaukė žmogui yra reikalinga, kadangi neišvengiamai gyvenant visuomenėje, tenka prisitaikyti ir atitikti tam tikrus visuomenės keliamus lūkesčius. Savaime tai nėra blogai, kadangi kiekvienas norėtų, kad, pvz., gyventų tokioje visuomenėjė, kurią gali vadinti civilizuota ir jaustis fiziškai saugus, nes sukelti skausmą, ar žudyti, ar vogti yra nepriimtina. Kita vertus, pernelyg stipri identifikacija su persona kelia pavojų žmogaus individualumui ir savasčiai, kadangi tokiu būdu žmogus pasiaukoja išoriniam pasauliui (sociumui).
- Anima ir animus. Jungas manė, kad žmogus psichologiškai yra biseksualus. T.y. vyro pasąmonėje egzistuoja paveldėtas kolektyvinis moters vaizdinys, kuriuo jis suvokia moters esmę. Analogiškai ir moters pasąmonėje esti vyro vaizdinys, kuriuo moteris suvokia vyro esmę. Tas vaizdinys yra pasąmoninis, o Jungas teigia, kad anima ir animus paskirtis yra užmegzti ryšį tarp individualios sąmonės ir kolektyvinės pasąmonės. Dažnai šio archetipo motyvus galima matyti sapnuose, fantazijose.
- Šešėlio archetipas atspindi tamsiąsias žmogaus savybes ir tas savybes, kurių jis nenori pripažinti. Dažnai žmonės tamsiąsias savo savybes projektuoja į išorę, t.y. į kitus žmones ir nenori pripažinti, kad tai yra jų dalis. (Jung, cit.pg., Feist & Feist, 2006).
- Pagrindiniu archetipu Jungas laikė savastį. Savasties samprata nėra paprasta ir iš literatūros leidžiama suprasti, kad iš esmės, savasties samprata yra ir asmenybės samprata, kurią Jungas vadina ir gyvenimo tikslu (Jung, 2010). Į savasties samprata įeina sąmonė, asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės, persona su šešėliu ir vyriškųjų bei moteriškųjų savybių (animus ir anima).
Taigi, apibendrinant ir išskiriant esminius elementus, Jungas asmenybės struktūrą suvokia kaip susidedančią iš sąmonės, asmeninės pasąmonės ir kolektyvinės pasąmonės.
Analitinė asmenybės teorija - C. G. Jungas.
Asmenybės branda kitų psichologinių krypčių kontekste
Asmenybės branda kitų psichologinių krypčių kontekste.
Asmenybės tipai
Asmenybės tipai pagal K. G. Jungą
Skiriamos ir dvi sąmonės turinio kryptys: introversija ir ekstraversija. Introvesijos kryptis - į vidų, tuo tarpu ekstraversijos - į pasaulį.
Asmenybės tipai pagal R. Alekną
Asmenybės tipai pagal R. Alekną.
Asmenybės tipai ir jų bendravimo ypatumai pagal K. G. Jungą
Ekstravertinis tipas (ekstravertas)
Ekstravertinis tipas (ekstravertas).
Intravertinis tipas (intravertai)
Intravertinis tipas (intravertai).
Asmenybės tipai ir jų bendravimo ypatumai pagal R. Alekną
Vizualikai
Vizualikai.
Audialai (auditorikai)
Audialai (auditorikai).
Kinestetikai
Kinestetikai.