Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS): apžvalga, diagnostika ir gydymo būdai

Įvadas

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS), dažnai vadinamas ADHD (anglų kalboje: Attention Deficit Hyperactivity Disorder), yra neurobiologinis sutrikimas, kuris paveikia 11 proc. mokyklinio amžiaus vaikų ir neretai išlieka suaugus. Šis sutrikimas pasižymi netinkamu dėmesio, impulsyvumo ir hiperaktyvumo lygių vystymusi. Žmonės, kuriems diagnozuotas ADS, dažnai patiria sunkumų sutelkiant dėmesį, valdant impulsyvumą bei hiperaktyvumą.

Kas yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingas neatidumas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas. Neurofiziologiniai pakitimai gali būti įgimti arba įgyti ir pasireiškia centrinės nervų sistemos sandaros arba funkcijos pakitimais dopamino ir noradrenalino apykaitoje. Dažniausiai sindromas aptinkamas vaikystėje, tačiau dėmesio susirgimo atvejų pasitaiko ir vėlesniame amžiuje.

ADS paplitimas ir statistika

Per pastaruosius dešimtmečius sparčiai išaugo asmenų skaičius, kuriems diagnozuojamas šis sutrikimas. Remiantis naujausiais demografiniais duomenimis, dabar pasaulyje ADHD diagnozuota apie 15,9 % studentų ir 506,17 mln. (9,34 %) suaugusiųjų. Lietuvoje, pagal dabartinius turimus rodiklius, ADHD nustatyta apie 5,2 % pradinių klasių mokinių, tarp kurių yra 1,9 karto daugiau berniukų nei mergaičių. Šis skaičius tik didėja, todėl ADHD dabar laikomas vienu iš labiausiai paplitusių psichinės sveikatos sutrikimų visame pasaulyje.

ADS priežastys ir rizikos veiksniai

Nepaisant jau atliktų tyrimų, vis dar nėra aiškios ar tiksliai nustatytos ADS atsiradimo priežastys. Tačiau mokslininkai nustatė stiprų genetinį ryšį, nes aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali pasireikšti šeimose. Daugiau nei dvidešimt genetikos tyrimų parodė, kad ADS yra stipriai paveldimas.

Genetiniai veiksniai

Taip pat skaitykite: Priklausomybės sindromo gydymas

Remiantis dvynių ir įvaikinimo tyrimais, genetiniai veiksniai gali numatyti 60-90% ADHD atvejų. Dėl to ADHD sergančių asmenų tėvai, broliai bei seserys turi didelę tikimybę taip pat turėti ADHD. Vis dėlto, ADHD išsivysto kompleksiškai, todėl sutrikimas nėra susijęs tik su genetiniais veiksniais. Tyrimais įrodyta, kad žmonių, sergančių aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, šeimose susirgimų dažnis yra apie 20 proc.

Smegenų struktūros ir funkcijos pakitimai

Skirtingi tyrimai rodo, jog žmonės, kuriems diagnozuotas ADHD sutrikimas, pasižymi pakituria corpus collosum (nervų skaidulų rinkinys, jungiantis abu smegenų pusrutulius) struktūra, atsakinga už informacijos perdavimą tarp abiejų smegenų pusių. Taip pat atlikta metaanalizė nustatė, jog žmonės su ADHD turi funkcinių pakitimų smegenų srityse, reguliuojančiose kognityvinį slopinimo kontroliavimą ir dėmesį.

Neurotransmiterių disbalansas

Nustatyta, jog pernelyg didelis dopaminerginis aktyvumas gali lemti prastą motorinių impulsų kontrolę ir blogesnę impulsyvumo kontrolė, vieni iš pagrindinių ADHD simptomų. Taip pat atrasta, jog yra reikšmingas ryšys tarp bendros norepinefrino koncetracijos sumažėjimo ir kognityvinių ADHD simpromų kaip kontrolė bei koncentracija. Atsižvelgiant į tai, su dopaminu ir noradrenalinu susiję vaistai yra naudojami gydyti ADHD, slopinti šio sutrikimo simptomus medicinėje praktikoje.

Taip pat skaitykite: Priklausomybės įtaka gyvenimui

Aplinkos poveikis

Gydytoja pabrėžia, kad labai svarbus prenatalinis periodas. Jei nėštumo metu motina vartojo alkoholį, narkotikus, buvo patyrusi stiprių emocinių sukrėtimų, tokiems vaikams taip pat padidėja rizika susirgti dėmesio sutrikimu. Moksliškai nustatyta, jog motinų vaikams, kurios neštumo metu vartojo nikotiną ar alkoholį, yra didelė rizika susirgti ADHD.

Veiksniai, galintys pabloginti ADS simptomus

Šie veiksniai NĖRA nustatytos žinomos priežastys, bet kai kuriems vaikams gali pabloginti ADHD simptomus:

• Pernelyg didelis televizijos, kompiuterio ar kitų ekranų žiūrėjimo kiekis
• Didelis kiekis cukraus dietoje
• Šeimoje patiriamas stresas (skurdas, šeimos konfliktai)
• Trauminė patirtis

Patys ADHD simptomai ir jų sukeliamas elgesys taip pat gali prisidėti prie šeimos konfliktų. Nors šeimos stresas nesukelia ADHD, jis gali pakeisti tai, kaip ADHD pasireiškia, ir sukelti papildomų problemų, tokias kaip asocialus elgesys.

ADS simptomai ir tipai

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra nepastovus sutrikimas, todėl kiekvienam sergančiajam simptomai gali reikštis skirtingai. Pagrindiniai ADS simptomai - nedėmesingumas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas.

Taip pat skaitykite: Streso poveikis sveikatai

Pagrindiniai simptomai

• Nedėmesingumas: sudėtinga sutelkti ir išlaikyti koncetraciją, ji yra lengvai sutrikdoma. Yra sunku atkreipti dėmesį į detales, nuosekliai sekti nurodymus, vienodai kokybiškai atlikti užduotis ir užbaigti darbus iki galo. Gali pasireikšti nesugebėjimas organizuoti užduotis, aktyviai klausytis, kai kiti kalba. Dažnai užmirštama, kas buvo pasakyta ar ką reikėjo padaryti.
• Hiperaktyvumas: nuolatinis netikslingas skubėjimas, noras pastoviai judėti, nesugebėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Sunkumai įsitraukti į ramią veiklą, atlikti vieną užduotį, dažnas užduoties keitimas neužbaigus pirmosios.
• Impulsyvumas: neprognozuojamas ar įkyrus elgesys, kai sunku nustygti vienoje vietoje, sulaukti savo eilės, susiturėti ir iki galo išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant teisingą atsakymą.

ADS tipai

• Neatidus ADHD tipas: Šiam sutrikimo tipui būdinga sunkumas sutelkti dėmesį, didelis išsiblaškymas be hiperaktyvumo ar impulsyvumo požymių.
• Hiperaktyvus/impulsyvus ADHD tipas: Rečiausiai aptinkamas sutrikimo tipas, kuriam būdingas bereikalingas nuolatinio judėjimo poreikis - hiperaktyvumas, impulsyvus elgesys be dėmesingumo sutrikimo.
• Kombinuotas ADHD tipas: Labiausiai paplitusi sutrikimo forma, kuriai būdinga nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymių kombinacija.

ADS sunkumo lygiai

Kadangi aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) simptomai kiekvienam žmogui veikia skirtingai, yra svarbu, kad specialistai, diagnozuojantys ADHD, įvertintų sutrikimo sunkumą. Sutrikimo sunkumas gali kisti gyvenimo metu, priklausomai nuo apraiškos. Specialistai gali nustatyti ADHD sunkumą kaip „lengvą”, „vidutinį” ir „sunkų” pagal kriterijus.

• Lengvas: simptomai, viršijantys reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių, yra minimalūs ir sukelia nedidelę įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.
• Vidutinis: simptomai arba jų įtaka yra tarp „lengvo” ir „sunkaus”. Kai kurie pasireiškia stipriau, kiti pasireiškia silpniau ir sukelia skirtingą įtaką kasdienybėje.
• Sunkus: daug simptomų viršija reikalingą diagnostiniam nustatymui skaičių; keli simptomai yra ypatingai sunkūs; arba simptomai sukelia pastebimą įtaką socialinėse, mokymosi arba darbo aplinkose.

Suvokiant, kad žmonės auga ir keičiasi, jų simptomai gali mažėti, modifikuotis arba įgauti kitokią formą.

ADS diagnostika

Tikslią diagnozę gali nustatyti tik specialistas, atlikęs išsamius vertinimus: diagnostinį interviu, klausimynus ar neuropsichologinius testus. Svarbu atmesti kitas galimas priežastis, todėl savarankiški testai tėra orientaciniai.

ADS diagnozuojamas atlikus visapusišką klinikinį ištyrimą ir pateikiant diagnostinį klausimyną. Anamnezėje turi būti patvirtintas simptomų atsiradimas vaikystėje, o tam būtina vyresnių šeimos narių apklausa ir dalyvavimas diagnostiniame pokalbyje. Tuomet analizuojama, ar šie simptomai tęsiasi visą gyvenimą, ar sukelia pažeidimus. Žmonės gali būti išsiblaškę, aktyvūs, energingi, tačiau tai nebus ADHD sutrikimas. Sutrikimas būna tuomet, kai simptomai sukelia funkcionavimo problemas įvairiose srityse. Pastebima, kad tokiems žmonėms, nors ir turintiems aukštą intelektą, nesiseka mokslai, asmeninis gyvenimas, jie negali įvykdyti užduočių, sunku susikaupti. Ir tik išanalizavus visus simptomus liga gali būti diagnozuota.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą medicinos psichologai diagnozuoja, kai:

• Pasireiškia bent 6 nedėmesingumo ir (arba) hiperaktyvumo, impulsyvumo simptomai, kurie išlieka bent 6 mėnesius.
• Keli simptomai, kenkiantys vaiko raidai, nustatomi iki 12 metų amžiaus.
• Simptomai pasireiškia bent dviejose skirtingose aplinkose (pvz., namuose ir darželyje (mokykloje).
• Simptomai blogina akademinio ir socialinio funkcionavimo kokybę.
• Simptomai nėra kito psichikos sutrikimo (pvz., nerimo ar nuotaikos sutrikimų) išraiška.

Specialistas, surinkęs paciento medicininę anamnezę, atlieka išsamų klinikinį vertinimą, siekdamas nustatyti, ar simptomai atitinka ADS kriterijus. Patvirtinęs diagnozę, medicinos psichologas naudoja specialius klausimynus ir vertinimo skales, kad įvertintų simptomų sunkumą ir jų poveikį kasdieniam gyvenimui. Įtariant kitas diagnozes, gali būti rekomenduojami papildomi psichologiniai tyrimai.

Diferencinė diagnostika

Jei vaikas aktyvus ir išsiblaškęs, tai ne visuomet gali reikšti ADS. Kartais šie požymiai gali pasireikšti dėl kitų priežasčių - gyvenimo pokyčių, netekties, smurto ar patyčių. Įprastai ADS diagnozuojamas, kai požymiai trukdo adaptuotis bendruomenėje, socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Tačiau jei vaiko aktyvumas ar išsiblaškymas netrukdo jam prisijungti prie bendraamžių aplinkos - drauge bendrauti ir mokytis, vargu ar jam aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.

ADS gydymas

Norisi pabrėžti, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymo nėra, bet didžioji dalis tyrimų dėl ADHD buvo sutelkta į šį sutrikimą vaikams, ir galimi variantai jiems turi tvirtą įrodymų pagrindą simptomų mažinimui. Daugeliui intervencijos poreikis išlieka ilgalaikiu laikotarpiu.

ADHD gydymas dažniausiai apima kompleksinį požiūrį - psichoterapiją, vaistus ir aplinkos pritaikymą. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas yra kompleksinis. Šį gydymą sudaro gyvensenos įpročių keitimas, psichoedukacija apie sutrikimą, palaikomoji psichoterapija, orientuota į simptomus, poros ar šeimos psichoterapija bei medikamentinis ADS simptomų gydymas.

Geriausias ADHD gydymo būdas yra labai individualus, tačiau dažniausias apima vaistų, psichoterapijos ir (arba) gyvenimo būdo pokyčių derinį. Pasaulinės sveikatos organizacija teigia, jog veiksmingas gydymas turėtų būti skirtas tiek pagrindiniams simptomams, pavyzdžiui, impulsyvumui ar nedėmesingumui, tiek su tuo susijusiems elgesio sunkumais ir socialinių įgūdžių trūkumui (nesugebėjimui planuoti savo laiko, užmegzti draugysčių).

Medikamentinis gydymas

Klinikiniai tyrimai, rodo, kad medikamentinis gydymas, naudojant psichostimuliatorius, ypač palengvina aktyvumo ir dėmesio sutrikimo pagrindinius simptomus ir akademines bei elgesio problemas, kartu sumažindamas gretutinių psichopatologijų riziką.

Geriausiai šios ligos gydymui tinka psichostimuliantai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino kiekį taip palengvinant simptomus. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes.

Medicininėje praktikoje dažniausiai išrašomi vaistai nuo ADHD yra stimuliatoriai, tokie kaip „Ritalin“ ir „Adderall“, medikamentai modifikuojantys dopamino ir norepinefrino aktyvumą. Nestimuliuojantys vaistai, pavyzdžiui, „Strattera“ arba tam tikrų klasių antidepresantai, kurie gali būti vartojami, kai organizmas nereaguoja į stimuliatorius arba jų netoleruoja.

Kad ir kokie vaistai būtų vartojami, svarbu, kad jų dozė būtų tinkama, kadangi per maža vaistų nuo ADHD dozė nesukels jokio efekto, o per didelė, ypač stimuliatorių, gali reikšmingai padidinti aktyvumo lygį, trikdantį asmens koncentraciją ir kognityvinius gebėjimus, taip pat pasunkinanti kitas ligas, kurios gali pasireikšti kartu su ADHD, įskaitant bipolinį sutrikimą, obsesinį-kompulsinį sutrikimą ir nerimą.

Psichoterapija

Tyrimai iš psichinės sveikatos instituto ADHD daugiakomponentės terapijos studijos parodė, kad vaikai, kuriems atidžiai stebimas vaistų vartojimas kartu su elgesio terapijomis ir intervenijomis, pasiekė reikšmingą elgesio pagerėjimą namuose ir mokykloje. Šie vaikai taip pat turėjo gerus santykius su bendraamžiais ir šeima, palyginti su vaikais, kuriems buvo taikomas tik vienas iš šių gydymo būdų. Papildomi tyrimai patvirtina, kad elgesio terapijų ir vaistų kombinavimas yra efektyvesnis nei kiekvienas gydymo būdas atskirai.

Viena veiksmingiausių pagalbos formų - kognityvinė elgesio terapija (KET), padedanti keisti neproduktyvius mąstymo įpročius ir gerinti savikontrolę.

• Elgesio terapija: Kognityvinė elgesio terapija (KET): Padeda keisti negatyvius mąstymo modelius ir elgesį, skatinant teigiamas pokyčius. Elgesio koregavimo terapija: Mokymas konkrečių elgesio strategijų, skirtų sumažinti hiperaktyvumą ir impulsyvumą.

Be medikamentinių priemonių, kitas išties veiksmingas gydymo būdas yra psichoterapija. Elgesio terapija yra veiksmingiausias nemedikamentinis metodas vaikams, sergantiems ADHD. Šioje terapijoje paprastai vaikų tėvai mokomi nuosekliai reaguoti į neigiamą vaiko elgesį ir padėti jam/jai užsibrėžti tikslus ir jų siekti, paraleliai mokant vaiką įvairių nusiraminimo ir alinančių simptomų įveikos technikų bei socialinių įgūdžių. Dažnai ADHD bendruomenės išreiškiama replika „tabletės neišmoko įgūdžių" puikiai atskleidžia, kad nors hiperaktyvumo ar neatidumo simptomus medikamentinis gydymas išties palengvina, tačiau priskiriami vaistai nebūtinai gali padėti vaikui išmokti atsikratyti neigiamų įpročių, kurti ir palaikyti sveiką, ne tokį alinantį santykį su ADHD, socialiai integruotis ir įgyvendinti savas užsibrėžtas idėjas. Šią spragą siekiama užpildyti elgesio terapija.

Suaugusiesiems ir vyresniems vaikams, sergantiems ADHD, dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. KET terapeutai gali padėti suaugusiesiems išsiugdyti stipresnę emocinę reguliaciją, įveikti blogus įpročius ir kovoti su neigiamais mąstymo modeliais bei sustiprinti savivertės jausmą. Gali padėti tvarkytis su simptomais, kurie trukdo jiems sėkmingai dirbti ir socializuotis.

Ergoterapija

• Ergoterapija: Įgūdžių mokymas - ergoterapeutas gali mokyti asmenį konkrečių įgūdžių, tokių kaip laiko ir užduočių organizavimas ir valdymas, užduočių planavimas ir atlikimas. Tai gali būti svarbu tiems, kuriems sunku įgyvendinti šiuos kasdienius veiksmus.
• Struktūruotos veiklos: ergoterapeutas gali siūlyti struktūruotas veiklas, kurios padėtų palaikyti dėmesį ir sumažinti hiperaktyvumą. Tokios veiklos gali apimti planuotas pertraukėles, fizinę veiklą ar kitas su dėmesio sutrikimu susijusias strategijas.
• Jutimų reguliavimas: ergoterapeutas gali dirbti su jutimų reguliavimu, padedant pacientams suprasti ir reguliuoti jų jutimus. Tai gali būti svarbu tiems, kurie turi jutimų integravimo sunkumų.

Gyvensenos korekcija

Gyvensenos įpročių keitimas - šiuo sutrikimu sergančiam žmogui būtinas rutinų bei miego ir būdravimo režimo aptarimas ir įgyvendinimas, adekvatus fizinis aktyvumas, darbo ir poilsio režimo balansas, psichoaktyvių medžiagų rizikos valdymas.

Psichoedukacija

Psichoedukacija - šis etapas orientuotas į geresnį simptomų bei savo stipriųjų savybių suvokimą ir išteklių panaudojimo galimybes, yra aptariami kylantys impulsyvūs elgesio, mokymosi, karjeros ir tarpasmeninių santykių iššūkiai.

Palaikomoji psichoterapija

Palaikomoji psichoterapija - šis etapas orientuotas į adaptacijos išteklių nukreipimą, siekiant valdyti ADS. Parengta bendradarbiaujant su gyd.

Kada kreiptis į specialistą

Įtarus simptomus, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją ir gauti nukreipimą pas psichikos sveikatos specialistą.

Žmonės, kurie planuoja pasitraukti iš gyvenimo, dažniausiai tam ruošiasi ir mums palieka tam tikrus netiesioginius „signalus“:

Verbalinės (žodinės) reakcijos:

• „Greitai bus nebesvarbu“
• „Geriau, kai manęs nėra“
• „Pasaulis būtų be manęs tobulesnis“
• „Daugiau nebeištversiu“
• „Vis tiek aš niekam tikęs“
• „Aš jiems parodysiu“
• „Aš nežinau, kaip jaučiuosi“

Elgesio reakcijos:

• Pvz., savo turto išdalinimas
• Raštelis apie savižudybę
• Gali būti fizinių simptomų, atsiradusių ne dėl apibrėžtų medicininių priežasčių.
• Gali įsigyti ginklų, nuodų ar virvių
• Nesilaiko vaistų vartojimo režimo, kaupia medikamentus ar narkotikus, kuriuos galėtų panaudoti, kad perdozuotų
• Pakartotiniai piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais atkryčiai.
• Rizikingas elgesys, pvz., vairavimas dideliu greičiu, klajojimas pavojingose miesto vietose be tikslo, taip pat lankymasis izoliuotose ar pavojingose vietose, pvz., ant aukštų pastatų, tiltų.
• Nuotaikos pokyčiai su irzlumo ir pykčio protrūkiais.

Kiti psichikos sutrikimai

Svarbu atskirti ADS nuo kitų psichikos sutrikimų, kurie gali turėti panašius simptomus. Kai kurie iš jų yra:

• Depresijos požymiai.
• Manija. Tai būklė, priešinga depresijai. Šiai būklei būdinga pakili nuotaika, pagreitėjusi minčių eiga, hiperaktyvumas, padidėjęs energinis potencialas, savikontrolės stoka, sumenkęs savikritikos jausmas, todėl žmogus savo būsenai būna nekritiškas, neigia ligą ir gydymo reikalingumą. Esant manijai, ypač didelis pasitikėjimas savimi, per daug aktyvus įsitraukimas į tikslo siekiančią veiklą (pvz., visuomeninę veiklą mokykloje ar darbe, padidėjęs seksualinis aktyvumas), nerūpestingas elgesys ir per dažnas pramogavimas, kuris gali turėti skaudžias pasekmes (pvz., pinigų švaistymas parduotuvėse, netinkamas seksualinis elgesys ir neprotingos investicijos), persivalgymas, piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, narkotikais.
• Psichozė. Terminas „psichozė“ reiškia, kad sutrinka realybės suvokimas. Tuomet žmogus gali būti pavojingas tiek sau, tiek aplinkiniams, visai to pats nesuprasdamas. Todėl svarbu laiku atpažinti šią būklę ir kuo anksčiau suteikti pagalbą.

Galima sakyti, kad psichozė išsivysto, kai stresorius viršija žmogaus galimybes jį įveikti, ir tuo metu įvyksta emocinis lūžis. Tokiu atveju gali atsirasti:

tags: #psichine #liga #seksualinis #hiperaktyvumas