Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, formas ir mechanizmus. Asmenybės psichologija, būdama viena iš psichologijos sričių, ypatingą dėmesį skiria žmogui kaip visumai. Ši sritis apima įvairias teorijas, kurios siekia paaiškinti visus psichikos ir elgesio aspektus, turinčius esminę reikšmę žmogaus egzistencijai.
Asmenybės Samprata Psichologijoje
Asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos teorijų, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Asmenybės teorija bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, jos autorių nuomone, turi esminę reikšmę žmogaus egzistavimui. Tuo tarpu teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės teorijos, pavyzdžiui, suvokimo, klausos ar atminties teorijos.
Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, tai yra, aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, sunkiau apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Šis komplikuotumas kyla dėl to, kad psichologija kaip mokslas neturi visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities ir nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Asmenybės psichologijos problemas galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kurių prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pagrindiniai Klausimai Asmenybės Psichologijoje
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra platesniąja reikšme). Atsakymai į šį klausimą leidžia išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį.
Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Į šį klausimą panašus, bet jam netapatus, yra ir klausimas, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams ir tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi.
Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Eriksonas).
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Asmenybės Struktūra
Asmenybės struktūra apima stabilias asmenybės charakteristikas, tokias kaip reagavimo būdas, įprotis, bruožas, tipas ir pan. Šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. ‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Pagrindinės Asmenybės Teorijos
Istorijoje buvo daug bandymų apibūdinti asmenybę ir sukurti asmenybės teorijas. Šiuo metu labiausiai moksliškai tirti ir patikimi asmenybės modeliai yra 5 faktorių (arba Didžiojo 5) asmenybės modelis ir 6 faktorių HEXACO asmenybės modelis.
Psichoanalitinė Teorija
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją, žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalizė gali būti vadinama žmogaus psichikos reiškinius aiškinančia teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo metodu bei psichoterapine sistema. Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan.
Asmenybės Struktūra Pagal Freudą
Z. Froidas teigė, kad žmogaus psichiką sudaro trys pagrindinės sistemos: id (tai), ego (aš) ir superego (virš aš).
- Id (tai): Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus.
- Ego (aš): Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių.
- Superego (virš aš): Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai.
Instinktai
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Mirties - arba dar destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai.
Nerimas
Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas.
Neofroidistai
Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 - 1961 ), A. Adleris ( 1870 - 1937 ), E. Eriksonas ( 1902 - 1994 ), K. Horni ( 1885 - 1952 ), H. Salivenas ( 1892 - 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti. Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris - dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekimus. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra bendros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis.
Biheviorizmo Teorija
Biheviorizmas - tai eksperimentinis gamtos mokslas, kurio pradininkas yra I. Pavlovas. Ši teorija tiria gyvūnų ir žmonių elgseną. A. Bandura nagrinėjo aplinkos poveikį žmogui ir tai, kaip žmogaus elgsena priklauso nuo aplinkos poveikio. Pasak A. Banduros, betarpiko imokimo, patyrimo procese, gali būti keičiami, stebint kitų elgesį ir numatant elgesio rezultatus.
Humanistinė Psichologija
Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija, iškilusi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji “aš sistema”, “aš vaizdas”. K. Rodžersas ( 1902 - 1987 ), G. Olportas, A. Maslou ( 1908 - 1970 ) iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai.
Sociologinė Mokykla
Kitu keliu, aiškindama asmenybės esmę, pasuko prancūzų sociologinė mokykla. Ryškiausias jos atstovas P. Žanė ( 1859 -1947 ) teigė, kad asmenybės formavimąsi reikia suprasti kaip socialinio vystymosi produktą. Pasak jo, visiems psichiniams procesams būdinga tai, kad jie paruošia žmogų veiklai, reguliuoja veiksmus. P. Žanė kritikavo asociacinės psichologijos atstovus už tai, kad jie psichinius procesus analizavo tik kaip atspindėjimą, neparodydami, kokią reikšmę jie turi realiems žmogaus veiksmams. Šią idėją vystė tarybiniai psichologai L. Vygotskis, A. Leontjevas, L. Božovič ir kt.
5 Faktorių (Didžiojo 5) Asmenybės Modelis
5 faktorių (Didžiojo 5) asmenybės modelis yra vienas žinomiausių, plačiausiai naudojamų ir labiausiai moksliškai ištyrinėtų asmenybės modelių.
6 Faktorių HEXACO Asmenybės Modelis
HEXACO asmenybės modelis yra dar vienas išsamus asmenybės modelis, apimantis šešis pagrindinius bruožus:
- Sąžiningumas ir nuolankumas (Honesty-Humility (H)): Kuo stipriau išreikštas, tuo labiau atspindi asmens polinkį laikytis įstatymo ir taisyklių, būti sąžiningu, nuoširdžiu, lojaliu, ištikimu, kukliu (tačiau nenuvertinančiu savęs), nebūti ypatingai suinteresuotu įgyti didelius turtus ir turėti aukštą socialinį statusą ar ypatingų privilegijų ir nebūti linkusiu veidmainiauti, apgaudinėti, manipuliuoti ar išnaudoti kitų žmonių, net ir tais atvejais, jei tai darydamas galėtų išsisukti ir neturėti jokių neigiamų pasekmių.
- Emocingumas (Emotionality (E)): Iš esmės labai panašiai konceptualizuojamas kaip 5 faktorių asmenybės modelio neurotiškumo bruožas, tik papildomai apima polinkį į sentimentalumą, prisirišti prie kitų žmonių, siekti pagalbos ir emocinio palaikymo iš jų (kuo asmenybės bruožas stipriau išreikštas) arba polinkį būti nepriklausomu, jaustis užtikrintu savimi, nebūti sentimentaliu, neturėti didelio emocinio palaikymo iš kitų poreikio, per daug neprisirišti prie kitų (kuo asmenybės bruožas silpniau išreikštas).
- Ekstraversija (eXtraversion (X)): Iš esmės taip pat konceptualizuojamas kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje.
- Sutariamumas (Agreeableness (A)): Iš esmės HEXACO modelio sutarumo bruožas yra labai panašus į 5 faktorių modelio sutarumo bruožą, pagrindinis skirtumas yra tai, kad HEXACO sutarumo bruožas papildomai apima polinkį tapti irzliam ir piktam (kuo asmenybės bruožas silpniau išreikštas).
- Disciplinuotumas (Conscientiousness (C)): Iš esmės taip pat konceptualizuojamas kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje.
- Atvirumas patirčiai (Openness to experience (O)): Iš esmės taip pat konceptualizuojamas kaip ir 5 faktorių asmenybės modelyje.
Šį 6 faktorių modelį padeda prisiminti akronimas HEXACO, kuris nurodo ir faktorių skaičių (gr. hexa - šeši) ir jų pavadinimo raides.
Asmenybės Formavimosi Veiksniai
Asmenybės tapsmas priklauso nuo įgimtų savybių ir socialinių veiksnių. Anatominės (kūno) savybės yra pagrindas savitam gyvybiniam - fiziologiniam organizmo funkcionavimui. Bręstančios anatominės - fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi. Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai, tokie kaip socialinė aplinka ir organizuoto ugdymo sistema. Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo “Aš”. Individas virsta asmenybe palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas. Šis ilgas procesas vadinamas socializacija.
Psichologiniai Resursai
Žmogaus stiprybė ir atrama slypi jo psichologiniuose resursuose. Tai žmogaus stiprybės šaltiniai, kurie padeda atsistatyti, įveikti sunkias situacijas. Psichologiniai resursai stiprina sveikatą, emocinę savijautą ir didina atsparumą stresui. Psichologinius resursus turi kiekvienas žmogus. Jie yra individualūs, tačiau pastebimas tam tikrų resursų pasikartojimas. Psichologiniai resursai skirstomi į 2 rūšis: vidiniai ir išoriniai. Vidiniai resursai - žmogaus vidiniame pasaulyje slypintys stiprybės šaltiniai. Jie apima įsitikinimus, gebėjimus, žinias, stipriąsias savybes.