Psichologija, kaip mokslas, yra plati ir įvairialypė sritis, apimanti daugybę skirtingų mokyklų ir perspektyvų. Viena iš tokių perspektyvų, atsižvelgiančių į pasąmonę, yra gelmių psichologija, dar vadinama gilumine psichologija. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kas yra gelmių psichologija, kuo ji skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, ir aptarsime pagrindines idėjas, kurias iškėlė šios srities pradininkai: Sigmundas Froidas, Alfredas Adleris ir Carlas Jungas.
Kas yra Gelmių Psichologija?
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje gelmių psichologija apibūdinama kaip psichologijos ir psichoterapijos kryptis, tirianti nesąmoningus potraukius ir galias, pasąmonėje vykstančius psichikos procesus, lemiančius pagrindinius emocijų sutrikimus, asmenybės raidą bei raišką. Ši kryptis pabrėžia nesąmoningų motyvacijų įtaką žmogaus elgesiui ir savojo Aš vaidmenį iškilus kokiam nors pavojui. Psichikos sutrikimus gelmių psichologija priskiria prie asmenybės ligų ir juos aiškina ne tiek pasąmonės konfliktais, kiek psichosomatiniais veiksniais.
Kitaip tariant, gelmių psichologija yra skėtinis terminas, apimantis visas psichologijos rūšis, kurios atsižvelgia į žmogaus pasąmonę, pavyzdžiui, psichodinaminė paradigma ar analitinė psichologija. Gelmių psichologijos paradigmos reikšmingos ne tik klinikinėje srityje (psichoterapija), bet ir gali būti naudojamos kaip perspektyvos, per kurias galima analizuoti įvairius politinius, socialinius reiškinius, literatūrą, istoriją, filosofiją ar bet kokį kitą realybės aspektą.
Gelmių Psichologijos Kilmė ir Pagrindiniai Atstovai
Terminą "gelmių psichologija" pirmasis pavartojo Eugen Bleuler, tačiau gelmių psichologijos "tėvais" laikomi Sigmundas Froidas, Alfredas Adleris ir Carlas Jungas. Visos gelmių psichologijos mokyklos yra "pastatytos" ant Froido, Adlerio arba Jungo idėjų (arba visų trijų). Pavyzdžiui, paties Jungo idėjos inkorporuoja tam tikras Froido arba Adlerio idėjas. Nors tarp skirtingų gelmių psichologijos paradigmų yra nemažai nesutarimų, ypač metodų aplikacijos srityje, fundamentaliai, visos paradigmos turi vieną tikslą - analizuoti sąmonės ir pasąmonės sąveiką.
Froido Idėjos ir Psichoanalizė
Sigmundas Froidas išvystė pokalbio terapiją ir išplatino idėją, kad mes pažįstame tik mažą savęs dalį. Mat didžioji mūsų psichikos dalis yra pasąmonė, kurioje slypi nesuvaldomi instinktai (angl. drives). Garsusis ledkalnio vaizdinys taip pat kilo iš Froido, kai vienoje iš savo knygų jis palygino skirtingus psichikos sluoksnius su ledkalniu.
Taip pat skaitykite: Emocijų valdymas
Bazinė Froido idėja buvo ta, kad libido yra seksualinės prigimties energija, kuri tiesiogiai valdo visą žmogaus psichiką. Anot Froido (ir kitų po jo sekusių gelmių psichologijos šalininkų), pasąmonė gali būti vadinama pagrindiniu žmogaus elgesio šaltiniu. Froido krypties analizė vadinama psichoanalize, iš kurios kilo ir kitos psichoterapijos rūšys, kaip pavyzdžiui, psichodinaminė (psichoanalitinė) psichoterapija. Froido pakraipos psichoterapija labiausiai koncentruojasi į vaikystės patyrimus ir santykius su tėvais.
Nors Froidas populiariojoje medijoje neretai yra pašiepiamas ar net kritikuojamas dėl pernelyg seksualizuojančio požiūrio į žmogaus psichiką, jo indėlis žmonijai - neįkainojamas. Tiek teorinė idėjų dalis (gelmių psichologijos pagrindai), tiek praktinė (pokalbio terapijos idėjos išpopuliarinimas, laisvos asociacijos testas) iki šiol yra kasdien naudojamos psichologijoje ir psichoterapijoje.
Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.
Froidas išskyrė kelias asmenybės vystymosi stadijas:
- Oralinė stadija: Pagrindinis malonumo šaltinis yra burna, o pagrindinė veikla - valgymas.
- Analinė stadija: Pagrindinis malonumo šaltinis yra šalinamoji funkcija, o pagrindinis uždavinys - išmokti kontroliuoti tuštinimąsi.
- Falinė stadija: Pagrindinis malonumo šaltinis yra lytiniai organai, o pagrindinis konfliktas - Edipo kompleksas (seksualinis potraukis priešingos lyties tėvui).
- Genitalinė stadija: Pasiekus brandą, žmogus tampa pajėgus mylėti kitus altruistiškai ir kurti artimus santykius.
Adlerio Idėjos ir Individualioji Psichologija
Alfredas Adleris buvo vienas iš Froido kolegų, prisidėjęs prie psichoanalitinio judėjimo kūrimo. Taip pat jis buvo vienas iš pirmųjų išdrįsęs atsiskirti nuo psichoanalizės ir įkurti individualiosios psichologijos paradigmą. Individualioji psichologija yra socialinė psichologija. Tai reiškia, kad jos dėmesio centre yra individo sąveika su visuomene ir kitais jį supančiais individais. Anot Adlerio, mus gyvenime veda tikslai ir esame orientuoti į ateitį.
Taip pat skaitykite: Neigiamos emocijos: gidas
Individualioji psichologija ieško elgesio (mąstymo, jausmų ir viso kito, ką mes darome) tikslų - anot Adlerio, bet koks mumyse iškilęs veiksnys turi tikslą ar paskirtį. Ir tik sužinojus tą tikslą galima pašalinti tikrąją problemą iš pamatų. Po Froido, Adlerio pakraipos psichologiją galima matyti kaip antrą žingsnį žmogaus brendimo, kaip asmenybės, raidoje.
Jungo Idėjos ir Analitinė Psichologija
Carlas Jungas buvo trečiasis iš gelmių psichologijos "tėvų". Jis, pradžioje dirbęs kartu su Froidu, po tam tikro laiko nusprendė atsitraukti, nes nepritarė kai kurioms Froido teorijos dalims (pavyzdžiui, Froidui libido buvo seksualinė energija - Jungas libido matė kaip gyvenimo energiją, o seksualinę energiją tik kaip vieną iš daugelio libido manifestacijos būdų).
Jungas, praleidęs ne vienus metus savianalizėje, integruodamas savo pasąmonę, nusprendė įkurti analitinės psichologijos mokyklą. Analitinė psichologija yra tarsi trečias, žymiai giliau siekiantis sluoksnis gelmių psichologijoje po Froido ir Adlerio teorijų.
Anot Jungo, Froido ir Adlerio teorijos yra vienašališkos ir nepakankamos, Pagrindinė to priežastis yra tai, kad jų pagrindas yra instinktai (angl. drives), ir tokiu būdu jos palieka visą psichinę prasmę už borto. Jungas tvirtai įsitikinęs, kad šių teorijų užtenka tiems, kas tiki, jog jie neturi jokių dvasinių siekių ar poreikių. Trumpai tariant, Froido ir Adlerio teorijos, nors turinčios nemažai veiksmingų idėjų ir svarbių metodų, yra limituojančios, nes nesuteikia pakankamai prasmės gyvenimui. Viena iš Jungo pagrindinių idėjų yra tai, kad išlaisvinti gali tik prasmingi dalykai (prasmė).
Pagrindiniai Jungo atradimai yra: kolektyvinės pasąmonės idėja ir joje slypintys archetipai, kompleksų autonomija, individuacijos procesas, žmogaus asmenybės tipai. Analitinė psichologija, turbūt, yra viena iš universaliausių mokslo šakų, kurią galima pritaikyti daugelyje kitų, iš pirmo žvilgsnio su psichologija nesusijusių sričių. Jungas naudojo analitinės psichologijos perspektyvą kaip įrankį, su kuriuo analizavo politiką, literatūrą, religiją, istoriją, filosofiją, meną ir kita.
Taip pat skaitykite: Universalios emocijos pagal Ekman'ą
Tai, ką Froidas vadino pasąmone, Jungas vadina asmenine pasąmone. Anot Jungo, tai tik labai maža visos pasąmonės dalis. Didžioji Jungo teorijos dalis yra apie kolektyvinę pasąmonę ir joje slypinčius archetipus, instinktus ir savasties siekimą.
Humanistinė Psichologija ir Jos Ryšys su Gelmių Psichologija
Humanistinė psichologija atsirado kaip atsakas į bihevioristinę, gamtamoksliškai orientuotą psichologiją ir psichoanalizę. Humanistinė psichologija nesudarinėja bendrų receptų. Labiausiai jai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija, kurią suponuoja susvetimėjimas (aplinkai, aplinkiniams, gamtai). Humanistinei psichologijai svarbiausia atskiro žmogaus formavimasis ir realizavimasis, kuris turi vykti neatsiejamai nuo aplinkos. Žmogus laikomas vientisu organizmu, jis tyrinėjamas įvairiais metodais. Humanistinės krypties atstovams svarbu kaip žmogus geba pasirinkti savo gyvenimo modelius ir nebūti valdomi tik pasąmonės ir aplinkos jėgų.
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis į realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į siaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinės psichologijos atstovų nuomone, psichologija privalo aprėpti visą žmogaus asmenybę, atsižvelgti į jo subjektyvumą ir individualumą.
Karlas Rodžersas - JAV psichologas sukūrė humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą, vadinamą nedirektyviąja psichoterapija. Pagrindinį asmenybės veiklos ir brendimo šaltinį Rodžersas matė savirealizacijos poreikyje. Jis tvirtino, kad jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes ji visuomet žadina savirealizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. Rodžersas teigė, kad žmogui įgimta siekti, panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga - tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų. Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi.
Galutinės Įžvalgos
Svarbu suprasti, kad psichologijos pakraipų pradininkai sukūrė teorijas pasiremdami savo gyvenimo potyriais, analizuodami ir integruodami savo pasąmonę. Todėl sakyti, kad viena ar kita teorija - tiesiog neteisingos, gali būti mažų mažiausiai klaidinga. Kiekviena teorija yra tarsi galimybė pažvelgti į žmogaus psichiką iš šiek tiek skirtingos perspektyvos. Laikui bėgant, daugėja integruotų psichologijos pakraipų, kurios sujungia dvi ar net kelias skirtingas teorijas.
Klinikinėje aplinkoje gelmių psichologijos teorijos ir metodai dažnai yra susipynę ir nėra taip stipriai atskirti kaip akademijoje. Patys profesionaliausi psichoterapeutai yra susipažinę su ne viena giluminės psichoterapijos teorija ar metodu, jie yra lankstūs ir jautrūs paciento poreikiams ir būdui. Pavyzdžiui, atėjus pas Jungistinės psichologijos terapeutą mums nebūtinai taikys Jungistinės psichologijos metodą, jeigu mūsų problemai išspręsti labiau reikia Adlerio idėjų pritaikymo. Toks psichoterapeuto lankstumas duoda pirmenybę paciento būklei ir siekiamam rezultatui, o ne tam tikroms dogmoms ar įsitikinimams.
tags: #bazines #psichologijos #sritys