Šiame straipsnyje nagrinėjamos psichoanalizės ir psichodinaminės asmenybės teorijos, apžvelgiama jų raida, pagrindiniai principai ir taikymas. Straipsnyje remiamasi psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programa, Z. Froido darbais ir kitų autorių įžvalgomis.
Įvadas
Asmenybės teorijos yra bandymas suprasti, kas mes esame ir kodėl elgiamės būtent taip. Psichoanalizė, sukurta Z. Froido, yra viena iš įtakingiausių asmenybės teorijų, kuri pabrėžia nesąmoningų procesų, ankstyvosios vaikystės patirties ir vidinių konfliktų svarbą. Psichodinaminės teorijos yra platesnė perspektyva, kuri apima psichoanalizę ir kitas teorijas, besiremiančias panašiais principais.
Psichodinaminės teorijos raida
Psichodinaminės teorijos ištakos siekia Z. Froido (1856-1939) darbus. Froidas, pradėjęs savo karjerą kaip neurologas, sukūrė psichoanalizės metodą, skirtą neurozėmis sergantiems pacientams gydyti. Jis atrado svarbių faktų apie pasąmonę, instinktyvių poreikių vaidmenį ir kitus psichikos aspektus. Froido idėjos iš pradžių buvo sutiktos priešiškai, tačiau vėliau jis subūrė pasekėjų ir įkūrė Tarptautinę Psichoanalizės Asociaciją.
Z. Froido indėlis
Z. Froidas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Vienoje. Jis turėjo bazinį medicininį išsilavinimą. 1885 m. stažavosi Paryžiuje, kur dirbo su neurologu-psichiatru Šarko, stebėjo jo hipnozės seansus. Grįžęs į Vieną S. Froidas ėmė dirbti su neurotiškais pacientais. Pagrindines teorijos prielaidas jis iškėlė remdamasis savo klinikine praktika. Vėliau sukūrė ir unikalius asmenybės tyrimo metodus (pvz., laisvųjų asociacijų). S. Froido iškeltos hipotezės atrodė šokiruojančios, todėl ilgą laiką jis dirbo nepripažintas, mokslinėje izoliacijoje. Tik 1909 m. S. Froidas buvo oficialiai pakviestas skaityti psichoanalizės paskaitų į JAV. Čia jis įkūrė ir psichoanalitinę mokyklą, psichoanalitikų draugiją. 1938 m. įsigalėjus nacių režimui tik tarptautinės psichologų organizacijos dėka S. Froidui su šeima leista iš Vienos išvykti į Londoną. S. Froidas 16 m. sirgo vėžiu ir 1939 m. mirė.
Pagrindinės Froido teorijos prielaidos
Froidas prieštaravo to meto vyraujančioms psichologijos srovėms (kurios teigė, kad reikia tirti sąmonę arba elgesį). Froidas pasiūlė „ledkalnio“ analogiją - čia didžiausia sritis skirta būtent neįsisąmonintiems reiškiniams. Į neįsisąmonintų psich. reiškinių dalį patenka ta patyrimo dalis, kuri niekada ir nebuvo įsisąmoninta (ankstyvosios raidos patyrimas) arba kadaise įsisąmoninta, bet dėl įv. priežasčių išstumta. Pagrindinė išstūmimo priežastis - prisiminimai, išgyvenimai ima kelti grėsmę mūsų vidiniam „aš“. Psichika dar sąlyginai skiriama į ikisąmonę bei sąmonę. Ikisąmonė - tai latentinės mintys, išgyvenimai.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Pagrindiniai psichoanalizės principai
Psichoanalizė remiasi keliais pagrindiniais principais:
- Nesąmoningumas: Didžioji dalis mūsų psichikos veiklos vyksta nesąmoningai. Nesąmoningumas apima mintis, jausmus, prisiminimus ir norus, kurie yra už sąmoningo suvokimo ribų, bet vis tiek daro įtaką mūsų elgesiui.
- Psichinė determinacija: Viskas, ką mes darome, sakome ar galvojame, turi priežastį. Nėra atsitiktinių minčių ar veiksmų.
- Vidiniai konfliktai: Mūsų psichika yra nuolat trikdoma vidinių konfliktų tarp skirtingų varų ir norų. Šie konfliktai gali būti sąmoningi arba nesąmoningi.
- Gynybos mechanizmai: Mes naudojame gynybos mechanizmus, kad apsisaugotume nuo nemalonių jausmų ir minčių. Gynybos mechanizmai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, išstūmimas, neigimas, projekcija ir racionalizacija.
- Ankstyvoji vaikystė: Ankstyvoji vaikystės patirtis turi didelę įtaką mūsų asmenybės formavimuisi. Ypač svarbūs yra santykiai su tėvais ir kitais reikšmingais asmenimis.
Asmenybės teoriniai komponentai
Pagal Z. Froidą, asmenybę sudaro trys teoriniai komponentai:
- Id ( Оно ): Tai yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, veikiantis pagal malonumo principą. Id siekia nedelsiant patenkinti visus poreikius ir norus.
- Ego ( Aš ): Ego vystosi, kai vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą individą. Ego veikia pagal realybės principą ir siekia patenkinti Id poreikius realistiškai ir socialiai priimtinu būdu.
- Superego ( Virš-Aš ): Superego vystosi 4-5 metų vaikui ir atspindiinternalizuotas visuomenės normas ir vertybes. Superego veikia kaip sąžinė ir idealas, skatindamas mus elgtis moraliai ir etiškai.
Gynybos mechanizmai
Gynybos mechanizmai yra psichologinės strategijos, kurias naudojame, kad apsisaugotume nuo nemalonių jausmų ir minčių. Kai kurie pagrindiniai gynybos mechanizmai yra:
- Regresija: Kai asmuo pradeda elgtis kaip jaunesnis asmuo.
- Represija: Kai kokia nors mintis arba prisiminimas išstumiami iš sąmonės.
- Sublimacija: Trokštamo, bet nepasiekiamo ar draudžiamo potraukio pakeitimas socialiai priimtinu.
- Projekcija: Siekimas matyti nemalonų savo asmenybės bruožą kituose žmonėse.
- Introjekcija: Kitų žmonių vertybių perkėlimas į save, siekiant sumažinti savo nerimą.
- Izoliacija: Emocijų atskyrimas nuo minties ar įvykio.
- Intelektualizacija: Kelianti nerimą situacija nagrinėjama tik teoriškai.
- Racionalizacija: Įvykis, dėl kurio asmuo jaučia kaltę, pateisinamas logiškai.
Psichoseksualinės raidos stadijos
Froidas manė, kad asmenybė vystosi per kelias psichoseksualines stadijas:
- Oralinė stadija (0-1 metai): Pagrindinis malonumo šaltinis yra burna.
- Analinė stadija (1-3 metai): Pagrindinis malonumo šaltinis yra tuštinimasis.
- Falinė stadija (3-6 metai): Pagrindinis malonumo šaltinis yra lytiniai organai. Šioje stadijoje susidaro Edipo kompleksas.
- Latentinė stadija (6-12 metų): Seksualiniai impulsai yra nuslopinami.
- Genitalinė stadija (nuo 12 metų): Subręsta seksualinis potraukis ir siekiama intymių santykių.
Edipo kompleksas
Edipo kompleksas yra vienas iš svarbiausių psichoanalizės teorijos konceptų. Tai nesąmoningas seksualinis potraukis priešingos lyties tėvui ir konkurencija su tos pačios lyties tėvu. Berniukai patiria Edipo kompleksą, o mergaitės - Elektros kompleksą.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui.
Edipo komplekso išgyvenimas
Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu.
Mergaitėms ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos.
Psichodinaminė asmenybės raidos teorija
Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.
Identifikacija
Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Pakeitimai
Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi - žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui.
Psichodinaminis požiūris į psichikos sutrikimus
Psichodinaminė teorija taip pat taikoma psichikos sutrikimų etiologijai, išsivystymo mechanizmams ir gydymo būdams suprasti. Psichodinaminis požiūris pabrėžia nesąmoningų konfliktų, ankstyvosios vaikystės patirties ir gynybos mechanizmų vaidmenį psichikos sutrikimų atsiradime ir palaikyme.
Šizotipinis asmenybės sutrikimas
Šizotipinis asmenybės sutrikimas yra vienas iš asmenybės sutrikimų, kuriems psichodinaminė teorija skiria ypatingą dėmesį. Šiam sutrikimui būdingi neįprasta išvaizda, elgesys, keista kalba ir magiškas mąstymas. Pagal psichodinaminę teoriją, asmenys, turintys šizotipinio asmenybės bruožų, bet neturintys paties sutrikimo, gali turėti šizotipinę asmenybę. Jiems bus būdingos tos pačios savybės, tik mažiau išreikštos negu sutrikimo atveju, ir nekliudys prisitaikyti gyvenime. Taip pat tai bus ne vieninteliai tokios asmenybės raiškos būdai. Pavyzdžiui, šizotipinė asmenybė, neturinti sutrikimo, domėsis neįprastais dalykais, tačiau tai nebus vienintelis jos interesas. Pagal asmenybės sutrikimų schemą, šizotipinis asmenybės sutrikimas būtų arčiausiai psichozės lygmens (šizofrenijos).
Disociatyvus tapatybės sutrikimas
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio.
Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė tapati: numanoma, kad sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos. Turima omenyje, kad fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Maždaug 8o proc. Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Juk ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Ko dar reikia? Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus.
Gydymas
Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika, sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną. Surinkti reikiamą informaciją, kuri yra užslopinta, galima hipnozės ir sutrikdančių pokalbių pagalba. Egzistuoja insaitas - orientuota psichodinaminė terapija, kuri trunka ilgus metus. Ji taip pat nukreipta įveikti traumines situacijas. Subtilumas tame, kad terapeutas, kuris dirba su tokiu pacientu, turi iš eilės kreiptis į kiekvieną asmenybę, dirbti su kiekviena iš jų, vienodai jas pripažindamas ir gerbdamas, jokiais būdais neteikdamas pirmenybės kokiai nors vienai pusei, jei atsiranda vidinis konfliktas. Kas liečia medikamentinį gydymą, tai jis išskirtinai simptominis ir nukreiptas tik į kai kuriuos antrinius įvykusius pažeidimus.
Psichoanalitinė psichoterapija
Psichoanalitinė psichoterapija yra gydymo metodas, pagrįstas psichoanalizės principais. Šios terapijos tikslas - padėti pacientams suprasti nesąmoningus konfliktus ir modelius, kurie daro įtaką jų elgesiui ir santykiams. Psichoanalitinė psichoterapija paprastai yra ilgalaikis procesas, kurio metu pacientas reguliariai susitinka su terapeutu, kad aptartų savo mintis, jausmus ir patirtis.
Psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programa
Lietuvoje psichoanalitinės psichoterapijos mokymo programą (PAPT MP) organizuoja ir vykdo Lietuvos psichoanalizės draugija (LPaD) kartu su Vilniaus Universiteto (VU) Filosofijos fakultetu. PAPT MP remiasi Europos psichoanalitinės psichoterapijos federacijos (EFPP) mokymo standartais. PAPT MP apimtis: 5420 akad. val. PAPT MP skirta asmenims, turintiems universitetinį psichologijos magistro arba medicinos gydytojo diplomą ir priskiriama specialistų (psichologų ir gydytojų) profesinės kvalifikacijos kėlimo procedūroms.
Mokymo programos komponentai
PAPT MP apima teorines studijas, asmeninę psichoterapiją, individualias supervizijas ir praktinį darbą su pacientais. Minimalus asmeninės psichoanalitinės psichoterapijos valandų skaičius - 250 val. Programos dalyvis turi įgyti ne mažiau 100 supervizijų, t.y. po 50 supervizijų pas du PAPT MP mokytojus - supervizorius.
Mokymo programos dėstytojai
PAPT MP vykdo LPaD patvirtinti PAPT mokytojai ir supervizoriai (patyrę psichoanalitiniai psichoterapeutai), kurių kvalifikacija atitinka EFPP standartus bei psichoanalitikai (Tarptautinės psichoanalizės asociacijos nariai).
Psichoanalizės kritika
Nepaisant didelio poveikio psichologijai, psichoanalizė sulaukė ir kritikos. Kai kurie kritikai teigia, kad psichoanalizės teorijos yra nepatikrinamos ir subjektyvios. Taip pat kritikuojamas psichoanalizės dėmesys seksualiniams impulsams ir ankstyvajai vaikystei, teigiant, kad tai per daug supaprastina žmogaus elgesį.
tags: #asmenybes #teorijos #psichoanalize #psichodinamine #teorija