Baimė - natūrali žmogaus emocija, tačiau kartais ji gali peraugti į fobiją, kuri stipriai paveikia asmenybę ir kasdienį gyvenimą. Šiame straipsnyje aptarsime įvairias asmenybės baimes ir fobijas, jų rūšis, priežastis bei gydymo būdus.
Baimė - natūrali emocija
Psichologė Lineta Naurakaitė teigia, kad baimė - natūrali žmogaus emocija, sukelta tikro ar tariamo pavojaus. Šios emocijos stiprumas - būgštavimas, išgąstis, panika ar siaubas - priklauso nuo pavojaus pobūdžio. Žmonės į baimę reaguoja dviem būdais. Vieni stengiasi priešintis grėsmei, mobilizuoja visas savo jėgas - tuomet padažnėja pulsas, pakyla kraujospūdis, parausta oda. Šie simptomai rodo, kad suaktyvėjo simpatinė nervų sistema. Kiti išsigandę „pasimeta“. Mat baimė sužadina parasimpatinę nervų sistemą - sulėtėja pulsas, pila šaltas prakaitas, išblykšta oda. Dažnai patiriama arba itin didelė baimė gali stipriai paveikti asmenybę.
Kaip atskirti paprastą būgštavimą nuo įkyrios fobijos?
Psichologė tikina, kad tikrai nieko keisto, jeigu išėję iš namų pradedame nerimauti, ar užrakinome duris, ar išjungėme viryklę. Tai - normalu. Tiesiog neužfiksavome to momento, kai atlikome vieną ar kitą veiksmą. Tačiau jei po kelis kartus grįžtame nuo pusiaukelės, kad įsitikintume, ar tikrai užrakinome, išjungėme ir pan., tai jau - patologija.
Fobijų įvairovė
Fobijomis vadinamos įkyrios, nepagrįstos, neracionalios baimės. Priskaičiuojama apie 700 rūšių. Fobijos skirstomos į socialines ir specifines. Pastarąsias sukelia konkreti situacija, pavyzdžiui, vabzdžiai, voragyviai, šliužai, liftas, liga ir pan. Socialinė fobija - tai baimė neteisingai pasielgti visuomenėje, susilaukti aplinkinių kritikos ar net pasmerkimo. Tokios fobijos kamuojamas žmogus vengia kalbėti prieš auditoriją, jį nuolat persekioja svetimų asmenų ar kai kurių veiksmų baimė. Dar yra fobijų, susijusių su sveikata ir gyvybe: žmogus nuolat įsitempęs, nes bijo susirgti AIDS, vėžiu arba baiminasi, kad gali staiga numirti. Kai kurios specifinės baimės, pavyzdžiui, odontologo, kraujo, aukščio ir pan., yra paveldimos, t. y. perduodamos iš kartos į kartą. Tačiau nebūtinai visi palikuonys jas „gaus“.
Keisčiausios baimės
Baimių esti pačių įvairiausių. Yra žmonių, bijančių skaičiaus trylika (triskadekafobija) arba aštuoneto (oktofobija). Amerikoje nėra namų, pažymėtų 13 numeriu, o Florencijoje yra namas, paženklintas numeriu 13,5. Arba žmogų gąsdina spalvos. Pavyzdžiui, balta. Tokia baimė vadinama leukofobija. Jei žmogų trikdo raudona spalva, veikiausiai jį kamuoja eritrofobija. Jeigu nerimą kelia geltona spalva, tikriausiai žmogų kamuoja ksantofobija. Yra žmonių, bijančių didelių arba mažų daiktų, nakties, dangaus ir netgi… būti savo namuose. Pastaroji baimė vadinama domatofobija. Kita keista baimė - praustis ir švarintis. Ji vadinama ablutofobija. Iš tikrųjų žmogų gąsdina ne pats vanduo, o prausimosi ar maudymosi procesas. Spektrofobija - šmėklų, vaiduoklių, paranormalių reiškinių baimė. Tikriausiai kiekvienam žmogui kalbos apie vaiduoklius nesukelia teigiamų emocijų. Tačiau kuo gi skiriasi paprasti būgštavimai nuo įkyrios fobijos? Nuo spektrofobijos kenčiantis žmogus tiki, kad vaiduokliai slepiasi už kiekvieno kampo ir ketina jį sunaikinti. Dažniausiai tokia fobija atsiranda po patirtų fizinių ar psichologinių traumų. Yra žmonių, paniškai bijančių patekti į medžių apsuptį. Jie vengia parkų, miškų, pušynų. Tokia fobija vadinama dendrofobija. Žmonės, kenčiantys nuo dendrofobijos, miške jaučiasi tarsi įkalinti ir užspausti. Padažnėja pulsas, kvėpavimas, gali ištikti panikos priepuoliai. Homichlofobija - tai neracionali rūko baimė. Žmonės, kamuojami šios fobijos, paniškai bijo vietų, kuriose susidaro rūkas, taip pat vengia išeiti į lauką, kai lauke tvyro rūkas. Dar viena gyvenimą trikdanti baimė - niktofobija. Nors manoma, kad ši baimė dažniausiai kamuoja vaikus, neretai nuo jos kenčia ir suaugusieji. Šios fobijos kamuojami žmonės vaizduotėje susikuria siaubingus tamsos reginius, kurie jiems sukelia panikos priepuolius. Vaikams tokius vaizdinius stimuliuoja siaubo filmai ar televizijos laidos. Žmonės, kenčiantys nuo niktofobijos, gali jausti skausmą ar sunkumą krūtinėje, jie gausiai prakaituoja, taip pat turi miego sutrikimų.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Dažniausiai pasitaikančios baimės
Viena tokių - agorafobija. Tai - minios, viešo pasisakymo ar viešos veiklos baimė. Šios fobijos kamuojami žmonės vengia viešų susibūrimo vietų, kontakto su naujais žmonėmis, visur stengiasi likti nepastebėti. Ilgainiui žmogus gali tapti atsiskyrėliu ir vienišiumi. Agorafobams sunku siekti profesinės karjeros, integruotis į naują kolektyvą. Šią fobiją, kaip ir daugelį kitų, būtina gydyti, antraip gresia rizika susirgti sunkios formos depresija. Kita dažnai pasitaikanti fobija - zoofobija (gyvūnų baimė). Žmogų gąsdina ne tik kelią perbėgusi juoda katė, bet ir grakštus žirgas ar net narvelyje straksintis žiurkėnas. Šios baimės kamuojami žmonės vengia vietų, kuriose gali sutikti kokių nors gyvūnų. Jie netgi nesilanko draugų, auginančių kokius nors gyvūnėlius, namuose. Zoofobija turi daugybę atšakų - nelygu koks gyvūnas (o gal dauguma jų) kelia baimę. Vieni alpsta išvydę roplį, kiti - vorą, tretiems šuo kelia siaubą. Aviafobija - irgi viena populiariausių fobijų pasaulyje. Yra daug žmonių, paniškai bijančių lėktuvų. Tokie žmonės, užuot pasirinkę greičiausią susisiekimo priemonę - lėktuvą, važiuoja automobiliais, plaukia laivais ar rieda traukiniais. Dažnai aviafobija išsivysto ir dėl uždarų patalpų baimės. Žmogus supanikuoja, supratęs, kad lėktuve negalės atsidaryti lango ir įkvėpti tyro oro. Jį apima baimė uždusti. Dažniausiai pasitaikanti baimės rūšis - klaustrofobija, dar vadinama uždarų patalpų baime. Šios baimės kamuojamą žmogų ankštose, žemose patalpose ištinka panikos priepuoliai. Jis įsiteigia, kad jam trūksta oro ir jis tuoj uždus. Tačiau žmogui taip tik atrodo, nes supanikavus padažnėja širdies pulsas ir kvėpavimas. Klaustrofobijos kamuojamas žmogus vengia dangoraižių, liftų. Jis niekada nelenda į urvus ir nesusigundo povandeniniu nardymu, nes dūsta vien nuo minties, kad po žeme ar po vandeniu gali pristigti deguonies.
Kitų fobijų pavyzdžiai
- Adatų- Aichmofobija ar Belonefobija.
- Akių- Ometafobija ar Omatofobija.
- Aukščio- Akrofobija, Altofobija, Batofobija, Hypsifobija ar Hiposofobija.
- Bakterijų- Bakteriofobija.
- Baltos spalvos- Leukofobija.
- Gyvačių- Ofidiofobija.
- Kačių- Aklurofobija, Ailurofobija, Elurofobija, Felinofobija, Galeofobija, ar Gatofobija.
- Kraujo- Hemofobija, Hemafobija ar Hematofobija.
- Mirties - Tanatofobija.
- Šunų ar pasiutligės- Kinofobija.
- Tamsos- Achluofobija ar Miktofobija.
Prie kokių žmonių limpa įkyrios baimės?
L. Naurakaitė teigia, kad fobijos dažniau persekioja iš prigimties jautrius, drovius, įtarius, lengvai pažeidžiamus žmones. Vaikydami savo baimes, jie dažnai atlieka savo pačių susikurtus ritualus: kelis kartus žvilgčioja į veidrodį, būtent tris arba keturis kartus uždaro ir vėl atidaro duris arba spaudžia elektros jungiklį. Mes tokius veiksmus linkę vadinti prietarais, tačiau iki tol, kol jie netampa baisiu absurdu. Būna, kad įkyrių minčių kamuojamas žmogus pradeda riboti savo judėjimo laisvę, pavyzdžiui, nustoja naudotis visuomeniniu transportu, vėliau pradeda bijoti žmonių, o kiekvienas nors kiek neįprastas veiksmas ar poelgis išmuša iš pusiausvyros. Psichologė tikina, kad negalima ranka numoti į žmogaus baimes. Kad ir kokios keistos ar net juokingos jos būtų. Fobijas būtina gydyti, antraip jos gali virsti sunkiais psichikos sutrikimais. Tačiau pirmiausia būtina objektyviai įvertinti savo baimę - geriausias būdas papasakoti apie ją artimam žmogui. Arba nemalonią situaciją „išguldyti“ popieriaus lape. Kad būtų galima į ją pažvelgti iš šalies. Jeigu tai nepadeda, būtina kreiptis į psichologą ar psichiatrą.
Kaip gydomos fobijos?
L. Naurakaitės teigimu, fobijų gydymo metodai yra skirtingi. Vienas efektyviausių - palaipsniui pratinti žmogų prie jį bauginančios situacijos ar objekto. Pavyzdžiui, žmogus bijo keltis liftu. Psichologinė pagalba prasideda nuo to, kad žmogus pratinasi tik įeiti į liftą ir pabūti jame kelias sekundes. Jis nesikelia liftu, tik kelias akimirkas jame pastovi. Tokie „seansai“ tęsiasi tol, kol žmogus pamažėl suvokia, jog lifte nieko bloga jam nenutiks. Vėliau žmogus pasikelia tik vienu aukštu. Taip pamažu pratinasi prie lifto vibracijos ir neįprasto triukšmo. Paskui „trasa“ ilginama. Svarbiausia apnikus baimei, stengtis negatyvią mintį paversti pozityvia. Pavyzdžiui, užuot nuogąstavus, kad draugės šuo įkąs, pabandyti įteigti sau: „Tas šuva nė karto nieko blogo nepadarė, o aš kiekvieną kartą jo bijau“. Būtina „kalbėtis“ su savimi. Girdi, to šuns bijojau ir tą, ir aną kartą. Jį išvydus, širdis, rodos, sustodavo, o kūną šaltas prakaitas išpildavo. Prisiminkite, kas buvo po to. Ogi nieko. Vadinasi, jūsų baimė buvo nepagrįsta. Fobijų kamuojamiems žmonėms taip pat taikoma hipnozė, autogeninės treniruotės. Negydomos fobijos gali peraugti į depresiją, neurozę ar net psichopatiją. Taip pat dažnai susergama virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitomis vidaus organų ligomis.
Specifinių fobijų gydymo galimybės
Šioms baimėms įveikti naudojami įvairūs metodai, kurie dažnai taikomi kartu:
- Kognityvinė elgesio terapija - tai dažniausias gydymo būdas. Paprastai pasitelkiama laipsniško įveikimo (ekspozicijos) terapija, kai žmogus pamažu susiduria su tuo, kas kelia baimę, ir mokosi įveikti savo nerimą.
- Vaistai. Kartais gali būti naudojami kai kurie antidepresantai ar beta blokatoriai, kurie mažina nerimo simptomus. Ilgalaikis gydymas vaistais skiriamas retai, nebent fobija susijusi su kitais psichikos sutrikimais.
- Atsipalaidavimo pratimai - gilus kvėpavimas bei kitos streso valdymo technikos taip pat gali palengvinti nerimą patiriamą fobijos metu.
Virtualios realybės terapija
Fobijų gydymas virtualios realybės (toliau - VR) dėka mažai skiriasi nuo gyvų ekspozicijų, tai reiškia, kad pradedame nuo pačios lengviausios situacijos ir einame į sunkesnes. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, VR fobijų terapija yra efektyvi, kai kuriais atvejais net tiek pat efektyvi, kaip ir gyvos ekspozicijos, nes žmogaus smegenys vaizduotę suvokia, kaip realybę.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Baimės priežastys ir paveldimumas
Nemaža dalis baimių kyla dėl vaikystėje patirtų nemalonių traumuojančių išgyvenimų, susiformavusios menkos savivertės, nepasitikėjimo savimi, ne meilės sau, nepasitikėjimu pasauliu. Naujausi tyrimai patvirtina, kad nemaža dalis fobijų yra įgimtos, o ne įgytos. Vašingtono universiteto klinikinis psichologas Cameronas Randallas su grupe kolegų tyrinėjo odontologų baimę ir jos galimas priežastis. Tyrime dalyvavo 1,3 tūkst. nuo jos kenčiančių žmonių ir jų šeimų narių. Paaiškėjo, kad maždaug trečdaliu atvejų dėl odontologų fobijos kalta genetika. Tokia išvada padaryta pirmą kartą. Taip pat nustatyta, kad genetiniai ypatumai lemia apie 34 proc. skausmo baimių. Šiek tiek anksčiau paskelbtos studijos rodo, kad paveldimumo lygis labai priklauso nuo fobijos rūšies. Vienos jų rezultatai, publikuoti žurnale "Nerimo sutrikimai", skelbia, kad genetinė įtaka fobijoms gali svyruoti nuo 0 iki 71 proc. Su tam tikromis situacijomis susijusios baimės, pavyzdžiui, užstrigti lifte, tikrai nėra įgimtos. O kalbant apie žaizdas, kraują, adatas, iki 71 proc. Kanados Jorko universiteto klinikinė psichologė Pillai Riddell atkreipė dėmesį, kad kai kurios vaikų fobijos susiformuoja ne dėl neigiamos patirties ir nemalonių situacijų, bet dėl tam tikro aplinkinių elgesio ar matomo pavyzdžio. Tarkime, skiepų baimė. Paaiškėjo, kad ji dažniau išsivysto vaikams, kurių tėvai labiau dėl to nerimauja. Pasak tyrėjos, suaugusiųjų nerimas vienu ar kitu klausimu dažnai tampa kibirkštimi, kuri įžiebia vaikų fobijas. Galima sakyti, kad jų išmokstama atžaloms stebint, kaip elgiasi tėvai vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, jei mama ar tėtis ruošiantis atlikti skiepų procedūrą bus visiškai ramus, nesureikšmins jos, tikėtina, kad ir vaikai reaguos panašiai. Įtakos tam, ar baimė taps fobija, turi ir charakterio savybės, asmenybės bruožai. Specialistams apklausiant tėvus apie vaikų baimes, išryškėjo įdomi tendencija: toje pačioje šeimoje augantys seserys ar broliai, kurie vidutiniškai dalijasi 50 proc. įgimtos genetinės informacijos, skirtingai reaguoja į gąsdinančius įvykius. Dažnai žmonės visa gyvenimą bijo vandens nuo tada, kai vaikystėje skendo. Arba paniškai bijo šunų dėl to, kad jie juos mažus buvo užpuolę. Tačiau ne visiems tai patyrusiems trumpalaikė baimė išsivysto į fobiją. Kai kuriems šie įvykiai telieka nemaloniu prisiminimu. Kitiems šio traumuojančio fakto pasekmių niekada taip ir nepavyksta atsikratyti. Psichologai aiškina, kad dažniausiai fobijos pirmą kartą pasireiškia vaikystėje arba paauglystėje, neįprasta, jei apie jas sužinome vėliau nei trisdešimties. Vadinamosios išmoktosios fobijos paprastai išsivysto 4-8 metų vaikams. Kaip ir specifinės, susijusios su traumuojančia patirtimi. Kai kurios vaikystės fobijos trunka trumpiau, galima sakyti, kad dalis jų yra tiesiog išaugamos. Tačiau jei jos atsirado sulaukus dvidešimties ar panašiai, taip lengvai neatsikratysite - tikimybė, kad šis nemalonus reiškinys praeis savaime, labai maža. Greičiausiai pririeiks nemažai pastangų ir specializuotos pagalbos norint ją įveikti ar bent jau sušvelninti.
Kaip mechanizmas veikia?
Tam tikros mūsų smegenų zonos išsaugo informaciją apie pavojingus ar grėsmingus įvykius. Vėliau susidūrus su panašia situacija, jos atkuria skausmingus prisiminimus ir kūnas į juos reaguoja taip pat, kaip ir tada, kai jie vyko. Jei žmogus kenčia nuo fobijos, smegenų, kurios valdo baimę ir stresą, dalys nuolatos atgamina gąsdinančias patirtis. Kenčiantiems nuo fobijų būdinga tai, kad jie supranta, jog tai yra neracionalu, perdėta, tačiau negali kontroliuoti savo reakcijos. Jaučia nuolatinį nerimą, susijusį su fobijos šaltiniu, bet kokia kaina stengiasi vengti susidūrimo, kontakto su juo. Jei nepavyksta, gali ištikti panikos priepuolis. Vieni, pakliuvę į fobijų nelaisvę, susitaiko ir išmoksta gyventi taip, kad jos kuo mažiau trukdytų. Tarkime, vengia situacijų, kurios juos gąsdina - nekopia į bokštus ir neperka buto dangoraižyje, jei bijo aukščio, vietoje skrydžio lėktuvu renkasi kitas transporto priemones. Žinoma, viskas priklauso nuo situacijos: darbo, kuriame dažnos komandiruotės į kitas šalis, dėl skrydžių fobijos gali tekti atsisakyti. Jei kankina viešojo kalbėjimo, scenos fobija, save apriboti renkantis profesiją teks žymiai labiau. O štai vorų, kačių ar gyvačių fobija gyventi per daug netrukdo. Dėl atvirų ar uždarų erdvių, aukščio fobijos greičiausiai teks koreguoti gyvenamosios, darbo vietos pasirinkimą, kelionių į darbą maršrutą. Ypač vargsta kenčiantys nuo socialinių fobijų, kurių dažnai pasitaiko ne po vieną. Socialine fobija vadinamas sutrikimas, kai žmogus bijo įvairių su bendravimu susijusių situacijų. Jam nerimo priepuolį gali sukelti bet koks kontaktas su nepažįstamais asmenimis, net prasilenkimas siaurame koridoriuje. Šiuo atveju kalbama ne tik apie tai, kad jis nelips ant scenos ir nerengs prezentacijos, bet netgi neis į renginius, koncertus, kavines, kad išvengtų nemalonių potyrių. Kentėti neverta, nes pagalba yra ir ji gana efektyvi. Geriausiai padeda specifinė psichoterapijos forma - ekspozicinė terapija, kai saugioje aplinkoje imituojamos su fobija susijusios situacijos, taip pat kognityvinė elgesio terapija, įvairios relaksacinės technikos, negatyvių minčių keitimas ir pan. Teigiama, kad beveik 90 proc.
Psichoanalizė apie fobijas
Psichoanalizės teorija išaiškino įdomių dalykų apie fobijas ir kitus nerimo sutrikimus. Pasirodo, jog nerimas, baimės, pasišlykštėjimas ir kiti neurozės simptomai gali būti pasąmoningo troškimo negatyvas. Kitaip tariant, baiminamės to, kas pasąmoningai siejasi su uždraustais ar neleistinais mūsų norais. Mes neretai geidžiame būtent to, ko negalime gauti ar to, kas yra draudžiama. Klasikinis to pavyzdys yra isteriško asmenybės tipo moterys, kurių vaidyba slepia tikruosius jausmus. Jos yra įpratusios kurti netikras, paviršines, fasadines asmenybes, kurios tik atrodo ir seksualios, ir linksmos, nerūpestingos ar tikrai įspūdingos. Iš esmės visa tai yra tik emocionali vaidyba ar savotiškas teatras, skirtas apsisaugoti nuo gilesnių ir gyvesnių, labiau su aistringumu, kūniškumu ir jų tikrąja savastimi sutampančių jausmų. Visos situacijos, kai kyla grėsmė, kad tai, kas psichikos išstumta, užgniaužta, gali kažkokiu būdu pasirodyti, iškilti į paviršių, joms automatiškai sukelia baimę, nerimą ir instinktyvią reakciją - baimę būti demaskuotomis ir žlugti.
Kodėl moterys bijo priimti savo jausmus?
Nuo vaikystės mokoma būti geromis. Mergaitės negali išsitepti suknyčių, švarias rankytes turi laikyti ant kelių (kad, šiukštu, nepradėtų net ir nevalingai savęs liesti ar čiupinėti), jų veideliai privalo būti malonūs ir besišypsantys, jos turi mokėti prisitaikyti ir įtikti aplinkiniams, būti pasyvios, švelnios ir nuolankios. Už bet kokius nukrypimus nuo šio scenarijaus mergaitės vis dar dažnai yra gėdijamos ar net baudžiamos. Labiausiai įsišakniję ir iki šiol gajūs mūsų visuomenės stereotipai: geros mergaitės nepyksta, o berniukai neverkia. Dėl to mes įprantame gniaužti ir išstumti net iš sąmonės nepatogią asmenybės dalį ir visaip bandome ją kontroliuoti. Tačiau toks elgesys visada brangiai kainuoja. Taip elgdamiesi labai dažnai įgyjame nerimą, baimes, fobijas.
#
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas