Sergantiesiems demencija gydant vaistais ne visada pavyksta sulaukti gerų rezultatų. "Todėl mūsų aplinkybėmis labai svarbios nemedikamentinės priemonės, ypač - bendravimas", - pabrėžia Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikos gerontologė doc. dr. Jūratė Macijauskienė. Tačiau daugelis neturi pakankamai žinių, kaip bendrauti su sutrikusio elgesio ir emocijų artimaisiais. Tai kelia didelį stresą tiek sergančiajam, tiek jį slaugančiajam ir yra dažniausia priežastis, kodėl kreipiamasi pagalbos į specialistą. Šiame straipsnyje aptarsime veiksmingas bendravimo strategijas ir patarimus, kurie padės pagerinti santykius su demencija sergančiaisiais, sumažinti stresą ir užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems.
Kas yra demencija?
Demencija (lot. dementia - beprotybė) apibūdinama kaip sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama gana daug aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas, tačiau sąmonė sutrikusi nebūna. Sutrikus pažinimui paprastai pablogėja emocijų kontrolė, socialinis elgesys ar motyvacija. Dėl to tampa sunkiau formuluoti mintis, bendrauti. Vyresnio amžiaus žmones gali trikdyti pablogėjusi klausa, regėjimas, pasikeitusi aplinka, skausmas, diskomfortas, vartojami medikamentai, blogas miegas, kiti sutrikimai ir ligos. Pagrindiniai demencijos gydymo būdai yra elgesio terapija ir nemedikamentinės priemonės - t. y. socialiniai ir aplinkos pakeitimai, muzikos ir šokio terapija, farmakoterapija bei tinkamos priežiūros įstaiga.
Bendravimo sunkumai sergant demencija
Gydant demenciją, ypač svarbus bendravimas su sergančiuoju. Tačiau globėjams kyla nemažai rūpesčių. Pavyzdžiui, su sergančiuoju sunku ilgai kalbėti, nes jis negali sukaupti dėmesio. Kadangi sergantysis gali susitelkti tik į vieną užduotį, sudėtingos instrukcijos jį glumina. Jis gali stengtis apibūdinti daiktą, kurio pavadinimo jau nebežino ar sukurti naują žodį jam apibūdinti. Neretai nuolat kartoja žinomus žodžius, jam sunku logiškai reikšti mintis, todėl nukenčia teiginio prasmė. Pablogėjus atminčiai, žmonės nuolat kartoja mintis, greitai pamiršta, kas buvo ką tik pasakyta. Pablogėjusi klausa ir regėjimas dar labiau sunkina bendravimą, gali pasireikšti net pyktis, agresija. Tad J. Macijauskienės patarimai padės globėjams išvengti šių nesklandumų.
Aplinkos pritaikymas bendravimui gerinti
Aplinkos pritaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, rūpinantis sergančiaisiais demencija. Aplinka turi būti jauki ir pažįstama.
Orientacijos gerinimas
Orientacija turi įtakos bendravimui, todėl reikia stengtis ją gerinti. Suvokti laiką padeda didelis laikrodis (tačiau nerekomenduojami skaitmeniniai), kalendoriai su didelėmis ir aiškiomis raidėmis, su nurodyta data ir savaitės diena (arba dienos-nakties kalendorius, "Forget-me-not"). Naktį patariama palikti įjungtą apšvietimą, nes tai padeda orientuotis ir sumažina klaidžiojimo tikimybę. Rašytinės instrukcijos ir užrašai su pavadinimais ant daiktų (pvz., ant virtuvės reikmenų) primena pamirštus daiktų pavadinimus. Taip pat padeda dienoraščiai, užrašai, tvarkaraščiai, nuotraukų albumas.
Taip pat skaitykite: Asmenybės įtaka bendravimui
Fizinė aplinka
Padėti įvertinti namų aplinką dėl galimų pavojų (paslepiant ar užrakinant potencialiai pavojingus daiktus) ir ją optimaliai pritaikyti sergančiajam galėtų ergoterapeutas. Patalpa turi būti tinkamai apšviesta, kad būtų išvengta klaidžiojimo naktį. Žiemą miego ir būdravimo ciklo reguliavimui taikoma šviesos terapija. Sergančiojo aplinkoje turi būti kuo mažiau triukšmo ir kitų dirgiklių. Švenčių metu, pavyzdžiui, per Kalėdas ir Naujuosius metus, aplinką derėtų puošti saikingai, kad ji būtų atpažįstama. Tualeto ir vonios duris vertėtų nudažyti šviesia išsiskiriančia spalva, kad būtų lengviau rasti. Duris, skirtas tik personalui, galima nudažyti maskuojama spalva. Laiptų pakopų kraštus reikėtų pažymėti kontrastinga spalva, laiptų turėklai turi būti tvarkingi, tinkamame aukštyje. Jei veidrodžiai trikdo, juos reikia uždengti. Patalpos turi būti pakankamai erdvios ir su stabiliais baldais, pastatytais taip, kad būtų patogu bendrauti. Nuotraukos, paveikslai, įvairios puošmenos turi būti atpažįstami, turintys ryšį su praeitimi. Aplinka turi būti gana įvairi, susijusi su garsų, vaizdo, lytėjimo ir uoslės jutimais, kad būtų galima kompensuoti jų netekimą ir išlaikyti likusius sugebėjimus.
Ligos simptomai ir jų įtaka bendravimui
Bendravimui su pacientu gali turėti įtakos ne tik atminties pablogėjimas, bet ir kalbos sutrikimai, dažnai pasireiškiantys kartu su demencija, taip pat nesugebėjimas koncentruoti dėmesio, apatija ar nerimas. Iniciatyvos stoka, didėjanti apatija sutrikdo kasdienę veiklą, pacientas mažiau rūpinasi savimi, higiena. Tad kartais net ligos pradžioje jam reikia patarti dėl kasdienės veiklos ir laisvalaikio, kad užsiėmimas teiktų pasitenkinimą. Sergantysis demencija dažnai savo elgesiu stengiasi išreikšti jausmus, taigi net kai elgiasi agresyviai, reikėtų pagalvoti, ką ligonis nori tuo pasakyti. Pirmiausia norint sėkmingai įveikti elgesio problemas reikia nustatyti priežastis. Dažniausiai jas įmanoma tik nuspėti, tačiau tiksliau išsiaiškinus galima labai padėti ligoniui. Pavyzdžiui, jeigu jis yra neramus dėl nepakankamai malšinamo osteoartritinio skausmo ar vargina vidurių užkietėjimas, reikia gydyti šiuos negalavimus.
Efektyvaus bendravimo strategijos
Bendraujant reikia stengtis pabrėžti išlikusius paciento sugebėjimus. Demencija žmonėms progresuoja nevienodai, tad medikai ir globėjai bendraudami turi atsižvelgti į besikeičiančią situaciją. Artimieji ir medikai turi pasitelkti visą savo išmonę, kai klausosi sergančiojo ar kalba su juo.
Verbalinės komunikacijos patarimai
- Reikia turėti kantrybės, laukiant atsakymo į klausimą, nepertraukti paciento pokalbio metu.
- Jei pritrūksta žodžio, subtiliai pasiūlyti numanomą žodį, kurio pacientas „ieško”. Jei suprantama, ką jis sako, nebūtina siūlyti teisingo žodžio.
- Niekada neprieštarauti pacientui, nes tai gali sukelti audringą reakciją: riksmą, verksmą, pyktį.
- Prieš pradedant kalbėti, reikia užmegzti ryšį: kreiptis vardu, stengtis sugauti žvilgsnį.
- Kalbėti aiškiai, trumpai ir neskubant, maloniu, ramiu tonu, įsijautus į pašnekovo padėtį, aplinkoje neturi būti daug dirgiklių.
- Kalbėtis reikia atsisukus veidu į pašnekovą, geriausiai - prieš šviesos šaltinį, kad veidas būtų apšviestas.
- Klausimus formuluoti taip, kad į juos būtų galima atsakyti „taip” arba „ne”. Jei reikia, klausimus ar teiginius pakartoti arba perfrazuoti.
- Instrukcijos turi būti pakopinės, jei reikia, pakartoti tais pačiais žodžiais.
- Svarbu žinoti, kurie žodžiai pacientui žinomi ir stengtis juos dažniau vartoti. Kalbant pabrėžti svarbiausią žodį (pvz., "Prašau, tai JŪSŲ arbata").
- Nevartoti vaizdingų ir perkeltinės reikšmės posakių, nes pacientas gali suprasti tiesiogiai.
- Negatyvius teiginius keisti pozityviais (pvz., užuot sakius "Neikite čia", sakyti "Eikite čia").
- Vengti klausiamosios formos (pvz., "Ar prisimenate, kad…") arba teiginių "Turėtumėte žinoti, kas jus aplankė".
- Nekalbėti prie paciento taip, lyg jo nebūtų. Rodyti pagarbą, meilę ir rūpestį.
- Nesakyti, kad pacientas neteisus, nekritikuoti ir netaisyti jo.
Neverbalinės komunikacijos svarba
Naudoti neverbalines priemones: klausiant rodyti, liesti, pradėti daryti tai, ko prašoma iš sergančiojo. Svarbus neverbalinis bendravimas: žvilgsnis, šypsena ir prisilietimai, nuraminantys ir parodantys, kad paciento klausomasi. Svarbu pajusti jo nuotaiką ir teisingai suprasti emocijas (pvz., kai sergantysis sako laukiantis mamos, gali reikšti, kad jis jaučiasi vienišas, nesaugus ir įsibaiminęs). Paciento dienotvarkė turi būti suplanuota ir neverčianti skubėti.
Pagalba globėjui: svarbu pasirūpinti savimi
Sergančiųjų demencija globai reikia daug pastangų ir laiko. Dažniausiai globėjai irgi yra vyresnio amžiaus, juos kamuoja depresija, pablogėjusi fizinė būklė, socialinė izoliacija, jie irgi vartoja medikamentus. Todėl svarbu rūpintis globėjo sveikata ir gerove. Stresinė globėjo būsena turi įtakos sergančiojo demencija pažintinei funkcijai, elgesiui, funkciniams sugebėjimams, bendravimui. Labiausiai globėjus trikdo nuolatinis klausinėjimas to paties, taigi padėti gali bendravimo strategija. Apmokius jų artimuosius, stresas sumažėja, o bendravimas pagerėja.
Taip pat skaitykite: Terapinio bendravimo metodai
Paliatyviosios pagalbos svarba
Pradedame garsiai kalbėti apie tuos, kuriems labiausiai reikia pagalbos, bet kurie patys dažnai jau nebegali jos susirasti. Tai asmenys, kurie, nepaisant amžiaus, serga gyvybei grėsminga liga ir esantys tame jos etape, kuris veda į žemiško gyvenimo pabaigą. Jiems reikia ne tik specialistų - medikų, psichologų, socialinių darbuotojų, dvasinės misijos tarnybos ir t.t., bet ypatingai palaikymo, padrąsinimo, buvimo šalia. Lietuvoje nuo 2008m. asmens sveikatos priežiūros įstaigose pradėtos teikti paliatyviosios pagalbos paslaugos. Pirmieji žingsniai, pirmieji bandymai… Turime daug ką apmąstyti, išmokti, pasikeisti, semtis patirties iš draugų Europoje, Amerikoje. MacMillan Cancer support fondui už leidimą versti leidinį „Lost for words.
Kaip būti geru klausytoju
Iš esmės, geras klausymas gali būti padalytas į dvi dalis - fizinę ir psichologinę. Jūsų ir pašnekovo akys turėtų būti viename lygyje - jei ligonis sėdi, tai beveik visada reiškia, kad reikia atsisėsti. Jei jūsų artimasis guli lovoje, kaip taisyklė, geriau atsisėsti prie lovos negu stovėti. Pabandykite sukurti kiek galima artimesnę ir asmeniškesnę atmosferą. Nesikalbėkite koridoriuje ar ant laiptų. Tarp kalbančiųjų: asmens, su kuriuo kalbate ir jūsų, turi būti tinkamas ir patogus abiems atstumas. Per didelis atstumas sukuria nejaukumo ir oficialumo jausmą, o per artimas atstumas gali priversti kitą asmenį jaustis užspaustu. Jei asmuo guli lovoje ir neturi kur atsitraukti, tai gali tapti didesne problema. Pasistenkite, kad tarp jūsų nebūtų fizinių kliūčių (stalo, naktinio staliuko ir pan). Gali būti nelengva. Palaikykite akių kontaktą ir tuo metu kai kitas kalba, ir tuo metu kai kalbate jūs. Akių kontaktas parodo kitam asmeniui, kad pokalbis yra tiktai tarp judviejų. Kai kuriose kultūrose natūralu tiesiai žiūrėti į kito asmens akis. Kitose kultūrose tai nėra priimtina. Išsiaiškinkite, ar asmuo, kuris serga nori kalbėtis. Gali būti, kad tą dieną sergantysis tiesiog neturi nuotaikos kalbėtis. Galbūt dėl gydymo ar ligos simptomų jis nesijaučia pakankamai gerai. Taip pat gali būti, jog jis nori kalbėtis tik apie ganėtinai įprastus "mažus" dalykus (tokius kaip televizijos programos, sporto įvykiai ar kitos kasdienės temos). Pabandykite neįsižeisti, jei taip atsitiktų. Jei jūs nežinote, ko jūsų draugas ar artimasis nori, jūs galite tiesiai paklausti, ar jis nori su jumis pasišnekėti. Žmonės, sergantys vėžiu, dažnai jaučia, kad jų nuotaikos keičiasi diena iš dienos, ir jie vieną dieną gali norėti kalbėtis, o kitą dieną - ne. Klausykite ir parodykite, kad klausote. Kai jūsų draugas ar giminaitis kalba, iš tikrųjų svarbu klausyti jų ir negalvoti, ką ketinate pasakyti vėliau. Kad klausytumėte tinkamai, jūs turite skirti visą savo dėmesį tam, ką jūsų artimasis sako. Svarbu negalvoti, ką jūs ketinate atsakyti. Iš tikrųjų, jūs neklausote, jei galvoje repetuojate, ką ketinate pasakyti vėliau. Taip pat labai svarbu nepertraukinėti pašnekovo. Padrąsinkite asmenį, sergantį vėžiu, kalbėtis. Geras klausymas - nėra tik sėdėjimas panašus į garso įrašymo aparatą. Jūs galite padėti asmeniui, kuris serga, kalbėtis, kas jam neduoda ramybės, padrąsinti jį. Gali padėti labai paprasti dalykai. Jūs galite kūnu parodyti, kad klausote - pabandyti linksėti, ar pasakyti "Taip", "Aš matau", ar "Kas įvyko vėliau?". Jūs taip pat galite parodyti, kad jūs klausote, pakartodamas asmens pasakyto sakinio du ar tris paskutinius žodžius. Jūs taip pat galite pakartoti pašnekovui, ką jūs išgirdote. Iš vienos pusės, kad pasitikrintumėte, kad jūs supratote teisingai, iš kitos pusės, kad parodytumėte, jog klausote ir bandote suprasti. Naudokite tylą ir nežodinį bendravimą. Jei sergantysis nustojo kalbėti, paprastai reiškia, kad jis galvoja apie kažką skausmingo ar jautraus. Palaukite minutėlę drauge su juo - palaikykite jo ranką ar palieskite jį, jei jaučiate, kad tai tinkama. Vėliau paklauskite, apie ką galvojo. Kitas punktas apie tylą - kartais galite manyti, kad "aš nežinau, ką pasakyti". Taip gali būti todėl, kad nėra ką pasakyti. Jei taip yra, nebijokite patylėti ir tik būti šalia. Kartais nežodinis bendravimas (bendravimas kitais būdais - ne žodžiais), toks kaip kūno poza ar judesiai, sako daug daugiau kitam asmeniui negu kalba. Nebijokite įvardinti savo jausmų. Jums leidžiama pasakyti tokius dalykus kaip: "Man sunku apie tai kalbėti" ar "Aš nesu geras pašnekovas šia tema…" ar net "Aš nežinau, ką pasakyti". Jausmų pripažinimas, kurie paprastai yra ganėtinai akivaizdūs abiems pašnekovams (net jei tie jausmai yra jūsų, o ne jūsų artimojo), gali padėti jūsų pokalbiui. Tai gali sumažinti nejaukumo ar gėdos jausmus, kuriuos kartkartėmis jaučiame mes visi. Įsitikinkite, kad gerai supratote. Jei esate įsitikinę, kad suprantate, ką artimasis turi omenyje, galite apie tai pasakyti. Tokie atsakymai kaip: "Tu šneki labai liūdnai" ar "Manau, kad dėl to labai supykai", pašnekovui pasako, kad ir jūs jautėte tas pačias emocijas, kurias jis jautė tuo metu, kai kalbėjotės. Bet jei nesate įsitikinęs, galite paklausti: "Kaip tai privertė tave jaustis?", "Ką galvoji apie tai?", "Kaip jautiesi dabar?". Gali įvykti nesusipratimas, jei manote, kad jūs žinote, kaip kitas asmuo jaučiasi, bet iš tikrųjų supratote visai ne taip. Nekeiskite temos. Jei jūsų artimasis nori kalbėti, koks jis jaučiasi išsigandęs, svarbu leisti jam apie tai kalbėti. Tai, ką jis pasakoja, gali kelti stresą ir susirūpinimą jums. Tačiau, jei sugebėsite išklausyti ir pasilikti šalia artimojo, galite jam labai padėti. Jei pasijaučiate labai nejaukiai ir manote, kad pokalbis šiuo metu jums yra per sudėtingas, galite taip pasakyti ir pasiūlyti aptarti viską vėliau. Kai yra iškeliama susirgimo vėžiu tema, nepradėkite iš karto kalbėti apie pažįstamą, kuris serga ar sirgo vėžiu. Neduokite patarimo per anksti. Idealiu atveju, niekas niekam neturi duoti patarimų, nebent paprašoma. Tačiau, idealių situacijų nėra ir dažnai pagauname save duodant patarimus, nors jų niekas neprašė. Bandykite neduoti patarimo pokalbio pradžioje, todėl, kad jis stabdo dvipusę diskusiją. Jei negalite neduoti patarimo, naudokite tokias frazes kaip: "Ar galvojai pabandyti…" ar "Mano draugas kartą bandė…". Atsakykite į humorą. Daugelis mano, kad jei asmuo serga vėžiu, nebelieka nieko, dėl ko būtų galima juokauti. Nederėtų pamiršti, jog humoras yra labai naudingas būdas susidoroti su grėsmėmis ir baimėmis. Tai gali leisti mums atsikratyti intensyvių jausmų ir pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos. Apskritai, bendriausios pokštų temos apima anytas, skridimo baimę, mokyklą, ligonių ir gydytojų santykius ir pan. Nė vienas dalykas pats savaime nėra juokingas. Sakykim, ginčas su anyta tikrai gali sukelti stresą. Tačiau, toks ginčas su anyta yra anekdotų objektas jau šimtmečiais. Taip yra todėl, kad lengviausia juoktis iš dalykų, kurie mums sudėtingiausi ir sukelia stresą. Leiskite artimajam būti liūdnam ar prislėgtam. Daugelis žmonių mano, kad pozityvus nusiteikimas gali padėti išgydyti vėžį ir bijosi, kad liūdesys, neigiamos mintys ar emocijos gali sulėtinti asmens gijimą ar pagreitinti vėžio plėtimąsi, paskatinti jo atsinaujinimą. Taip iš tikrųjų nėra. Natūralu jaustis išsigandusiam ar nuliūdusiam, išgirdus vėžio diagnozę ar gydantis nuo jo. Svarbu, kad jūs prisimintumėte, kad jūsų artimojo blogas nusiteikimas ligos neįveikimo atveju, gali būti jos progresavimo priežastimi, nes sergantysis nemąstė teigiamai. Žmonės kartais daro spaudimą savo artimajam, sakydami, kad, jei jie pakankamai stipriai kovos, jie įveiks vėžį. Net kai žmonės baigia gydymą, būna momentų, kai jie jaučiasi liūdni ir susirūpinę - tokioje situacijoje sudėtinga džiaugtis gyvenimu. Būvimas teigiamai nusiteikus, nereiškia visa laiką jaustis laimingu ir linksmu. Svarbu pripažinti sau ir artimajam, jog bus momentų, kai jie jausis pavargę, susirūpinę ar pikti. Viliojanti mintis gali būti pabandyti pralinksminti ar paguosti artimuosius, sakant tokius dalykus kaip "Nesijaudink, viskas bus gerai" ar "Vėžys tikrai negrįš, nusiteik pozityviai". Tai trukdo kalbėtis, kaip asmuo jaučiasi iš tikrųjų. Jei jūsų artimasis verkia, nebandykite sustabdyti jo, bet galite pasakyti, jog verkti yra gerai. Ašaros yra natūralus atsakas į sielvartą. Asmeniui gali būti svarbu išsilieti ir išsiverkti. Dvasinis palaikymas. Kartais, kai žmonės sunkiai serga, pradedama abejoti tikėjimu, dvasine gerove. Jei jūs jaučiate, kad nesugebėsite savo artimajam padėti religijos ar dvasingumo klausimu, galite suorganizuoti susitikimą su dvasininku ar pan. Apibendrinant, jautraus klausymo tikslas yra kuo geriau suprasti, ką kitas asmuo jaučia.
Muzikos terapija kaip pagalbos priemonė
Muzikos terapija gali būti veiksminga priemonė bendraujant su sergančiaisiais demencija. Diana Gečė, muzikos terapeutė, praktikuojanti ir geštalto terapiją, įsitikinusi, kad sunkioje situacijoje mums gali padėti įvairios terapijos: dailės, muzikos, rašymo, biblioterapija ir pan. Patys turime atrasti tai, kas mums geriausiai tinka. Muzikos terapeutė sako, kad muzika išlaisvina jausmus ir kad ligos sukeltą neviltį įmanoma išgroti.
Muzikos terapijos nauda
- Jausmų išlaisvinimas: Muzika leidžia išreikšti ir įgarsinti jausmus.
- Savęs priėmimas: Priimti save ir savo balsą, susigrąžinti pasitikėjimą savimi.
- Pokyčių skatinimas: Liga mums duoda ženklą, kad kažką turime keisti, o muzika padeda suvokti, kad esama būsena nėra nuolatinė.
- Nerimo ir skausmo paleidimas: Išmokę paleisti savo nerimą, skausmą, neviltį šią akimirką, žmonės mokosi, kaip tvarkytis su savo jausmais ateityje.
Muzikos terapijos pritaikymas individualiems poreikiams
Nėra muzikinės piliulės visiems, svarbu, kad muzika atitiktų sergančio žmogaus vidinę jauseną. Išbandome įvairius muzikos instrumentus. Jie padeda išgirsti save, pasitikrinti, o tada neretai ir išgroti savo nerimą, liūdesį.
Juditos istorija: muzikos terapijos galia
Judita (vardas pakeistas) muzikos terapiją pradėjo lankyti būdama 63 metų. Sužinojusi, kad serga išsėtine skleroze, moteris puolė į neviltį. Kai psichiatras patarė lankyti muzikos terapiją, ji nustebo. Tačiau muzikos terapija padėjo Juditai išlaisvinti savo jausmus, atsipalaiduoti ir atrasti naują pomėgį - grojimą gitara. Ji išmoko gitara paskambinti keletą melodijų, susidomėjo ir kitais instrumentais, o svarbiausia - atrado būdą išreikšti savo jausmus, improvizuoti. Susipažinusi su kitais grupės nariais, pamačiusi, kad ne ji viena serga išsėtine skleroze, kad žmonės, sergantys šia liga, groja, drauge juokauja, švenčia gimtadienius, ji iš naujo atrado bendravimo džiaugsmą.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su gydytoju
tags: #bendravimas #su #depresija #serganciais