Smurtas artimoje aplinkoje yra opi problema, neigiamai veikianti mažamečių vaikų vystymąsi ir turinti ilgalaikių pasekmių jų elgesiui. Ypač svarbu atpažinti psichologinį smurtą, kuris, kitaip nei fizinis, nepalieka žaizdų ant kūno, bet žaloja vaiko psichiką. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti psichologinį smurtą prieš vaikus, kokie požymiai gali išduoti patiriamą smurtą, kur kreiptis pagalbos ir kokie yra savipagalbos būdai.
Smurto formos prieš vaikus
Prieš pradedant gilintis į psichologinį smurtą, svarbu apibrėžti pagrindines smurto formas, kurios gali paveikti vaikus:
Fizinis smurtas: Tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti. Apie vaiko patiriamą fizinį smurtą galėtų liudyti šie požymiai: įvairių gijimo stadijų žaizdos, poodinės kraujosruvos, nubrozdinimai, skirtingų spalvų mėlynės, įvairių kūno vietų sumušimai, vaiko odos nudegimai nuo cigarečių gesinimo; skirtingo pobūdžio kūno sužeidimai; tėvai ar globėjai negali aiškiai nusakyti tų sužeidimų priežasties; esama įvairių kūno vietų sužeidimų, bet tėvai ar globėjai nurodo tą pačią skirtingų sužeidimų priežastį; vaikas nenoriai kalba apie tai, iš kur atsirado odos ar kiti sužeidimai, arba paaiškinimas nėra įtikinamas; dažniausiai sakosi pats ar atsitiktinai susižeidęs; apranga neatitinka oro sąlygų (pavyzdžiui, karštą dieną apsirengęs drabužiais su ilgomis rankovėmis ar aukštomis apykaklėmis, siekdamas nuslėpti sužalojimus); stipri vaiko reakcija prie jo prisilietus (krūpteli, sušunka, bijo lietimų).
Seksualinis smurtas: Jaunesnio nei 16 metų asmens išnaudojimas seksualiniams savo ar kito žmogaus poreikiams tenkinti. Esant seksualinei prievartai (ne tik prievartavimui, bet ir priekabiavimui, lytinių organų, pornografijos vaikui demonstravimui, masturbavimui, jo lytinių organų lietimui ar vertimui liesti kitą asmenį) be minėtų fizinių sužalojimų bei keisto vaiko ar tėvų elgesio ir paaiškinimų, gali būti ir šie vaikui būdingi simptomai bei požymiai: vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai; genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai); nevalingas šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (būdingas mažiems vaikams); venerinės ligos; genitaliniai skausmai ir niežulys; pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje); psichosomatiniai negalavimai be aiškios medicininės priežasties (pilvo, galvos, galūnių skausmai; pykinimas); seksualizuotas elgesys (pavyzdžiui, vaikas įkyriai domisi seksualine veikla, slapta bando liesti suaugusius, reikalauja, kad kiti jį/ją liestų, elgiasi seksualiai įmantriai, provokuojančiai, gundančiai su suaugusiais, prievarta išrenginėja kitus, seksualinės žinios per daug išsamios vaiko amžiui, viešai, įkyriai masturbuojasi, įtraukia į tai kitus vaikus, kiša daiktus į savo ar kitų vaginą ar užpakalį, imituoja seksualinę sueitį su kitais vaikais, gyvūnais ar žaislais).
Nepriežiūra: Būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas. Svarbu nenumoti ranka, pastebėjus vaiką, kuris: yra neatitinkančio jo amžiaus (per mažo) ūgio ir svorio; aprengtas nešvariais, sudriskusiais rūbais; alkanas; turi parazitų; nuo jo sklinda nemalonus kvapas; matyti, jog vaikas neturi elementarių įgūdžių (pavyzdžiui, nemoka plauti rankų ar užsirišti batų raištelių). Pasaulio sveikatos organizacija be fizinio, emocinio ir seksualinio smurto neseniai įvardijo ketvirtą smurto formą - nepriežiūrą. Tai ilgalaikis bazinių vaiko poreikių (fizinių, emocinių ir socialinių) netenkinimas, dėl ko sutrinka normali vaiko raida.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto pasekmės
Psichologinis (emocinis) smurtas: Nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas, kvailinimas ar kitokie ne fizinio kontakto elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasiniai, moraliniai ar socialiniai sveikatai ir raidai. Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų (pavyzdžiui, kai vaikas mušamas, prievartaujamas ar neprižiūrimas) beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu.
Psichologinio smurto apibrėžimas ir požymiai
Psichologinis smurtas yra paslaptingas ir sunkiai apčiuopiamas. Jis nepalieka fizinių žymių, tačiau giliai paveikia vaiko emocinę ir psichologinę būklę. Amerikos psichologų asociacija psichologinį smurtą apibūdina kaip ne fizinį smurtą, bet elgesį, kurio metu vienas asmuo specialiai, pakartotinai ir piktybiškai kankina kitą asmenį psichologiniais metodais. Kadangi psichologinio smurto sąvoka dar nėra konkreti, yra pravartu pažvelgti į konkrečius veiksmus, kurie klasifikuojami kaip smurto požymiai. Tyrėjai numano, jog toks smurtavimo būdas yra patogus smurtautojui, nes pasitelkiant technologijas galima kontroliuoti, sekti ir žeminti savo auką, nesvarbu, koks atstumas juos skirtų. Vienas iš rizikos veiksnių kibernetiniam psichologiniam smurtui - tai dažnas technologijų naudojimas, ypač socialinių medijų.
Smurto stebėjimas
Jei šeimoje vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, smurtą stebintis vaikas taip pat visada laikomas smurto auka. Kai vaikas yra priverstas stebėti, kaip skriaudžiamas mylimas, juo besirūpinantis žmogus, jo elgesyje atsiranda tiesioginį smurtą patiriančiam vaikui būdingų elgesio pokyčių. Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą.
Rizikos veiksniai
Šie smurto artimoje aplinkoje rizikos veiksniai gali padėti geriau atpažinti besiformuojančią smurtinę situaciją mūsų arba kito asmens aplinkoje.
Pasekmės vaikams
Smurtas turi pasekmių ne tik aukai, bet ir šeimyninei aplinkai, ypač vaikams. Smurto poveikis vaikams gali turėti fizinių, psichologinių bei socialinių pasekmių. Aukoms gali pasireikšti psichosomatiniai sutrikimai, kurie dėl ilgalaikio patiriamo streso sukelia fizinės sveikatos pažeidimus. Tyrimai nurodo, kad smurto pasekmės jaučiamos ilgą laiką jau pasibaigus smurtui. Kuo intensyvesnis smurtas naudojamas, tuo didesnis poveikis fizinei bei psichinei sveikatai. Žvelgiant tik į psichologinį smurtą, jis turi įtakos fizinės sveikatos pablogėjimui: gali susiformuoti dirgliosios žarnos sindromas, fibromialgija, lėtinis skausmas, virškinimo ir kvėpavimo takų sutrikimai. Taip pat tyrimai rodo, kad moterys, kurios patyrė smurtą artimoje aplinkoje, turi didesnius depresijos, nerimo ir baimės sutrikimus nei moterys, nepatyrusios smurto artimoje aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto apibrėžimas
Kaip elgtis, įtariant smurtą prieš vaiką?
Mokyklų ar kitų vaikams paslaugas teikiančių, su vaikais tiesiogiai ir netiesiogiai dirbančių įstaigų vadovams rekomenduojama visus specialistus, dirbančius su vaikais, supažindinti su galimais smurto požymiais. Juos laiku pastebėjus ir atpažinus, bus galima greičiau padėti, jei vaikas patiria smurtą. Bet koks smurtas sukelia daug ilgalaikių ir trumpalaikių neigiamų pasekmių vaikui.
Nerimą keliantys ženklai:
Pasak Paramos vaikams centro psichologės, programos „Vaikystė be smurto“ vadovės Ievos Daniūnaitės, sunerimti reikėtų, jeigu vaikas staiga pradėjo bijoti ir vengti suaugusiųjų, išsigąsta, kai kas nors šalia verkia arba netikėtų, staigių kito žmogaus judesių. Kad vaikas galėjo patirti smurtą, išduoda ir jo agresyvus elgesys arba, atvirkščiai, atsiribojimas, baimingas paklusnumas, pasyvumas. Vaikui užsiminus, kad buvo skriaudžiamas, labai svarbu tikėti jo žodžiais. „Jeigu matote, kad guvus ir linksmas vaikas tapo uždaras ir tylus arba, kad nepavyksta susikoncentruoti, jaučiasi prislėgtas, pirmiausia pabandykite jį prakalbinti. Vaikui užsiminus, kad buvo skriaudžiamas, labai svarbu tikėti jo žodžiais. Nereikėtų to nuleisti juokais ar sakyti, kad taip negalėjo būti, tu pats prisiprašei, neprisigalvok nesąmonių“, - teigia psichologė. Psichologė pataria, paklausti vaiko, kaip viskas buvo, tačiau nereikėtų spausti pasakoti ar įterpti savo žodžių, tikintis, kad jis pritars. Pakanka įdėmiai ir atidžiai klausytis ir tą parodyti galvos linktelėjimu, akių kontaktu, pritarimu „mhm“. Jeigu vaikas nenori tęsti pasakojimo, reikėtų prie jo grįžti vėliau, kai vėl bus pasiruošęs kalbėti.
Apie įtarimus nedelsiant praneškite:
„Maži vaikai nemoka aiškiai ir konkrečiai pranešti, kad patyrė smurtą, be to, dažnai nesupranta, kad tai netinkamas elgesys. Tad kai mažametis grįžta į namus suirzęs ar piktas, būtinai paklauskite, ką šiandien žaidė darželyje, kas patiko, o kas nepatiko“, - teigia I.Daniūnaitė. Smurtas tai - ne tik fizinį skausmą sukeliantys veiksmais, bet ir rėkimas, gąsdinimas, draudimas kalbėti ar išsakyti savo nuomonę, vertimas dalyvauti seksualinėje veikloje.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto apibrėžimas
Kur kreiptis pagalbos?
Svarbu atsiminti, kad kiekvienas žinantis ar įtariantis, kad vaikas patiria ar yra patyręs smurtą, privalo pranešti atitinkamai institucijai. Tai - pilietinė pareiga, už kurios nevykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato bausmes (viešieji darbai, bauda, areštas arba laisvės atėmimas), jeigu nepranešama apie padarytą ar daromą nusikaltimą, grėsmę kito asmens sveikatai ar gyvybei. Visos su vaiko teisių apsauga susijusios įstaigos ir organizacijos, sužinojusios apie smurto atvejį prieš vaiką, apie tai privalo informuoti policiją arba Vaiko teisių apsaugos skyriaus (tarnybos) specialistus.
Institucijos, į kurias galima kreiptis pagalbos:
- Policija
- Vaiko teisių apsaugos skyriaus (tarnybos) specialistai
- Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
- Medicinos įstaiga (ligoninė, poliklinika)
- Mokyklos socialinis pedagogas arba psichologas
- Vaiko dienos centrai
- Pagalbos telefonu linijos
- Kreiptis į teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių.
Kas teikia pagalbą smurtą patyrusiam vaikui ir jo šeimai?
Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams pagalbą organizuoja savivaldybės. Smurto prieš vaikus atvejais pagalbą vaikui ir jo šeimai gali suteikti įvairių sričių ir institucijų specialistai: vaiko teisių apsaugos skyriai (tarnybos); teisėsaugos institucijos; medicininės įstaigos (vaikų pediatrai, socialiniai darbuotojai, psichologai, ginekologai); seniūnijų socialiniai darbuotojai; mokyklose ar globos įstaigose dirbantys socialiniai pedagogai bei psichologai; nevyriausybinėse organizacijose dirbantys specialistai; specializuotos pagalbos centrai. Smurto prieš vaikus atveju savivaldybėse dažniausiai organizuojama socialinių darbuotojų pagalba, kompleksinė specialistų pagalba ir teikiamos psichologinės pagalbos paslaugos.
Savipagalbos būdai
Psichologinio smurto aukos atpažinimas sudėtingesnis nei fizinės smurto aukos, kadangi psichologinis smurtas nepalieka jokių fizinių žaizdų. Lietuvoje yra ne vienas pagalbos resursas smurto aukai, tačiau verta paminėti kelis savipagalbos būdus, kai sprendimas nutraukti santykius priimtas.
Ieškoti pagalbos: Pagalba gali svyruoti nuo savipagalbos knygos ieškojimo bibliotekoje iki susitikimo su psichologu. Svarbiausia kažką daryti. Nenaudoti šių veiksmų smurtautojui gąsdinti ar grasinti.
Raskite jus supančių bendraamžių pagalbos grupę: Grupės padeda rasti palaikymą ir susitapatinti su kitomis smurto aukomis. Dažnai dėl savitarpio pagalbos grupių kyla konfidencialumo klausimas, atsiranda baimė, kad aplinkiniai sužinos apie lankymąsi grupėje.
Kasdienėmis veiklomis ugdykite savo dvasingumą: Dvasingumas nebūtinai reiškia Dievą, galite tikėti bet kuo, kas jus skatina judėti į priekį.
Tėvų įsitraukimo reikšmė valgymo sutrikimų valdyme
Valgymo sutrikimai yra sudėtingos psichikos sveikatos problemos, kurioms būdingas nuolatinis nepasitenkinimas kūno įvaizdžiu, sutrikęs mitybos elgesys ir iškreiptas santykis su kūno svoriu bei maistu. Dažniausiai minimos trys pagrindinės jų formos - nervinė anoreksija, kai dominuoja griežtas maisto ribojimas ir nuolatinės pastangos mažinti svorį, nervinė bulimija, pasireiškianti persivalgymo ir kompensacinio elgesio ciklais, bei persivalgymo sutrikimas, kuriam būdingi nekontroliuojamo persivalgymo epizodai be nuolatinio svorio mažinimo elgesio. Šios būklės yra tarp labiausiai sekinančių psichikos sutrikimų - susijusios su dideliu sergamumu, mirtingumu bei reikšmingu gyvenimo kokybės suprastėjimu. Valgymo sutrikimai dažniausiai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, todėl paveikia tiek patį asmenį, tiek visą jo artimiausią aplinką. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnis dėmesys skiriamas šeimos ir ypač tėvų įsitraukimui, nes tyrimai rodo, kad šeimos dalyvavimas gali lemti geresnius sveikimo rezultatus, sumažinti atkryčio riziką ir pagerinti motyvaciją laikytis paskirto gydymo.
Tėvų įsitraukimo kliūtys ir galimybės
Tėvų įsitraukimas į vaiko gydymą neretai būna sudėtingas procesas, nes šeimos susiduria su įvairiais emociniais ir psichologiniais barjerais, kasdieniškomis kliūtimis. Emociniai veiksniai - tai dažnai pasireiškiantis kaltės jausmas, gėda ar įsitikinimas, kad „esu blogas tėvas / motina, nes mano vaikas susirgo“. Tokie jausmai gali skatinti atsitraukimą ir vengimą aktyviai dalyvauti, nes tėvai bijo dar labiau pakenkti. Kiti patiria nerimą ir pervargimą, nes valgymo sutrikimas reikalauja nuolatinio dėmesio, o ilga ligos eiga kelia bejėgiškumo pojūtį. Kasdieninės kliūtys taip pat yra reikšmingos: laiko stoka, darbo įsipareigojimai, kiti šeimos nariai, atstumas iki gydymo įstaigų. Dėl šių aplinkybių net ir motyvuoti tėvai gali pasijusti negalintys tinkamai įsitraukti į gydymo procesą. Be to, dalis tėvų gali neturėti pakankamai žinių apie valgymo sutrikimus - jie nežino, kaip reaguoti į vaiko elgesį ar kokios strategijos yra konstruktyviausios. Tai kartais skatina pernelyg kontroliuojantį ar kritišką elgesį, kuris, nors ir kilęs iš noro padėti, gali sustiprinti vaiko pasipriešinimą ir dar labiau komplikuoti sveikimo procesą.
Šios kliūtys turi aiškių pasekmių: pacientai, kurių šeimos mažiau įsitraukia, dažniau patiria atkryčius, jiems sunkiau laikytis gydymo rekomendacijų, o ligos eiga būna ilgesnė ir sunkesnė. Todėl svarbu, kad tėvai, susidūrę su sunkumais, pirmiausia suprastų save ir savo reakcijas - pripažintų jausmus, streso lygį, santykių su vaiku dinamiką. Tyrimai rodo, kad sąmoningumas valdant savo emocijas ir bendravimo stilių yra pirmasis žingsnis link konstruktyvesnio įsitraukimo.
Kasdienybėje tėvai gali pabandyti taikyti paprastus toliau paminėtus principus. Pirmiausia - mokytis išklausyti vaiką be vertinimo, vengti perteklinės kontrolės ir kaltinimų. Antra - pasidalyti atsakomybę su specialistais, neužsikraunant visos kovos su liga vieniems. Trečia - ieškoti paramos sau: dalyvauti grupinėse psichoedukacinėse programose, kreiptis pagalbos į psichologą, kalbėtis su kitais tėvais, susiduriančiais su panašiomis problemomis. Tokios strategijos ne tik mažina įtampą šeimoje, bet ir kuria palankesnes sąlygas vaiko sveikimui bei ilgalaikei remisijai.
Tėvų pagalbos galimybės
- Šeimos terapija valgymo sutrikimams (angl. Family-Based Treatment (FBT))
Šeimos terapija valgymo sutrikimams yra pirmos eilės gydymo pasirinkimas paaugliams, sergantiems nervine anoreksija. Nors metodas kilęs iš Jungtinės Karalystės (Maudsley ligoninė, Londonas), dabar FBT plačiai taikoma JAV, Australijoje, Kanadoje, Skandinavijos šalyse ir vis dažniau pritaikoma kitose Europos šalyse. Metodo esmė - tėvai aktyviai dalyvauja gydymo procese: prisiima atsakomybę už vaiko maitinimą ir palaikymą, kol vaikas grįžta į sveiką svorio intervalą, o vėliau kontrolė palaipsniui perduodama pacientui. Įdomu, kad FBT remiasi ne tik medicininiais tikslais, bet ir socialinės psichologijos principais - stiprina šeimos sąveiką ir mažina konfliktus. Tyrimai parodė, kad 60-90 % paauglių, gydytų FBT, pasiekė remisiją per 12 mėnesių, o individuali terapija šiuo laikotarpiu buvo veiksminga tik 18 % pacientų.
- Į tėvus orientuota terapija (angl. Parent-Focused Treatment (PTF))
Į tėvus orientuota terapija yra modifikuota šeimos terapijos (FBT) forma, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas tėvų gebėjimų stiprinimui ir emocinei paramai, o ne tiesioginiam vaiko mitybos kontrolės perėmimui. Dabar PFT taikoma daugelyje šalių, kurios jau diegia ar yra pritaikę šeimos terapiją valgymo sutrikimams (JAV, Kanada, Australija, Jungtinė Karalystė). Programa moko tėvus, kaip konstruktyviai reaguoti į vaiko simptomus, mažinti kritiką ir palaikyti sveiką šeimos atmosferą. Tyrimai rodo, kad PFT padeda sumažinti tėvų patiriamą stresą ir kaltės jausmą, pagerinti jų gebėjimus padėti vaikui ir kartu palengvina paauglio sveikimo procesą. Pavyzdžiui, Le Grange ir kt. (2017) nustatė, kad po PFT programos motinų kritika vaikui žymiai sumažėjo, nepriklausomai nuo to, ar vaikas pasiekė pilną remisiją ar ne. Be to, tėvai dažnai nurodo, kad programos metu jie geriau supranta ligos prigimtį ir įgūdžius, kaip spręsti konfliktus, o tai tiesiogiai pagerina šeimos santykius ir padeda atkurti vaiko maitinimosi rėžimą.
- Grupinės ir psichoedukacinės programos tėvams
Grupinės terapijos ir psichoedukacinės programos suteikia tėvams žinių apie valgymo sutrikimų pobūdį, gydymo metodus bei strategijas, kaip konstruktyviai palaikyti savo vaiką. Įdomu, kad tokiose grupėse dalyvaujantys tėvai dažnai pripažįsta, jog labiausiai naudinga yra sužinoti, kad jie nėra vieni su savo iššūkiais, ir tai sumažina jų kaltės jausmą bei bejėgiškumo pojūtį. Tyrimai rodo, kad tėvų psichoedukacija padeda pagerinti vaikų norą sveikti ir bendrą šeimos funkcionavimą. Pavyzdžiui, viena studija parodė, kad tėvams, dalyvavusiems intensyviose grupinėse programose, padidėjo pasitikėjimas savo gebėjimais padėti vaikui, o jų vaikai greičiau pasiekė nustatytus svorio atstatymo tikslus. Taip pat įdomu, kad psichoedukacinės programos gali būti efektyvios net ir tada, kai pacientas fiziškai gydomas stacionare - tėvų žinios ir emocinė parama prisideda prie greitesnio sveikimo išsirašius.
Lietuvoje vaikams ir paaugliams, sergantiems valgymo sutrikimais, teikiama įvairiapusė pagalba, ambulatorinės ar stacionarinės paslaugos, psichologų konsultavimas, tačiau specializuotų gydymo metodų orientuotų į šeimą dar nėra.
Tėvų įsitraukimo poveikis gydymo eigai ir rezultatams
Atsižvelgiant į teikiamas paslaugas šalyje, tėvų įsitraukimo į gydymo eigą galimybės gana plačios: reguliarus dalyvavimas psichoedukacinėse grupėse, konsultacijose kartu su vaikais, kasdieninis palaikymas namuose, nuolatinis bendradarbiavimas su gydytojais ir psichologais. Tyrimai rodo, kad tokia įtrauktis padeda sumažinti valgymo sutrikimų simptomus, gerina gydymo laikymąsi ir mažina atkryčio riziką. Pavyzdžiui, grupinės psichoedukacinės programos tėvams leidžia ne tik įgyti žinių apie valgymo sutrikimus, bet ir pasidalinti patirtimi su kitomis šeimomis, sumažinti kaltės jausmą bei padidinti pasitikėjimą savo gebėjimais. Tėvų įsitraukimas ne tik pagerina gydymo rezultatus, bet ir turi ilgalaikę naudą. Tyrimai rodo, kad paaugliai, kurių šeimos aktyviai dalyvavo gydyme, išlaiko remisiją net po 4-5 metų stebėjimo, dažniau grįžta į normalią maitinimosi rutiną ir stabilų psichosocialinį funkcionavimą. Be to, tėvų aktyvus dalyvavimas gali pagerinti šeimos santykius, sumažinti konfliktus ir padėti vaikui jaustis saugiai bei palaikytam viso gydymo proceso metu. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į iššūkius ir ribotumus: ne visos šeimos gali įsitraukti dėl laiko trūkumo, darbo įsipareigojimų, psichologinių sunkumų ar didelio streso, o kai kuriais atvejais įtampa šeimoje gali net trukdyti gydymui. Dėl šios priežasties specialistai rekomenduoja pritaikyti gydymo planus šeimos galimybėms, teikti papildomą psichologinę pagalbą tėvams ir skatinti dalyvavimą grupėse, kuriose galima įgyti įgūdžių, dalintis patirtimi ir gauti emocinę paramą. Svarbu paminėti, kad struktūruotos programos, tokios kaip FBT ar PFT, gali būti laikomos pavyzdžiais, kaip efektyviai įtraukti tėvus, tačiau net ir bendras šeimos dalyvavimas - reguliarus palaikymas, konsultacijos ir grupinės edukacinės veiklos - yra reikšmingas veiksnys gydymo sėkmei.
Išvados
Apibendrinant, tėvų įsitraukimas yra esminė gydymo sudedamoji dalis, galinti reikšmingai pagerinti valgymo sutrikimų valdymo rezultatus. Aktyvus dalyvavimas - tiek psichoedukacinėse grupėse, tiek individualiose konsultacijose, tiek kasdieniniame palaikyme - skatina gydymo laikymąsi, mažina simptomų intensyvumą ir mažina atkryčio riziką. Be to, tėvų parama stiprina šeimos santykius, mažina konfliktus ir suteikia vaikui emocinį saugumą, kuris yra svarbus ilgalaikės remisijos pasiekimui. Nors tėvų įsitraukimas nėra vienintelis sėkmingo gydymo komponentas, jo integravimas į gydymo programas padeda sukurti nuoseklų, tvarų ir efektyvų gydymo procesą, todėl specialistams rekomenduojama nuosekliai skatinti šeimos dalyvavimą, ugdyti tėvų paramos įgūdžius ir suteikti reikalingą psichologinę pagalbą.
Nematoma našta: tėvų emocinio spaudimo įtaka vaikui (1 dalis)
Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą - darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą. Šiame straipsnyje analizuosime kaip tėvų emocinis spaudimas po skyrybų veikia vaiką, remiantis moksliniais tyrimais bei klinikine praktika.
Tėvų elgesio modeliai darantys įtaką vaikui
Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės - tėvai - tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti. Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu - tai veiksmai, kuriais tėvai stengiasi paveikti vaiko santykį su kitu tėvu, iškreipti realybę arba paveikti vaiko prisirišimą, ištikimybės jausmą.
Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais. Vienas jų - kaltės jausto kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“ arba „Po visko, ką tau padariau, tu vis tiek renkiesi jį?“ Kitas dažnas būdas - informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“. Dar vienas būdas - kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti. Taip pat pasitaiko emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“
Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku, ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija - siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita.
tags: #smurto #psichologiniai #padariniai #paauglysteje