Įvadas
Šiandien pasaulyje ir Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama ne žinių perteikimui, bet bendrųjų gebėjimų, kūrybingos asmenybės ugdymui. Todėl labai svarbus tampa savo misiją šiame dinamiškame procese suvokiančio pedagogo rengimas. Straipsnyje analizuojama asmenybės tapsmo programa, jos apibrėžimas ir aktualumas švietimo kontekste.
Aktualumas ir Pedagogų Rengimas
Jau klasikinė pedagogika vienais ar kitais aspektais akcentavo pedagogo vaidmenį ugdyme: ugdytojo kūrybiškumą ir sąmoningą pagalbą laisvam vaiko asmenybės formavimuisi (Ž.Ž.Ruso), tėviška meile grįstą norą pažinti ir išplėtoti vaiko prigimtines galias (J.H.Pestalocis), gilų ugdymo prasmės bei ugdytojo paskirties suvokimą (A.Dystervėgas). Šias idėjas gausiai papildė psichologijos teiginiai apie nuolatinį asmenybės tapsmo procesą, t.y. Tad šiandien pasaulyje ir Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama ne žinių perteikimui, bet bendrųjų gebėjimų, kūrybingos asmenybės ugdymui. Todėl labai svarbus tampa savo misiją šiame dinamiškame procese suvokiančio pedagogo rengimas (B.Bitinas, 1998; J.Vaitkevičius, 1998; R.Želvys, 2000; M.Fullan, 1998). Per lėtą pedagogų rengimo pertvarką pažymi ir tarptautinių organizacijų švietimo ekspertai (OECD, 1996, 2000). Dėl demografinės situacijos kaitimo tampa akivaizdu, jog mokytojų rengimas šiandien viršija būsimus visuomenės poreikius (Mokytojų rengimo koncepcija. Projektas, 2000). Tarp pedagogų rengimo įstaigų natūraliai kyla konkurencija, nes jau formuojasi nuomonė, jog išlikti ir veikti turėtų tik moderniausią ir kokybiškiausią rengimą užtikrinančios institucijos.
Pedagogų Rengimo Klausimai
Pedagogų rengimo klausimai jau gana išsamiai tyrinėti. Pabrėžiama, jog kvalifikuoto mokytojo rengimas įgyja prasmę tik tada, kai vyrauja teigiamas požiūris į mokytojo profesiją (K. Poškus, 1986), kai pedagoginės studijos yra pasirinktos sąmoningai (S.Kregždė, 1988), bei “esant moraliai pačiai būsimojo pedagogo asmenybei” [7, p.25]. Pastebima, kad būsimasis mokytojas - tai pirmiausia asmenybė, todėl tapsmas šios profesijos atstovu prasideda dar bendrojo lavinimo mokykloje. Kitaip sakant, būsimasis pedagogas, rinkdamasis pedagogines studijas, jau turi turėti vienokią ar kitokią pedagogo viziją. Ji ir turėtų lemti, kokia studijų programa ir kokia mokytoją ruošianti institucija bus pasirinkta. Tyrimo tikslas - išanalizuoti, kokie motyvai paskatino studentus pasirinkti pradinio ugdymo pedagogikos studijų programą bei studijas VPU.
Tyrimo Metodai ir Rezultatai
Tyrimo metodai - anketinė apklausa, duomenų analizė, apibendrinimas. Tyrimas atliktas 2002 metų lapkričio mėnesį. Jame dalyvavo 170 pradinio ugdymo studijų programą pasirinkusių I - IV kurso studentų. 91 respondentas (53%) yra pasirinkęs dienines, 69 (40%) - neakivaizdines, o 11 (7%) - magistratūros studijas. Apklausoje dalyvavo 165 moterys (97%) ir 5 vyrai (3%). Tyrime naudota anoniminė anketa, kurioje buvo galima nurodyti priimtiniausius atsakymus arba įrašyti savo teiginį. Išryškėjus kai kuriems skirtumams tarp dienines ir kitas studijų formas (neakivaizdines, neakivaizdines su aukštesniuoju išsilavinimu, magistratūros) pasirinkusių respondentų atsakymų, duomenys aptariami lyginant minėtas grupes (dieninių studijų respondentų atsakymai nurodyti stulpelyje “D”, kitas studijų formas pasirinkusių - “Kiti”).
Organizuojant tyrimą laikytasi nuostatos, kad studijų programa turėtų tik toliau plėtoti bei konkretinti stojančiųjų mokytojo sampratą, viziją [2, p.8-9; 7, p.27). Studentų buvo klausiama “Kodėl jūs pasirinkote pedagogines studijas?” Buvo prašoma pažymėti ne daugiau kaip du atsakymus. Tyrimas parodė, jog dauguma tiriamųjų pedagogines studijas rinkosi atsižvelgdami į savo polinkius ir pomėgius. Išryškėjo, kad studentams svarbūs du motyvai: net 76% apklaustųjų minėjo motyvą “patinka dirbti su vaikais”, apie 37% - “tikėjausi, kad pasirinkta specialybė užtikrins įdomų darbą”. Šie motyvai panašiai svarbūs tiek stacionarines, tiek kitas studijų formas pasirinkusiems studentams. Dieninių studijų studentai gerokai dažniau minėjo motyvą “paskatino mokytojo pavyzdys”.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Tyrimas parodė, kad dalis studentų pedagogines studijas rinkosi skatinami “pragmatiškų” motyvų, t.y. tikėjosi, kad pasirinkta specialybė užtikrins nuolatinį darbą (apie 19 % ), norėjo įgyti aukštojo mokslo diplomą (apie 8 %). Beje, ne dieninių studijų klausytojai gerokai dažniau rinkosi studijas “dėl diplomo” bei pripažino šias studijas pasirinkę po to, kai nepavyko įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Anketoje buvo numatyta galimybė nurodyti ir kitus pedagoginių studijų pasirinkimo motyvus (eilutė “kita”). Išryškėjo, kad pasirinkdami pedagogines studijas, studentai neretai siekė įgyvendinti savo vaikystės svajones (atsakymai: “mano svajonių profesija”, “tai buvo sena svajonė”, “nuo vaikystės norėjau būti mokytoja” ir kt.), norėjo tobulinti savo asmenybę (“noras kūrybos ir tobulėjimo”, “norėjau lavintis”, “norėjau įgyti dar vieną specialybę” ir kt.), įgyti gyvenime prireiksiančių žinių ir įgūdžių (“pravers gyvenime”, “padės auklėti savo vaikus”), įgyti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą (“patiko profesija, be to norėjau įgyti aukštojo mokslo diplomą”, “esu baigusi VU, o reikia pedagoginio aukštojo išsilavinimo” ir kt.).
Būsimų Mokytojų Motyvai
Būsimųjų pradinių klasių mokytojų profesijos pasirinkimo motyvus vertinti padėjo ir papildomi duomenys, t.y. atsakymai į klausimą, ar žada studentai dirbti švietimo sistemoje. Tikrai bandyti dirbti švietimo sistemoje yra nusprendę net apie 77 % tiriamųjų. Tikrai nedirbti - tik apie 1 % tiriamųjų (abejoja 20 %). Kadangi dalis ne dieninio skyriaus studentų apklausos metu jau dirbo švietimo įstaigose, jų atsakymuose vyrauja teiginys ”tikrai bandysiu” (plg. Kiti - 81%, D - 72%). Dieninio skyriaus studentai dažniau abejojo (plg. D - 26%, Kiti - 14 %).
Šiandien pedagogas - tai ir kvalifikuotas specialistas, ir nuolat tobulėti siekianti asmenybė. Todėl apie būsimą mokytoją galime spręsti ir pagal tai, kas jį skatina mokytis, siekti geresnių rezultatų. Pateikus šį klausimą būsimiesiems pradinių klasių mokytojams paaiškėjo, kad daugumai jų rūpi ateityje būti gerais specialistais (66 %). Tik nedidelė dalis (7 %) nurodė, kad mokytis juos skatina noras gauti stipendiją. Net 20 % apklaustųjų nurodė kitus mokymosi motyvus: vidinį norą tobulėti (“mėgstu viską atlikti gerai”, “nenoriu būti nemokša”, “malonu, kai esi gerai įvertintas”, “noriu išbandyti savo galimybes, siekti geresnių rezultatų” , “nenoriu švaistyti laiko veltui”, “noriu keisti save”, “noriu kuo daugiau sužinoti” ir kt.), siekti tolimesnių studijų (“noriu studijuoti magistratūroje”, “mintis apie tolimesnes studijas” ir kt.). % tiriamųjų savo pastangas studijuoti vertina gerai, o apie 23 % - vidutiniškai. (plg.: Labai gerai savo pastangas studijuojant vertina 6 %, nepatenkinamai -2 %, o blogai - 0,6 % apklaustųjų). Tarp dieninio skyriaus ir kitų studijų respondentų atsakymų į šį klausimą didesnių skirtumų nebuvo.
Apibendrinimas
Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant šiandieninį švietimą užgriuvusių problemų - lėšų stygiaus [3, p.1], prastėjančios demografinės padėties [5] ir kt. - dauguma pradinio ugdymo studijas pasirinkusių studentų profesiją rinkosi kryptingai, sąmoningai. Jie norėtų ateityje dirbti švietimo sistemoje, siekia būti gerais specialistais, tobulinti savo asmenybę bei teigiamai vertina savo mokymosi pastangas. Panašią situaciją parodė ir 1998m. Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete atliktas tyrimas, konstatavęs, kad dauguma studentų buvo orientuoti į profesinę saviraišką, t.y. žinojo ko nori. Jie pedagoginę specialybę buvo pasirinkę neatsitiktinai, jiems buvo svarbus ne bet koks aukštojo mokslo diplomas, bet tas, kurio jie siekė [8, p. 84]. Taigi, VPU atliktas tyrimas leidžia pritarti L.Rupšienės abejonėms teiginiais, kad pedagoginės studijos pasirenkamos tik dėl aukštojo mokslo diplomo arba neįstojus kitur.
Aukštosios Mokyklos Pasirinkimo Motyvai
Šiandien Lietuvoje vykstančios diskusijos apie aukštojo mokslo politiką pabrėžia, jog kokybiška aukštojo mokslo sistema turėtų ne tik atspindėti technologijos pažangą, bet ir būti daugiau orientuota į studentus, rinkos poreikius. Lietuvos laisvosios rinkos ekspertai ragina studijų kokybės siekį labiau susieti su galimybe patiems studentams tapti studijų paslaugos užsakovais [9, p.8]. Tyrimas parodė, kad nėra vieno ryškesnio aukštosios mokyklos pasirinkimą nulėmusio motyvo. Apie 29% tiriamųjų nurodė studijas VPU pasirinkę todėl, kad norėjo studijuoti sostinėje, 23% pasirinko šią aukštąją mokyklą dėl to, kad juos sudomino studijų programa, 19% buvo svarbu studijuoti arčiau namų, o 25% nurodė kitus motyvus. Taigi, aukštosios mokyklos siūlyta studijų programa buvo svarbi mažiau nei ketvirtadaliui tiriamųjų.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Tokią nedidelę studijų programos įtaką konkrečios aukštosios mokyklos pasirinkimui papildytų motyvai, nurodyti eilutėje “Kita”. Čia dažnai buvo pabrėžtas pedagoginis universiteto profilis (pvz. “čia geriausiai parengia mokytojus”, “Vilniuje pedagogus rengia tik VPU” ir pan). “Kitą” atsakymą pasirinkę apklaustieji taip pat minėjo galimybę rinktis čia sutrumpintas studijas po aukštesniųjų pedagoginių mokyklų, nurodė, kad institucijos pasirinkimui turėjo įtakos girdėta palanki nuomonė apie studijas bei šios aukštosios mokyklos ruošiamus specialistus.
Įdomu pastebėti, kad dėl galimybės studijuoti sostinėje studijas VPU rinkosi beveik pusė dieninio skyriaus studentų (46%), tuo tarpu kitas studijų formas pasirinkę respondentai dažniausiai nurodė norą studijuoti arčiau namų (35 %). Beje, pastarieji daugiau atsižvelgė ir į studijų programą (apie 26%). Tokią situaciją greičiausiai paaiškina tai, kad neakivaizdines ir magistrines studijas dažniausiai renkasi jau dirbantys asmenys, realiau suvokiantys kokių žinių bei įgūdžių jiems reikia įgyti. Kadangi studijos aukštojoje mokykloje kartais neatitinka lūkesčių, tyrimo duomenis nuspręsta papildyti atsakymais į klausimą, ar studentai elgtųsi taip pat, jei turėtų galimybę studijas rinktis iš naujo. Teigiamai atsakė apie pusė tiriamųjų (51%), kiek mažiau buvo abejojančių (apie 34%), neigiamai atsakė apie 15 %.
Išvados
Taigi, atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad nepaisant to, jog šiandieniniai VPU pradinio ugdymo specialybės studentai pedagogines studijas dažniausiai rinkosi kryptingai, studijų programa nebuvo pagrindinis aukštosios mokyklos pasirinkimo motyvas. Todėl pritartume nuomonei, kad būsimųjų mokytojų atrankos procese reikšmingesnį vaidmenį turėtų atlikti bendrojo lavinimo mokykla, glaudžiai bendradarbiaujanti su aukštąja mokykla [7, p.36].
Tyrimas leidžia teigti, kad dauguma pradinio ugdymo studentų pedagogines studijas pasirinko atsižvelgdami į savo pomėgius ir polinkius, tikėdamiesi įdomaus darbo. Tyrimas parodė, kad nebuvo dominuojančio motyvo, skatinusio rinktis studijas būtent VPU.
Muzikinis Ugdymas ir Asmenybės Formavimas
Muzika yra viena svarbiausių asmenybės formavimo dalių, nes muzika lavina vaizduotę, pažadina žmogaus gebėjimą suvokti organizuotą garsų pasaulį, skatina estetinį jo išgyvenimą, plėtoja emocinę patirtį. Muzikos pedagogika kol kas per mažai dėmesio kreipia į mokinio vidinio pasaulio plėtojimą. Jai labiausiai rūpi tai, ką ugdytinis vykdydamas įsidėmi, išmoksta ar pademonstruoja. Pagal šiuos reikalavimus vertinamas ir pedagogo profesionalumas. Tačiau reikia pabrėžti, kad muzikos mokymas nėra vien įgūdžių formavimas, visa tai tarnauja kaip pažangos aspektas. Mokslininkai nustatė, jog muzikinis ugdymas daro įtaką ne tik psichologiniu (dėmesio, vaizduotės, mąstymo, valios), fiziologiniu lygmeniu (veikiant muzikai pastebimi širdies, kvėpavimo pakitimai), bet ir dvasiniu asmenybiniu požiūriu (vertybinis, etinis, santykis su būtimi aspektai, dvasinis būsenas).
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Muzikos pamokose labai svarbu rūpintis, kad kiekvienas mokinys įsiugdytų savyje dorovinės, dvasinės kultūros pagrindus, įgytų geresnį estetinį skonį. Šiai, lengvai ir natūraliai gali gilėti žmogaus dvasinė kultūra. Todėl tinkamai organizuotas į ugdytinis širdis ir protus nukreiptas nuolatinis mokinių kontaktas su tikru menu, jų įvairiapusė veikla yra išskirtinė visuomenės kultūros ugdymo galimybė. Mokykla turėtų ugdyti mokinių poreikį didžiosioms vertybėms, geresnį meninį skonį, gebėjimą rinktis, kritiškai vertinti. Tai tenkinti asmenybę. Dvasingumas muzikiniame ugdyme turėtų užimti labai svarbią reikšmę. Pasak Z. Iš to išplaukia muzikinio ugdymo tikslas - muzikinės ir bendrosios dvasinės kultūros plėtra, etiniai, tautiniai, estetiniai bruožai, pasaulėžiūros, charakterio formavimas. Muzikiniu ugdymu bendrojo lavinimo mokykloje siekiama prisidėti prie bendrojo ugdymo siekių, ugdant harmoningą, kūrybingą, dvasingą žmogų, padedantį individui siekti gyvenimo išminties bei brandos.
Muzikinio Ugdymo Tikslai ir Uždaviniai
Norint įgyvendinti šiuos tikslus, reikalingi ugdymo uždaviniai, kuriems pasiekti turėtų būti parenkami tam tikri būdai, metodai bei priemonės. Muzikinio ugdymo pagrindą sudaro mokinio estetiniai jausmai ir emocijos ugdymas. Šių jausmų pagalba ugdytinis visapusiškai išreiškia savo santykį su tikrove bei save kaip asmenybę. Čia didžiulę reikšmę turi muzikos mokytojo asmenybė, kuri padeda mokiniui muzikiniu mąstymu suvokti muzikos žmogiškąsias dvasines vertybes. Jeigu muzikos mokymas yra estetiškai ir emociškai įtaigus ir konkretus, o ne teoriškai ir abstraktus, tai sudaro sąlygas ugdytinio estetinėms dvasinėms vertybėms formuotis. Muzikos pagalba teikiami grožio ir gėrio išgyvenimai nulemia mokinio gerumo susiformavimą. Muzikos kūriniai, mokytojo padedami auklėja mokinį ne prievarta, o menine verte, kai ugdytinis suvokia, mato pasaulį per muzikos kūrinio numatomo lyrinio herojaus dvasinę būseną, kurią jis nesąmoningai perima.
Muzikos Mokytojo Vaidmuo
Muzika nuo pat seniausių laikų buvo žmogaus džiaugsmo, nusiraminimo, susikaupimo, ilgesio šaltinis. Ji slopinti neigiamas emocijas, skatinti teigiamas, nes teigiami jausmai žadina teigiamas mintis, o teigiamos mintys teigiamus darbus. Muzika ne tik tenkina asmens poreikius, bet ir auklėja, lavina, ugdo, skatina būti geresniu. Muzikos mokytojas pamokų metu mokinius moko susikaupimo, stiprina Tėvynės meilės, pagarbos kitoms tautoms, kitų šalių kultūroms, meilės ir pagarbos tėvams, gamtai, gyvūnijai, dorovinio tvirtumo jausmus.
Anot autoriaus, mokant muzikos, pedagogas turi suvokti, jog pamokose turi dominuoti ne žinios apie muziką, o pati muzika, kaip žmogui svarbią prasmę bei grožį teikiantis menas, susijęs su asmenybei reikšmingomis žiniomis, kurios padeda suprasti savo ir kitų dvasinį pasaulį, būties, gyvenimo vertybes. Taigi, muzikinis ugdymas yra apibrėžiamas kaip mokytojo ir mokinių bendra veikla, siekiant į aukštesnį lygį kelti ugdytinio muzikinius gabumus, muzikinį mąstymą, muzikos suvokimą bei muzikinę ir bendrąją kultūrą. Muzikiniu ugdymu bendrojo lavinimo mokykloje norima turtinti ugdytinio vidinį pasaulį, jo dvasinę ir estetinę būseną. Muzikinėje veikloje ne tik lavėja mokinio muzikiniai gabumai, bet ir formuojasi tokios mokymuisi svarbios psichinės savybės kaip atmintis, dėmesys, vaizduotė.
Muzikinis ugdymas tai vadovaujamas mokytojo ir mokinių bendravimas muzikos kalbos suvokimo, meno vertybių pagrindu, siekiant, kad mokiniai įsisavintų meninius dvasinius turtus, įsiugdytų kūrybines muzikines raiškos ir interpretavimo gebėjimus, susiformuotų vertybines nuostatas. iai muzikai, o ne tenkinti pramogos poreikius. Tarp svarbiausių mokyklos uždavinių yra tikrosios meninės, etinės ir dorinės kultūros ugdymas, meninio skonio puoselėjimas, mokymas ieškoti gyvenimo prasmės, gerai pažinti save ir pasaulį.
Muzikos Pamokos ir Mokytojo Vaidmuo
Muzikos pamokos įgyja didelę reikšmę ugdant meilę muzikai, formuojant estetinius moksleivių jausmus, todėl norint, kad kiekvienas mokinys galėtų bendrauti su muzika, visapusiškai atskleisti muzikinius gabumus, lavinti gebėjimus, tenkinti saviraiškos poreikius, mokytojui tenka ypatingas vaidmuo. Muzikos mokytojas mokykloje yra tas žmogus, nuo kurio priklauso kaip bus organizuotas ugdymo procesas, kokie susiklostys santykiai tarp jo ir ugdytinio, kokia atmosfera vyraus klasėje, kokie bus veiklos tikslai ir reikalavimai. Gauti rezultatai parodė, jog paaugliai norėtų turėti muzikos mokytoją teisingą, gebantį bendrauti, mylintį vaikus, supratingą, kūrybišką. iai. Dauguma apklaustų muzikos mokytojų sutinka, jog nenori atsilikti nuo bendrojo ugdymo programos, todėl per mažai atsižvelgia į mokinių poreikius.