Šiame straipsnyje nagrinėjamas Alzheimerio ligos poveikis sergančiajam ir jo artimiesiems, remiantis konkrečiu atveju ir psichologinių teorijų analize. Taip pat aptariamas socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant pagalbą šeimoms, auginančioms Alzheimerio liga sergančius asmenis namuose.
Įvadas
Alzheimerio liga - tai neurodegeneracinė liga, pasižyminti pažintinių funkcijų blogėjimu, kasdienės veiklos pasyvėjimu, elgsenos pokyčiais ir neuropsichiatriniais simptomais. Tai labiausiai paplitusi silpnaprotystės forma, paveikianti milijonus žmonių visame pasaulyje. Liga ne tik atima iš žmogaus atmintį ir gebėjimus, bet ir sukelia didelį emocinį bei praktinį krūvį jo artimiesiems.
Onos Atvejo Analizė
Lekt. dr. K. Dukra Vida (vardas pakeistas) pastebėjo keistą savo vyresnio amžiaus mamytės Onos (vardas pakeistas) elgesį - nesuprantamą jos užmaršumą, nepateisinamus poelgius - ir labai susirūpino jos sveikata. Ona visą savo gyvenimą dirbo vidurinėje mokykloje, buvo gerbiama mokytoja, kurią mylėjo ir moksleiviai, ir kolegos. Tačiau bėgant laikui ji tapo vis labiau nervinga ir pikta, priekaištaudavo dukrai, kad jai mirštant dukra ja nesirūpina.
Vida savo mamą prižiūri kiek gali. Ji dirba, todėl darbo metu jos mama likdavo namuose viena, o tai sukeldavo daug įtampos. Vidos mama buvo įsitikinusi, kad duktė jai skiria mažai dėmesio. Ona savo kalba labai dažnai įskaudindavo dukrą, bet Vida stengėsi vis įtikinti mamą, kad ji yra tikrai gerai prižiūrima. Vida buvo įtemptoje situacijoje. Mama dažnai skambinėdavo dukrai į darbą ir prašydavo pareiti į namus, nes ji esą miršta. Parskubėjusi į namus visuomet rasdavo savo mamą gerai besijaučiančią, bet keisčiausia, kad ji tvirtindavo neprisimenanti, kad skambino į darbą. Jei Vida stengdavosi jai ką pasakyti, kodėl ji taip elgėsi, ji imdavo labai pykti. Kartais mama tvirtindavo, kad ji badauja, neturi maisto, o duktė ja nesirūpina. Ona šitais savo pasakymais šokiruodavo dukrą, kadangi jos šaldytuve nuolat buvo maisto, o dukra jai ir gamindavo kiekvieną dieną.
Nuvedusi mamą pas gydytojus Vida sužinojo, kad jos mamytė serga Alzheimerio liga. Tuo metu Vida negalėjo įsisąmoninti, kad visi šie įvykiai buvo silpnaprotystės pradžia. Ji neturėjo jokio supratimo apie šią sunkią ligą ir kaip rūpintis šia liga sergančiu asmeniu. Vida labai save kaltindavo už viską kas buvo nutikę. Jautėsi labai blogai. Kartais atrodydavo, kad jos mama tyčia vienaip ar kitaip elgdavosi. Dabar žino, kad mamos elgesį lėmė Alzheimerio liga.
Taip pat skaitykite: Psichologinės atvejo analizės pavyzdžiai
Alzheimerio Ligos Simptomai ir Eiga
Labiausiai trukdantis ligos simptomas yra trumpalaikės atminties praradimas (amnezija) - nedidelis, smulkus užmaršumas, kuris ilgainiui tampa nuolatiniu, daugiau pasireiškiančiu ligos progresavimu. Vėliau atsirandantis kognityvinių gebėjimų pablogėjimas apima kalbos sritį, sugebėjimą atlikti tikslius judesius, atpažinimą. Ši liga nutraukia ryšius tarp priekinės ir galinės smegenų skilčių bei galūnių sistemos. Dėl to pablogėja su ja artimai susijusi protinė veikla, pvz., apsisprendimas ir planavimas.
Galutinė ligos stadija būna 8-12 ligos metus. Šios stadijos metu yra nustatoma ligoniui ryški silpnaprotystė. Intelektualioji ir bendravimo raiška pasireiškia visišku kalbos praradimu. Tokie ligoniai yra visai praradę savitarnos įgūdžius, būna nevalyvi, dažniausiai guli embriono padėtyje. Dažni sąnarių kontraktūros, nesantūrumo pokyčiai ir kita.
Kiekvienas šios ligos atvejis yra unikalus ir priklauso nuo to, koks žmogus buvo prieš ligą, jo asmenybės, psichologinės būklės ir gyvenimo būdo.
Alzheimerio Ligos Poveikis Artimiesiems
Kiekvienais metai daugėja sergančiųjų Alzheimerio liga. Dažniausiai artimieji kaip ir Ona globojami namuose, šeimos narių, kurie susiduria su praktiniais sunkumais, emocinėmis ir socialinėmis problemomis. Sergančiojo globa neatsiejama nuo nuolat patiriamo streso. Dėl specializuotos pagalbos trūkumo didžiulis slaugos krūvis tenka ligonio artimiesiems.
Įprastinė šeimos gyvenimo kelio dalis yra suaugusiųjų vaikų rūpinimasis savo tėvais, todėl dažniausiai rūpinimasis ir senų tėvų priežiūra suaugusiems vaikams nesukelia streso. Rūpinimasis Alzheimeriu sergančiu ligoniu ypač jei tai yra vienas iš tėvų, gali būti labai sunki, dideliu pastangų reikalaujanti patirtis. Pirminiai stresoriai atsiranda dėl blogėjančios sergančiojo būklės, netipiško jo elgesio, jie apima ir įvykusį globėjo vaidmenų pokytį.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Alzheimerio liga sukelia artimiesiems, prižiūrintiems sergantį asmenį, daug socialinių problemų, kurios, kaip teoriniai ir praktiniai uždaviniai, reikalauja sprendimų. Daubaro (2004) teigimu, šeimos nariai turi būti informuoti apie artimojo prognozę, namų priežiūrą, teisinius veiksnius, globos elgesio pokyčius, slaugytojų darbo pasekmes. Tačiau daugelis nekalba apie paramą ir pagalbą slaugant sergantį asmenį namuose.
Pavargę fiziškai ir psichiškai artimieji pradeda keistai elgtis, daro klaidas, tampa užmaršūs, apleidžia darbo reikalus, atsiranda baimė dėl savo pačių sveikatos. Čia labai pastebimas baimės jausmas, pervargimo ir žinių apie Alzhaimerio ligą stokos, rezultatas.
Socialinio Darbuotojo Vaidmuo
Svarbu ligonių artimiesiems teikti kompleksinę socialinę pagalbą, juos konsultuojant ir padedant namuose. Taip pat labai svarbu jiems pasiūlyti profesionalią pagalbą, nes gali kilti artimiesiems psichologinių problemų. Artimieji patiria ligos krūvį, dažnai būna paveikti ligos vaizdo, todėl ir jiems yra reikalinga pagalba bei parama.
Sergančio Alzheimerio liga asmens globa turi savo specifiką tai yra kasdieninis ir pastovus, visą parą trunkantis rūpinimasis sergančiuoju (Bubnys, Steponavičienė, Žydžiūnaitė, 2008,). Šeimai yra būtina socialinio darbuotojo pagalba. Socialinis darbuotojas dirbdamas su šeima daro įtaką, kad šeima mėgintų sukurti ir įgyvendinti poreikių tenkinimo planą bei sumažintų iškilusias problemas. Socialinis darbuotojas turi padėti šeimai, patenkinti šeimos kaip sistemos ir atskirų narių poreikius bei išspręsti šeimos socialinio funkcionavimo problemas.
Bendraudamas su šeimos nariais socialinis darbuotojas turėtų nustatyti šeimos narių trūkumus ir stiprybes, prisitaikymo ir įveikimo mechanizmus, reaguojant į ligos sukeltus pokyčius, padėti sukurti ir įgyvendinti šeimos narių poreikių tenkinimo planą ir išspręsti šeimos socialinio funkcionavimo problemas.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Lietuvoje nėra išvystyto gydymo ir slaugos institucijų tinklo, slaugos našta tenka ligonio artimieiems. Paslaugas turėtų teikti darbui su Alzheimerio liga sergančiais asmenimis specialiai parengti socialinis darbuotojas ir slaugytojas (Danienė, 2006).
Išvados
Alzheimerio liga - tai sutrikimas dėl kurio nuolat negrįžtamai blogėja smegenų funkcija. Ligos eiga sudaro - pradinė, vidurinė ir galutinė stadijos. Alzheimerio liga sukelia daug socialinių, psichologinių problemų, kurios kelia daug sunkumų slaugant ligonius. Socialinio darbuotojo vaidmuo labai svarbus artimiesiems turintiems Alzheimerio liga sergančių šeimos narių. Darbuotojas turi konsultuoti iškilusiais teisiniais bei medicininiais klausimais, bet ir padėti šeimai, patenkinti šeimos kaip sistemos ir atskirų narių poreikius ir išspręsti šeimos problemas.
Šis darbas yra skirtas Vidai ir jos mamai Onai bei kitiems Alzheimerio liga sergančių asmenų šeimos nariams, kurie slaugo sergančiuosius namuose.
Gabrielelės Atvejo Analizė: Įžvalgos iš Psichologinių Teorijų
Šiame skyriuje panagrinėsime kitą psichologinę atvejo analizę, susijusią su penkiamete mergaite Gabriele, remdamiesi įvairiomis psichologinėmis teorijomis. Šis atvejis atskleidžia sudėtingą asmenybės formavimosi procesą ir aplinkos veiksnių įtaką vaiko elgesiui.
Gabrielelės Istorija
Gabrielei penki metai. Ji gyvena su mama. Kiekviena karta, kai mama pabara arba sudraudžia Gabrielę, mergaitė „pridaro“ į kelnes. Nepadeda nei įkalbinėjimai, nei grasinimai. Užtenka mamai truputi pakelti toną arba paprasčiausiai pabarti Gabrielę, kai ji neužilgo pasišlapina į kelnes. Mama bendrauja su Gabrielė, aiškina, kad taip negalima daryti, kad visi jos amžiaus vaikais eina į tualetą. Gabrielė sutinka, tačiau vis tiek šlapinasi į kelnes. Kai mama prašo Gabrielės paaiškinti, kodėl ji taip daro, Gabrielė sako, kkad nespėja nubėgti į tualetą. Tačiau, tai ne tiesa. Kaimynai mate, kaip vieną kartą Gabrielė ilgokai sėdėjo pritūpus prie namų durų, kol galu gale ne pasišlapino į kelnes.
Taigi pažvelkime truputi atgal. Gabrielė gimė kalėjime. Jos mama, Dalė, dešimt metų vartojo narkotikus ir į kalėjimą papuolė, būdama nėščia. Iki devynių mėnesių mergaitė augo Panevėžio zonoje. Gabrielė niekada nematė savo tikrojo tėvo ir dabartinį mamos sugyventinį mergaitė vadina „tėčiu“. Dalė, dėl suprantamų priežasčių, neturėjo galimybių (bei nnoro) auklėti Gabrielę. Mergaitė augo lyg erškėtrožė. Kai Dalė pamatė savo „neveiklumo“ rezultatus, buvo per vėlu. Pagrindinės vertybės bei Gabrielę supančio pasaulio suvokimas, jau susiformavo. Ši mergaitė yra lyg mažas suaugęs žmogus, stebinantis ir gąsdinantis aplinkinius: Gabrielės poelgiai ir elgesys nneatitinka penkerių metų vaiko išsivystymo lygiui. Šiuo metu Gabrielė kartu su mama gyvena moterų socialinės reabilitacijos centre.
Asmenybės Teorijų Taikymas
Asmenybė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo - jų priskaičiuojama beveik 80, ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį su aplinka, kiti - psichinių procesų visumą, dar kiti - asmenybės bruožų unikalumą. Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis: jų yra daug, ir kiekviena vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas gi yra žmogaus asmenybė, ir kaip ji funkcionuoja. Visos šios teorijos savaip teisingos, todėl jos visos egzistuoja lygiagrečiai, papildydamos viena kitą. Šią situaciją bandysiu analizuoti, remiantis Z. Froido psichoanalitinė teorija, B. Skinerio bihevioristinė teorija ir A. Maslow humanistinė teorija.
Z. Froido Psichoanalitinė Perspektyva
Zigmundas Froidas sukūrė pirmąją, visą asmenybę bei jos elgesį paaiškinančią teoriją, kuri vyravo 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje. Jam darė įtaką Darwino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai. Elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai.
Froido psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra ledkalnis, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Pasąmonė yra bendroji psichinio gyvenimo bazė, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Froido manymu, sąmonė yra viršutinė psichikos sritis ir tiesiogiai siejasi su aplinkoje vykstančių procesų suvokimu. Visų pirma ji susijusi su išorinio pasaulio vaizdu, kurį suvokiame jutimo organais. Tuo pačiu metu sąmonė gauna informaciją ir iš vidaus (pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, atgiję prisiminimai). Čia psichiniai reiškiniai įsisąmoninami.
Remiantis šiuo aspektu, Gabrielės „bėdos“ prasidėjo gerokai ankščiau. Mergaitės pasąmonėje susiformavęs išorinio pasaulio suvokimas, vertė ją užsidaryti savyje, matyti kiekviename žmoguje potencialų priešą, kovoti už būtį. Froidą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, jog turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Froido įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu užslėptu pavidalu - mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus.
Dažnai Dalė, abstinencijos arba narkotikų būsenoje, nesusitvarkydama su Gabrielė, tiesiog žiauriai primušdavo ją. Manau tai, kad Gabrielė šlapinasi į kelnes ir principingai neeina į tualetą, yra savotiškas maištas prieš motiną, neatleidimas, kerštas, kurių mergaitė net nesuvokia. Anot Froido, žmogaus psichika (arba pati asmenybė) susideda iš trijų dalių: sąmonės, priešsąmonės ir pasąmonės. Z. Froidas akcentavo pasąmonės reikšmė žmogaus elgesiui. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai - instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Kai ši energija gali išsilieti tiesiogiai ir netrukdoma, instinktyvusis poreikis patenkinamas iškart. Tai Freudas vadino pirminiu procesu. Po tiesioginės iškrovos organizme vėl įsivyrauja pusiausvyra.
Anot Froido, vaikystės išgyvenimai turi lemiama reikšmę tolimesniam (suaugusiojo) asmenybės formavimuisi. Per pirmuosius penkerius metus išgyventi raidos etapai labai svarbūs tolesniam vaiko formavimuisi. Kiekvienas etapas siejamas su tam tikra kūno vieta. Oralinė stadija apima pirmuosius gyvenimo metus. Čia svarbiausia - burnos sritis, liečiant (dažniausiai kai kūdikis valgo) jaudinamos lūpos ir burnos ertmė. Iš to, kaip atkakliai kūdikis čiulpia, matyti, kad jis siekia pasitenkinimo, nors patį veiksmą sąlygoja ar skatina valgymas. Šis poreikis gali ir turi būti laikomas lytiniu, nes juo vis dėlto stengiamasi patirti malonumą. Iš Gabrielės buvo atimtas šis „pasitenkinimo šaltinis“. Antraisiais - ketvirtaisiais gyvenimo metais libido formavimuisi svarbiausia tampa analinė sritis. Tėvai pratina vaiką prie švaros, tai sukelia jo konfliktą su išoriniu pasauliu. Vaikas verčiamas reaguoti į išorinę prievartą. Tuštinimosi teikiamą pasitenkinimą tenka derinti su išoriniais reikalavimais; ekskrementų išskyrimas varžo instinktus. Santykis su aplinka priklauso nuo ekskrementų išskyrimo ir sulaikymo. Šiai raidos stadijai būdingas prieštaringumas - tuo pačiu metu norima skirtingų dalykų. Vėliau tai virsta priešprieša tarp davimo ir turėjimo arba ėmimo. Davimas ir turėjimas labai svarbūs vėlesniame lytiniame akte. Nuo to, kaip motina pratins vaiką prie švaros, priklausys jo charakterio savybės. Analinėje raidos stadijoje formuojasi tokie svarbūs bruožai kaip užsispyrimas, taupumas, tvarkingumas. mokyti Gabrielė tuštintis ant puodo, kai mergaitei buvo trys metai. Tai ištiesų pervėlu.
Falinėje stadijoje, apimančioje ketvirtuosius ir penktuosius gyvenimo metus, pradeda vyrauti lytiniai pojūčiai, susiję su pirminėmis erogeninėmis sritimis - lytiniais organais. Šio amžiaus vaikams pirmą kartą iškyla anatominio lyčių skirtumo problema. Jos neišsprendęs vaikas vėliau nenorės identifikuotis su savo lytimi. Šioje stadijoje atsiranda Edipo kompleksas. Edipo kompleksas - tai vaiko erotiniai troškimai ir neapykanta, kurią jis jaučia savo tėvams. Freudas skiria vyriškąjį ir moteriškąjį Edipo kompleksą, tačiau abiejuose svarbiausia - falas (vyriškojo lyties organo simbolis). Moteriškasis Edipo kompleksas (kai kurie psichoanalitikai jį vadina Elektros kompleksu) vyksta taip: mergaitė lygina save su berniuku ir jaučiasi nuskriausta, nes ji irgi nori turėti varpą. Šį troškimą valdo pavydas. Varpos pavydas panašus į berniukų kastracijos nerimą. Mergaitė atsiriboja nuo motinos, mano, kad motina kalta dėl to, kad ji neturi varpos, jjaučiasi kastruota. Visą meilę ji skiria tą svarbų organą turinčiam tėvui. Visa tai Freudas laiko kastracijos kompleksu, kuriuo prasideda mergaičių Edipo (Elektros) kompleksas. Taigi, remiantis Edipo kompleksu, Gabrielės šlapinimąsi į “kelnes“ , lemia nenoras identifikuotis su savo lytimi, konkurencija bei nneapykanta motinai. Tai galima stebėti, kai Gabrielės vadinamas tėvas, atvažiuoja aplankyti Dalės. Tuomet mergaitė nenulipa jam nuo kelių, visą savo dėmesį, meilę ir švelnumą dovanoja tik jam. Falinėje stadijoje kilusius prieštaravimus berniukai ir mergaitės įveikia identifikuodamiesi su savo lyties tėvais. Taip jie įsisamonina atitinkamos lyties vaidmenį visuomenėje, kurioje auga.
Latentinė stadija prasideda penktaisiais - šeštaisiais gyvenimo metais. Tada baigiasi vaikiškas seksualumas ir išsprendžiamas Edipo kompleksas. Vaikų seksualumą stipriau slopina socialinė ir kultūrinė aplinka. Svarbi tampa moralinė ir estetinė veikla, atsiranda gėdos ir pasibjaurėjimo jausmai, įsitvirtina Superego. Vaikai daugiausia žaidžia su savo lyties bendraamžiais. Kaip jau minėjau ankščiau, Gabrielės Ego idealas bei išorinio pasaulio suvokimas jau susiformavo. Mergaitės Superego, susidedantis iš sąžinės ir Ego idealo, susiformavo neteisingai. Tuomet, kai Gabrielei turėtų būti gėda, suveikia gynybos mechanizmas. Vietoje „atleisk“, mergaitė isteriškai riekia arba atsikalbinėja. Gabrielės dabartinės asmenybės vystymasis prasidėjo oralinėje stadijoje (0-1 metų), kai ji, dviejų savaičių, buvo atjunkyta nuo motinos krūties. Iš kūdikio buvo atimtas vienintelis „pasitenkinimo šaltinis“. Tuomet mmergaitė bandė kompensuoti šį netektį falinėje stadijoje (2-4 metų). Falinės stadijos metu, mama pervėlai pradėjo vartoti „išorinę prievartą“: mokinti mergaitę kur ir kada tuštintis. Gabrielė nesiderino savo norų su išorinio pasaulio reikalavimais. Pasąmonėje užsifiksavę ją supančio pasaulio vaizdai, motinos dėmesio stoka, vertė Gabrielė nepaklusti ir maištauti prieš savo motiną. Nežinodama, kaip tai padaryti, mergaitė išsirinko lengviausią kelią. Ji tuštinasi į kelnes, tokių būdų pasiekdama malonumą „čia ir dabar“ ir tuo pačių atkeršydama motinai. Falinės stadijos kulminacinis momentas - varpo pavydas. Gabrielė atsiriboja nuo mamos, neturinčios varpo.
B. Skinerio Bihevioristinė Perspektyva
B. Skineris vienas iš radikaliausių bihevioristų, atmetęs bet kokias idėjas apie tai, kad žmogaus elgesį įmanoma paaiškinti tam tikromis vidinėmis jėgomis, tokiomis kaip instinktai, vidinės būsenos, motyvai, emocijos ir panašiai. Jo nuomone, kol mes negalime tiesiogiai išmatuoti jų, mes negalime remtis tokiomis sąvokomis. Todėl psichologija ir yra mokslas apie elgesį - biheviorizmas. Todėl pagrindinis psichologijos metodas - objektyviai kontroliuojamas laboratorinis eksperimentas, kai eksperimentatorius gali tiesiogiai ieškoti kas gali kontroliuoti elgesį. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Siekdami paaiškinti žmogaus elgesį, bihevioristai atskleidžia tiesiogines tokio elgesio priežastis ir pasekmes. Pagrindiniai biheviorizmo dėsniai atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių, arba, kalbant bihevioristų terminais, tarp stimulo ir reakcijos. Kai kurios reakcijos yra automatiškos, tarsi refleksai. Kai kurios reakcijos yra įgimtos tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Tačiau dauguma elgesio pasireiškimų nėra įgimti, jie yra išmokti per gyvenimą.
Skineris skiria dvi elgesio rūšis: reaktyvų ir operantinį elgesį. Manau, kad Gabrielės elgesio modelis yra reaktyvus. Reaktyvus elgesys yra reakcija į konkretų ir pažįstamą aplinkos stimulą. Paprastame lygmenyje toks elgesys egzistuoja refleksų pavidalu, pvz.: seilių išsiskyrimas (reakcija, refleksas) į maistą (stimulas). Toks elgesys nėra išmoktas, t.y., jo niekas nesąlygojo (nemokino) ir jis yra automatiškas ir nevalingas. Taigi, Gabrielės elgesys gali būti tiesiog reakciją į konkretų aplinkos stimulą. Mama pabara, pakelia balsą ir neužilgo mergaitė vėl pasišlapina į kelnes. Pastiprinimas Skinerio teorijoje yra įvykis (stimulas), kuris seka reakciją ir kuris padidina jos pasikartojimo tikimybę. Taigi, pastiprinimas sustiprina elgesį, po kurio jis seka. Taip pastiprinimas apibrėžiamas pagal jo poveikį elgesiui. Svarbu pastebėti, kad pastiprinimas priklauso nuo elgesio rūšies. Ar po tokio elgesio seks pastiprinimas ar ne, priklauso nuo to, kaip elgesys pakeis aplinką. Pastiprinimas seka elgesį ir keičia jį. Taigi, elgesys keičia aplinką, tuo tarpu aplinka keičia elgesį. Tai ir yra operantinio sąlygojimo procesas. Skinerio nuomone, didžioji dalis žmogaus ir gyvūnų elgesio yra išmokta šiuo būdu. Iš to sektų, kad iš esmės aplinka formuoja mūsų elgesį. Pagrindiniai mokymosi principai suteikia visiškai adekvačią psichopatologijos interpretaciją. Simptomų aiškinimas priežastimis yra bereikalingas. Elgesio patologija nėra liga. Tai reakcijų modelis išmoktas pagal tuos pačius elgesio principus, kaip ir visos kitos reakcijos. Tiesiog nėra socialiai tinkamo reagavimo į stimulą. Ligoniams arba nepasiseka išmokti reakcijos arba jie išmoksta neadaptyvių reakcijų. Pirmuoju atveju tai yra elgesio deficitas (pvz.: socialinių įgūdžių nebuvimas). Neadaptyvi reakcija - tai reakcija, kuri nėra priimtina visuomenei arba kitiems žmogaus aplinkoje. Gabrielės elgesį galima traktuoti, kaip neadaptyvų elgesio deficitą.
mes turime rezultatą. Šlapinimasis į kelnes Gabrielė supranta kaip normalų vaiko elgesį. Gyvenimas nėra taip tvarkingai kontroliuojamas, kaip įvykiai laboratorijoje, ir kartais pastiprinimai atsiranda atsitiktinai po tam tikro elgesio. Tokiu atveju elgesys, kuris pats savaime nesukėlė pastiprinimo, gali pasikartoti panašioje situacijoje. Pvz.:, prieš egzaminus žmogus išlipo kaire koja iš lovos. Pasisekus egzaminui atsiranda tikimybė, kad prieš sekantį egzaminą jis vėl išlips iš lovos kaire koja. Skineris tai vadina prietaringu elgesiu. Būdavo, kad po eilinio pasišlapinimo į kelnes, Dalė nebara, bet apkabina, paima mergaitę ant rankų. Šį mamos reakcija yra pastiprinimas prietaringam elgesiui. Labai retai susilaukianti mamos dėmesio ir švelnumo, Gabrielė nesąmoningai gali tikėtis susilaukus jo ir šį kartą.
A. Maslow Humanistinė Perspektyva
A. Maslow buvo vienas iš ryškiausių humanistinės psichologijos teorijos atstovų. Asmenybės teoriją jis grindė žmogaus poreikiais, kurių patenkinimas tampa asmenybės veiklos ir auimo motyvais. Anot Maslow, aukščiausias žmogaus poreikis yra saviaktualizacija, tai yra savęs atskleidimas ir realizacija. Priešingai biheivioriestinei Skinerio teorijai, Maslow teigė, kad žmogus yra unikalus ir jo elgesio negalima paaiškinti eksperimentais su gyvuliukais. Žmogaus prigimtis yra pozityvi. Negalima iignoruoti asmenybės idealų, vertybių, meilės, pavydo.
Kaip aš jau minėjau, Gabrielė gimė ir kurį laiką augo kalėjime. Manau, kad tomis sąlygomis, mergaitės fiziologiniai (maisto, fizinio aktyvumo) ir saugumo (baimės, chaoso) poreikiai buvo patenkinti minimaliai arba iš viso nepatenkinami. Mergaitė augo ekstremaliomis sąlygomis. Ji nežinojo, kas jos laukia rytoj, ar ji gaus pavalgyti ar ne. Gal teks vėl kraustytis pas mamos draugus, į butą, kuris yra narkomanų lindyne? O gal mama vėl negrįš namo, nes reikia ieškoti pinigų narkotikams? Taigi, Gabrielė augo pastoviame laukime: gal vėl kas nors atsitiks.
Išvados: Gabrielelės Atvejo Apibendrinimas
Remiantis Z. Froido psichoanalitine teorija, Gabrielės šlapinimasis į kelnes gali būti interpretuojamas kaip pasąmoningas maištas prieš motiną, neatleidimas ir kerštas už patirtas traumas ir nepriežiūrą. B. Skinerio bihevioristinė teorija teigia, kad Gabrielės elgesys yra reaktyvus, susijęs su konkrečiais aplinkos stimulas (mamos barimas) ir galimai sustiprintas atsitiktinio dėmesio bei švelnumo po epizodų. A. Maslow humanistinė teorija pabrėžia, kad Gabrielės fiziologiniai ir saugumo poreikiai nebuvo patenkinti ankstyvoje vaikystėje, o tai galėjo turėti ilgalaikį poveikį jos asmenybės vystymuisi.
Šios teorijos, nors ir skirtingos, padeda geriau suprasti sudėtingą Gabrielelės elgesio mechanizmą. Norint padėti mergaitei, reikalinga kompleksinė pagalba, apimanti tiek psichoterapiją, tiek socialinę paramą šeimai.
Bendros Išvados
Šiame straipsnyje pateiktos dvi atvejo analizės iliustruoja, kaip psichologinės teorijos gali padėti suprasti sudėtingus žmogaus elgesio modelius. Alzheimerio liga sergančių asmenų ir jų artimųjų atveju svarbu teikti kompleksinę pagalbą, apimančią tiek medicininę priežiūrą, tiek psichologinę paramą ir socialines paslaugas. Vaikų, patyrusių traumas ir nepriežiūrą, atveju būtina atsižvelgti į ankstyvos vaikystės patirtis ir taikyti įvairias psichoterapines technikas, siekiant padėti jiems įveikti praeities traumas ir sėkmingai integruotis į visuomenę.
tags: #psichologine #atvejo #analize