Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama humanistinės filosofijos reikšmė versle, apimant socialinę ir moralinę atsakomybę, verslo etiką ir sėkmės sąlygas. Straipsnis siekia apibrėžti verslo sąvoką, atskleisti verslo socialinės atsakomybės raidą, aptarti pagrindinius požiūrius į socialinę atsakomybę ir išanalizuoti etiką versle. Taip pat nagrinėjami verslo sėkmės veiksniai, pervartos ir peripetijos versle.
Verslo Sąvoka ir Atsakomybė
Verslą daugelis mokslininkų aiškina įvairiai. Vieni teigia, kad verslas - tai organizuotos individų pastangos pagaminti ir pateikti visuomenei reikalingą produktą ar paslaugą. Kai keli individai turi bendrą tikslą, atsiranda prielaida sukurti struktūrą, kuri padėtų tą tikslą įgyvendinti. Tokia struktūra yra organizacija - sudėtinga žmogiškųjų, finansinių, materialinių ir informacinių išteklių kombinacija. Siekdami pelno ir tenkindami visuomenės poreikius, individai yra veikiami daugelio veiksnių, priversti komunikuoti ir bendrauti tarpusavyje, o tai lemia jų elgesį, kurį nagrinėja etika.
Etikos ir teisės kategorija, atspindinti specifinį socialinį ir moralinį teisinį asmens santykį su visuomene, kuriam būdingas savo moralės ir teisės normų vykdymas, vadinama atsakomybe. Atsakomybės kategorija nusako, kiek individas sugeba būti savo veiksmų subjektas: sąmoningai, apgalvotai ir savo noru vykdyti reikalavimus, spręsti uždavinius, teisingai pasirinkti ir pasiekti rezultatą. Anzenbackeris teigia, kad atsakomybė implikuoja „atsakymą“ - tikėjimąsi gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl žmogus pasielgė būtent taip.
Verslo Socialinė Atsakomybė
Socialinė atsakomybė - tai sąmoningai formuojamų ekonominių, politinių, teisinių ir dorovinių santykių tarp organizacijos ir visuomenės forma. Tai pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigą ir prisiimti visuomenės sankcijas esant teisingumo arba kaltumo sąlygoms. Organizacijos socialinė atsakomybė verčia verslo atstovus būti atsakingus už savo veiksmus. Visuomenė iš organizacijų tikisi socialinės atsakomybės, todėl daugelis įmonių savo veikloje numato ir socialinius tikslus. Organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką.
Socialinė verslo atsakomybė glaudžiai susijusi su juridine atsakomybe, kuri yra siauresnė, bet kyla kaip moralinės ir socialinės atsakomybės stoka. Archir Carroll išskiria keturias glaudžiai tarpusavyje susijusias socialinės atsakomybės rūšis: ekonominę, juridinę, etinę ir filantropinę.
Taip pat skaitykite: Ar aš kuriu savo asmenybę?
Verslo Socialinės Atsakomybės Istorinė Raida
Verslo socialinės atsakomybės užuomazgų galima rasti jau antikoje. Mesopotamijos šumerai (3000 m. pr. Kr.) turėjo minimalius atlyginimo ir darbo sąlygų įstatymus. Vėliau žmogiškosios vertybės buvo užmirštos, ir tik XIX-XX amžių sandūroje atsirado verslo socialinės koncepcija. Pirmiausia ji paplito tarp amerikiečių inžinierių, pradėjo kurtis darbininkų ekonominių interesų gynimo organizacijos - profesinės sąjungos. 1835 m. Andrew Ura išleistame trakte „Manufaktūros filosofija“ šalia įprastų gamybos dalių (mechaninė ir komercinė) pažymima ir trečioji - žmogiškoji. 1923 m. JAV įkuriama nacionalinė personalo asociacija, kurios tikslas - puoselėti organizacijos žmogiškąsias vertybes.
Šiandien organizacijos elgsena grindžiama humanistine filosofija, siekiančia palaikyti ne tik organizacijos, bet ir visos socialinės sistemos pusiausvyrą. Šiuolaikiniam požiūriui į bendrovių socialinę atsakomybę didelę įtaką turėjo amerikiečių ekonomisto G. Boywen’o 1953 m. išleista knyga „Socialinė verslininko atsakomybė“. Joje autorius suformulavo socialinės atsakomybės doktriną kaip įpareigojimą verslininkams vykdyti tokią politiką, priimti tokius sprendimus ir veikti tomis kryptimis, kurios yra visuomenės tikslų ir vertybių požiūriu pageidautinos.
Šiuolaikiniai autoriai išskiria 4 socialinės atsakomybės raidos evoliucijos etapus: filantropinę, problemos suvokimo, problemos sprendimo ir socialinio jautrumo. Kiti autoriai akcentuoja organizacijos vadovų požiūrio į socialinės atsakomybės kaitą. Organizacijų vadovų požiūris yra labai svarbus, nes moralių sprendimų priėmimas, sąlygojantis socialiai atsakingą organizacijos elgesį, daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš vadovavimo etikos organizacijos vadovui keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.
Pagrindiniai Požiūriai Į Socialinę Atsakomybę
Yra du pagrindiniai požiūriai į socialinę atsakomybę:
Organizacijų veikla turėtų būti nukreipta tik pelnui maksimizuoti (Vienintelės paskirties teorija). Šios teorijos šalininkai teigia, kad korporacija turi vieną tikslą - maksimizuoti pelną.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs pasąmonės metodai
Gamybos organizacijos turėtų būti socialiai jautrios išorinės aplinkos reikmėms (Daugelio tikslų teorija). Šios teorijos šalininkai apibūdina verslo vaidmenį kaip platesnį nei pelno gavimas. Organizacijos pelnas turi būti socialiai reaguojantis, tai yra užsiimti platesne veikla nei ta, kuri reikalinga pelnui maksimizuoti.
Šiuolaikinį socialinės atsakomybės supratimą atskleidžia du principai: labdaros ir valdymo. Labdaros principas reiškia, kad verslas turėtų suteikti savanorišką pagalbą visuomenės sukurtiems asmenims ir jų grupėms. Taigi socialinė atsakomybė yra būdinga tai organizacijai, kuri, suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą.
R. Dafto Įmonės Atsakomybės Modelis
Vieną iš labiausiai paplitusių socialinės atsakomybės modelių pateikia R. Daftas. R. Dafto įmonės atsakomybės modelį sudaro keturios atsakomybės rūšys, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios:
Ekonominė atsakomybė. Ši atsakomybė R. Drafto organizacijos modelyje yra visų kitų atsakomybių pagrindas. Kiekviena pelno siekianti įmonė yra ekonominis visuomenės elementas, kurio pirminis tikslas yra gaminti prekes ar teikti paslaugas, ir už tai gauti pelną. Pagrindiniais laikomi ekonominiai organizacijos interesai. Be ekonominės veiklos nebūtų ir socialinės atsakomybės. Didėjant organizacijos atsakomybei, gaunamas pelnas taip pat turi tendenciją augti, nes moralus vadovo elgesys su pavaldiniais, sąžiningas vadovavimas ir moralės normų laikymasis veikia darbuotojų darbo našumą; sąžiningas darbuotojų darbas ir etiškas karjeros siekimas nesukelia įtampos ir konfliktų įmonėje; geras psichologinis klimatas sukelia pasitenkinimą darbu ir sąlygoja geresnius darbo rezultatus. R. Drafto atliktų tyrimų rezultatai rodo teigiamą ryšį tarp įmonės finansinės veiklos ir socialinės atsakomybės.
Teisinė atsakomybė. Šiandien modernioje visuomenėje organizacijoms nustatomos tam tikros taisyklės, leidžiami įstatymai, kurių organizacija privalo laikytis. Įstatymas yra tinkamo ir netinkamo elgesio kodifikacija.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologines problemas
Etinė atsakomybė. Ši atsakomybė apima veiklą, kurios paprastai nereguliuoja įstatymai ir kuri nebūtinai tenkina organizacijos ekonominius interesus.
Filantropinė atsakomybė. Ji reiškia savanoriškus organizacijos veiksmus, siekiant padėti bendruomenei, įnešti indėlį į visuomenės gerovę.
K. Davis Socialinės Atsakomybės Modelis
Kitą socialinės atsakomybės modelį sukūrė Keith Davis. K. Davis daro prielaidą, kad įmonė yra pajėgi daryti įtaką tokių socialinių problemų kaip mažumų įdarbinimas ar aplinkos teršimas sprendimui. Organizacija privalo išklausyti visuomenės atstovus ir siekti visuomenės gerovės. Kita vertus, visuomenė turi išklausyti ir suprasti organizacijos poziciją. K. Davis siūlo nuolatinę, atvirą ir sąžiningą komunikaciją tarp organizacijos ir visuomenės. Prieš priimant sprendimus privalu įvertinti trumpalaikius bei ilgalaikius socialinius padarinius. Negalima tikėtis iš organizacijos, kad šioji finansuos socialinių problemų sprendimus, nes jie ir keltų socialinę visuomenės gerovę. Tai reiškia, jei organizacija yra pajėgi išspręsti socialinę problemą, ji turėtų būti socialiai atsakinga už tokios problemos sprendimą.
Požiūriai Į Socialiai Atsakingą Bendrovių Elgesį
Ginčai apie verslo vaidmenį visuomenėje sukėlė daugybę argumentų „už“ ir „prieš“ socialiai atsakingą bendrovių elgesį. Socialinė atsakomybė parodo organizacijos įsipareigojimą maksimizuoti teigiamą poveikį visuomenei ir minimizuoti neigiamą įtaką.
Argumentai „už“ socialinę atsakomybę:
Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos. Socialiniai organizacijų veiksmai gerina bendruomenių gyvenimą ir mažina valstybės dalyvavimo būtinumą.
Visuomenės poreikių ir lūkesčių pasikeitimas. Socialiniai lūkesčiai susiję su verslu pradėjo keistis XX a. šeštajame dešimtmetyje. Siekiant sumažinti skirtumų tarp naujų visuomenės lūkesčių ir realaus firmų atsako, imta jas vis labiau įtraukti į socialinių problemų sprendimą, ir šis įtraukimas pasirodė ne tik laukiamas, bet ir būtinas.
Išteklių turėjimas ir jų skyrimas sprendžiant socialines problemas.
Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą. Įmonė yra visuomenės narys, tad savo veiklą ir elgesį turėtų grįsti egzistuojančiomis moralės normomis.
Argumentai „prieš“ socialinę atsakomybę:
Pelno didinimo principo paneigimas. Dalis pelno lėšų skyrimas socialinėms reikmėms mažintų pelno didinimo principo veiksmingumą. Bendrovė vykdo tik ekonomines funkcijas.
Įsitraukimo į socialinę sritį išlaidos.
Nepakankamas atiskaitomybės visuomenei lygis. Kadangi valdytojų niekas nerenka, tai jie nėra tiesiogiai atsakingi plačiajai visuomenei.
Stygius gebėjimo spręsti socialines problemas. Organizacijų personalas neturi patirties leidžiančios jam užsiimti socialinių problemų sprendimu.
Etika Versle
Kasdieninėje kalboje sąvokos „etiška“ ir „moralu“ dažniausiai vartojamos pakaitomis. Tačiau etimologiniu požiūriu, etika galioja individualaus asmens ar atskirų asmenų charakterio sričiai, o moralė - žmonių tarpusavio santykių sričiai. Moralę galime apibrėžti kaip vieną iš visuomenės sąmonės formų, socialinį institutą, reguliuojantį žmogaus elgesį visose be išimties visuomenės gyvenimo srityse. Iš moralės kyla moralinė atsakomybė. Moralinis prieštaravimas - tai situacija, kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros moralinės vertybės griauna kitą svarbią asmenybei vertybę. Moralinė atsakomybė verslo organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Organizacijos vidaus moralinę atsakomybę reikia suvokti, kad ją sudaro jos narių moralinė atsakomybė. Nėra tokios organizacijos, kuri pati būti morali ar amorali. Organizacijoje yra individai, kurie elgesia jausdami moralinę atsakomybę kitiems arba ne. Įmonės veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla - pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar konkurenciniu pirmavimu. Kiekviena įmonė yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Įmonė - tai svarbus tarpinis elementas tarp individo ir visuomenės.
Verslo Etikos Turinys ir Samprata
JAV universitetų profesoriai - verslo etikos mokovai ir rašytojai - teikia tokį šio dalyko apibrėžimą: Verslo etika apima moralės principus ir standartus, kurie daro įtaką elgsenai verslo pasaulyje ir ją nukreipia. Jau pats dalyko apibrėžimas rodo: turime reikalą ne su etika, o su moralės reikalais. Taigi dalyko verslo etika pavadinime turėtų būti žodis moralė; pats disciplinos pavadinimas tada taptų verslo moralė. Bet termino etika skambesys paslaptingai kilnus, paperkantis, todėl jis beatodairiškai ir vartojamas. Žodžiu, jau pavadinime verslo etika esama šiek tiek blefo.
Apie 1995 metus JAV tarp verslo etikos profesorių kilo diskusija ir net polemika (ginčas) dėl verslo etikos turinio, o būtent: ar verslo etika turi apimti verslo sėkmės sąlygas ir priemones? Verslo etikai reikia teorinio pagrindo, be kurio nėra tikrumo ir veiksmingumo, tad kas gi galėtų būti toks pagrindas? Buvo pareikšta nuomonė, kad jei verslo etika apeina verslo sėkmės reikalus, tai ji išvirsta i mažavertę eklektinę rašliavą ar tuščią moralizuojantį mokymą. Manytina, kad diskutuoti neverta. Jeigu anksčiau ETIKA buvo apibrėžta kaip gyvenimo mokslas ir menas, tai pagal analogiją verslo etika (tiksliau ir teisingiau dalykas vadintinas etika versle) yra verslo mokslas ir menas, kur verslo sėkmės momentą apeiti neleistina.
Buvo bandoma formuluoti naują verslo etikos apibrėžimą, kuris apimtų verslo sėkmės dalyką ir verslininko asmenybės elevaciją. Tokius užmojus atitiktų apibrėžimas: Verslo etika yra pažinimo sritis ir taikomoji disciplina, nagrinėjanti verslo sėkmės, produktyvumo, socialinio prasmingumo ir verslininko asmenybės ugdymo prielaidas moralės bei aukštesniu lygmeniu. Šiame apibrėžime aukštesnis už moralę lygmuo reiškia, kad tikras verslininkas privalo būti opozicijoje visuomenei, valdžios struktūroms, kai šios yra atžangios ir reiškia amoralius užmojus.
Tikras verslininkas yra nesivaikanti prabangos, šlovės, populiarumo, kitų žmonių pajungimo asmenubė, kuriai vidinis tobulumas yra aukščiausias siekis, o atmoka yra žmonių gerovė. Iš pateikto naujo verslo etikos apibrėžimo galima tvirtinti, kad ir verslo etikos pagrindas yra klasikinė etika, nukreipta į asmenybės ugdymą; ir tik jos anstatas yra sėkmė, produktyvumas, įprasminimas visuomenėje.
Verslo Sėkmės Sąlygos
Sėkmė - amerikietiškos kultūros ilgalaikė šerdinė sąvoka. Tipiškas JAV pilietis be apylankų prisipažįsta: „Mes besąlygiškai garbiname sėkmę“. Sėkmė vakarietiškoje kultūroje, ypač anglosaksų, suprantama vienareikšmiškai - kaip praturtėjimas. Nėra ypatingo reikalo gilintis į praturtėjimo vertybes, kurios kaip priemonė turi pamatinę etinę vertę - leidžia ištrūkti iš nelaisvės, pavergimo, išnaudojimo, priespaudos, bėdos, skurdo ir yra būtina gyvenimo pilnatvės sąlyga. Naujame verslo etikos apibrėžime dar yra sąvoka produktyvumas, suponuojantis antrąjį verslo reikalavimą. Produktyvumas reikalauja materialinės, o tuo labiau dvasinės kultūrinės veiklos rezultato.
Dauguma reikalavimų kaliami verslininko asmenybei: jo sąmonei, supračiui, protui, mąstymui, dvasiai, įžvalgai, charakteriui. Konkrečių reikalaujamų savybių, gebėjimų, galių sąrašas nutįstų iki begalybės, todėl verta apsistoti tik ties bendriausiais ar netradiciniais temos momentais.
Asmeniui, kuris savąjį gyvenimą numato susieti su verslu, siūlomas toks „pavyzdinis“ gyvenimo planas iš penkių tarpsnių:
Mokymo tarpsnis. Šis tarpsnis turi trukti nuo 17 iki 27 metų, ir čia privalu įgyti apie 80 proc. būtino pasirengimo. Mokytis būtina, nors išsilavinimas nėra verslo sėkmės garantija. Reikalingas ir specialus pažinimas, bet ne mažiau svarbu ugdyti ir tobulinti savo asmenybę. Sėkmės žmonės skiriasi nuo kitų valia ir ambicija tobulintis.
Vadybos tarpsnis. Nuo 27 iki 35 metų privalu išmokti vadovauti, valdyti žmones, imtis lyderio vaidmens. Bet vadovu neįmanoma tapti be autoriteto, autoriteto sąlygos - kompetencija, atsakingumas, tvirtumas ir kūrybingumas. Autoritetas esti racionalus arba iracionalus. Racionalus autoritetas suderinamas su humanistine etika, pakenčia kritiką ir remiasi valdžią turinčių asmenų bei pavaldinių lygybe. Iracionalus autoritetas kyla iš totalitarinės ir autoritarinės etikos, nepakenčia kritikos, remiasi jėga, prievarta, persekiojimais ir teroru.
Rizikos tarpsnis. Čia amžiaus ribos - nuo 36 iki 45 metų. Šiuo gyvenimo laiku pasiekiama gebėjimų viršūnė, dar stiprios vitalinės jėgos. Verslas sulipęs su rizika, kuri organiškai būdinga rinkai ir gyvenimui apskritai. Yra gamtos dėsniai, yra ir rinkos dėsniai, tik kebliau, ošie ir anie dėsniai yra tikimybinio pobūdžio, o tai reiškia, kad procesai bendriems dėsniams paklūsta, bet atskirybėse yra neprognozuojami. Iš čia ir randasi rizika - ryžtas veikti, kai yra nesėkmės tikimybė. Humanistinė etika pateisina riziką išsilaisvinimo, nepriklausomybės, gėrio idealo labui, tačiau rizikuoti pagrindiniais pragyvenimo dalykais, pavyzdžiui, vieninteliu būstu, neleistina.
Gerovės tarpsnis. Jei verslas pasisekė, tai šis tarpsnis turėtų trukti nuo 45 iki 55 metų. Čia „nuimamas derlius“, sukaupiamas turtas, kapitalas, atsargos, rezervai. Bet pagrečiui sėkmei didėja ir kvailybės pagundos, bunka budrumas, keroja puikybė, mąžta atsakomybės jausena. Čia turi gelbėti aukščiausio lygio etinis išprusimas.
Saugumo tarpsnis. Po 55 metų ateina laikas, kai rizika nebepateisinama ir tenka orientuotis į ateities patogumus ir finansinį stabilumą.
Pervartos Ir Peripetijos Versle
Verslo sėkmės priešybė yra žlugimas, arba bankrotas, bet šio žodžio kilmė yra juokinga. Žlungama versle dėl stygiaus. Tačiau kuopinis daiktavardis stygius turi daugybę pavidalų. Štai kokie stygiaus pavidalai žlugdo verslą ir verslininkus:
Pasirengimo. Žlunga prastai parengti, netinkamai mokyti individai. Formalus išsilavinimas, garsių universitetų diplomai niekaip nepagelbės, jei nėra tvirto pažinimo ir išugdyto tinkamo charakterio.
Sąmonės sutelkimo į tikslą. Verslo tikslų kaitaliojimas, puldinėjimas nuo vienų užmojų prie kitų veda į prapultį. Mąstymą reikia nuolat kreipti į tiksliai apibrėžtą tikslą. Tikslo fiksacija versle yra privaloma.
Drausmės ir savivaržos. Jei siekiame sėkmės, reikia valdyti tingulį, įgeidžius ir prisiversti tvarkyti nemalonius reikalus. Drausmė, tvarkingumas, savęs ribojimas - vertingos instrumentinės charakterio savybės. Tačiau jas visas apima bendresnė atsakingumo savybė, kuri įtraukta į elevacinio chrakterio aprašą.
Veikimo. Neretai parengiamas detalus verslo planas ar veiklos projektas, bet veikti nepradedama. Užuot veikus, vėl imamasi planuoti, ieškoti naujų idėjų, kitokių galimybių.
Išorinio adresuotumo. Verslas sukasi apie pirkėją, vartotoją, klientą, užsakovą, todėl privalu orientuotis į jo reikmes, poreikius, net į jo norus, kaprizus, užgaidas, o ne į savo mielus pomėgius, polinkius, interesus.
Kibumo. Pasiekti tikslą pirmuoju bandymu retai net genijui pavyksta. Sėkmės geidimas iškart, nedelsiant - ydinga nuostata, trukdanti gyventi tikroviškai ir kūrybingai.
Savikliovos. Reikia savųjų įsitikinimų, pažiūrų, nusistatymo, ryžto. Kliautis giminių, draugų, pažįstamų nuomonėmis, manymais, patarimais netinka.
Vadybos gebėjimų. Dirbant samdomu vykdytoju, platesnio mąstymo nereikia. Kai kurie individai apsisprendžia: liksiu vykdytoju visą gyvenimą, nes nemėgstu kvaršinti galvos, vadovauti nesugebu ir sugebėti nenoriu. Veržlesni žmonės siekia tapti vadovais.
Novatoriškumo. Kai įstengiama tik mėgdžioti kitus ir nesuformuojama stipri ir savita verslo kultūra, sėkmė būna retas svečias.
Dvasinės asmenybės galios. Dvasinei galiai didinti reikia gyvybinės energijos. Tinkama mityba ir sveikas miegas, sportas ir kitokios saikingos fizinės apkrovos didina žmogaus gyvybinę energiją, bet daug svarbesnis ir didesnis gyvybinės energijos šaltinis yra dvasinė kultūra, konkrečiau - menas.
tags: #besivadovaudama #savo #veikloje #humanistine #filosofija